Ar jums kada teko stebėti vaiką, besislepiantį po mamos sijonu? Kartais vaikas gali būti toks atkaklus, kad gali netgi susidaryti įspūdis, lyg jis norėtų atgal į mamos pilvą... Neseniai apie tai kalbėjome su Juliumi, tad nemažai minčių, kurias čia užrašysiu, bus jo. Juliau, taisyk ar komentuok, jeigu kas bus netikslu :)
Taip, kad norisi atgal "į mamos pilvą" kartais nutinka ne tik mažiems, bet ir dideliems, suaugusiems "vaikams". Yra tekę išgirsti istorijų, kuomet pvz. suaugusi moteris, turinti savo gyvenimą, interesus, darbus, draugus, keletą dienų praleidusi su mama, su kuria kartu negyvena jau daugelį metų, pajunta stiprią ir netgi slegiančią nostalgiją tiems laikams, kai nieko nereikėjo spręsti pačiai, nereikėjo turėti savo nuomonės, jos ginti, spręsti problemų, kai viskuo (geriau ar blogiau) pasirūpindavo tėvai. Šis noras, kad mūsų problemas spręstų ir už jas atsakomybę prisiimtų kiti, būdingas gana nemažai daliai žmonių, tačiau, kaip ir daugelis savybių ir ypatybių, vienuose žmonėse būna labai ryškios, o kituose - menkai pastebimos.
Mažam vaikui noras būti globojamam mamos biologiškai naudingas ir svarbus, nes pats vienas jis niekaip neišgyventų, nesusirastų maisto, nepasirūpintų šiluma. Todėl vaikas turi daugybę biologinių mechanizmų, kurie jį "pririša" prie mamos - jis pats jaučia prieraišumą ir kartu sukelia jai jausmus, skatinančius jį globoti, juo rūpintis, dėl jo aukotis.
Kas nutinka, kai mes augame, o šis noras būti globojamam nemažėja? Tuomet formuojasi nesavarankiška, priklausoma asmenybė, kuriai sunku turėti savo individualius tikslus, rasti savo kelią gyvenime ir toleruoti diskomfortą, kylantį tuomet, kai mums svarbūs žmonės nepritaria mūsų sprendimams.
Kartais noras atsisakyti savarankiškumo, ieškoti kelio atgal "į įsčias" gali kilti ir tuomet, kai patiriame didesnių sunkumų ar nusivylimų. Tačiau labai svarbu prisiminti, kad žmogaus raida visada vyksta tik pirmyn. Gimimas vaikui visuomet būna trauma, kuomet iš šilto, ramaus būvio patenkame į gerokai įvairesnį pasaulį, kuriame daug kas gali būti nesaugu ir neužtikrinta, kuriame staiga imame jausti daug naujų pojūčių, susiduriame su įvairiais, ne visada maloniais stimulais. Tačiau kartą gimę, atgal grįžti jau neturime galimybės, kad ir kaip norėtume, o jeigu bandome prisiversti padaryti tai, kas neįmanoma, tik sukeliame sau dar didesnį diskomfortą. Tai galioja ir tiesiogine, ir perkeltine prasme...
Taigi, mamai galime pasakyti ačiū už viską, ką dėl mūsų padarė, ir, jeigu jau esame sauaugę, tolesnius savo lūkesčius ir planus sieti ne su jos, o su savo pastangomis.
Tuomet ir mūsų mamos, ir mes patys būsime labiau patenkinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą