Neseniai JAV mitybos specialistų atlikto tyrimo metu buvo stebima 320 dirbančių moterų ir lyginami jų valgymo įpročiai. Pasirodė, kad tos moterys, kurios buvo daugiau pervargusios darbe, kurios jautėsi, kad jų pastangos darbovietėje nepakankamai vertinamos, ir kurių požiūris į darbovietę apskritai buvo daugiau negatyvus, gerokai dažniau persivalgydavo ir jas dažniau vargino antsvoris arba nutukimas, negu moteris, kurioms nebuvo būdingi išvardyti simptomai (kurie gali būti perdegimo sindromo požymis).
JAV mitybos specialistai pastebi, kad sutrikusi mityba dažnai yra ne pirminė, o antrinė problema (t.y. kitos problemos pasekmė), ir kad tokiais atvejais mitybą bei fizinį aktyvumą sunkiau koreguoti nesprendžiant pirminės problemos. Kadangi maistas daugumai mūsų lengvai prieinamas, jis dažnai tampa viena parankiausių nuotaikos gerinimo ir streso reguliavimo priemonių.
Tačiau jeigu persivalgome, pavyzdžiui, todėl, kad darbe dažnai jaučiamės pervargę ir išsekę, tyrimai rodo, kad nepakoregavus darbinės situacijos įgyvendinti mitybos pokyčius gali būti daug sunkiau. Viena iš priežasčių, kaip manoma, yra ta, kad angliavandeniai padeda palaikyti gerą nuotaiką, o gana didelė dalis dietų siūlo mažinti angliavandenių kiekį. Tad jeigu žmogus, kurio nuotaika dėl įvairių rūpesčių jau yra prasta, ima laikytis angliavandenius ribojančios dietos, jo emocinė būsena, bent jau laikinai, gali dar suprastėti, ir šiuos apribojimus tokiam žmogui gali būti gerokai sunkiau toleruoti, negu tiems žmonėms, kurių nuotaika yra normali. Tad jeigu viršsvorio priežastis - vadinamasis emocinis valgymas, norint jį suvaldyti dažnai būna svarbu spręsti problemas, keliančias tas neigiamas emocijas, kurias slopiname valgiu.
Kita vertus, jeigu mūsų mitybos problemos dar nėra labai įsisenėjusios, jeigu nekamuoja didelis antsvoris, tačiau pastebime savo polinkį į emocinį valgymą, truputį pamąstę ir kūrybiškai nusiteikę, galime rasti įvairių pakaitalų šokoladukams, sausainiams, pyragams ar bulvių traškučiams, kurie daugeliui žmonių yra ir "nuotaikos gerintojai" ir "apdovanojimai" už įvairias dedamas pastangas. (Kam nebuvo atėjusi į galvą mintis - "Taip sunkiai visą dieną dirbau, tikrai vakare nusipelniau pavalgyti to, kas man skanu.") Tačiau kartais trumpas pasivaikščiojimas, pabuvimas lauke (ypač pavasarį, kai darosi vis šviesiau ir šilčiau) nuotaiką gali paveikti daug pozityviau, nei suvalgytas saldumynas. Arba gal užuot lepinę save eiliniu puodeliu kavos ir bandele, galime sėsti ant dviračio ir pajusti pavasarinį vėją, išgirsti paukščių čiulbesį? Labai dažnai emociniu valgymu mes bandome patenkinti kitokius, ne valgio, poreikius. Jeigu tas poreikis, pavyzdžiui, atsipalaiduoti po įtempto protinio darbo - dauguma atvejų gerokai efektyviau veiks judesys, negu perteklinis maistas.
2012 m. kovo 18 d., sekmadienis
2012 m. kovo 11 d., sekmadienis
Nauji neuronai - geros savijautos stiprintojai
Vos prieš keletą dešimtmečių dar buvo manoma, kad naujos žmogaus smegenų ląstelės - neuronai - randasi tik vaikystėje, o vėliau, žmogui suaugus, naujų neuronų formavimosi procesas sustoja.
Šiuo metu jau įrodyta, kad nauji neuronai formuojasi visą žmogaus gyvenimą. Šis procesas, vadinamas neurogeneze, ne tik vyksta, bet ir yra be galo svarbus. Viena vertus, jis būtinas, kad žmogus galėtų mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Tačiau šiuo metu intensyviai atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia dar įdomesnių dalykų. Atrandama vis daugiau faktų, rodančių, kad aktyvus neurogenezės procesas yra labai svarbi efektyvaus streso įveikimo, o kartu ir depresijos bei nerimo sutrikimų prevencijos priemonė. Jeigu neurogenezė sutrinka, rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais ima didėti.
Kas gi ją trikdo? Viena vertus, tam tikrą vaidmenį čia vaidina genetiniai faktoriai. Be to, tyrimai, atlikti su gyvūnais, rodo, kad vaikystėje patirtas stresas gali turėti įtakos suaugusio gyvūno neurogenezei. Pavyzdžiui, peliukai, kurie būdami visai maži buvo periodiškai atskiriami nuo motinos (o tai - didelio streso šaltinis), būdami suaugę pasižymėjo silpnesne neurogeneze, lėčiau atsigaudavo po streso, dažniau demonstruodavo "depresišką" elgesį.
Jeigu jau esame suaugę, ir vaikystėje patyrėme didesnių stresų, pakeisti tų faktų, kurie įvyko prieš keliolika ar keliasdešimt metų, deja, negalime. Tačiau suvokimas, kad tai gali turėti įtakos tam, jog šiandien mums kartais sunku tvarkytis su stresu, gali padėti geriau save suprasti ir kartu savęs nesmerkti. Beje, paradoksalu, tačiau jeigu tai susilpnino mūsų neurogenezę ir kartu atsparumą stresui, bei padidino polinkį į depresiškumą, taip pat gali būti, kad labiau nei kiti žmonės būsime linkę galvoti "Na va, visos mano problemų šaknys vaikystėje, ir nieko jau čia nepadarysi." Kitaip tariant, dėl vaikystėje patirto streso ir jo įtakos mūsų smegenyse vykstantiems procesams, galime būti linkę greičiau prarasti viltį ir nuvertinti savo galimybes keisti situaciją.
Tačiau galimybių tikrai yra. Mokslininkai jau yra atradę ir vis dar atranda įvairių metodų, skatinančių ir stiprinančių neurogenezę. Štai keletas svarbiausių:
1) Nuolatinis mokymasis. Tai gali būti tiek naujos kalbos mokymasis, tiek grojimas kokiu nors instrumentu ar šokių pamokos. Bet koks mokymosi procesas skatina neurogenezę.
2) Fizinis aktyvumas. Ypač gerai veikia aerobiniai pratimai - spartus ėjimas, bėgimas, kardiotreniruoklų naudojimas, aerobika ir t.t. Nors vis dar egzistuoja mitas, kad sportas geriausiu atveju tik trumpam pagerina mūsų savijautą, tačiau tai - tikrai tik mitas. Jeigu norime, kad mūsų smegenys gerai funkcionuotų (ir čia kalbame ne tik apie mąstymą, atmintį, bet ir apie nuotaiką), kūnas privalo reguliariai būti aktyvus.
3) Nedidelio kaloringumo dieta. Tyrimai, atlikti tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis rodo, kad tie, kurie valgo saikingiau, pasižymi aktyvesne neurogeneze ir kartu didesniu atsparumu stresui. Dažnas šokolado, saldymunų, riebaus maisto valgymas galbūt ir suteikia laikiną pasitenkinimo jausmą, tačiau ilgalaikis to poveikis - daugiau neigiamas, nei teigiamas.
4) Atsipalaidavimo technikų taikymas. Dideli streso kiekiai stabdo neurogenezę, tad viskas, kas padeda stresą mažinti, ją veikia teigiamai. Tai gali būti tiek meditacijos pratybos, tiek technikos, kurių metu pasitelkiama vaizduotė (raminantys, atpalaiduojantys vaizdiniai), tiek raumenų įtempimu ir atpalaidavimu paremti metodai, pvz. taikomoji relaksacija.
5) Nuolatinis kontaktas su naujais dalykais - naujais žmonėmis, naujomis vietomis ir t.t. Kuo turtingesnė ir įvairesnė mūsų aplinka, tuo labiau tai skatina naujų neuronų radimąsi.
6) Ciberžolės vartojimas. Tyrimai rodo, kad tų Indijos vietų, kuriose ruošiant valgį gausiai naudojama ciberžolė, gyventojai keletą kartų rečiau serga Alzheimerio liga, nei JAV gyventojai.
Pasirinkdami įsitraukti į veiklas, kurios skatina naujų neuronų gamybą, kartu stipriname savo psichiką, didiname tikimybę, kad mūsų nuotaika bus gera, kad kils įvairių minčių, skatinančių toliau įsitraukti į pozityvius išgyvenimus teikiančią ir kartu toliau mus stiprinančią veiklą. Tai ne visada bus lengvas procesas, ypač jeigu esame linkę labiau tikėti pesimistinėmis prognozėmis (vėlgi galbūt dėl genetinių faktorių ar patirties nulemtų mūsų smegenų veiklos ypatumų), tačiau jis tikrai veda į geresnę savijautą bei prasmingesnį, daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą.
