Penktadienį, balandžio 9 dieną, Kaune puikų seminarą apie potrauminio streso sutrikimo gydymą vedė žinoma Lenkijos lektorė, kognityvinės terapijos specialistė Agnieszka Popiel. Todėl šį kartą noriu parašyti būtent apie šį sutrikimą.
Su įvairomis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis susiduria gana daug žmonių. Traumuojantis įvykis gali būti tiek kažkas, kas atsitinka mums patiems, pavyzdžiui, patirta automobilio katastrofa, užpuolimas, išprievartavimas, uraganas ar potvynis, tiek ir žinia apie didelę nelaimę, nutikusią mums svarbiam žmogui, pavyzdžiui, jeigu staiga sužinome, kad žuvo ar sunkiai susirgo mūsų artimasis. Jeigu susiduriame su traumuojančiu įvykiu ir jo metu išgyvename stiprią baimę, siaubą ir bejėgiškumą, yra tam tikra tikimybė, kad galime susirgti potrauminio streso sutrikimu. Tyrimai rodo, kad jis išsivysto maždaug 10 proc. vyrų ir apie 20 proc. moterų, patyrusių įvairias traumas. Taip pat pastebėta, kad sutrikimas dažniau išsivysto tais atvejais, kai patiriama kito žmogaus sukelta trauma, nei kai nukenčiama nuo pvz. gamtos stichijos. Didžiausias procentas susirgusių potrauminio streso sutrikimu yra tarp seksualinės ir fizinės prievartos aukų. Po automobilio avarijų šis sutrikimas išsivysto ne taip dažnai, tačiau kadangi pačių avarijų Lietuvoje įvyksta nemažai, tai taip pat nemenka problema.
Jeigu praėjus trims mėnesiams po sukrėtusio įvykio vis dar jaučiame tokius simptomus kaip sugrįžtantys įkyrūs prisiminimai ir vaizdiniai apie įvykį, jeigu esame linkę vengti vietų, žmonių, užsiėmimų ar minčių, kurios mums primintų apie patirtą traumą (pavyzdžiui, atsisakome vairuoti ar apskritai sėsti į automobilį), bei jaučiame stiprius nerimo simptomus, esame irzlūs, blogai miegame, sapnuojame košmarus, greitai išsigąstame, tai gali būti potrauminio streso sutrikimo simptomai, kuriuos įveikiant gali prireikti specialisto pagalbos. Tiesa, maždaug pusei susirgusiųjų per dvejus metus simptomai išnyksta savaime, tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų, kuomet jie pereina į ilgalaikius asmenybės pokyčius ir žmogus pradeda matyti kitus žmones bei pasaulį kaip nevertus pasitikėjimo, tampa irzlus, pesimistiškas.
Pasitaiko atvejų, kai prisiminimai apie įvykį būna tokie ryškūs, kad žmogui nuolat atrodo, lyg jis vėl ir vėl patirtų tai, kas įvyko. Kartais jie gali priversti ir neadekvačiai elgtis. Sakykime, žmogus, kurį partrenkęs automobilis prieš avariją staiga stabdė, gali staiga pašokti ar pulti bėgti kaskart, kai išgirs stabdančio automobilio garsą. Seksualinę prievartą patyrusi moteris gali nuolat prieš akis matyti prievartautojo veidą, ir panašiai.
Kartais žmonės, norėdami kaip nors įveikti traumos sukeltus skausmingus išgyvenimus, pasitelkia tokias priemones kaip alkoholis ar narkotinės medžiagos. Deja, tai problemų neišsprendžia, o ilgainiui tik sukelia daug papildomų sunkumų.
Įrodyta, kad įveikti potrauminio streso sutrikimą dažnai padeda psichoterapija. Kognityvinių ir elgesio terapijų grupėje ypač efektyvi yra Prailgintų ekspozicijų terapija. Jos metu žmogui pirmiausiai suteikiama išsami informacija apie sutrikimą, padedama išmokti valdyti stresą ir nerimą specialiais kvėpavimo pratimais, o vėliau, kai žmogus pasijunta kiek saugiau, pradedama dirbti su kitais sutrikimo simptomais. Norint sveikti, labai svarbu įsitikinti, kad tai, kas mums kelia nerimą ir ko vengiame, iš tiesų yra pakankamai saugu, ir kad galime vėl grįžti prie šių užsiėmimų. Pavyzdžiui, žmogus, patyręs automobilio avariją, gali vengti ne tik vairuoti, bet ir apskritai sėsti į automobilį, vengti tam tikros gatvės, kur įvyko įvykis, nenorėti sutikti kartu važiavusių žmonių ir pan. Šis vengimas tik stiprina nerimą ir trukdo sveikti, todėl terapijoje siekiama, kad žmogus laipsniškai vėl įsitrauktų į vengiamus užsiėmimus, bei įsitikintų, kad kuo dažniau tai daro, tuo labiau silpnėja patiriamas nerimas. Ne mažiau svarbu išdrįsti pažvelgti ir į skausmingus prisiminimus ir pamažu įsitikinti, kad jie nėra pavojingi. Šiuo tikslu terapijoje žmogus kartu su specialistu atlieka vadinamąsias ekspozicijas vaizduotėje, kuomet užsimerkiama ir esamuoju laiku pasakojami visi išgyvenimai, patirti traumuojančio įvykio metu. Tai skausmingas, tačiau būtinas veiksmas, be kurio sveikimas sunkiai įmanomas. Kartais teigiama, kad panašiai kaip suvalgius pasenusio maisto turime jį suvirškinti, kad jis iš mūsų pasišalintų, taip ir šiuos skausmingus prisiminus turime perdirbti, kad jie tarsi surastų savo vietą ir leistų mums gyventi toliau. Kartais taip pat sakoma, kad kai užstringame skausmingame traumuojančiame prisiminime, tai lyg nuolat skaitome vis tą patį knygos puslapį ir nepajėgiame jo perversti bei perskaityti knygą nuo pradžios iki galo. Atliekant ekspozicijas prisiminimų bei vengiamų užsiėmimų ar vietų keliamas nerimas pamažu atslūgsta ir sėkmingos terapijos pabaigoje būna arba nestiprus, arba jo beveik visai nelieka, todėl žmogaus gyvenimas grįžta į įprastines vėžes, jis vėl gali dirbti, palaikyti kokybiškus tarpasmeninius santykius.
Potrauminio streso ekspozicijų terapiją paprastai sudaro apie 10 susitikimų su specialistų, taip pat žmogui tenka gana daug dirbti savarankiškai, kasdien atlikti paskirtas užduotis. Tačiau jeigu vargina patirtos traumos simptomai, tai daryti tikrai verta. Juk gyvename tik vieną kartą ir norisi kaip galima didesnę gyvenimo dalį gyventi gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą