Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (2)

Taigi, šiandien - apie tai, ką naujo praeitą savaitę vykusioje KET konferencijoje Birmingeme išgirdau apie depresijo gydymą. 

Depresijos gydyme ilgai buvo akcentuojamas neigimamų emocijų švelninimas, tačiau dabar, pasak konferencijos pranešėjų,  vis daugiau domimasi, kaip galima klientams padėti stiprinti teigiamas emocijas. Negebėjimas jausti teigiamų emocijų vadinamas ahedonija, ir tyrimai rodo, kad jos stiprumas taip pat tiksliai leidžia prognozuoti naujo depresijos epizodo riziką kaip ir neigiamų emocijų intensyvumas. Viena dažniausių KET strategijų, taikomų būtent tam, kad klientas pradėtų jausti daugiau teigiamų emocijų – elgesio aktyvinimas, kuomet suplanuojamos veiklos, galinčios suteikti malonių išgyvenimų. Deja, kartais pasitaiko, kad klientas, atlikęs suplanuotas veiklas, teigia jų metų ar po jų nejutęs pasitenkinimo ar džiaugsmo, mat jo gebėjimas jausti malonias emocijas yra blokuojamas. Tokiu atveju gali reikėti papildomų intervencijų, kurios leistų gauti daugiau naudos iš veiklos. Viena svarbi terapeuto užduotis tokiu atveju: išsiaiškinti, kokių minčių žmogui kilo potencialiai malonaus užsiėmimo metu ir po jo. Džiaugsmo ir pasitenkinimo trūkumą paprastai lemia vadinamosios džiaugsmą žudančios mintys (angl. joy-killing thoughs), pavyzdžiui „Anksčiau jausdavau daugiau malonumo“, „Turėtų būti lengviau“, „Kiti žmonės atrodo daug laimingesni“ ir t.t. Jeigu tik skatiname žmogų įsitraukti į kažkada jam malonumą teikiančią veiklą, tačiau nepadedame jam perdirbti įgytos patirties, ši intervencija gali būti ir neveiksminga. Pats elgesio aktyvinimas – dar tik pusė darbo, ir efektą galima labai sustiprinti padėdami klientui kuo objektyviau suvokti ir vertinti įgytą patirtį.  

Oksfordo universitete šiuo metu testuojama programa „OxiGen“ (Oxford Imagery Generation), kurios metu žmonės mokomi įsivaizduoti įvairius teigiamus išgyvenimus bei jų sukeliamas teigiamas emocijas. Kai kuriems žmonėms ši strategija, tam tikrą laiką reguliariai ją  praktikuojant, labai padeda sustiprinti gebėjimą jausti teigiamus išgyvenimus bei sumažinti ahedoniją. Tiesa, ji veikia ne visiems. Šios strategijos sėkmę padeda prognozuoti tai, kaip pats klientas vertina savo įsivaizduojamų vaizdinių gyvumą. Kuo labiau klientui jo vaizdiniai atrodo gyvi, įtikinantys, tuo didesnė tikimybė, kad ši intervencija duos naudos.

Olandijos mokslininkė pristatė strategiją, skirtą surinkti detalesnės informacijos, kaip depresiškas, į ahedoniją linkęs žmogus jaučiasi kasdienybėje. Vėliau, remiantis šia informacija, galima efektyviai planuoti pokyčius, kurie padeda gerinti savijautą. Ši strategija gali būti taikoma tiek fiksuojant informaciją sąsiuvinyje, tiek taikant modernias technologijas. Jos esmė tokia: 6 savaites, tris kartus per savaitę po keletą kartų per dieną žmogus fiksuoja, kuo jis tuo metu užsiima ir kiek malonumo jaučia. Jeigu šiam tikslui naudojamas, pavyzdžiui, išmanusis telefonas, žmogus tiesiog gauna priminimą atsakyti į šiuos klausimus tam tikrais intervalais. Taip surenkama pakankamai daug duomenų apie kasdienį žmogaus gyvenimą ir tai, ką darydamas žmogus jaučia malonumą ar kitas emocijas. Pavyzdžiui, depresiški žmonės būna linkę daug laiko pasyviai ilsėtis ir gerokai mažiau laiko skirti aktyviam poilsiui, tačiau surinkti duomenys paprastai parodo, kad būtent aktyvaus poilsio metu jie jaučiasi geriausiai. Šitaip žmogus gali pasidaryti sau svarbias išvadas iš savo paties užfiksuotų duomenų, nepatirdamas jokio specialisto spaudimo ir jo neįtikinėjamas. Tokiu būdu gautą informaciją klientui dažnai būna daug lengviau priimti. Tiesa, taikant šią intervenciją labai svarbus nuoseklus terapeuto grįžtamasis ryšys. Jeigu klientas paliekamas vienas su užduotimi, o susitikimų metu aptarinėjami kiti dalykai, rezultatai gali būti gerokai prasteni. Tai gali būti priedas prie kitų terapinių intervencijų, tačiau svarbu nuolat klientui parodyti, kad šis savotiškas dienoraštis – svarbi darbo dalis.

Belgijos Ghento universiteto profesorius Ernst Koster pristatė naujausių ruminavimo (perdėto galvojimo, „atrajojimo“) tyrimų rezultatus. Tyrimai rodo, kad polinkis į perdėtus apmąstymus gali būti „užkrečiamas“: studentai, kurie bendrabutyje apsigyvena su linkusiais pernelyg pasinerti į apmąstymus kambario draugais, ilgainiui ir patys pradeda daugiau ruminuoti. Nors kartais, pavyzdžiui, nutikus tikrai nemaloniam ar gąsdinančiam įvykiui, daugiau apie jį galvoti gali būti naudinga, vis dėlto sutrikęs gebėjimas atitraukti dėmesį nuo neigiamų išgyvenimų yra vienas iš svarbiausių faktorių, ilgainiui sukeliančių depresiją. Polinkis daugiau koncentruotis į neigiamus dalykus taip pat siaurina dėmesio lauką, tuo tarpu teigiami išgyvenimai jį plečia. Ką gi galima daryti, norint sumažinti ruminavimą? Viena iš tikrai veiksmingų šiuo metu žinomų priemonių – dėmesingumo (mindfulness) lavinimo pratybos, treniruojančios žmogaus gebėjimą išlaikyti dėmesį dabartyje.

Tiek klasikinę KET, tiek ir dėmesingumu (mindfulness) grįstas intervencijas šiuo metu Didžiojoje Britanijoje siekiama padaryti prieinamas kaip galima daugiau žmonių. Vienas iš būtų tai pasiekti – kiek galima taikyti moderniąsias technologijas bei kita priemones, leidžiančias pakeisti tiesioginį kontaktą su terapeutu. Prieš porą metų išleista Oksfordo universiteto profesoriaus Mark Williams kartu su žurnalistu Denny Penman parašyta savipagalbos knyga „Finding Peace in a Frantic World“ gana plačiai naudojama kaip pakaitalas, jeigu žmogus neturi galimybės lankyti 8 savaičių mindfulness pratybų kurso. Tyrimai rodo, kad žmonės, kas savaitę nuosekliai skaitę po vieną knygos skyrių bei darę visas savarankiškas užduotis (prie šios knygos pridėtas CD su visų dėmesio lavinimo praktikų garso įrašais), taip pat pasiekė labai gerų rezultatų: jautė mažiau nerimo ir streso, sumažėjo jų depresiškumas, išaugo gyvenimo kokybė. Šiuo metu nacionalinė Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros tarnyba (National Health Service, NHS) planuoja daryti tyrimą, kuomet siūlys darbą pagal šią knygą savo darbuotojams, patiriantiems daug streso ir įtampos darbe.                        

Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (1)

Liepos 22-25 dienomis Birmingemo universitete vyko jau 42-oji Didžiosios Britanijos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos konferencija. Šiais metais joje pirmą kartą dalyvavome ir mes su Juliumi Neverausku. Kadangi tikslingai rinkomės eiti į skirtingus pristatymus ir simpoziumus, apie tai, ką naujo sužinojome, parašysime abu.

Pirmasis užsiėmimas, kuriame apsilankiau ir sužinojau tikrai įdomių naujų dalykų buvo kanadiečio, Concordia universiteto profesoriaus Adamo Radomsky poros valandų seminaras apie naujausius atradimus dirbant su įkyrumais, ypač su kompulsyviu tikrinimu. Pasak mokslininko, šiuo metu jau tiksliai žinoma, kad pats kokio nors veiksmo kartojimas mažina žmogaus galimybes atsiminti, kad jį atliko. Vadinasi, jeigu tai, ar užrakinome duris, patikrinsime vieną kartą, tikimybė, kad prisiminsime, jog tikrinome, yra gana didelė. Tačiau jeigu tikrinsime daugybę kartų, daug blogiau tai prisiminsime (ir natūralu, kad noras patikrinti dar kartą niekaip nepraeis, nes nuolat jausime netikrumą, kurį pakartotinai tikrindami tik didinsime). Tas pats galioja ir mėginant mintyse atgaminti, ar kažką atlikome. Tarkime, kad bandome prisiminti, ar išeidami į darbą užrakinome namų duris. Jeigu mintyse tai atgaminsime vieną kartą, būsime gana tikri dėl savo prisiminimo, tačiau kuo daugiau kartų vis iš naujo apie tai galvosime, tuo mažiau tikri jausimės (ir, žinoma, norėsis ir toliau apie tai galvoti). Tai tarsi mėginimas numalžinti troškulį sūriu vandeniu - kuo daugiau geri, tuo daugiau norisi. Ir nors žmonės, kuriuos vargina įkyrus noras tikrinti, dažnai mano, kad jų atmintis prasta ir nepatikima, iš tiesų nėra jokių įrodymų, kad tai – tiesa. Kiekvienas žmogus, pabandęs daug kartų kažką tikrinti tikrovėje ar atgaminti atliktus vaizdus mintyse, gana nesunkiai pajus šių veiksmų kartojimo poveikį – sumažėjusį užtikrintumą ir kartu sumenkusį pasitikėjimą savo atmintimi. Klausydamasi šios paskaitos prisiminiau ir vieną savo patirtą nutikimą, kuomet, matyt, taip pat suveikė šis mechanizmas. Prieš gerą dešimtmetį studijuodama Norvegijoje kartą išėjau grybauti su drauge vokiete, kuri grybų visai nepažinojo ir valgomų nuo nevalgomų neskyrė. Kai grįžome namo su grybais, ji pradėjo klausinėti, ar aš tikra, kad mūsų rasti grybai tikrai valgomi. Atsakiau, kad tikrai taip, tačiau ji nenurimo ir kas kelios minutės vis iš naujo klausė to paties. Po kažkiek pakartojimų aš pradėjau po truputį abejoti savo atsakymu ir galiausiai nutarėme, kad grybus bus geriausia išmesti. Paskui vis pagalvodavau, kodėl aš pradėjau abejoti, juk visi mūsų rasti grybai buvo lepšiai ir raudonikiai, kuriuos aš puikiausiai pažįstu. Tačiau matyt tai ir buvo pavyzdys, kuomet aš, draugės paskatinta, pradėjau mintyse liguistai „tikrinti“ ir abejoti, ar tikrai 100 proc. žinau, kad šie grybai valgomi.

Pasak A. Radamsky, klientams dažnai būna labai naudinga atlikti eksperimentą ir pažiūrėti, kas vyksta, kai jie kažką tikrina tik vieną kartą, ir palygina, kada jaučia daugiau tikrumo – ar tuomet, ar tikrindami daug kartų. Dažnai šitas realios patirties palyginimas tampa svarbus lūžio taškas terapijoje.

Oksfordo universiteto profesorius Colin Espie kalbėjo apie naujoves gydant miego sutrikimus. Profesoriaus teigimu, miegui ir miego sutrikimams kol kas skiriama per mažai dėmesio, nors jo svarba sveikatai yra ne mažesnė nei sveikos mitybos ir tinkamo fizinio aktyvumo. Didžiojoje Britanijoje nemigos sutrikimo kriterijus atitinka apie 10-12 proc. visų žmonių, vadinasi, nemiga sergama dažniau nei depresija ar nerimo sutrikimais. Be to, sergant nemiga tikimybė susirgti depresija padidėja du kartus, o ir gydoma nemiga, kaip rodo statistika, vidutiniškai sunkiau, nei depresija.

Anot Colin Espie, nors miego ir nemiego būsenos paprastai suvokiamos kaip griežtai atskirtos viena nuo kitos, kartais ribos tarp jų gali būti mažiau aiškios. Pavyzdžiui, miego sutrikimų turinčio žmogaus smegenys netgi jam miegant generuoja daugiau beta bangų (kurios paprastai generuojamos nemiegant), todėl toks žmogus, netgi pažadintas iš miego, gali papasakoti, ką jis miegodamas galvojo. Tuo tarpu gerai miegantis žmogus, paklaustas, ką galvojo miego metu, atsakys, kad nieko negalvojo, nes miegojo.

Profesoriaus teigimu, neverta pernelyg rigidiškai priimti ir rekomendacijų dėl to, kiek reikėtų miegoti, nes skirtingų žmonių poreikiai skirtingi. Sakyti, kad visi turėtų miegoti po 8 valandas kasnakt būtų tas pats, kaip teigti, kad visi žmonės lygiai 12 valandą dienos turėtų suvalgyti tokį patį kiekį tokio pat maisto.

Pasak profesoriaus, ateityje gydant nemigą vis svarbesnės taps technologijos. Jis pademonstravo svetainės www.sleepio.com nemokamą versiją, kurioje galima, suvedus duomenis apie savo miegą, gauti vertingos informacijos ir pagalbos spendžiant šią problemą. Tikrai rekomenduoju ją išmėginti, nes pirmas mano įspūdis iš tiesų puikus.

Kita Oksfordo universiteto mokslininkė, Jennifer Wild, kalbėjo apie tai, kaip galima optimizuoti socialinės fobijos gydymą taikant video grįžtamąjį ryšį. Pasak šios specialistės, gydant socialinę fobiją įvairūs elgesio eksperimentai ypač svarbūs ir turėtų būti atlikami kiekvienos terapinės sesijos metu. J. Wild išsamiai pristatė, kokie principai gali padėti sustiprinti video ekspozicijų efektą. Viena labai svarbi ekspozicijų užduotis – padėti žmogui tiek pamatyti save iš šalies, tiek ir pajusti, kaip jo savijautą keičia vadinamųjų saugumo elgesių taikymas ir atsisakymas. Turint omenyje šiuos tikslus dažnai elgesio eksperimentai susideda iš keleto etapų. Pavyzdžiui, vienas galimas eksperimento scenarijus – kliento pokalbis su terapeuto kolega, kurio klientas nėra anksčiau matęs. (Suprantama, tokia ekspozicija bus tinkama tik tuo atveju, jeigu ji klientui kels stiproką, tačiau pakeliamą nerimą). Kuomet klientas su mūsų kolega kalbasi pirmą kartą, paprašome jo taikyti įprastus saugumo elgesius (pavyzdžiui, sutelkti dėmesį į save, dangstyti veidą ranka ar plaukais, mintyse nuolat savęs klausti, ką dar galėtų pasakyti ir t.t.). Šis pokalbis nufilmuojamas. Geriausia tai atlikti kliento telefonu ar jo atsinešta kamera, tuomet klientas automatiškai turi įrašą ir jam nereikia jaudintis dėl privatumo. Antrojo pokalbio, kuris paprastai vyksta to paties terapinio susitikimo metu, kliento paprašoma įprastų saugumo elgesių kiek galima atsisakyti ir susitelkti į patį pokalbį. (Natūralu, kad klientui nepavyks saugumo elgesių atsisakyti visiškai, tačiau jeigu jų sumažėja maždaug per pusę, to visiškai pakanka skirtumui pajusti.) Šis pokalbis taip pat nufilmuojamas. Abu pokalbiai gali būti pakankamai trumpi ir trukti 5-10 min. Vėliau su pacientu aptariama, kaip jis jautėsi kiekvieno pokalbio metu, pavyzdžiui,  kiek jautėsi įsitempęs, kvailai atrodantis, t.y. aptarimas jo socialinėse situacijose paprastai juntamų nemalonių simptomų intensyvumas. 

Efektyviausiai palyginti galima tuomet, kai klientas savo įtampą ir kitus nemalonius išgyvenimus abiejų pokalbių metu įvertina balais pvz. dešimtbalėje skalėje. Galiausiai klientas kartu su terapeutu arba vienas namuose peržiūri padarytus įrašus, tačiau žiūrint labai svarbu padėti klientui pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti klausimai, užduodami trečiuoju asmeniu, t.y. užuot klausę kliento „Kiek jūs sau atrodote įsitempęs“, galime klausti „Kiek jums šis žmogus atrodo įsitempęs?“ Tai skatina kliento objektyvumą ir padeda realiau suvokti, kaip jis gali atrodyti kitiems žmonėms. Šios ir panašios ekspozicijos yra bene svarbiausias socialinės fobijos gydymo komponentas. Jų padedamas žmogus ne tik išmoksta objektyviau save matyti ir vertinti, bet ir akivaizdžiai įsitikina, kad tai, kaip jis jaučiasi socialinėse situacijose, ypač jo juntama įtampa, toli gražu ne visada matoma iš šalies. 

Šį kartą - tiek. Apie naujoves gydant depresiją skaitykite po keletos dienų. 

Koks jūsų tikslas?

Ką norite nuveikti per artimiausius trejetą mėnesių? O per pusmetį? Per metus? Per trejetą metų? Vienas iš labai svarbių psicholigiškai sveiko žmogaus mąstymo ypatumų – sau prasmingų tikslų kėlimas, planavimas, kaip juos galima pasiekti, bei nuosekliai dedamos pastangos, artinančios prie tikslo.

Jeigu iš žmogaus išgirstame, kad jis nieko nenori, kad jam niekas neįdomu, ir tai sakoma nuoširdžiai, tai – rimtas signalas, kad žmogaus psichikos sveikata išsibalansavusi. Jeigu tai tęsiasi keletą savaičių, gali būti naudinga kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. 

Tačiau kol esame psichologiškai sveiki, paprastai, kiek pamąstę, dauguma galime įsivardinti, ką norėtume būti atlikę, įsigiję, pasiekę, išsiugdę ar išugdę (pavyzdžiui, vieną ar kitą vaiko gebėjimą) tolimesnėje ar artimesnėje ateityje. Kai tai jau žinome, svarbu šiuos norus paversti planais ir pradėti juos po truputį, etapais, įgyvendinti. Mat tikrą pasitenkinimą mums paprastai suteikia tik pastebimas judėjimas link tikslo, o ne svajojimas ar perdėtas galvojimas apie jį. Jeigu pagalvotumėte apie kitus žmones, kurių gyvenimas jums atrodo turiningas ir prasmingas, greičiausiai pastebėtumėte, kad šie žmonės turi jiems svarbių ir reikšmingų tikslų, kurių entuziastingai siekia. Taip pat tikėtina, kad jeigu pagalvotumėte apie savo gyvenimo laikotarpius, kuomet jautėtės labiausiai gyvybingi ir patenkinti, paaiškėtų, kad tai taip pat buvo laikotarpiai, kuomet aktyviai siekėte kokių nors jums prasmę turinčių ir motyvuojančių tikslų. 

Žinoma airių psichologė Maureen Gaffney savo knygoje „Klestėjimas“ (angl. Flourishing“) pataria vienu metu turėti tris tikslus ir su jais visais dirbti lygiagrečiai. Toks dėmesio padalijimas apsaugo nuo perdėto susikoncentravimo tik į vieną tikslą, neleidžia padaryti gana dažnos klaidos, kuomet viskas pastatoma tik „ant vienos kortos“, be to, labai naudinga, kai skirtingi tikslai yra iš skirtingų gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, jeigu vienas tikslas susijęs su karjera, profesija ar materialine gerove, kitas galėtų būti iš santykių, o trečias – iš laisvalaikio srities.

Jeigu norite tikslų siekti dar efektyviau, raskite bendraminčių, su kuriais galėtumėte dalintis patirtimi bei vienas kitą paskatinti sunkesniais momentais, kai kyla sunkumų, trūksta motyvacijos, energijos ar laiko judėti į priekį. Iš anksto galima planuoti, kad judant link bet kokio tikslo neišvengiamai iškils ir sunkumų. Naujausi tyrimai, atlikti JAV mokslininkų, rodo, kad žmonės, numatantys, kokių kliūčių gali kilti siekiant išsikelto tikslo, bei iš anksto suplanuojantys, kaip šias kliūtis įveiks, dažniau patiria sėkmę. Pavyzdžiui, jeigu dažna jūsų problema – rankų nuleidimas susidūrus su sunkumais arba praėjus pirmajai entuziazmo bangai, galbūt galėtų padėti įsipareigojimas draugui ar šeimos nariui? O gal labiau motyvuotų susitarimas su savimi, kad įveikęs tam tikra etapą įsigysite norimą daiktą? (Beje, tai gali ne tik padėti siekti tikslo, bet ir leisti daug labiau pasidžiaugti pirkiniu. Juk tuomet naujasis pirkinys ne tik džiugins pats savaime, bet ir kaskart primins, kad gebate siekti tikslo. Šiuo metu, kai naujus daiktus įsigyti tampa vis lengviau, tai gali būti veiksmingas būdas patirti daugiau teigiamų emocijų, nes tiksliai žinoma, kad tas pats dalykas, jeigu norėdami jį gauti, įdėjome daugiau pastangų, mus džiugina labiau, negu kai jį gauname lengvai.)  

Dabar šiek tiek kita tema. Kartais, kai žmogų vargina kokia nors problema, jis gali pradėti galvoti, kad vienintelis prasmingas tikslas yra mėginti jos atsikratyti. Tam tikros logikos čia esama: kadangi problema trukdo gyventi, logiška manyti, kad jos atsikratę gyvensime ir jausimės gerai. Deja, jeigu ši problema yra psichologinė, toks mąstymas dažnai ją gali stiprinti, o ne padėti spręsti. Pavyzdžiui, jeigu svarbiausias žmogaus tikslas tampa nepatirti panikos priepuolių, nerimo, depresijos, atsikratyti įkyrių minčių ar kitų nepageidaujamų emocinių išgyvenimų, kol taip mąstysime, galima būti beveik tikri, kad sutrikimas ir toliau mus kamuos.

Viena vertus, dažnai žmonėms, turintiems psichologinių sutrikimų, palengvėja sužinojus, kad juos kamuojanti problema turi konkretų pavadinimą, t.y., kad tai, ką jie išgyvena, nėra kažkas mistiško, nesuprantamo, kad ir kiti žmonės yra tai patyrę. Tačiau jeigu žmogus pasijunta sergantis tam tikra „liga“, kartais tai gali tapti ir rimta kliūtimi. Juk jeigu imame galvoti, kad sergame, natūralu manyti, kad tokiu atveju reikia saugoti save, laukti, kol pasveiksime, ir tik tuomet grįžti prie darbo ar kitų užsiėmimų. Visi taip išmokome elgtis dar nuo vaikystės, kuomet, pavyzdžiui, sirgdami gripu turėdavome gulėti lovoje, neiti į mokyklą ir laukti, kol pasveiksime.        

Deja, jeigu tokį mąstymo modelį perkeliame psichologinėms problemoms, tai jas gali stiprinti ir įtvirtinti bei tapti kliūtimi, neleidžinčia jų įveikti. Tad nors žmonės, turintys psichologinių sunkumų ar sutrikimų, taip pat dažnai jaučiasi pavargę ir neturintys jėgų, šiuo atveju, skirtingai nei sergant gripu, padėti gali ne poilsis, o prasminga ir reguliari veikla. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad depresija ar nerimo sutrikimas yra išsigalvota ar nerimta problema. Tiesiog jų sprendimo būdai iš esmės skiriasi nuo priemonių, kurių paprastai imamės peršalę ar susirgę gripu. Jeigu sergant ūmia somatine liga mums svarbu duoti organizmui pakankamai poilsio, kad stiprėtų imuninė sistema, tai turint psichologinių sunkumų svarbu išjudinti visai kitus mechanizmus, ir išjudina juos ne pasyvus poilsis, o aktyvus įsitraukimas į veiklą, kuri veikia daug geriau ir greičiau, jeigu yra prasminga. Tad ir vėl grįžtame prie kiekvienam žmogui prasmingų ir svarbių tikslų kėlimo ir įsivardijimo.  

Kognityvinėje ir elgesio terapijoje strategijos, skirtos švelninti sutrikimą bei jo keliamus nemalonius simptomus, dažnai derinamos su skatinimu, kad klientas vėl vis labiau įsitrauktų į savo kasdienį gyvenimą ir prasmingą veiklą. Taip sutrikimui lieka vis mažiau laiko, ir žmogus iš naujo mokosi įvairiose gyvenimo srityse daugiau orienuotis pozityvias, tikslingą veiklą skatinančias strategijas bei patirti daugiau teigiamų emocijų.

DĖMESIO! RENKAMA NAUJA ĮVADINIO PSICHOTERAPIJOS KURSO GRUPĖ!

Planuojama mokslų pradžia – 2014 m. lapkričio-gruodžio mėn.

Įvadinis psichoterapijos kursas, paremtas kognityvinė ir elgesio psichoterapija

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Kursas skirtas visų specialybių gydytojams ir psichologams.

Baigusiems mokymus gydytojams bus išduodamas LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, leidžiantis užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Mokymas vyks remiantis LSMU patvirtina programa (kodas KMU 668). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.

Programa registruota VU ir LSMU podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 668).

Dėstymo trukmė ir forma

Kurso trukmė – 3 metai, 180 ECTS kreditų -  viso  4800 val. Kiekvienais metais mokymosi trukmė - 60 ECTS kreditų (1600 val.). 

Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) vieną kartą per mėn. Kita dalis užsiėmimų vykdoma nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Mokymai gali vykti ir Vilniuje, ir Kaune. Mažos grupelės gali vykti ir kituose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, jeigu tai būtų patogu kursų dalyviams.

Mokymų kaina metams – 4900 Lt (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus po 2450 Lt.

 

Norinčiuosius dalyvauti mokymuose ar gauti papildomos informacijos kviečiame preliminariai  registruotis el.paštu info@psichoterapija.info arba skambinti tel. 8*610 31301.

 

ATSAKYMAI  Į DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMUS KLAUSIMUS

1.       Kodėl kursas vadinasi Įvadinis, nors jo programa labai išsami? Kurso pavadinimas susiklostė istoriškai, nes prieš daugelį metų VU ir LSMU universitetų rektorių susitarimu buvo sukurtas kursas gydytojams, norintiems gauti teisę užsiimti siauros specializacijos veikla – psichoterapija. Kursas buvo pavadintas Įvadiniu, nors tai (kartu su kitais dviem Įvadiniais psichoterapijos kursais VU ir LSMU, daugiau skirtais  psichodinaminei terapijai) yra išsamiausia ir didžiausia universitetinė programa Lietuvoje. Pagal galiojančius įstatymus baigus jį gydytojams suteikiama teisė gauti siauros specializacijos pažymėjimą, t.y. naują psichoterapeuto specialybę Psichologų psichoterapinė veikla kol kas nėra reglamentuota, tačiau tokios apimties universitetinis kursas tikrai turėtų atitikti bet kokius ateities reikalavimus.

2.       Ar reikės papildomai mokėti už asmeninę terapiją? Nereikės, tai jau įeina į mokymų programą. Didelę  dalį asmeninės terapijos pakeis asmeninė psichoterapinė patirtis mažose grupelėse ir grupinė terapija.

3.       Kas dėstys? Dalį kognityvinės ir elgesio terapijos mokymų dėstys dr. Julius Neverauskas. Taip pat dėstys kiti LSMU dėstytojai. Siekiant atitikti Europos elgesio ir kognityviosios terapijų asociacijos (EABCT) reikalavimus terapeutams taip pat nemažą dalį dėstys kviestiniai lektoriai iš užsienio, pripažinti KET mokytojai. 

4.       Kokia tvarka vyks atsiskaitymai už žinias ir įgytus įgūdžius? Pagrindinis atsiskaitymas bus mokymo pabaigoje (po visų studijų). Atskiri  atsiskaitymai vyks kiekvienais metais, taip pat  nuo pirmųjų metų antros pusės  reikės pradėti pristatinėti savo mokomosios terapijos atvejus supervizijoms.

5.       Kada pradės mokymus? Kai tiksliai žinosime, kad susirenka 20 asmenų grupė.

6.       Ar mokymas apims tik KET ar ir kitas psichoterapijos sritis? Mokymo kursas skirtas išmokyti psichoterapijos kaip metodo, todėl dėmesys bus skiriamas visoms pripažintoms psichoterapijos rūšims . Nemažas dėmesys bus skiriamas psichodinaminei terapijai kaip daugelio psichoterapijos krypčių pradininkei. Tačiau didžiausia mokymo dalis bus skirta mokyti Kognityvinės ir elgesio terapijos, kaip šiuo metu pasaulyje vyraujančios psichoterapinės sistemos. Remiantis kitų šalių patirtimi vis daugiau psichoterapijos (ir beveik visa psichoterapija, finansuojama ligonių kasų) vykdoma kaip Kognityvinė ir elgesio terapija. Siekiant išsivysčiusiose šalyse naudojamų standartų tikėtina, kad panašiai vystysis situacija ir Lietuvoje.

7.       Kaip bus atsižvelgiama į kursantų pageidavimus? Norime patikinti, kad siekiant mokymo programos efektyvumo (duoti visas reikalingas žinias ir įgūdžius su mažiausiomis galimomis sąnaudomis) bus maksimaliai atsižvelgiama į kursantų pageidavimus ir interesus. Į kursantus šioje situacijoje žiūrima kaip į partnerius vykdant mokymo programą ir siekiant užsibrėžtų tikslų.

Apie tai, kiek skaičių yra tarp 1 ir 2

Jeigu svarstote, ar verta nueiti pažiūrėti filmo "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" (angl. "The Fault In Our Stars"), noriu pasidalinti savo įspūdžiais: jis tikrai vertas dviejų valandų mūsų laiko. Šis filmas man priminė kadaise girdėtą istoriją apie žmogų, kuris kabėdamas virš bedugnės, pastebi šalia kabančią prisirpusią žemuogę, ir su dideliu pasimėgavimu ją suvalgo.

Visas 125 filmo minutes herojai, du vežiu sergantys jaunuoliai, tam tikra prasme iš tiesų kabo virš bedugnės, tačiau jų dėmesys didžąją dalį laiko sutelktas ne į grėsmę, o į įvairiausias dideles ir mažas galimybes, atkeliaujančias su kiekviena diena. Jie myli, svajoja, nusivilia, pyksta, kenčia, juokiasi ir verkia - jie gyvena taip tikrai, taip nuoširdžiai ir intensyviai, kad iš tiesų nelieka abejonių, jog mažiau gali būti daugiau, ir kad sunki kūno liga neatima iš žmogaus to, ko reikia, kad jis galėtų gyventi tikrą, prasmingą gyvenimą: laisvės pasirinkti. Dar labiau įtikina tai, kad romanas, pagal kurį buvo pastatytas šis filmas, pagrįstas tikra istorija.

Pagrindinė filmo veikėja Heizelė, nuo 13 metų serganti vėžiu ir negalinti kvėpuoti be deguonies balionėlio, ruošdamasi sakyti vieną svarbiausių savo gyvenimo kalbų, suformuluoja man bene labiausiai įstrigusią šio filmo mintį: kad ne tik tarp 1 ir 100, bet ir tarp 1 ir 2 telpa begalybė skaičių. Ne tik 1,1 ir 1,2, bet ir 1,11 ir 1, 111 ir taip be galo.... Tiesiog, pasak Heizelės, vienos begalybės didesnės už kitas, tačiau net ir mažoje begalybėje galimybės patirti gyvenimą yra iš esmės neribotos.

Kartais mes net nepastebime, kaip pralekia keletas mėnesių, tačiau kai tai suvokiame, jaučiamės praradę kažką brangaus. O žiūrėdami į filmo herojus turime unikalią progą matyti, kiek daug per tokį laiką galima išgyventi, pajusti, suprasti ir duoti kitiems, ir kad tai  - mūsų pasirinkimas. Mes kasdien mėgaujamės pačia brangiausia ir vertingiausia dovana - gyvenimu, tačiau kartais tampame jam akli. Šis filmas - vienas iš tų, kurie gali padėti atsimerkti ir įsisąmoninti visa tai, ką mums tenka laimė patirti. Žinoma, tai reiškia, kad atsimerkti teks viskam - taip pat ir skausmui, nežiniai ir neužtikrintumui, tačiau, kaip sako plakatas, kabantis kito pagrindinio veikėjo, Gaso, kambaryje - "Jeigu nori pamatyti vaivorykštę, turi pakęsti lietų". Šis filmas  - apie jaunus žmones, pasiryžusius visiškai peršlapti nuo lietaus, kad pamatytų savo vaivorykštę... O ar ne tai ir yra gyvenimo prasmė?    

 
                   

Autobusas "DABAR" :)

Keletą pastarųjų dienų praleidau Osle, ir vakar, važiuodama miesto maršrutiniu autobusu, gavau tokį linksmai įdomų priminimą apie tai, kad gyvenimas vyksta būtent toje akimirkoje, kurioje esame.

Kiekvienoje autobusų stotelėje Osle yra tikrai tiksliai veikianti informacinė lenta, kuri rodo, už kiek laiko kuris autobusas atvažiuos. Jeigu iki atvažiavimo lieka kažkiek minučių, šviečia užrašas, rodantis jų skaičių, tačiau kai ateina būtent tas momentas, kai autobusas jau turi atvažiuoti, užsidega užrašas "DABAR". Vakar autobusu važiavau beveik per visą miestą, gal apie valandą, ir kiekvienoje stotelėje mačiau tą patį užrašą: 31 (autobuso, kuriuo važiavau, numeris): DABAR. Kai tai perskaičiau kažkiek kartų, atsirado įdomus jausmas, lyg važiuočiau kažkokiu ypatingu DABAR autobusu, tarsi visiems kitiems laikas eitų, o mūsų autobusui - ne, mes per visą gana didelį miestą pervažiavome amžinajame dabar. :)  

Žinoma, tas autobusas nebuvo niekio ypatingas, tą patį galima patirti važiuojant bet kuriuo kitu autobusu, ir ne tik Osle - tiesiog dažnoje situacijoje tenka pačiam sau priminti, kad esu čia DABAR. Šitoje stotelėje, su šituo žmogum, su šituo dirbamu darbu, prie šitos pietų lėkštės, su šituo arbatos puodeliu, su šita emocija ar šitomis mintimis. Su visu tuo esu dabar. Esu. Dabar.  

Ar tikrai tik liekni žmonės yra vertingi?

Pačioje gegužės pabaigoje seminarą apie valgymo sutrikimų gydymą taikant KET metodikas Kaune vedė Tartu universiteto dėstytoja Kirsti Akkermann. Ši aktyvi moteris yra ne tik žinoma valgymo sutrikimų specialistė, parašiusi ir apgynusi daktaro disertaciją šia tema, bet ir aktyvi Estijos ir Europos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijų narė. Įdomu, kad Estijoje specialistai kognityvinės terapijos pradėjo mokytis gerokai anksčiau, nei Lietuvoje – pirmieji tęstiniai šios psichoterapijos mokymai prasidėjo iš karto po nepriklausomybės atgavimo, prieš daugiau nei 20 metų, tuo tarpu Lietuvoje pirmoji specialistų grupė mokymus baigė tik 2010 metais.

Kirsti Akkermann pristatė tiek pagrindinius KET teorinius modelius, paaiškinančius, kaip prasideda valgymo sutrikimai ir kas juos palaiko, tiek svarbiausius gydymo aspektus. Daugiausiai šioje srityje yra nuveikęs britų psichiatras Christopher Fairburn, sukuręs tiek teorinius modelius, tiek specialų gydymo protokolą, skirtą būtent darbui su valgymo sutrikimais ir vadinamą CBT-E.

Anot lektorės, Estijos ir kitų šalių specialistų patirtis rodo, kad gydant sunkius valgymo sutrikimus, ypač nervinę anoreksiją, sėkmės tikimybė gerokai išauga dirbant kelių specialistų komandoje. Kitas labai svarbus dalykas, siekiant motyvuoti klientą dirbti ir pačiam specialistui neprarasti motyvacijos – atvejo formulavimas, dėl kurio sutartų ir specialistas, ir klientas. Atvejo formulavimas yra savotiška schema, paaiškinanti, kaip kilo kliento problemos ir kodėl jos neišsisprendžia, t.y. kas jas palaiko. K. Akkermann nuomone, kuo sudėtingesnės kliento problemos, tuo svarbesnis tampa atvejo formulavimas, kuris padės suprasti ir iš anksčiau patiriamus, ir terapijoje iškylančius sunkumus bei atrasti būdus, kaip juos įveikti.

Anksčiau buvusi populiari nuomonė, kad nervine anoreksija gali susirgti tik labai jauni žmonės, dažniausiai paaugliai ir paprastai tik merginos, šiuo metu, pasirodo, jau nebeatitinka realybės. Pasak lektorės, valgymo sutrikimai, įskaitant ir nervinę anoreksiją, gali būti diagnozuojami ir dar dešimties metų neturintiems vaikams, ir jau pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms, ir vyrams, ir moterims.

Anot Kirsti Akkermann, valgymo sutrikimais sergantys žmonės dažnai, ypač terapijos pradžioje, gali neturėti motyvacijos gydytis bei būti linkę manipuliuoti ir išsisukinėti, vis iš naujo uždavinėti klausimus apie jau anksčiau aptartus ir sutartus dalykus, todėl dirbant specialistui ypač svarbu laikytis struktūros ir sutartų darbo taisyklių, būti geranoriškam, bet kartu ir tvirtam.

Dirbant su valgymo sutrikimais, ypač su nervine anoreksija sergančiais pacientais dažnai prireikia dirbti ne tik su valgymo sutrikimu, bet ir su saviverte. Tai tampa labai svarbu antroje terapijos pusėje, kuomet gydymas eina į pabaigą ir tampa svarbu padėti klientui išvengti atkryčio.

Tačiau terapija pradedama nuo kiek kitų dalykų. Dirbant su valgymo sutrikimu iš pradžių terapeutui būtina padėti pacientui suvokti, kokią kainą jis moka, pavyzdžiui, už per mažą kūno svorį (sunku sukaupti dėmesį, prasti mokslo ar darbo rezultatai, pablogėję ar nutrūkę santykiai su draugais ir giminaičiais, padidėjęs kūno plaukuotumas, sveikatos sutrikimai ir kt.). Šio darbo etapo tikslas – motyvuoti klientą terapijai. Po to, kai klientas pradeda suvokti, kad iš tiesų turi problemų, jau galima dirbti su tuo, kaip jis gali keisti savo elgesį tokia linkme, kad svoris, tarkime, padidėtų iki sutarto lygio (Kuris leis klientui išvengti nemalonių per mažo svorio pasekmių ir leis siekti kitų svarbių ateities tikslų). Tačiau ir atstačius normalų kliento kūno svorį darbas dažnai tęsiamas toliau,  nes šių žmonių savivertė gali būti žema ir svarbiausias (bei dažnai vienintelis) jos šaltinis būna svorio reguliavimas.  Būtent dėl to visais valgymo sutrikimais sergantiems žmonėms būdingas kūno svorio ir formos sureikšminimas. Tad siekiant, kad baigus terapiją neįvyktų greitas ligos atkrytis, labai svarbu dirbti su saviverte ir padėti pacientui atrasti kitus jos šaltinius bei susikurti labiau subalansuotą savęs vaizdą.

Kalbėdama apie priepuolinį valgymą Kirsti Akkermann išskyrė objektyvius ir subjektyvius valgymo priepuolius. Objektyvus valgymo priepuolis įvyksta tuomet, kai žmogus realiai suvalgo neįprastai didelį maisto kiekį per neįprastai trumpą laiką. Tačiau būna ir taip, kad žmogus subjektyviai jaučiasi labai persivalgęs ir nusižengęs savo valgymo taisyklėms, nors iš tiesų suvalgė 3 obuolius. Tai – subjektyvus valgymo priepuolis.

Dirbant su priepuoliniu valgymu bene svarbiausias siekiamas elgesio pokytis yra reguliaraus klientų valgymo režimo atkūrimas, nes badavimo laikotarpiai neišvengiamai sukelia vis naujus valgymo priepuolius, o kartu ir bejėgiškumo, nusivylimo jausmus bei savęs nuvertinimą. Iš pradžių valgymo nervine bulimija sergantys klientai paprastai sunkiai įsivaizduoja, kad pradėjus reguliariai valgyti jų svoris nedidės arba gali netgi mažės, tad terapeuto tikslas gali būti sutarti dėl eksperimento, kurio metu klientas tai išmėgins, tarkime, dvi savaites valgydamas reguliariai. Daugumai klientų, pasak specialistės, iš tiesų kyla didžiulė nuostaba supratus, kad svoris po tokio eksperimeno šiek tiek sumažėjo.  

Pasak lektorės, valgymo sutrikimų turinčių žmonių mąstymui būdingas tam tikras rigidiškumas, jie dažnai būna nelinkę „atsisveikinti“ su savo sutrikimu, todėl gali sukelti terapeutams bejėgiškumo, nusivylimo jausmus ir nenorą dirbti su šių sutrikimų turinčiais pacientais. Pagelbėti, čia, lektorės teigimu, gali terapeuto smalsumas, nuolatinės pastangos suprasti kliento mąstymą, tiek terapeutui tiek klientui gerai suprantamas atvejo formulavimas bei terapeuto geranoriškas tvirtumas, kuris padeda laikytis struktūros ir judėti į priekį.                  

Ar kognityvinė terapija pakeis mano mąstymą?

Gana dažnai žmonės, kurie kreipiasi į mane arba kitus kognityvinę ir elgesio terapiją taikančius kolegas, jau šiek tiek žino apie šio terapinio metodo ypatumus. Ko gero, labiausiai paplitusi nuomonė (ir iš esmės ji teisinga), kad kognityvinėje terapijoje keičiamas žmogaus mąstymas. Tačiau ką tai reiškia? Kaip tai vyksta? Ir kodėl to reikia?  

Kognityvinė terapija iš tiesų ėmė sparčiai vystytis po to, kai vienas iš jos pradininkų, Aaron Beck, dirbdamas su depresija sergančiais žmonėmis pastebėjo, kad jų mąstymas pasižymi tam tikrais bruožais. Pavyzdžiui, beveik visi depresija sergantys žmonės itin negatyviai mato tiek save ("aš nieko vertas"), tiek aplinkinį pasaulį ("kiti manęs nesupranta, aš jiems nerūpiu"), tiek ir savo ateitį ("ateity bus tik dar blogiau"). Dar vienas įdomus A. Beck'o pastebėjimas buvo tas, kad šiaip jau skirtingi žmonės, susirgę depresija, pradeda mąstyti labai panašiai, t.y. jų mintis pradeda daugiau lemti ne individualūs asmenybės ypatumai, o nuotaikos sutrikimas. A. Beck padarė prielaidą, kad jeigu pavyks rasti būdų, kaip tokį perdėtai negatyvų mąstymą pakoreguoti tiek, kad jis vėl priartėtų prie realybės, depresija pamažu praeis. Netrukus paaiškėjo, kad jis neklydo.

Nei depresijos, nei nerimo kamuojami žmonės nesistengia specialiai galvoti neigiamai. Visiems mums kartas nuo karto spontaniškai kyla neigiamų minčių, todėl jos ir vadinamos automatinėmis neigiamomis mintimis. (Žinoma, automatinės mintys gali būti ir teigiamos. Netrukus aptarsime, iš kur jos apskritai randasi ir kodėl tokios, o ne kitokios mintys savaime ateina mums į galvą). Tačiau kai esame psichologiškai sveiki, kilus neigiamoms automatinėms mintims, į galvą savaime ateina ir jas atsveriančių teigiamų minčių. Tarkime, kad Viktorija, kuri yra psichologiškai sveika jauna moteris,  mėgino naujo pyrago receptą. Ji tikrai stengėsi, bet pyragas išėjo visai prastas ir teko jį išmesti. Viktorijai gali kilti mintis "Nesugebu kepti pyragų", tačiau tuoj pat po to ji greičiausiai spontaniškai pagalvos "Bet labai skaniai gaminu mėsą ir žuvį" arba "Bet bandysiu toliau, ir po truputį išmoksiu" ir jos nuotaika dėl šios nesėkmės pernelyg nesuges, o noras kepti pyragus nepraeis. Tačiau jeigu tokią pat nesėkmę patirs Danguolė, kuri jau serga vidutine depresija, ir kurios savivertė gana žema, jai gali kilti mintis "Nieko nesugebu, net pyrago iškepti." ir tuomet, tikėtina, moteris pajus nusivylimą ir liūdesį, o jos noras ateityje vėl imtis pyragų kepimo (o gal ir kitų užsiėmimų) sumažės.

Jeigu mūsų mąstymas nelinkęs savaime taip susibalansuoti, kaip Viktorijos, ir vėl grąžinti mus į realybę (kurioje mes kažko nesugebame, bet kažką tikrai ir sugebame), tuomet, kaip išsiaiškino dar A. Beckas prieš gerus 50 metų, galime tai padaryti įdėję šiek tiek valios pastangų. Puiki naujiena ta, kad rezultatas but toks pat: tinkamai padirbėję su savo mąstymu konkrečioje situacijoje, pasijusime geriau. Būtent to, kaip lavinti šį naudingą įgūdį, ir moko kognityvinė ir elgesio terapija.  

Tačiau kodėl taip yra, kad skirtingi žmonės, patekę į lygiai tokią pačią situaciją, gali galvoti taip skirtingai (ir dėl to labai skirtingai jaustis)? Viktorijos, Danguolės ir visų mūsų šiandieninį mąstymą iš esmės suformavo du svarbiausi faktoriai: likimo padovanoti genai ir ligšiolinė gyvenimo patirtis. Anksčiau, nei pradėjome kalbėti, dėl mūsų genetinių polinkių ir dėl to, kaip su mumis elgėsi svarbūs žmonės, mums pradėjo formuotis labai bendro pobūdžio įsitikinimai apie save ir kitus žmones. Šie įsitikinimai, vadinami kertiniais įsitikinimais arba schemomis, paprastai būna absoliutistiniai (remiasi mąstymu "juoda-balta") ir gali būti tiek teigiami, pavyzdžiui "Esu mylimas", "Žmonės yra geri", "Kitais galima pasikliauti", "Pasaulis yra saugus", "Esu svarbi", tiek neigiami, tarkime, "Esu neverta meilės", "Žmonėmis negalima pasitikėti", "Pasaulis yra pavojingas", "Esu nevykėlis", "Esu ne tokia, kaip visi" ir t.t. Pradėję formuotis įsitikinimai nesėdi rankų sudėje. Jie jau mūsų vaikystėje pradeda kovoti už savo išlikimą ir to siekia "filtruodami" mūsų gyvenimo patirtis bei daugiau akcentuodami tai, kas tą konkretų įsitikinimą patvirtina. Tarkime, žmogus, kurio kertinis įsitikinimas "Žmonės yra geri", greičiausiai susidurs su atvejais, kurie šio įsitikinimo nepatvirtins, tačiau tuomet jie greičiausiai atmes šią informaciją kaip nesvarbią, pvz. galvodami "Čia tik atsitiktinumas, dauguma žmonių yra geri". Taip įsitikinimas toliau stiprėja. Deja, tas pats vyksta ir su neigiamais įsitikinimais. Jeigu dėl ankstyvų patirčių mums susiformavo įsitikinimas "Esu niekam tikęs", tai vėliau patirtas sėkmes galime nuvertinti galvodami "Čia tik atsitiktinumas, man tik šiaip pasisekė, nes čia buvo taip lengva, kad bet kas galėtų tai padayti, o iš tiesų esu netikęs". Būtent todėl žmonėms taip nelengva keistis: mūsų protas, įvairiai modifikuodamas ir iškraipydamas gaunamą informacija, nuolat dirba tam, kad stiprintų ir išlaikytų jau turimus įsitikinimus. Laimei, kadangi mes žinome, kaip jie stiprėja, panaudodami šias žinias ir kryptingai dirbdami galime pageidaujamus įsitikinimus stiprinti, o nepageidaujamus - silpninti. 

     

Taigi, tai, kad būtent tokios ir ne kitokios mintys kyla vienoje ar kitoje situacijoje, nulemia kertiniai įsitikinimai. Tarkime, jeigu Danguolės kertinis įsitikinimas yra "Esu nevykėlė", iškepus "nevalgomą" pyragą jis ir gali sukelti mintį "Nieko nesugebu, net pyrago iškepti." Tuo tarpu Viktorijos kertinis įsitikinimas galbūt yra "Esu vykusi mergina", todėl, tikėtina, net pyragui nepavykus ji automatiškai pamąstys apie tai, kad pasistengusi gali išmokti juos kepti. 

Kadangi neigiami kertiniai įsitikinimai kelia nemalonias, skausmingas emocijas, paprastai mes gana anksti susikuriame taisykles, kurios padėtų nuo jų apsisaugoti. Šios taisyklės vadinamos tarpiniais arba sąlyginiais įsitikinimais. Dažnai sąlyginiai įsitikinimai įgyja "Jei...., tai...." pavidalą. Pavyzdžiui, "Jeigu viską visada padarysiu 100 procentų, būsiu sėkminga", "Jeigu man seksis visose gyvenimo srityse, būsiu vertinga", "Jeigu visada labai saugosiuosi, būsiu saugi", "Jeigu su niekuo niekada neatvirausiu, kiti negalės manęs įskaudinti". Deja, problema ta, kad šias taisykles įgyvendinti labai sunku, ypač ilgesnį laiką. Be to, tol, kol jų laikomės, mes ir toliau stipriname savo kertinį įsitikinimą, nes visuomet egzistuoja ir "išvirkščias" taisyklės variantas, sakantis, kad "Jeigu man nesiseka kurioje nors gyvenimo sferoje, esu bevertė", "Jeigu nepatiriu 100 proc. sėkmės, esu nevykėlė" ir t.t. Ir tuomet, nutikus kokiam nors rimtesniam neigiamam įvykiui, gali suaktyvėti tiek neigiami tarpiniai, tiek kertinai įsitikinimai.

Laimei, dauguma žmonių, net jeigu jiems būdingi neigiami kertiniai įsitikinimai, turi ir konkuruojantį teigiamą kertinį įsitikinimą ta pačia tema (išskyrus tuos atvejus, kai tam tikro tipo gyvenimo patirtys iš tiesų buvo tik neigiamos, tačiau taip nutinka rečiau). Tuomet mūsų gyvenimas savotiškai banguoja priklausomai nuo to, kokius kertinius įsitikinimus suaktyvina esamas gyvenimo etapas: kai įvykiai klostosi daugmaž palankiai, aktyvesni būna teigiami kertiniai įsitikinimai ir mes jaučiamės bei funkcionuojame gerai. Jeigu patiriame didesnį ar mažesnį gyvenimo išbandymą, pavyzdžiui, skyrybas, ligą, darbo netekimą, tai gali suaktyvinti atitinkamus neigiamus kertinius įsitikinimus, ir tuomet mums kils daug neigiamų automatinių minčių, kurios savo ruožtu kels daugiau neigiamų emocijų. Jeigu žmogus, tarkime būdamas 25 ar 30 metų amžiaus, susirgo depresija ar nerimo sutrikimu, o prieš tai jam ar jai visai gerai sekėsi (gebėjo mokytis, dirbti, palaikyti pasitenkinimą teikiančius artimus santykius), tuomet labai tikėtina, kad šis žmogus turi pakankamai stiprius teigiamus kertinius įsitikinimus, kurie ir leido jam sėkmingai gyventi. Tokiu atveju kognityvinėje ir elgesio terapijoje stengiamės padėti žmogui ir vėl juos aktyvinti, kad pamažu jie vėl taptų dominuojantys ir nukonkuruotų sutrikimo suaktyvintą neigiamą kertinį įsitikinimą ir jo produkuojamas neigiamas mintis. Tokių pokyčių galima pasiekti per kelis mėnesius.

Jeigu tam tikroje srityje žmogus sunkumų patiria jau labai seniai arba net visą gyvenimą, tuomet laukia jau didesnis, daugiau laiko ir pastangų reikalaujantis darbas: gerokai sustiprinti teigiamus kertinius įsitikinimus, kurie galbūt toje srityje niekad ir nebuvo stiprūs, arba juos gerokai susilpnino ilgas nesėkmių ar sunkumų laikotarpis. Tokiam darbui gali prireikti ir pusmečio, metų ar dar ilgesnio laiko.  

Beje, ar kalbėsime apie automatines mintis, ar apie kertinius bei tarpinius įsitikinimus, galioja vienas svarbus principas: niekas taip nekeičia mūsų mąstymo, kaip mūsų elgesys. Neįmanoma pradėti vėl jaustis vykusiam ir vertingam, kol depresija mus laiko gulinčius ant sofos ir sako, kad "Nėra prasmės nieko daryti". Kad ir kiek terapijoje kalbėtume, kad nerimo ir panikos simptomai nepavojingi, tuo iš tiesų patikėti įmanoma tik tikslingai einant į nerimą keliančias situacijas. Taip pat neįmanoma sužinoti, ar kitais žmnėmis galime pasitikėti, jeigu neleidžiame sau pamėginti jais kliautis. 

Tad sėkmingas mąstymo keitimas įmanomas tik paraleliai keičiant elgesį. Būtent dėl to šiuo metu pasaulyje taikoma ne kognityvinė, o kognityvinė ir elgesio terapija, o viena svarbiausių darbo priemonių joje yra elgesio eksperimentai. Jeigu klientas mano, kad lifte išprotės iš baimės, šią prielaidą patikrinti galima tik vienu būdu - būnant lifte. (Tačiau neišsigąskite, terapeutas jokiu būdu nestumia išsigandusio kliento į liftą. Visus eksperimentus atliekame iš anksto nuodugniai aptarę, ką darysime, ir kiekvieną žingsnį klientas žengia pats, suvokdamas, kodėl prasminga tai daryti).

Efektyvi kognityvinė terapija, skirtingai, nei, pavyzdžiui, palaikomosios terapijos rūšys, reiškia, kad teks patirti tam tikrą diskomfortą. Diskomfortas kyla tiek dirbant su savo mąstymu (nes iš esmės mes esame linkę tikėti tuo, kas ateina mums į galvą, todėl alternatyvaus mąstymo skatinimas gali atrodyti dirbtinis, be to, gali kilti nerimas, nes tampa tarsi neaišku, kaip gi čia iš tiesų yra.), tiek su elgesiu. Juk nėra malonu eiti ir ką nors daryti tuomet, kai jaučiamės prastai ir menkai tikime, kad mūsų darymas duos kokių nors rezultatų. Nemalonu ir eiti į baimę kelinčias situacijas. Kita vertus, žmonės, kuriuos vargina psichologiniai sunkumai, diskomfortą patiria bet kokiu atveju. Tad dažniausiai mes galime rinktis, ne ar patirsime diskomfortą, o dėl ko jį patirsime: tai gali būti neprasmingas, tik į dar didesnį kentėjimą vedantis diskomfortas (pavyzdžiui, izoliacija sergant depresija arba gąsdinančių situacijų vengimas sergant nerimo sutrikimais), arba diskomfortas, kurį patirdami galime išmokti vėl matyti realybę, įgyti naujų įgūdžių, reikšmingai sumažinti savo baimes ir koreguoti ribojančius neigiamus kertinius įsitikinimus.

Tad jeigu kognityvinė terapija yra efektyvi, mąstymas iš tiesų keičiasi, darosi funkcionalesnis ir artėja prie realybės. Kartu atitinkamai gerėja ir emocinė savijauta, kuri yra tarsi vežimas, traukiamas minčių arklio. Tačiau svarbu ir tai, kad naujas mąstymas įsitvirtina tik tuomet, kai kartu pamažu keičiasi ir elgesys, ir kai leidžiame sau patirti diskomforto vardan augimo. Laimei, kai pradedame matyti savo darbo rezultatus, stengtis tampa vis lengviau. :) 

Kaip sukurti planą, kuris veiktų: vaikų ir paauglių kognityvinė ir elgesio terapija

Gegužės 1-3 dienomis Vilniuje trijų dienų seminarą apie vaikų ir paauglių kognityvinę ir elgesio terapiją vedė specialistė iš Portugalijos Koimbros (Coimbra) universiteto, Maria do Ceu Salvador.

Ši įvairiose šalyse paskaitas skaitanti ir seminarus vedanti lektorė Lietuvoje lankėsi jau antrą kartą. Maždaug prieš metus ji vedė seminarą Kaune. Įtaigi, energinga ir žaisminga, o kartu puikiai tiek KET teoriją, tiek praktiką išmananti lektorė abu kartus buvo labai palankiai įvertinta seminarų dalyvių.

Seminare M. do Ceu Salvador pateikė tiek bazinę teorinę medžiagą, būtiną norint sėkmingai taikyti KET vaikams ir paaugliams, tiek daugybę praktinių pavyzdžių, taip pat supervizavo seminaro dalyvių pateiktus atvejus.

Anot lektorės, vienas iš bazinių principų, kuriuos būtina nuolat turėti omenyje dirbant su vaiku ir paaugliu - tai pagarba jam kaip asmeniui bei tam tikros autonomijos ir atsakomybės suteikimas. Tiek dirbant su vaikais ar paaugliais, tiek su suaugusiaisiais, taikydamas KET terapeutas su klientu bendradarbiauja. Jie bendromis pastangomis apsibrėžia klientą varginančius sunkumus bei sudaro ir įgyvendina planą, galintį padėti klientui išspręsti jo patiriamas problemas. Šie principai galioja ir tuomet, kai klientas yra vaikas ar paauglys. Pavyzdžiui, tai reiškia, kad jeigu planuojame į darbą įtraukti tėvus, mokytojus ar kitus vaiko ar paauglio gyvenime svarbius asmenis, turime dėl to su juo susitarti ir gauti jo sutikimą. Tik tuomet, jeigu vaikas žino apie terapeuto bendravimą su kitais asmenimis, jeigu jam tinkamai paaiškinama, kokiu tikslu tai daroma, galima tikėtis, kad mažasis klientas jausis saugus ir noriai dirbs.

Maria do Ceu Salvador pabrėžė, kad norint sėkmingai pasiruošti terapinės intervencijoms, būtina susirinkti visą svarbią informaciją ąpie problemą bei atlikti vadinamąjį atvejo formulavimą, t.y. susiformuluoti savotišką paaiškinimą, kodėl problema atsirado bei kodėl ji neišnyksta. Atvejo formulavimas atliekamas sisteminant gautą informaciją kartu su klientu ir siekiant, kad terapeutas ir klientas vienodai matytų ir suprastų kliento problemas. Kad būtų galima atlikti atvejo formulavimą, svarbu iš kliento (arba iš jo artimųjų) gauti šią esminę informaciją: a) Kokie genetiniai faktoriai arba ankstyvosios patirties momentai galėjo lemti, kad vaikas ar paauglys susidūrė su šia problema? b) Kada problema prasidėjo, t.y. kokie buvo ją sukėlę įvykiai ir kaip ji vystėsi? Ar buvo mėginimų spręsti problemą ir kokie buvo rezultatai? c) Kokia konkrečiai yra problema? d) Kokie yra problemą palaikantys faktoriai,  t.y. kas lemia, kad problema neišnyksta?

Dažnai, pasak lektorės ir supervizorės, specialistai patiria sunkumų ar nesėkmių būtent todėl, kad jiems trūksta esminės informacijos, o nepamėginę atlikti atvejo formulavimo galime ir nepastebėti, kad dar žinome ne viską, ką turėtume žinoti. Pavyzdžiui, jeigu specialistas neužduoda konkrečių, tikslinių klausimų, vaiko tėvai arba mokytojai būna linkę pateikti ne problemos apibūdinimą, o savo nuomonę apie ją. Tad jeigu kalbame apie elgesio problemas, neužteks žinoti, kad vaikas "be priežasties skriaudžia brolį" arba "trukdo pamoką". Kadangi dirbant su probleminiu elgesiu dažnai taikomos elgesio metodikos, labai svarbu tiksliai sužinoti, ne tik koks konkrečiai yra problemis elgesys, kaip dažnai ir kur jis pasireiškia, bet ir kas vyksta prieš vaikui taip elgiantis (t.y. kokie yra vadinamieji antecedentai) ir kas vyksta po to, kai vaikas netinkamai pasielgia, t.y. kokias pasekmes sukelia šis elgesys. Pasak lektorės, nėra tiesiog "blogo elgesio", kiekvienas elgesys atlieka arba bent jau siekia atlikti tam tikrą funkciją. Kai jau turime visą šią informaciją, paprastai paaiškėja, kokie faktoriai palaiko tokį elgesį, ir ką reikės keisti, kad elgesys keistųsi.

Jeigu dirbame su vadinamosiomis internalinėmis problemomis, pavyzdžiui, nerimu, baimėmis ar fobijomis, specialistui svarbu išsiaiškinti, kokios mintys vaikui sukelia nerimą ar baimes. Paprastai ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės būna linkę ignoruoti šią itin svarbią grandį mūsų reakcijų grandinėję. Tarkime, vaikas, kurį kamuoja išsiskyrimo nerimas, gali sakyti "Aš išsigandau, nes mama nuėjo į parduotuvę, o aš likau automobilyje". Ir tik vaikui tinkamai uždavę klausimus galbūt išgirsime, jog jis pagalvojo, kad mama negrįš, ir išsigando būtent todėl. Mažesni nei maždaug 8 metų vaikai gali dar negebėti atsakyti į klausimą, kokios mintys jiems atėjo į galvą vienoje ar kitoje situacijoje, tačiau tuomet gali padėti žaidimas arba pasakojimas, kuriame į analogišką situaciją pakliūva žaisliukas arba kitas vaikas. Paklaustas apie tai, ką, tarkime, kiškis pagalvojo, likęs vienas automobilyje, vaikas dažnai nesunkiai galės pasakyti, kad kiškis bijojo, jog jo mama negriš. Pasak lektorės, suprantama, kad nei aiškinandamiesi, ką vaikas galvojo, nei atlikdami vadinamąją kognityvinę pertvarką negalėsime vartoti techninių KET terminų, tačiau tinkamai pateikus informaciją jau maždaug nuo 8-9 metų vaikams galima sėkmingai taikyti kognityvines technikas. Kai vaikas, atsakinėdamas į terapeuto klausimus pradeda pastebėti, kad jo mintys ne visada teisingos (pavyzdžiui, vaikas įsivardina, kad  kaskart, mamai kur nors nuėjus, galvoja, kad ji negrįš, tačiau realiai taip dar nėra buvę), galima su mažuoju klientu sutarti, kad jis žais žaidimą, kurio tikslas bus pagauti mintis meluojant. Šitaip vaikas mokomas stebėti ir vertinti nerimą sukeliančias mintis bei tikrinti, kiek jos patikimos.

Lektorė akcentavo, kad dirbant su vaikais itin svarbu lankstumas. Pasak jos, tyrimai rodo, kad su vaikais dirbantys specialistai jau maždaug dešimtą pirmojo terapinio seanso minutę mintyse įsivardija mažojo kliento diagnozę. Problema ta, kad jeigu ši diagnozė vėliau pasirodo esanti klaidinga, specialistas tai pastebi tik maždaug dešimtojo susitikimo metu. Anot vaikų KET ekspertės iš Portugalijos, problemos įvertinimui ir informacijos apie ją susirinkimui dirbant su vaikais ar paaugliais paprastai prireikia apie 4 terapinių seansų, tačiau ir vėliau svarbu išlikti atviriems įvairiai papildomai informacijai, kuri gali būti svarbi. Labai naudinga nepasikliauti informacija tik iš vieno šaltinio. Kuo šaltinių daugiau, tuo realistiškesnį vaizdą galėsime susidaryti. Lektorė taip pat paaiškino, kuo diagnozė skiriasi nuo atvejo formulavimo. Anot jos, diagnozė tik apibrėžia problemą, o atvejo formulavimas ją paaiškina, jo padedami tiek specialistas, tiek klientas supranta, kodėl problema atsirado ir kodėl ji iki šiol neišnyko, t.y. kas ją palaiko.