Šiuo metu jau įrodyta, kad nauji neuronai formuojasi visą žmogaus gyvenimą. Šis procesas, vadinamas neurogeneze, ne tik vyksta, bet ir yra be galo svarbus. Viena vertus, jis būtinas, kad žmogus galėtų mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Tačiau šiuo metu intensyviai atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia dar įdomesnių dalykų. Atrandama vis daugiau faktų, rodančių, kad aktyvus neurogenezės procesas yra labai svarbi efektyvaus streso įveikimo, o kartu ir depresijos bei nerimo sutrikimų prevencijos priemonė. Jeigu neurogenezė sutrinka, rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais ima didėti.
Kas gi ją trikdo? Viena vertus, tam tikrą vaidmenį čia vaidina genetiniai faktoriai. Be to, tyrimai, atlikti su gyvūnais, rodo, kad vaikystėje patirtas stresas gali turėti įtakos suaugusio gyvūno neurogenezei. Pavyzdžiui, peliukai, kurie būdami visai maži buvo periodiškai atskiriami nuo motinos (o tai - didelio streso šaltinis), būdami suaugę pasižymėjo silpnesne neurogeneze, lėčiau atsigaudavo po streso, dažniau demonstruodavo "depresišką" elgesį.
Jeigu jau esame suaugę, ir vaikystėje patyrėme didesnių stresų, pakeisti tų faktų, kurie įvyko prieš keliolika ar keliasdešimt metų, deja, negalime. Tačiau suvokimas, kad tai gali turėti įtakos tam, jog šiandien mums kartais sunku tvarkytis su stresu, gali padėti geriau save suprasti ir kartu savęs nesmerkti. Beje, paradoksalu, tačiau jeigu tai susilpnino mūsų neurogenezę ir kartu atsparumą stresui, bei padidino polinkį į depresiškumą, taip pat gali būti, kad labiau nei kiti žmonės būsime linkę galvoti "Na va, visos mano problemų šaknys vaikystėje, ir nieko jau čia nepadarysi." Kitaip tariant, dėl vaikystėje patirto streso ir jo įtakos mūsų smegenyse vykstantiems procesams, galime būti linkę greičiau prarasti viltį ir nuvertinti savo galimybes keisti situaciją.
Tačiau galimybių tikrai yra. Mokslininkai jau yra atradę ir vis dar atranda įvairių metodų, skatinančių ir stiprinančių neurogenezę. Štai keletas svarbiausių:
1) Nuolatinis mokymasis. Tai gali būti tiek naujos kalbos mokymasis, tiek grojimas kokiu nors instrumentu ar šokių pamokos. Bet koks mokymosi procesas skatina neurogenezę.
2) Fizinis aktyvumas. Ypač gerai veikia aerobiniai pratimai - spartus ėjimas, bėgimas, kardiotreniruoklų naudojimas, aerobika ir t.t. Nors vis dar egzistuoja mitas, kad sportas geriausiu atveju tik trumpam pagerina mūsų savijautą, tačiau tai - tikrai tik mitas. Jeigu norime, kad mūsų smegenys gerai funkcionuotų (ir čia kalbame ne tik apie mąstymą, atmintį, bet ir apie nuotaiką), kūnas privalo reguliariai būti aktyvus.
3) Nedidelio kaloringumo dieta. Tyrimai, atlikti tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis rodo, kad tie, kurie valgo saikingiau, pasižymi aktyvesne neurogeneze ir kartu didesniu atsparumu stresui. Dažnas šokolado, saldymunų, riebaus maisto valgymas galbūt ir suteikia laikiną pasitenkinimo jausmą, tačiau ilgalaikis to poveikis - daugiau neigiamas, nei teigiamas.
4) Atsipalaidavimo technikų taikymas. Dideli streso kiekiai stabdo neurogenezę, tad viskas, kas padeda stresą mažinti, ją veikia teigiamai. Tai gali būti tiek meditacijos pratybos, tiek technikos, kurių metu pasitelkiama vaizduotė (raminantys, atpalaiduojantys vaizdiniai), tiek raumenų įtempimu ir atpalaidavimu paremti metodai, pvz. taikomoji relaksacija.
5) Nuolatinis kontaktas su naujais dalykais - naujais žmonėmis, naujomis vietomis ir t.t. Kuo turtingesnė ir įvairesnė mūsų aplinka, tuo labiau tai skatina naujų neuronų radimąsi.
6) Ciberžolės vartojimas. Tyrimai rodo, kad tų Indijos vietų, kuriose ruošiant valgį gausiai naudojama ciberžolė, gyventojai keletą kartų rečiau serga Alzheimerio liga, nei JAV gyventojai.
Pasirinkdami įsitraukti į veiklas, kurios skatina naujų neuronų gamybą, kartu stipriname savo psichiką, didiname tikimybę, kad mūsų nuotaika bus gera, kad kils įvairių minčių, skatinančių toliau įsitraukti į pozityvius išgyvenimus teikiančią ir kartu toliau mus stiprinančią veiklą. Tai ne visada bus lengvas procesas, ypač jeigu esame linkę labiau tikėti pesimistinėmis prognozėmis (vėlgi galbūt dėl genetinių faktorių ar patirties nulemtų mūsų smegenų veiklos ypatumų), tačiau jis tikrai veda į geresnę savijautą bei prasmingesnį, daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą.
2012 m. vasario 26 d., sekmadienis
Ką svarbiau vertinti - pastangas ar rezultatus?
Atsakymas į šį klausimą gana tiesmukiškas: jeigu norite geriau jaustis, patirti mažiau streso, mažiau rizikuoti susirgti depresija - pastangas vertinti svarbiau. Tačiau ne tik dėl to. Tyrimai rodo, kad žmonės, vertinantys dedamas pastangas, savo tikslų taip pat pasiekia dažniau. Netrukus pasvarstysime, kodėl.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime dvi moteris, auginančias vaikus. Vienas iš jų mąsto: "Esu patenkinta, nes mano vaikas šiandien gavo gerą pažymį, svečiams gražiai paskambino pianinu ir buvo itin mandagus". Ši moteris labiau akcentuoja ir vertina rezultatus. O kita mąsto maždaug šitaip: "Esu patenkinta, nes šiandien padėjau vaikui suprasti matematikos uždavinį, o paskui mes pasikalbėjome apie tai, kodėl žmonės susitikę sveikinasi." Ši moteris labiau vertina tai, ką atliko, pernelyg neakcentuodama rezultato.
Ką pirmajai moteriai reikš, jeigu jos vaikui, pavyzdžiui, kuriuo nors metu sunkiau seksis matematika? Ir ką tai reikš antrajai moteriai? Kuri patirs mažiau streso, jeigu taip nutiks? Kuriai iš jų bus lengviau rasti būdų padėti savo vaikui išmokti matematiką tiek gerai, kiek jis gali? Kurios moters vaikas labiau rizikuos jaustis nevykėliu, jeigu kiti vaikai matematiką mokės geriau?
Tikėtina, kad abi šios moterys turi panašius tikslus - jos greičiausiai visų pirma nori, kad jų vaikai užaugę būtų laimingi. Kuriai bus realiau šį tikslą įgyvendinti?
JAV Jeilio universiteto psichologė Dr. Susan Nolen-Hoeksema savo knygoje "Moterys, kurios galvoja per daug", rašo, kad jaunesnės kartos amerikiečiai daug dažniau serga depresija, nei vyresni, nors jaunųjų gyvenimo sąlygos nepalyginti geresnės. Mažiau negu 20 proc. JAV gyventojų, gimusių iki 1915 metų, per gyvenimą teko patirti depresijos epizodą. Tuo tarpu tarp žmonių, gimusių po 1955 metų, tokių, kurie patyrė bent vieną depresijos epizodą, yra 40 proc. Šios mokslininkės teigimu, viena iš galimų depresijos dažnėjimo priežasčių - tai, ką ji vadina nepagrįstomis pretenzijomis. Tai įsitikinimai apie tai, kokie turėtume būti mes patys, kiti žmonės ir gyvenimas. Pvz. "Aš nusipelnau visko, ko noriu", "Niekas neturi teisės versti mane jaustis blogai" ir t.t. ir pan.
Ir tuomet, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norime, mūsų emocijos, o kartu ir protas, įsiaudrina. Pradedame ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl rezultatas nėra toks, koks privalo būti. "Kas yra mano vaikui, kad jis nesupranta matematikos? Kas su juo ne taip? Ar čia aš ką nors ne taip darau? O gal taip yra dėl to, kad vyras tiek daug dirba ir mažai pabūna su sūnumi? Gal jis dėl to jaučiasi nesaugiai ir negali susikaupti per pamokas? Kiek kartų aš jo prašiau...O gal čia mokytoja kalta? Prisimenu, pernai man buvo pasirodę, kad ji mano Tomo nemėgsta..." Kartais mes, lietuviai, apie žmones, kurie, susidūrę su sunkumais, ima šitaip karštligiškai mąstyti, sakome, kad jie "linkę prisigalvoti". Yra ir dar vienas gražus lietuviškas posakis - "padaryti iš musės dramblį". Angliškai sakoma "padaryti kalnus iš kurmiarausių." Nesvarbu, ar lyginsime dramblį su muse, ar kurmiarausį su kalnu, esmė lieka ta pati - mūsų protas, įnirtingai besistengdamas surasti problemos priežastis, kartu labai ją išdidina. Ir tuomet staiga tai, kad vaikas vieną dieną iš matematikos kontrolinio gavo 5 arba 6, gali pradėti reikšti, jog jis negabus mokslams, nieko gyvenime nepasieks ir t.t. ir t.t.
