Atsiprašinėjantis, dominuojantis ar dėmesingas ir geranoriškas?

Šiuo metu 8 savaičių dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymos pratybas Vilniuje baigia trečioji grupė. Septintasis, t.y. priešpaskutinis šio kurso užsiėmimas būna skirtas dėmesingo bendravimo pratyboms. Iki tol šešias savaites lavinę dėmesingumą įvairiais pratimais, kurie atliekami individualiai, šio užsiėmimo metu mokomės būti dėmesingi kontaktuodami su kitais žmonėmis.

Vienas iš pratimų, kurį atliekame – judėjimas nedidelėje erdvėje atbulomis ir užsimerkus. Kadangi einame atbuli, o akys užmerktos, neišvengiamai susiduriame su kitais žmonėmis, tačiau toks ir yra pratimo tikslas: susitikti su kitais ir patyrinėti šiuos susitikimus. Pratimo metu judame vadovaudamiesi skirtingomis nuostatomis: dalį laiko vadovaujamės nuostata „atleiskite, kad užimu vietą“ ir stebime, kaip tuomet jaučiamės susitikę. Vėliau išmėginame, kaip mus veikia nuostata „Čia mano teritorija!“ , o galiausiai – kaip judame ir kontaktuojame su sutiktais žmonėmis, jeigu vadovaujamės mintimi „Esu dėmesingas ir geranoriškas tiek sau, tiek kitiems.“ Pabaigoje kiekvienas gali pasirinkti labiausiai patikusią nuostatą ir judėti vadovaudamasis ja.

Kiekvieną kartą po pratimo dalyviai išsako tikrai įdomių įžvalgų, kurios gražiai siejasi su jų patirtimi realiose bendravimo situacijose. Šį kartą viena dalyvė išsakė, kad netgi pratimo metu negalėjo sau leisti pasijusti „teritorijos šeimininke“ ir vien išgirdus siūlymą taip elgtis jai kilo stiprus noras pasitraukti iš pratimo. Šis „draudimas“ jai kartais trukdo ir įprastose gyvenimo situacijose – pavyzdžiui, kai reikia apginti teisėtus savo ar augančių dukrų interesus. Kita dalyvė kalbėjo, kad jai itin pažįstama nuolat atsiprašinėjančio žmogaus pozicija, kad gyvenime ji kartais jaučiasi tarsi „užstrigusi“ joje.

Ne vienas žmogus pastebėjo, kad kai žaidimo metu buvo nusiteikęs dėmesingai ir geranoriškai, daug geriau pajusdavo, su kokią nuostatą įkūnijančiu žaidėju susidūrė – geranorišku, „atsiprašančiu“ ar „teritorijos šeimininku“. Paties dėmesingas ir geranoriškas nusiteikimas ne vienam leido tiksliau įvertinti situaciją ir atitinkamai pasirinkti savo elgesį. Kalbėdamiesi pamažu priėjome prie minties, kad dėmesingas ir geranoriškas elgesys dažnai leidžia tiksliau matyti realybę ir tai, su kokiu žmogumi susidūrėme, bei kaip su juo reikėtų elgtis. Tuo tarpu kai žmonės jau iš anksto buvo nusiteikę būti „atsiprašinėtojai“ arba „dominuojantys“, jie prarasdavo progą iš tiesų suprasti, koks yra sutiktas žmogus. Galbūt mes be jokio reikalo aukojame energiją teritorijai ginti, jeigu niekas į ją nesikėsina? Arba gal mums nėra jokio reikalo atsiprašinėti, nes sutiktas žmogus nerodo jokių ženklų, kad jam kaip nors sutrukdėme ar pakenkėme?

Šioje grupėje paskutiniame žaidimo etape tik viena dalyvė pasirinko būti „teritorijos gynėja“, tuo tarpu likę 8 dalyviai buvo geranoriški ir dėmesingi. Tačiau aptarimo metu paaiškėjo, kad daug kam atrodė, jog ginantieji savo teritoriją buvo bent trys ar keturi! Ypač įspūdingai šis vaizdas atrodė iš šalies – iš tiesų įdomu stebėti, kiek daug sąmyšio kelia vienas pabrėžtinai dominuojančiai besielgiantis žmogus. Ne vienas dalyvis taip pat paminėjo, kad nors buvo apsisprendę būti geranoriški, kaskart, susidūrę su dominuojančiuoju, pajusdavo norą su juo elgtis taip pat – t.y. irgi kovoti dėl teritorijos. 

Kartais žmonėms būna kiek sunku suprasti skirtumą tarp buvimo geranorišku ir dėmesingu bei buvimo „atsiprašinėtoju“. Tačiau geranoriškas ir dėmesingas žmogus nuo kitų dviejų stilių pirmiausia ko gero skiriasi tuo, kad yra lanksčiausias. Iš esmės jis nusiteikęs geranoriškai, tai jo dominuojanti nuostata, tačiau jis geranoriškas ne tik kitų, bet ir savo atžvilgiu. Tai reiškia, kad jis linkęs neskriausti ir kartu pernelyg nesureikšminti nei savęs, nei kitų. Tačiau jeigu kartais kėsinamasi į tai, kas jam svarbu ir vertinga, jis gali ir kovoti, tiesiog ši „kovinė pozicija“ nedominuoja. Kartais jis taip pat gali ir atsiprašyti, tačiau tuomet, kai iš tiesų to reikia, kai tikrai kažkaip pakenkė ar sutrukdė kitiems. Tuo tarpu jeigu dominuojanti pozicija yra „atsiprašinėtojo“, mes kartais galime kitus žmones versti jaustis „dominuojančiais“ ir „agresoriais“, net kai jie tokie nėra. (Nes mes, būdami „užsifiksavę“ savo vaidmenyje, nepastebime realybės.) Tuo tarpu jei nuolat elgiamės dominuojančiai, galime provokuoti kitų žmonių norą kovoti ir konkuruoti, ir taip prisikurti sau nereikalingų „kovų“, kurių galbūt visai nė nebūtų, jeigu patys elgtumėmės neutraliau.

Apie šį „tarpinį“ elgesio stilių, apie tai, kad paprastai nebūtina nei itin garsiai kalbėti, nei dominuojančiai elgtis, kad turėtum ir išsaugotum savo poziciją, gražiai rašo amerikietė Susan Cain savo neseniai ir lietuviškai išėjusioje knygoje „Tyla“. Tai knyga apie introvertus, kurie dėl savo prigimtinio polinkio mažiau ir tyliau kalbėti, būti drovesni ir kuklesni, galbūt kiek dažniau rizikuoja priprasti elgtis kaip „nesvarbūs“, ir „be reikalo užimantys vieną“, tačiau, pasak S. Cain, jėga ir tvirtybė gali būti ir tyli bei kukli.  

       

Kita vertus, verta prisiminti ir tai, kad net vienas asmuo, besielgiantis pabrėžtinai dominuojančiai, gali stipriai veikti aplinkinius žmones. Jeigu jums atrodo, kad jūsų kolegos ar draugai linkę konkuruoti ir dominuoti, atidžiai apsidairykite – gal iš tiesų tokių yra tik vienas ar du, tiesiog jie labai pastebimi? Ir dar: nors tokie žmonės gali provokuoti ir mus atitinkamai elgtis, perėmę šį stiliu ir patys prisidėsime prie jo plitimo. Ir greičiausiai juo „užkrėsime“ kitus. 

O kuo jūs norite "užkrėsti" aplinkinius?