Lektorė taip pat pristatė du teorinius modelius, paaiškinančius, kaip formuojasi ir stiprėja žmonių (tiek suaugusiųjų, tiek vaikų) įsitikinimai. Ji trumpai pristatė Jeffrey Young'o ankstyvųjų disfunkcinių schemų (Early Maladaptive Schema) sąvoką, pabrėždama, kad dirbdami su vaikais specialistai dažnai turi progos dirbti su dar tik besiformuojančiomis ir todėl lankstesnėmis disfunkcinėmis schemomis, tuo tarpu suaugusiųjų jos jau būna gerokai rigidiškesnės. (Tai reiškia, kad jeigu vaikas turi besiformuojančią schemą "Aš esu nevykėlis", ji greičiausiai jau "filtruoja" visą informaciją, kuria vaikas gauna, ir mėgina ją iškreipti taip, kad ji derėtų prie šios schemos, tačiau ją pakoreguoti terapijoje prireiks mažiau pastangų, negu tuomet, jeigu su ja dirbsime tik žmogui jau suaugus).
 Kitas lektorės pristatytas modelis buvo Jeremy Safran Kognityvinių tarpasmeninių ciklų modelis (Cognitive-Interpersonal Cycles), teigiantis, kad tam tikras mūsų elgesys skatina kitus žmones elgtis taip, kad jų elgesys patvirtintų mūsų jau turimas schemas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus elgiasi itin neryžtingai, dažnai abejoja, klausia kitų žmonių patarimų, tai kiti ir bus linkę jį globoti, patarti jam, ir kartu tokiu elgesiu tarsi patvirtins jo schemą, kad jis tikrai nėra kompetetingas pats priimti sprendimus, kad jam reikia globos ir paramos. Tuo tarpu jeigu žmogus elgiasi agresyviai, kiti jo atžvilgiu irgi bus agresyvūs, ir taip tarsi suteiks jam pagrindą ir toliau būti agresyviam (mat jis galės galvoti "Kiti yra agresyvūs, ir jeigu pats toks nebūsi, nukentėsi"). Lektorės teigimu, jeigu terapeutas, dirbdamas su klientu, pastebi, kad kyla stiprus noras su juo elgtis tam tikru būdu (pvz. globojančiai, kritikuojančiai ar pan.), gali būti, kad klientas turi aktyvią disfunkcinę tarpasmeninę schemą. Tokiu atveju terapeutui itin svarbu tai suvokti ir nepasiduoti norui elgtis taip pat, kaip su klientu greičiausiai elgiasi daug kitų žmonių už terapijos ribų. Terapeuto užduotis - suteikti klientui kitokią patirtį, nei jis yra gavęs už terapijos ribų, ir padėti jam susikurti funkcionalesnes tarpasmenines schemas.

Pasak vaikų KET ekspertės, kiekvienas klientas į terapiją ateina tik tuomet, jei planas, kuriuo vadovaudamasis jis bandė spręsti problemas, pasirodo esąs neveiksmingas. Tad specialisto darbas - padėti klientui suprasti, kodėl jo planas neveikė, ir kartu su juo sukurti bei įgyvendinti naują planą, kuris veiktų.

Lietuviškai informacijos apie tai, kaip padėti vaikams spręsti įvairiams problemas taikant KET principus, galima rasti knygoje"Teisingai mąstyk ir gerai jauskis". Ši knyga skirta tiek vaikų psichologams ir psichiatrams, tiek mokytojams bei tėvams. Na, o ši puiki lektorė, labai tikimės, Lietuvoje lankysis ir ateityje.

ŠIUOLAIKINĖS KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS PAGRINDAI (Kognityvinės ir elgesio terapijos intervencijos trumpai ir praktiškai)

ŠIUOLAIKINĖS KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS PAGRINDAI

(Kognityvinės ir elgesio terapijos intervencijos trumpai ir praktiškai)

2014  m. balandžio 26-27 d.

Vilniuje, viešbutyje „Domus Maria“  (Aušros Vartų g. 12)

Organizatoriai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija ir VŠĮ „Neuromedicinos institutas“.

Renginys skirtas: psichiatrams, neurologams, šeimos ir kitų specialybių gydytojams, psichoterapeutams, psichologams.

Renginio trukmė:  16 ak. val. (2 dienos po 8 akad. val.)

Renginio aktualumas. Dabartinis laikmetis kelia naujus reikalavimus įvairioms medicinos mokslo bei praktikos sritims, tame tarpe psichoterapijai. Šiuolaikiniu požiūriu psichoterapinis gydymas turi būti: a) moksliškai pagrįstas tyrimais, b) struktūriškas, c) palyginamas su kitais gydymo metodais, d) turėti gerą sąnaudų/efektyvumo santykį. Nors vis daugiau dėmesio skiriama psichoterapijos moksliniam pagrindimui ir įrodymams, ne visi psichoterapijos metodai iki šiol atitinka visus šiuos kriterijus.

Kognityvinė ir elgesio psichoterapija, pasaulyje gyvuojanti jau ketvirtą dešimtmetį būtent ir pasižymi visais šiais bruožais: a) jos efektyvumas įrodytas klinikiniais tyrimais daugumos psichikos ir elgesio sutrikimų gydymui, b) ji turi neginčijamą teorinį pagrindimą, c) yra palyginus trumpa ir pasižymi geru sąnaudų/efektyvumo santykiu, d) turi didelę edukacinę ir išliekamąją vertę, e) yra struktūriška, palyginama su kitais gydymo metodais, nesunkiai įsisavinama.

Kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos klinikinėje praktikoje jau įsitvirtino ir dominuoja Europos sąjungos šalyse, taip pat JAV, Australijoje, Kanadoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse.  Tai bene vienintelis psichoterapinis gydymas, kurio sąnaudas dengia ligonių kasos išsivysčiusiose valstybėse.

Renginio dalyviai bus supažindinti su kognityvinės ir elgesio terapijos principais bei pagrindais ir mokomi praktiškai naudoti svarbiausias kognityvines ir elgesio intervencijas, skirtas visų pirma dažniausiai pasitaikantiems nerimo ir depresijos sutrikimams ir simptomams gydyti. Daugelio kognityvinės ir elgesio terapijos technikų praktinis pritaikymas užima nedaug laiko (dažnai tik kelias ar keliolika minučių), jas palyginti nesudėtinga išmokti. Todėl, panaudoti praktiniame darbe jas gali ir psichologai, ir gydytojai nepriklausomai nuo pagrindinės metodologijos, kurioje dirbama.

Mokymų pirmąją dieną bus supažindama su kognityvinės ir elgesio terapijos moksliniu pagrįstumu, jos svarbiausiomis sąvokomis, principais, pagrindais ir svarbiausiomis technikomis bei intervencijomis (praktiškai jas pristatant). Antra diena bus skirta kognityvinės ir elgesio terapijos pritaikymo gydant konkrečius sutrikimus (nerimo sutrikimai, depresija, miego sutrikimai, mišrūs sutrikimai ir kt.) praktinėms galimybėms aptarti.

Pagrindiniai lektoriai yra LSMU Elgesio Medicinos instituto mokslo darbuotojas, med. dr. Julius Neverauskas ir psichologė Giedrė Žalytė.

Konferencijos-seminaro kaina (už 2 dienas) - 199 Lt, jeigu iš įstaigos dalyvauja > 2 asmenys – 179 Lt. Užsiregistravusiems ir sumokėjusiems iki balandžio 14 d. taikoma papildoma 20 Lt nuolaida asmeniui už seminarą. Į kainą įskaičiuota kavos/arbatos pertraukos.  

Renginio dalyviams bus išduodami SAM galiojantys LSMU pažymejimai

Abiejų seminarų pradžia pirmąją dieną – 10 val., pabaiga – 18.15 val., antrąją dieną pradžia – 9 val., pabaiga – 18.15 val.

Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) el. paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt arba tel. (8 610) 31301. Iš anksto užsiregistravusiems ir sumokėjusiems bus išleista pagrindinė ir papildoma metodinė medžiaga.

PROGRAMA 

Pirmoji diena (balandžio 26 d., šeštadienis)

9.00-10.00 – Registracija

10.00-10.30- Julius Neverauskas. Šiuolaikinės psichoterapijos pagrindimas moksliniais įrodymais. 

10.30-11.30- Julius Neverauskas. Kognityvinės ir elgesio terapijos įvadas ir teoriniai bei praktiniai pagrindai.

11.30- 11.45 – Kavos/arbatos pertrauka

11.45-13.30 - Giedrė Žalytė. Svarbiausios kognityvinės ir elgesio terapijos technikos ir intervencijos bei jų praktinės galimybės.

13.30-15.00  -  Pietų pertrauka

15.00-16.30 - Julius Neverauskas. Kognityvinės intervencijos. Praktinis technikų ir intervencijų demonstravimas.

16.30-16.45  –  Kavos/arbatos pertrauka

16.45-18.15 - Julius Neverauskas. Giedrė Žalytė. Elgesio modifikavimo intervencijos. Praktinis technikų ir intervencijų demonstravimas.

Antroji diena (balandžio 27 d., sekmadienis) 

9.00-10.30 - Julius Neverauskas. Kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos gydant nerimo sutrikimus.

10.30-10.45 – Kavos/arbatos pertrauka

10.45-12.15 - Giedrė Žalytė. Kognityvinės ir elgesio metodikos gydant depresijos sutrikimus.

12.15-12.30  – Kavos/arbatos pertrauka

12.30-14.00 - Julius Neverauskas. Kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos gydant mišrius nerimo ir depresijos sutrikimus.

14.00-15.00  -  Pietų pertrauka

15.00-17.00 – Julius Neverauskas. Giedrė Žalytė. Problemų, atsirandančių praktiniame darbe sprendimai. Teorinės medžiagos ir praktinio darbo aptarimas bei apibendrinimas. Klausimai-atsakymai. Diskusijos.