Kuo mums svarbesni rezultatai, tuo didesnį stresą patiriame, kai jie ne tokie, kokių norime. Ir tuo didesnė tikimybė, kad musės dydžio problema per keletą minučių virs "drambliu", kuris mums ir trukdys siekti tikslo. Tarkime, norime darbe paprašyti didesnio atlyginimo. Stengiamės, dirbame, kruopščiai atlikinėjame visas užduotis, ir planuojame, kaip visiškai mumis patenkintam viršininkui netrukus užsiminsime apie savo lūkesčius. Tačiau likus porai dienų iki sutarto pokalbio viršininkas sako: "Vakar peržvelgiau pardavimų ataskaitą, ir man pasirodė, kad ten du skaičiai supainioti vietomis, gal gali patikrinti?" Jeigu nematome savo pastangų visumos, o tik išsvajotą tobulą rezultatą (kuris dabar jau toks nėra), galime smarkiai ant savęs supykti, nuspręsti, kad viską sugadinome, kad dabar būtų kvaila kalbėti apie atlyginimo didinimą, o kartu galbūt imtume graužtis, jog mums per mažai moka, gal net pykti ant viršininko, kad jis pats nesusipranta didinti užmokesčio ir t.t. ir pan. Tuo tarpu žmogus, labiau vertinantis pastangas, vienos klaidos matyt nelaikys pražūtinga, ir greičiausiai nekeis planų pasikalbėti dėl atlyginimo. Ir vėlgi - kuris turi daugiau šansų galiausiai pasiekti tikslą, t.y. gauti didesnį atlyginimą?
Atliekant kai kuriuos dalykus pernelyg didelis mąstymas apie rezultatą gali būti itin žalingas. Sunku įsivaizduoti, kad bent vienas vertingas literatūros kūrinys buvo sukurtas specialiai siekiant, pavyzdžiui, "parašyti knygą, kuri laimėtų Nobelio literatūros premiją." Žinoma, galbūt rašytojui tokia mintis ir galėjo kada nors ateiti į galvą, tačiau įsivaizduokime, kokio kūrinio galėtume tikėtis, jeigu autorius po kiekvieno sakinio vertintų, ar tas sakinys vertas premijos. Ir kokia kančia turėtų būti toks rašymas.
Dar vienas pavyzdys, kai ypač svarbu orientuotis į procesą ir į tinkamas pastangas, o ne į rezultatą - meditacijos pratybos. Mokantis meditacijos dažnai tikimasi, kad ji padės valdyti stresą. Gana dažnai taip ir būna, tačiau bene labiausiai šį procesą stabdo nuolatinis tikrinimas "ar jau pradedu atsipalaiduoti", "ar mano savijauta jau gerėja" ir pan.
Kartais galima mąstyti taip: kad ir kokį darbą darytume, mes savotiškai sėjame sėklą. Daugelis sėklų kurį laiką turi praleisti po žeme, kol išdygsta. Tuo laiku mes sėklą galime laistyti, rūpintis, kad jai nebūtų per šaltą (t.y. dėti reikiamas pastangas), tačiau jeigu imsime ją vis atkasinėti ir žiūrėti, ar jau greitai dygs (t.y., koks rezultatas)tai kels stresą ir mums, ir sėklai. Kai ji išdygs ir augs, mums bus ramiau, nes jau matysime, kad mūsų pastangos nėra beprasmės, tačiau ir toliau galėsime tik laistyti ir prižiūrėti augalėlį, nes jeigu imsime jį, pavyzdžiui, tampyti už viršūnės, kad greičiau augtų, rezultatai prastės.
Kuo labiau vertiname tai, kas iš tiesų nuo mūsų priklauso, t.y. pastangas, tuo labiau jaučiamės valdantys situaciją ir tuo dažniau galime jaustis patenkinti. Kartu esame mažiau priklausomi nuo rezultato. Jeigu jis geras - džiaugiamės, jeigu nelabai (o taip neišvengiamai kartais nutinka)- galime jį priimti kaip ženklą, kad laikas koreguoti pastangas (nes juk visi, ko gero, suprantame, kad neturime jokių galimybių visą gyvenimą iš pirmo karto pasirinkti jas visiškai teisingai). :)
Pavyzdžiui, įsivaizduokime dvi moteris, auginančias vaikus. Vienas iš jų mąsto: "Esu patenkinta, nes mano vaikas šiandien gavo gerą pažymį, svečiams gražiai paskambino pianinu ir buvo itin mandagus". Ši moteris labiau akcentuoja ir vertina rezultatus. O kita mąsto maždaug šitaip: "Esu patenkinta, nes šiandien padėjau vaikui suprasti matematikos uždavinį, o paskui mes pasikalbėjome apie tai, kodėl žmonės susitikę sveikinasi." Ši moteris labiau vertina tai, ką atliko, pernelyg neakcentuodama rezultato.
Ką pirmajai moteriai reikš, jeigu jos vaikui, pavyzdžiui, kuriuo nors metu sunkiau seksis matematika? Ir ką tai reikš antrajai moteriai? Kuri patirs mažiau streso, jeigu taip nutiks? Kuriai iš jų bus lengviau rasti būdų padėti savo vaikui išmokti matematiką tiek gerai, kiek jis gali? Kurios moters vaikas labiau rizikuos jaustis nevykėliu, jeigu kiti vaikai matematiką mokės geriau?
Tikėtina, kad abi šios moterys turi panašius tikslus - jos greičiausiai visų pirma nori, kad jų vaikai užaugę būtų laimingi. Kuriai bus realiau šį tikslą įgyvendinti?
JAV Jeilio universiteto psichologė Dr. Susan Nolen-Hoeksema savo knygoje "Moterys, kurios galvoja per daug", rašo, kad jaunesnės kartos amerikiečiai daug dažniau serga depresija, nei vyresni, nors jaunųjų gyvenimo sąlygos nepalyginti geresnės. Mažiau negu 20 proc. JAV gyventojų, gimusių iki 1915 metų, per gyvenimą teko patirti depresijos epizodą. Tuo tarpu tarp žmonių, gimusių po 1955 metų, tokių, kurie patyrė bent vieną depresijos epizodą, yra 40 proc. Šios mokslininkės teigimu, viena iš galimų depresijos dažnėjimo priežasčių - tai, ką ji vadina nepagrįstomis pretenzijomis. Tai įsitikinimai apie tai, kokie turėtume būti mes patys, kiti žmonės ir gyvenimas. Pvz. "Aš nusipelnau visko, ko noriu", "Niekas neturi teisės versti mane jaustis blogai" ir t.t. ir pan.
Ir tuomet, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norime, mūsų emocijos, o kartu ir protas, įsiaudrina. Pradedame ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl rezultatas nėra toks, koks privalo būti. "Kas yra mano vaikui, kad jis nesupranta matematikos? Kas su juo ne taip? Ar čia aš ką nors ne taip darau? O gal taip yra dėl to, kad vyras tiek daug dirba ir mažai pabūna su sūnumi? Gal jis dėl to jaučiasi nesaugiai ir negali susikaupti per pamokas? Kiek kartų aš jo prašiau...O gal čia mokytoja kalta? Prisimenu, pernai man buvo pasirodę, kad ji mano Tomo nemėgsta..." Kartais mes, lietuviai, apie žmones, kurie, susidūrę su sunkumais, ima šitaip karštligiškai mąstyti, sakome, kad jie "linkę prisigalvoti". Yra ir dar vienas gražus lietuviškas posakis - "padaryti iš musės dramblį". Angliškai sakoma "padaryti kalnus iš kurmiarausių." Nesvarbu, ar lyginsime dramblį su muse, ar kurmiarausį su kalnu, esmė lieka ta pati - mūsų protas, įnirtingai besistengdamas surasti problemos priežastis, kartu labai ją išdidina. Ir tuomet staiga tai, kad vaikas vieną dieną iš matematikos kontrolinio gavo 5 arba 6, gali pradėti reikšti, jog jis negabus mokslams, nieko gyvenime nepasieks ir t.t. ir t.t.
Kuo mums svarbesni rezultatai, tuo didesnį stresą patiriame, kai jie ne tokie, kokių norime. Ir tuo didesnė tikimybė, kad musės dydžio problema per keletą minučių virs "drambliu", kuris mums ir trukdys siekti tikslo. Tarkime, norime darbe paprašyti didesnio atlyginimo. Stengiamės, dirbame, kruopščiai atlikinėjame visas užduotis, ir planuojame, kaip visiškai mumis patenkintam viršininkui netrukus užsiminsime apie savo lūkesčius. Tačiau likus porai dienų iki sutarto pokalbio viršininkas sako: "Vakar peržvelgiau pardavimų ataskaitą, ir man pasirodė, kad ten du skaičiai supainioti vietomis, gal gali patikrinti?" Jeigu nematome savo pastangų visumos, o tik išsvajotą tobulą rezultatą (kuris dabar jau toks nėra), galime smarkiai ant savęs supykti, nuspręsti, kad viską sugadinome, kad dabar būtų kvaila kalbėti apie atlyginimo didinimą, o kartu galbūt imtume graužtis, jog mums per mažai moka, gal net pykti ant viršininko, kad jis pats nesusipranta didinti užmokesčio ir t.t. ir pan. Tuo tarpu žmogus, labiau vertinantis pastangas, vienos klaidos matyt nelaikys pražūtinga, ir greičiausiai nekeis planų pasikalbėti dėl atlyginimo. Ir vėlgi - kuris turi daugiau šansų galiausiai pasiekti tikslą, t.y. gauti didesnį atlyginimą?
Atliekant kai kuriuos dalykus pernelyg didelis mąstymas apie rezultatą gali būti itin žalingas. Sunku įsivaizduoti, kad bent vienas vertingas literatūros kūrinys buvo sukurtas specialiai siekiant, pavyzdžiui, "parašyti knygą, kuri laimėtų Nobelio literatūros premiją." Žinoma, galbūt rašytojui tokia mintis ir galėjo kada nors ateiti į galvą, tačiau įsivaizduokime, kokio kūrinio galėtume tikėtis, jeigu autorius po kiekvieno sakinio vertintų, ar tas sakinys vertas premijos. Ir kokia kančia turėtų būti toks rašymas.
Dar vienas pavyzdys, kai ypač svarbu orientuotis į procesą ir į tinkamas pastangas, o ne į rezultatą - meditacijos pratybos. Mokantis meditacijos dažnai tikimasi, kad ji padės valdyti stresą. Gana dažnai taip ir būna, tačiau bene labiausiai šį procesą stabdo nuolatinis tikrinimas "ar jau pradedu atsipalaiduoti", "ar mano savijauta jau gerėja" ir pan.
Kartais galima mąstyti taip: kad ir kokį darbą darytume, mes savotiškai sėjame sėklą. Daugelis sėklų kurį laiką turi praleisti po žeme, kol išdygsta. Tuo laiku mes sėklą galime laistyti, rūpintis, kad jai nebūtų per šaltą (t.y. dėti reikiamas pastangas), tačiau jeigu imsime ją vis atkasinėti ir žiūrėti, ar jau greitai dygs (t.y., koks rezultatas)tai kels stresą ir mums, ir sėklai. Kai ji išdygs ir augs, mums bus ramiau, nes jau matysime, kad mūsų pastangos nėra beprasmės, tačiau ir toliau galėsime tik laistyti ir prižiūrėti augalėlį, nes jeigu imsime jį, pavyzdžiui, tampyti už viršūnės, kad greičiau augtų, rezultatai prastės.
Kuo labiau vertiname tai, kas iš tiesų nuo mūsų priklauso, t.y. pastangas, tuo labiau jaučiamės valdantys situaciją ir tuo dažniau galime jaustis patenkinti. Kartu esame mažiau priklausomi nuo rezultato. Jeigu jis geras - džiaugiamės, jeigu nelabai (o taip neišvengiamai kartais nutinka)- galime jį priimti kaip ženklą, kad laikas koreguoti pastangas (nes juk visi, ko gero, suprantame, kad neturime jokių galimybių visą gyvenimą iš pirmo karto pasirinkti jas visiškai teisingai). :)
2012 m. vasario 19 d., sekmadienis
Lengvumo akimirkos sunkiomis dienomis
Ką atsakytumėte, jeigu jūsų kas paklaustų, ar patirdami daug streso, turėdami daug darbų, "irdamiesi" per dieną, kurios tvarkaraštis gerokai įtemptesnis, negu jums norėtųsi, vis dėlto pastebite lengvumo,džiaugsmo, malonumo akimirkas? Kaip manote, ar pastebite jas dažnai, kartais, retkarčiais ar beveik niekada?
Neseniai su Juliumi baigėme vesti seminarų ciklus psichologams ir gydytojams, skirtus artimiau susipažinti su dėmesingumu grįstu streso valdymu (angl. MBSR) ir dėmesingumu grįsta kognityvine terapija (angl. MBCT). Tai buvo seminarai, kurių metu specialistai mokėsi tiek patys atlikti dėmesingumą lavinančius pratimus, tiek įgijo žinių, kaip juo gali taikyti savo darbe. Dalyvių ir savo pačių įdomumo dėlei paprašėme jų pirmojo ir paskutiniojo užsiėmimų metu užpildyti dėmesingumo klausimynus. Jame, tarp kitų, buvo ir šis teiginys: "Net ir tuomet kai turiu daug darbų ir situacija kelia stresą, patiriu vidinės ramybės ir lengvumo akimirkas". Daug gydytojų ir psichologų, vertinadami šį teiginį pirmojo seminaro metu, pažymėjo, kad taip būna gana retai.
Tad nesijaudinkite, jeigu ir jūsų atsakymas panašus - tai būdinga daugeliui žmonių. Mes esame visai gerai išsitreniravę skirstyti gyvenimą į darbų ir atostogų laikotarpius, ir dažnai tarsi nė nesitikime, kad darbų laikotarpiais, kai daugeliui kasdien tenka lakstyti iš namų į darželį ar mokyklą, paskui į darbą, tada vėl į darželį, tada į parduotuvę, ir tada namo, gali būti kažkokių ramybės ar lengvumo akimirkų. "Lengumą ir ramybę pajusiu tada, kai ateis atostogos, kai pasibaigs ši darbo savaitė ar šie mokslo metai, kai užaugs vaikai, kai pagaliau šefas įvertins mano pastangas ir pakels atlyginimą ar paskirs į geresnes pareigas" - žadame sau.
Bet atrodo, tai gali keistis ir nesulaukus atostogų ir netgi nesusimažinus darbų. Specialistai, baigę 8 užsiėmimų ciklą ir "savo kailiu" išmėginę visus pagrindinius dėmesingumą lavinančius pratimus, pabaigoje savo gebėjimą pastebėti lengvumo akimirkas įvertino daug geriau, negu pradžioje. Seminarai paraleliai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir visose trijose grupėse šis gebėjimas išaugo. Nors tikėtina, kad užimti žmonės, ir taip turintys daug darbų, o šalia jų besirūpinantys savo šeimomis, ne itin lengvai savo tvarkaraščiuose surado laiko aštuoniems seminarams, dėl kurių jų užimtumas dar padidėjo. Tačiau nepaisant dar padidėjusio užimtumo, jie ėmė pastebėti daugiau lengvų, džiaugsmingų, ramių akimirkų.
Apie dėmesingumu grįstą streso valdymą kartais juokaujama, kad intensyvi 8 seminarų programą bei namų užduotys, kurių paskiriama po kiekvieno seminaro, jau savaime kelia stresą. Tačiau vis dėlto baigusieji programą dažniausiai pastebi, kad streso jaučia mažiau, nes keičiasi jų santykis su tuo, kas vyksta ir ką jie patiria, nesvarbu, ar tai būtų didelis darbo krūvis, ar dėmesio reiklūs namiškiai, ar sunkiai valdomas nerimas.
Žinoma, mūsų santykį su tuo, ką patiriame, keičia nebūtinai dėmesingumo pratybos. Kartais jį gali pakeisti pokalbis su geru draugu, geros knygos perskaitymas, psichoterapija, kai reikia - tinkamai parinkti medikamentai. Bet kas, kas padeda mums pamatyti, kad beveik visada, beveik bet kuriomis aplinkybėmis, turime pasirinkimą. Ir vienas iš jų - pastebėti arba praleisti beveik nemačiomis (ar negirdomis, ar nejautomis) mažus džiaugsmus. Kad ir kokie būtų tie dalykai, kurie džiugina būtent jus. Ir net jeigu kartais, dažnai ar beveik visada jums atrodo, kad pasirinkimo neturite (pavyzdžiui, per daug darbų, ir viskas), tikėti, kad pasirinkimo nėra, taip pat yra pasirinkimas :)
Neseniai su Juliumi baigėme vesti seminarų ciklus psichologams ir gydytojams, skirtus artimiau susipažinti su dėmesingumu grįstu streso valdymu (angl. MBSR) ir dėmesingumu grįsta kognityvine terapija (angl. MBCT). Tai buvo seminarai, kurių metu specialistai mokėsi tiek patys atlikti dėmesingumą lavinančius pratimus, tiek įgijo žinių, kaip juo gali taikyti savo darbe. Dalyvių ir savo pačių įdomumo dėlei paprašėme jų pirmojo ir paskutiniojo užsiėmimų metu užpildyti dėmesingumo klausimynus. Jame, tarp kitų, buvo ir šis teiginys: "Net ir tuomet kai turiu daug darbų ir situacija kelia stresą, patiriu vidinės ramybės ir lengvumo akimirkas". Daug gydytojų ir psichologų, vertinadami šį teiginį pirmojo seminaro metu, pažymėjo, kad taip būna gana retai.
Tad nesijaudinkite, jeigu ir jūsų atsakymas panašus - tai būdinga daugeliui žmonių. Mes esame visai gerai išsitreniravę skirstyti gyvenimą į darbų ir atostogų laikotarpius, ir dažnai tarsi nė nesitikime, kad darbų laikotarpiais, kai daugeliui kasdien tenka lakstyti iš namų į darželį ar mokyklą, paskui į darbą, tada vėl į darželį, tada į parduotuvę, ir tada namo, gali būti kažkokių ramybės ar lengvumo akimirkų. "Lengumą ir ramybę pajusiu tada, kai ateis atostogos, kai pasibaigs ši darbo savaitė ar šie mokslo metai, kai užaugs vaikai, kai pagaliau šefas įvertins mano pastangas ir pakels atlyginimą ar paskirs į geresnes pareigas" - žadame sau.
Bet atrodo, tai gali keistis ir nesulaukus atostogų ir netgi nesusimažinus darbų. Specialistai, baigę 8 užsiėmimų ciklą ir "savo kailiu" išmėginę visus pagrindinius dėmesingumą lavinančius pratimus, pabaigoje savo gebėjimą pastebėti lengvumo akimirkas įvertino daug geriau, negu pradžioje. Seminarai paraleliai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir visose trijose grupėse šis gebėjimas išaugo. Nors tikėtina, kad užimti žmonės, ir taip turintys daug darbų, o šalia jų besirūpinantys savo šeimomis, ne itin lengvai savo tvarkaraščiuose surado laiko aštuoniems seminarams, dėl kurių jų užimtumas dar padidėjo. Tačiau nepaisant dar padidėjusio užimtumo, jie ėmė pastebėti daugiau lengvų, džiaugsmingų, ramių akimirkų.
Apie dėmesingumu grįstą streso valdymą kartais juokaujama, kad intensyvi 8 seminarų programą bei namų užduotys, kurių paskiriama po kiekvieno seminaro, jau savaime kelia stresą. Tačiau vis dėlto baigusieji programą dažniausiai pastebi, kad streso jaučia mažiau, nes keičiasi jų santykis su tuo, kas vyksta ir ką jie patiria, nesvarbu, ar tai būtų didelis darbo krūvis, ar dėmesio reiklūs namiškiai, ar sunkiai valdomas nerimas.
Žinoma, mūsų santykį su tuo, ką patiriame, keičia nebūtinai dėmesingumo pratybos. Kartais jį gali pakeisti pokalbis su geru draugu, geros knygos perskaitymas, psichoterapija, kai reikia - tinkamai parinkti medikamentai. Bet kas, kas padeda mums pamatyti, kad beveik visada, beveik bet kuriomis aplinkybėmis, turime pasirinkimą. Ir vienas iš jų - pastebėti arba praleisti beveik nemačiomis (ar negirdomis, ar nejautomis) mažus džiaugsmus. Kad ir kokie būtų tie dalykai, kurie džiugina būtent jus. Ir net jeigu kartais, dažnai ar beveik visada jums atrodo, kad pasirinkimo neturite (pavyzdžiui, per daug darbų, ir viskas), tikėti, kad pasirinkimo nėra, taip pat yra pasirinkimas :)
2012 m. vasario 13 d., pirmadienis
KVIEČIAME Į SEMINARĄ "DEPRESIJOS GYDYMAS ŠIUOLAIKINIAIS KOGNITYVINĖS ELGESIO TERAPIJOS METODAIS"
Seminaras vyks š.m. vasario 24 d., penktadienį, Verslo lyderių konferencijų centre (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaune
Lektorius - prof. dr. Eduardo Keegan, klinikinės psichologijos ir psichoterapijos profesorius, Buenos Airių universitetas, Argentina
Renginio organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija, LSMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas ir VŠĮ Neuromedicinos institutas.
Dalyviams bus išduodami LSMU kvalifikacijos kėlimo sertifikatai. Bus vertimas iš anglų į lietuvių kalbą.
Trukmė – 8 ak.val. Registracijos pradžia 9 val. Renginio pradžia 10 val. Pabaiga – 18 val.
Seminaro kaina – 179 Lt. Jei iš vienos įstaigos dalyvauja 2 asmenys ar daugiau – kaina asmeniui 159 Lt.
Dalyvauti renginyje galite ir tik kaip klausytojas (neišduodamas sertifikatas), šiuo atveju dalyvio mokestis 129 Lt.
Apmokant iki vasario 15 d. – asmeniui taikoma papildoma 20 Lt nuolaida.
Registracija (būtina!) el.paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt (žinutėje nurodykite, kad planuojate dalyvauti bei savo vardą, pavardę ir specialybę) arba skambinti tel. (8*610) 31301 iki 2012 vasario 20 d.
Lektorius - prof. dr. Eduardo Keegan, klinikinės psichologijos ir psichoterapijos profesorius, Buenos Airių universitetas, Argentina
Renginio organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija, LSMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas ir VŠĮ Neuromedicinos institutas.
Dalyviams bus išduodami LSMU kvalifikacijos kėlimo sertifikatai. Bus vertimas iš anglų į lietuvių kalbą.
Trukmė – 8 ak.val. Registracijos pradžia 9 val. Renginio pradžia 10 val. Pabaiga – 18 val.
Seminaro kaina – 179 Lt. Jei iš vienos įstaigos dalyvauja 2 asmenys ar daugiau – kaina asmeniui 159 Lt.
Dalyvauti renginyje galite ir tik kaip klausytojas (neišduodamas sertifikatas), šiuo atveju dalyvio mokestis 129 Lt.
Apmokant iki vasario 15 d. – asmeniui taikoma papildoma 20 Lt nuolaida.
Registracija (būtina!) el.paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt (žinutėje nurodykite, kad planuojate dalyvauti bei savo vardą, pavardę ir specialybę) arba skambinti tel. (8*610) 31301 iki 2012 vasario 20 d.
2012 m. vasario 12 d., sekmadienis
Kviečiame į dėmesingumu grįsto streso valdymo kursus!
Nuo kovo 22 dienos organizuojamas 8 savaičių grupinis dėmesingumo lavinimo ir streso mažinimo pratybų kursas. Šis praktinių užsiėmimų ciklas, besiremiantis meditacinėmis technikomis ir dabartinį pavidalą įgijęs prieš 30 metų JAV Masačiūsetso universitete, jau keletą dešimtmečių sėkmingai taikomas profesionalių psichikos sveikatos specialistų įvairiose šalyse.
Ar šis kursas gali būti naudingas Jums? Taip, jeigu:
-Jaučiate, kad sunku susidoroti su stresu ir įtampa darbe, šeimoje ar kitur;
-Kamuoja nerimas, panikos priepuoliai, psichologinė įtampa;
-Vargina nervinio pobūdžio vidaus organų veiklos sutrikimai;
-Pastebite, kad sumažėjo gebėjimas koncentruoti dėmesį ar pablogėjo atmintis, kad dažnai būnate išsiblaškęs, paskendęs mintyse apie praeitį ar ateitį.
Šio kurso pagrindą sudaro praktiniai streso valdymo ir dėmesingumo lavinimo bei psichofiziologinės pusiausvyros stiprinimo užsiėmimai. Kiekvieno naujo pratimo iš pradžių mokomasi grupėje kartu su instruktoriumi, o vėliau jie atliekami namuose iki kito užsiėmimo. Savarankiškoms pratyboms reikėtų skirti apie 30-45 min. per dieną.
Išsamūs tyrimai rodo, kad kursų dalyviai:
-Išmoksta geriau valdyti dėmesį;
-Geriau toleruoja stresą;
-Jaučia mažiau nerimo simptomų;
-Geriau jaučia savo kūną;
-Tampa geranoriškesni sau ir kitiems;
-Pastebi, kad pagerėja jų bendra fizinė ir psichologinė būklė.
Kursą sudaro:
-8 grupiniai praktiniai užsiėmimai, vykstantys vakarais kartą per savaitę (trukmė – 3 val., grupėje – iki 12 žmonių);
-Vienas visos dienos praktinis užsiėmimas, vyksiantis šeštadienį (trukmė – 7 val.)
Prieš pradedant grupinius užsiėmimus, kiekvienas dalyvis atvyksta individualiai konsultacijai su psichologe, kurio metu įvertinama problema bei situacija, tai, ar šis kursas tinka, informuojama apie kitas galimas konkrečios problemos sprendimo alternatyvas. Kurso pabaigoje kiekvienas dalyvis atvyksta baigiamajai individualiai konsultacijai, skirtai aptarti tam, kaip konkretaus žmogaus situacijoje galima toliau efektyviai naudoti įgytus įgūdžius.
Kurso instruktorė: psichologė Giedrė Žalytė, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistė. Kursas tęsis: nuo kovo 22 d. iki gegužės 17 d.
Užsiėmimai vyks kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 val. po 3 val. (išskyrus balandžio 12 d.)Visos dienos užsiėmimas planuojamas gegužės 5 dieną.
Kainos: pradinė ir galutinė individuali psichologės konsultacija – po 49 Lt (~1 val.) Viso kurso kaina – 399 Lt. Į šią kainą įeina:
-8 vakariniai užsiėmimai (po 3 val),
-vienas visos dienos užsiėmimas (7 val.)
Kviečiame registruotis paskambinus: +37061031310. Norintieji plačiau susipažinti su šia metodika, papildomos informacijos gali rasti šiame strapisnyje. Skaitantieji angliškai gali daugiau sužinoti apie kursą ir jo turinį Masačiūsetso universiteto svetainėje.
Ar šis kursas gali būti naudingas Jums? Taip, jeigu:
-Jaučiate, kad sunku susidoroti su stresu ir įtampa darbe, šeimoje ar kitur;
-Kamuoja nerimas, panikos priepuoliai, psichologinė įtampa;
-Vargina nervinio pobūdžio vidaus organų veiklos sutrikimai;
-Pastebite, kad sumažėjo gebėjimas koncentruoti dėmesį ar pablogėjo atmintis, kad dažnai būnate išsiblaškęs, paskendęs mintyse apie praeitį ar ateitį.
Šio kurso pagrindą sudaro praktiniai streso valdymo ir dėmesingumo lavinimo bei psichofiziologinės pusiausvyros stiprinimo užsiėmimai. Kiekvieno naujo pratimo iš pradžių mokomasi grupėje kartu su instruktoriumi, o vėliau jie atliekami namuose iki kito užsiėmimo. Savarankiškoms pratyboms reikėtų skirti apie 30-45 min. per dieną.
Išsamūs tyrimai rodo, kad kursų dalyviai:
-Išmoksta geriau valdyti dėmesį;
-Geriau toleruoja stresą;
-Jaučia mažiau nerimo simptomų;
-Geriau jaučia savo kūną;
-Tampa geranoriškesni sau ir kitiems;
-Pastebi, kad pagerėja jų bendra fizinė ir psichologinė būklė.
Kursą sudaro:
-8 grupiniai praktiniai užsiėmimai, vykstantys vakarais kartą per savaitę (trukmė – 3 val., grupėje – iki 12 žmonių);
-Vienas visos dienos praktinis užsiėmimas, vyksiantis šeštadienį (trukmė – 7 val.)
Prieš pradedant grupinius užsiėmimus, kiekvienas dalyvis atvyksta individualiai konsultacijai su psichologe, kurio metu įvertinama problema bei situacija, tai, ar šis kursas tinka, informuojama apie kitas galimas konkrečios problemos sprendimo alternatyvas. Kurso pabaigoje kiekvienas dalyvis atvyksta baigiamajai individualiai konsultacijai, skirtai aptarti tam, kaip konkretaus žmogaus situacijoje galima toliau efektyviai naudoti įgytus įgūdžius.
Kurso instruktorė: psichologė Giedrė Žalytė, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistė. Kursas tęsis: nuo kovo 22 d. iki gegužės 17 d.
Užsiėmimai vyks kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 val. po 3 val. (išskyrus balandžio 12 d.)Visos dienos užsiėmimas planuojamas gegužės 5 dieną.
Kainos: pradinė ir galutinė individuali psichologės konsultacija – po 49 Lt (~1 val.) Viso kurso kaina – 399 Lt. Į šią kainą įeina:
-8 vakariniai užsiėmimai (po 3 val),
-vienas visos dienos užsiėmimas (7 val.)
Kviečiame registruotis paskambinus: +37061031310. Norintieji plačiau susipažinti su šia metodika, papildomos informacijos gali rasti šiame strapisnyje. Skaitantieji angliškai gali daugiau sužinoti apie kursą ir jo turinį Masačiūsetso universiteto svetainėje.
2012 m. sausio 30 d., pirmadienis
Gera proga pajudėti ir sustiprėti
Ką tik perskaičiau gerą naujieną: Vilniaus visuomenės sveikatos biuras, bendradarbiaudamas su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, vasario mėnesį siūlo išmėginti įvairius sportinius užsiėmimus tiek lauke, tiek sporto salėse. Nemaža dalis užsiėmimų - nemokami, o visą programą galima rasti čia.
Kas dar nespėjo išsijudinti po, ko gero, sotesnio ir sėslesnio švenčių laiko, gera proga pradėti :)
Kas dar nespėjo išsijudinti po, ko gero, sotesnio ir sėslesnio švenčių laiko, gera proga pradėti :)
2012 m. sausio 8 d., sekmadienis
Kas efektyviau - suimti save į nagą ar būti draugiškam su savimi?
Kokių minčių kilo perskaičius šią antraštę? Ar kuris nors pasirinkimo variantas iš pirmo žvilgsnio atrodo veiksmingesnis arba patikimesnis? Ar sąmonėje iškilo "automatinis atsakymas?"
Nors žmonės tarpusavyje šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi, apskritai krikščioniškajai kultūrai ko gero daugiau būdingas griežtesnio elgesio su savimi stilius ir tendencija dažniau save kritikuoti ir bausti negu pagirti arba tiesiog priimti savo trūkumus kaip realybės dalį. Kartais mes mąstome maždaug taip: jeigu padariau kažką gero, arba jeigu man pavyko kažko pasiekti - tai normalu, nėra čia apie ką kalbėti. O jeigu kažkas nepasisekė, arba jeigu nepadariau ko nors, ką padaryti "turėjau" (kas tuos "turėjimus" suformulavo - jau kitas klausimas) - tai jau rimtas, dėmesio ir galbūt bausmės vertas dalykas. Jeigu dar trumpiau, tai kartais mąstome taip, kad beveik bet ką padaryti ir sugebėti yra normalu, o kažko nesugebėti ar nepajėgti - nenormalu ir kritikuotina.
Tačiau atrodo, kad tai po truputį keičiasi. Šiuo metu palyginti sparčiai vystosi nauja psichologinių tyrimų ir kartu psichologinio atsparumo stiprinimo sritis - atjautos sau, savęs priėmimo tyrinėjimai ir ugdymas. Aktyviai šioje srityje dirbanti amerikiečių psichologė Kristin Neff yra sudariusi klausimyną, kurį taiko tyrimuose, ir kurį pasitelkę (jei tik suprantame angliškai) ir mes galime pasitikrinti, kiek esame linkę būti sau draugiški ir geranoriški, o kiek - save kritikuoti. Šįhttp://www.blogger.com/img/blank.gif klausimyną rasite čia: http://www.self-compassion.org/test-your-self-compassion-level.html
Vis nauji tyrimai atskleidžia, kad žmonės, pasižymintys geranoriškumu sau, atlaidumu savo neišvengiamam netobulumui, yra įvairiais atžvilgiais sveikesni. Jie ne tik rečiau serga depresija, nerimo sutrikimais, bet ir rečiau turi antsvorio bei kenčia dėl jo pasekmių. Neseniai Harvardo universiteto dėstytoja Jean Fain parašė knygą, kurią pavadino "The Self-Compassion Diet" ("Savęs atjautimo dieta"). Šioje knygoje ji teigia, kad savęs priėmimas, geranoriškumas savo atžvilgiu turi būti bet kurio veiksmingo svorio reguliavimo metodo sudedamoji dalis.
Tačiau tuo pat metu tyrimai rodo, kad gana daug žmonių bijo būti geranoriški sau. Daugelis mūsų mano, kad tada "išskys", liausis dėti pastangas ir nieko gero nenuveiks. Tėra vienas būdas patikrinti, ar tai tiesa - išmėginti ir pažiūrėti, ar galime rasti kitų būdų save motyvuoti ir išlikti tokie pat produktyvūs, kūrybingi ir darbštūs, arba netgi dar labiau išugdyti savo gebėjimus, ir ne iš baimės sulaukti kritikos, o su malonumu.
Kristin Neff yra sukūrusi specialių pratimų, skirtų lavinti geranoriškumui savo atžvilgiu ir savęs priėmimui. Vienas iš jų - pasirinkti mus pažįstantį žmogų, kuris pasižymi geranoriškumu, ir jo vardu parašyti laišką sau, kartu tarsi pažvelgiant į save jo akimis, su visu tuo supratingumu, kuris jam būdingas. Labai naudinga čia gali būti meditacija. Kristin Neff šiam tikslui siūlomų meditacijų įrašų galima pasiklausyti čia: http://www.self-compassion.org/guided-self-compassion-meditations-mp3.html
Tikėtina, kad pokyčiai šioje srityje nevyks labai greitai - juk gali būti, kad iki šiol didžiają gyvenimo dalį "treniravomės", kaip save kritikuoti, todėl šis "įgūdis" gali būti gana tvirtai įsišaknijęs. Tačiau kasdienių pastangų dėka tai galima švelniai ir geranoriškai keisti, sukuriant vis daugiau vietos savęs palaikymui, priėmimui, padrąsinimui, atjautai. Juk būtent su savimi praleisime visą likusį gyvenimą. Ir būtent santykis su savimi bet kokiu atveju bus ilgiausiai trunkantis santykis mūsų gyvenime. :)
Nors žmonės tarpusavyje šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi, apskritai krikščioniškajai kultūrai ko gero daugiau būdingas griežtesnio elgesio su savimi stilius ir tendencija dažniau save kritikuoti ir bausti negu pagirti arba tiesiog priimti savo trūkumus kaip realybės dalį. Kartais mes mąstome maždaug taip: jeigu padariau kažką gero, arba jeigu man pavyko kažko pasiekti - tai normalu, nėra čia apie ką kalbėti. O jeigu kažkas nepasisekė, arba jeigu nepadariau ko nors, ką padaryti "turėjau" (kas tuos "turėjimus" suformulavo - jau kitas klausimas) - tai jau rimtas, dėmesio ir galbūt bausmės vertas dalykas. Jeigu dar trumpiau, tai kartais mąstome taip, kad beveik bet ką padaryti ir sugebėti yra normalu, o kažko nesugebėti ar nepajėgti - nenormalu ir kritikuotina.
Tačiau atrodo, kad tai po truputį keičiasi. Šiuo metu palyginti sparčiai vystosi nauja psichologinių tyrimų ir kartu psichologinio atsparumo stiprinimo sritis - atjautos sau, savęs priėmimo tyrinėjimai ir ugdymas. Aktyviai šioje srityje dirbanti amerikiečių psichologė Kristin Neff yra sudariusi klausimyną, kurį taiko tyrimuose, ir kurį pasitelkę (jei tik suprantame angliškai) ir mes galime pasitikrinti, kiek esame linkę būti sau draugiški ir geranoriški, o kiek - save kritikuoti. Šįhttp://www.blogger.com/img/blank.gif klausimyną rasite čia: http://www.self-compassion.org/test-your-self-compassion-level.html
Vis nauji tyrimai atskleidžia, kad žmonės, pasižymintys geranoriškumu sau, atlaidumu savo neišvengiamam netobulumui, yra įvairiais atžvilgiais sveikesni. Jie ne tik rečiau serga depresija, nerimo sutrikimais, bet ir rečiau turi antsvorio bei kenčia dėl jo pasekmių. Neseniai Harvardo universiteto dėstytoja Jean Fain parašė knygą, kurią pavadino "The Self-Compassion Diet" ("Savęs atjautimo dieta"). Šioje knygoje ji teigia, kad savęs priėmimas, geranoriškumas savo atžvilgiu turi būti bet kurio veiksmingo svorio reguliavimo metodo sudedamoji dalis.
Tačiau tuo pat metu tyrimai rodo, kad gana daug žmonių bijo būti geranoriški sau. Daugelis mūsų mano, kad tada "išskys", liausis dėti pastangas ir nieko gero nenuveiks. Tėra vienas būdas patikrinti, ar tai tiesa - išmėginti ir pažiūrėti, ar galime rasti kitų būdų save motyvuoti ir išlikti tokie pat produktyvūs, kūrybingi ir darbštūs, arba netgi dar labiau išugdyti savo gebėjimus, ir ne iš baimės sulaukti kritikos, o su malonumu.
Kristin Neff yra sukūrusi specialių pratimų, skirtų lavinti geranoriškumui savo atžvilgiu ir savęs priėmimui. Vienas iš jų - pasirinkti mus pažįstantį žmogų, kuris pasižymi geranoriškumu, ir jo vardu parašyti laišką sau, kartu tarsi pažvelgiant į save jo akimis, su visu tuo supratingumu, kuris jam būdingas. Labai naudinga čia gali būti meditacija. Kristin Neff šiam tikslui siūlomų meditacijų įrašų galima pasiklausyti čia: http://www.self-compassion.org/guided-self-compassion-meditations-mp3.html
Tikėtina, kad pokyčiai šioje srityje nevyks labai greitai - juk gali būti, kad iki šiol didžiają gyvenimo dalį "treniravomės", kaip save kritikuoti, todėl šis "įgūdis" gali būti gana tvirtai įsišaknijęs. Tačiau kasdienių pastangų dėka tai galima švelniai ir geranoriškai keisti, sukuriant vis daugiau vietos savęs palaikymui, priėmimui, padrąsinimui, atjautai. Juk būtent su savimi praleisime visą likusį gyvenimą. Ir būtent santykis su savimi bet kokiu atveju bus ilgiausiai trunkantis santykis mūsų gyvenime. :)
2012 m. sausio 2 d., pirmadienis
Muzikos mokymasis lavina intelektą
Muzikos poveikiais mokslininkai domisi jau seniai, todėl ir tyrimų šioje įdomioje srityje taip pat atliekama nuolat ir įvairių. Tačiau neseniai Kanadoje esančio York'o universiteto mokslininkė Dr. Ellen Bialystok nustatė naują įdomų faktą: vos 20 dienų trukęs muzikos mokymas pastebimai pagerino 4-6 metų vaikų kalbinį intelektą (jis buvo matuojamas visuotinai pripažįstamu vaikų intelekto matavimo klausimynu WPPSI-III (Wechsler, 2002).
Šalia šių pokyčių įvyko ir daugiau pozityvių pasikeitimų, pavyzdžiui, žymiai pagerėjo muzikos pasimokiusių vaikų gebėjimas greitai priimti teisingus sprendimus (jie geriau atliko užduotį, kurios metu reikėjo greitai nuspręsti, kurį kompiuterio klavišą spausti, ir tai atlikti). Muzikos vaikai buvo mokomi pasitelkus kompiuterinę mokymo programą (mažieji eksperimento dalyviai mokėsi prižiūrimi ir padedami mokytojų), kurios tikslas buvo netgi ne išmokyti vaikus groti kokiu nors instrumentu, o tik atidžiai klausytis muzikos ir atlikti tam tikras užduotis.
Mokymas buvo neilgas, bet gana intensyvus: užsiėmimai vyko po du kartus per dieną (kaskart po valandą), 5 dienas per savaitę, iš viso 4 savaites. Kita grupė vaikų tuo pat metu ir tiek pat laiko mokėsi naudodami analogišką kompiuterinę programą, skirtą vaizduojamiesiems menams, tačiau panašaus poveikio intelektui šioje grupėje pastebėta nebuvo. Manoma, kad taip galėjo nutikti todėl, kad šio amžiaus vaikų smegenys dėl savo raidos ypatybių yra labiau pasirengusios priimti garsinę nei vaizdinę informaciją (mat šiuo laikotarpiu vyksta intensyvi kalbos raida). Kita vertus, įvairūs anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad muzikos mokymasis įtraukia daug svarbių smegenų sričių bei jas lavina, kartu didindamas ir kitus gebėjimus, kuriems reikalingos tos pačios smegenų sritys, pirmiausiai kalbinius.
Kartais tenka išgirsti, kaip suaugę žmonės pasiguodžia, jog tėvai juos įkalbinėjo ar netgi spaudė mokytis muzikos, tačiau jiems ne kažin ką tedavė - šiuo metu jie nieko negalėtų pagroti. Tačiau net jeigu pagroti negalime, gali būti, kad pvz. už šiandieninį aukštą kalbinį intelektą turime būti dėkingi muzikos pamokoms. Ir dar: nors tyrime dalyvavo tik vaikai, mokslininkė mano, kad panašus intelekto augimo poveikis gali pasireikšti ir suaugusiems, tačiau tai dar turi patvirtinti nauji tyrimai. Beje, anksčiau įrodytu laikytas faktas, kad suaugusiame amžiuje intelektas didėti negali, kad jis "užsifiksuoja" vaikystėje, jau paneigtas - naujausi tyrimai rodo, kad suaugusio žmogaus intelektas taip pat gali augti.
Su įdomiais Ellen Bialystok tyrimais detaliau galima susipažinti čia: http://research.baycrest.org/ebialystok
Šalia šių pokyčių įvyko ir daugiau pozityvių pasikeitimų, pavyzdžiui, žymiai pagerėjo muzikos pasimokiusių vaikų gebėjimas greitai priimti teisingus sprendimus (jie geriau atliko užduotį, kurios metu reikėjo greitai nuspręsti, kurį kompiuterio klavišą spausti, ir tai atlikti). Muzikos vaikai buvo mokomi pasitelkus kompiuterinę mokymo programą (mažieji eksperimento dalyviai mokėsi prižiūrimi ir padedami mokytojų), kurios tikslas buvo netgi ne išmokyti vaikus groti kokiu nors instrumentu, o tik atidžiai klausytis muzikos ir atlikti tam tikras užduotis.
Mokymas buvo neilgas, bet gana intensyvus: užsiėmimai vyko po du kartus per dieną (kaskart po valandą), 5 dienas per savaitę, iš viso 4 savaites. Kita grupė vaikų tuo pat metu ir tiek pat laiko mokėsi naudodami analogišką kompiuterinę programą, skirtą vaizduojamiesiems menams, tačiau panašaus poveikio intelektui šioje grupėje pastebėta nebuvo. Manoma, kad taip galėjo nutikti todėl, kad šio amžiaus vaikų smegenys dėl savo raidos ypatybių yra labiau pasirengusios priimti garsinę nei vaizdinę informaciją (mat šiuo laikotarpiu vyksta intensyvi kalbos raida). Kita vertus, įvairūs anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad muzikos mokymasis įtraukia daug svarbių smegenų sričių bei jas lavina, kartu didindamas ir kitus gebėjimus, kuriems reikalingos tos pačios smegenų sritys, pirmiausiai kalbinius.
Kartais tenka išgirsti, kaip suaugę žmonės pasiguodžia, jog tėvai juos įkalbinėjo ar netgi spaudė mokytis muzikos, tačiau jiems ne kažin ką tedavė - šiuo metu jie nieko negalėtų pagroti. Tačiau net jeigu pagroti negalime, gali būti, kad pvz. už šiandieninį aukštą kalbinį intelektą turime būti dėkingi muzikos pamokoms. Ir dar: nors tyrime dalyvavo tik vaikai, mokslininkė mano, kad panašus intelekto augimo poveikis gali pasireikšti ir suaugusiems, tačiau tai dar turi patvirtinti nauji tyrimai. Beje, anksčiau įrodytu laikytas faktas, kad suaugusiame amžiuje intelektas didėti negali, kad jis "užsifiksuoja" vaikystėje, jau paneigtas - naujausi tyrimai rodo, kad suaugusio žmogaus intelektas taip pat gali augti.
Su įdomiais Ellen Bialystok tyrimais detaliau galima susipažinti čia: http://research.baycrest.org/ebialystok
2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis
Pasišvęsk ir būsi pašventintas
Ši frazė tarsi savaime susidėliojo neseniai su Juliumi kalbantis apie užsienio kalbų mokymąsi. Mums ji patiko dėl gražios sąsajos tarp žodžių "pasišvęsti" ir "pašventintas".
O reiškia ji labai paprastą mintį – kad dauguma mūsų sukuriamų rezultatų priklauso nuo to, ką ir kaip darome. Nemažą savo darbinio laiko dalį praleisdama su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis, besimokančiais norvegų kalbos, vis iš naujo įsitikinu, kaip patikimai galioja šis dėsningumas šioje srityje. Jeigu atmesime išimtis, be kurių taisyklių, sako, nebūna, absoliučiai daugumai žmonių galioja paprasta tiesa: užsienio kalbos išmoksta tie, kurie reguliariai mokosi. Kas mokosi priešokiais, įgyja „skylėtų“ žinių, o kas visai nesimoko – neišmoksta nieko. Žinoma, jeigu mokytis patinka, laiko rasti ir skirti būna lengviau, jeigu nelabai patinka – sunkiau, tačiau esmė lieka ta pati: išmoksta tie, kas reguliariai tai daro.
Užsienio kalbų mokymasis, atrodytų, yra tik viena gana siaura žmogaus veiklos sritis. Pastaraisiais mėnesiais kitoje savo veiklos sferoje, psichologijoje, daug laiko skiriu dėmesingumo (mindfulness) pratyboms; tiek šių metodikų mokymuisi, praktikavimui, tiek mokymui. Šių užsiėmimų metu labai įdomu stebėti, kaip mumyse visuose įsišaknijęs įsitikinimas, kad tai, ką darome, turi teikti malonumą, ir tik tada galime tikėtis gerų rezultatų. Kai su mokymų dalyviais kalbame apie kasdienes pratybas, nuolat iškyla momentinės sėkmės/nesėkmės klausimas. Labai dažnai mąstoma ta kryptimi, kad jeigu atlikdama pratimą pasijutau gerai, vadinasi, man pavyko, jeigu ne – nepavyko. Tačiau patyrę dėmesingumo mokytojai su šiuo įsitikinimu kovoja labai tiesmukiškai: jie sako, kad pratybos mums neturi patikti. Norėdami sulaukti rezultato, mes tiesiog turime jas atlikti. Galiu išduoti nedidelę paslaptį – kasdienės pratybos besimokančiajam gali intensyviai nepatikti pirmas kelias dienas ar net savaites, tačiau jeigu žmogus jas vis tiek atlieka, po kurio laiko dažniausiai santykis su jomis ima keistis į pozityvią pusę. Galbūt dėl to, kad atkaklus žmogus ima įžvelgti, pajusti teigiamą jų poveikį, kurio teko palūkėti ir nepavyko pajusti iš pirmo karto.
Panašūs dėsningumai, kaip ir mokantys užsienio kalbos ar lavinant dėmesingumą, galioja imantis bet kokios kitos sudėtingesnės užduoties, kurios nepavyksta atlikti per vieną kartą: ieškant naujo darbo, kuriant ar gerinant santykius, mokantis šokti, auginant vaikus, gydantis panikos sutrikimą ar depresiją, sprendžiant kitas psichologines problemas ir t.t. Jeigu žinome, kad iš esmės tam tikras naujas įgūdis ar gebėjimas yra pageidautintas ir reikalingas, tenka pasišvęsti ir kurį laiką (galbūt galime iš anksto numatyti, kiek laiko sau duosime) tiesiog dėti pastangas bei tikėti, kad būsime „pašventinti“. Ir šis procesas nebūtinai turi mums patikti, nes patikimas savaime dar tikrai negarantuoja gero rezultato.
Kartais sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui nuoširdžiai kam nors atsidėti sekasi vis sunkiau. Manau, čia yra tiesos. Galbūt taip yra todėl, kad mes daugumą materialių dalykų galime gauti labai lengvai. Tačiau kartu ko gero galima teigti, kad gebėjimas atkakliai dėti pastangas daugumai mūsų įgimtas. Jeigu jo neturėtume, vargu ar dauguma būtume išmokę, pavyzdžiui, vaikščioti. Juk ne tiek ir mažai drąsos bei atkaklumo reikia, kad ryžtumėmės mėginti daryti tai, ko nemokame, griūti ir vėl keltis begalę kartų, visiškai tam atsidėdami, rizikuodami ir tiesiog tikėdami, kad ateis ta diena, kai būsime „pašventinti“ – galėsime eiti. Ir atrodo, kad kol kas, nepaisant didelio progreso kitose srityse, mokantis vaikščioti šiandieniniams vaikučiams reikia maždaug tiek pat pastangų, kaip ir ankstesniais laikais. Man rodos, kad tai – labai gerai. Šitaip jau pirmaisiais gyvenimo metais dauguma išmokstame iš širdies dėti pastangas ir tikėtis, kad galiausiai mums pavyks. Tad kad ir kaip mums šiandien būtų būdingos baimingos mintys, kad nepavyks, arba kad dėti pastangas ir kartais susimauti – gėdinga, arba kad viskas turi pavykti iš pirmo karto, galime būti ramūs: jos tikrai nėra mums įgimtos, nes jeigu būtume taip mąstę nuo gimimo, nevaikščiotume. :)
O reiškia ji labai paprastą mintį – kad dauguma mūsų sukuriamų rezultatų priklauso nuo to, ką ir kaip darome. Nemažą savo darbinio laiko dalį praleisdama su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis, besimokančiais norvegų kalbos, vis iš naujo įsitikinu, kaip patikimai galioja šis dėsningumas šioje srityje. Jeigu atmesime išimtis, be kurių taisyklių, sako, nebūna, absoliučiai daugumai žmonių galioja paprasta tiesa: užsienio kalbos išmoksta tie, kurie reguliariai mokosi. Kas mokosi priešokiais, įgyja „skylėtų“ žinių, o kas visai nesimoko – neišmoksta nieko. Žinoma, jeigu mokytis patinka, laiko rasti ir skirti būna lengviau, jeigu nelabai patinka – sunkiau, tačiau esmė lieka ta pati: išmoksta tie, kas reguliariai tai daro.
Užsienio kalbų mokymasis, atrodytų, yra tik viena gana siaura žmogaus veiklos sritis. Pastaraisiais mėnesiais kitoje savo veiklos sferoje, psichologijoje, daug laiko skiriu dėmesingumo (mindfulness) pratyboms; tiek šių metodikų mokymuisi, praktikavimui, tiek mokymui. Šių užsiėmimų metu labai įdomu stebėti, kaip mumyse visuose įsišaknijęs įsitikinimas, kad tai, ką darome, turi teikti malonumą, ir tik tada galime tikėtis gerų rezultatų. Kai su mokymų dalyviais kalbame apie kasdienes pratybas, nuolat iškyla momentinės sėkmės/nesėkmės klausimas. Labai dažnai mąstoma ta kryptimi, kad jeigu atlikdama pratimą pasijutau gerai, vadinasi, man pavyko, jeigu ne – nepavyko. Tačiau patyrę dėmesingumo mokytojai su šiuo įsitikinimu kovoja labai tiesmukiškai: jie sako, kad pratybos mums neturi patikti. Norėdami sulaukti rezultato, mes tiesiog turime jas atlikti. Galiu išduoti nedidelę paslaptį – kasdienės pratybos besimokančiajam gali intensyviai nepatikti pirmas kelias dienas ar net savaites, tačiau jeigu žmogus jas vis tiek atlieka, po kurio laiko dažniausiai santykis su jomis ima keistis į pozityvią pusę. Galbūt dėl to, kad atkaklus žmogus ima įžvelgti, pajusti teigiamą jų poveikį, kurio teko palūkėti ir nepavyko pajusti iš pirmo karto.
Panašūs dėsningumai, kaip ir mokantys užsienio kalbos ar lavinant dėmesingumą, galioja imantis bet kokios kitos sudėtingesnės užduoties, kurios nepavyksta atlikti per vieną kartą: ieškant naujo darbo, kuriant ar gerinant santykius, mokantis šokti, auginant vaikus, gydantis panikos sutrikimą ar depresiją, sprendžiant kitas psichologines problemas ir t.t. Jeigu žinome, kad iš esmės tam tikras naujas įgūdis ar gebėjimas yra pageidautintas ir reikalingas, tenka pasišvęsti ir kurį laiką (galbūt galime iš anksto numatyti, kiek laiko sau duosime) tiesiog dėti pastangas bei tikėti, kad būsime „pašventinti“. Ir šis procesas nebūtinai turi mums patikti, nes patikimas savaime dar tikrai negarantuoja gero rezultato.
Kartais sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui nuoširdžiai kam nors atsidėti sekasi vis sunkiau. Manau, čia yra tiesos. Galbūt taip yra todėl, kad mes daugumą materialių dalykų galime gauti labai lengvai. Tačiau kartu ko gero galima teigti, kad gebėjimas atkakliai dėti pastangas daugumai mūsų įgimtas. Jeigu jo neturėtume, vargu ar dauguma būtume išmokę, pavyzdžiui, vaikščioti. Juk ne tiek ir mažai drąsos bei atkaklumo reikia, kad ryžtumėmės mėginti daryti tai, ko nemokame, griūti ir vėl keltis begalę kartų, visiškai tam atsidėdami, rizikuodami ir tiesiog tikėdami, kad ateis ta diena, kai būsime „pašventinti“ – galėsime eiti. Ir atrodo, kad kol kas, nepaisant didelio progreso kitose srityse, mokantis vaikščioti šiandieniniams vaikučiams reikia maždaug tiek pat pastangų, kaip ir ankstesniais laikais. Man rodos, kad tai – labai gerai. Šitaip jau pirmaisiais gyvenimo metais dauguma išmokstame iš širdies dėti pastangas ir tikėtis, kad galiausiai mums pavyks. Tad kad ir kaip mums šiandien būtų būdingos baimingos mintys, kad nepavyks, arba kad dėti pastangas ir kartais susimauti – gėdinga, arba kad viskas turi pavykti iš pirmo karto, galime būti ramūs: jos tikrai nėra mums įgimtos, nes jeigu būtume taip mąstę nuo gimimo, nevaikščiotume. :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)