Keitimas(is) dažnai prasideda nuo priėmimo

Kartais, būdami kažkuo nepatenkinti, manome, kad jeigu atsisakysime tai priimti, tas dalykas pasikeis. Ir tam tikrose situacijose tai veikia. Pavyzdžiui, galime pasakyti alkoholiu piktnaudžiaujančiam vyrui arba žmonai, kad tokio elgesio daugiau nepriimsime, ir jis arba ji turi apsispręsti: arba atsisakyti alkoholio, arba gyvenimo kartu. Panašiai galime kalbėti ir su nuolat vėluojančiu pavaldiniu ar kitu žmogumi, nepateisinančiu mūsų pagrįstų lūkesčių. Tačiau tenka susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai ši strategija netinka, tačiau mes ją vis tiek atkakliai taikome (galbūt kaip tik dėl to, kad kitomis aplinkybėmis ji veikia). Pavyzdžiui, jeigu augdamas žmogus turėjo nesirūpinančius, grubius, agresyvius tėvus, ir būdamas 20 ar 30 metų atsisako tai priimti, šis faktas dėl to niekaip nepasikeis. Neįmanoma grįžti atgal ir pakeisti kažkieno elgesio, net jeigu griežčiausiai atsisakome tai priimti. Suprantama, kai buvome vaikai, galvojimas, kad nusipelnome kitokio, geresnio elgesio, padėjo mums išlikti, tačiau jeigu būdami suaugę vis dar negalime susitaikyti su tuo, kad vaikystėje tam tikri mūsų poreikiai nebuvo patenkinti, ir manome, kad dėl to dabar turime teisę reikalauti ypatingo rūpesčio ir dėmesio iš kitų žmonių, bei ignoruoti jų poreikius, tai toks nepriėmimas ne tik nepakeis mums skausmingos situacijos, o kaip tik mus įkalins joje. Kodėl? Pirmiausiai todėl, kad vis nauji žmonės, susidūrę su mūsų "ypatingais" poreikiais, nuleis rankas ir praras norą su mumis bendrauti, taip lyg vis iš naujo patvirtindami, kad esame pasmerkti nuolat patirti nusivylimus.
Panašiai vyksta ir tuomet, kai atsisakome priimti kitus dalykus, kurių negalime pakeisti, pavyzdžiui, vienokią ar kitokią ligą. Prieš porą dienų girdėjau, kaip viename banke dirbanti moteris pasakojo kitai, jog viso skyriaus darbas nuolat stringa dėl alkoholiu darbe piknaudžiaujančios kolegės. Iš ryto užklupta su alkoholio kvapu, ji teigia, kad tai - vaistų kvapas, ir kad alkoholio ji apskritai nevartoja. Pasakojusi moteris užbaigė savo istoriją pasakydama: "Kai ji pripažins, kad geria, tai jau bus gerai." Ji tai pasakė be pykčio, paniekos ar pagiežos, greičiau su nuoširdžiu rūpesčiu (greičiausiai visų pirma dėl viso skyriaus darbo) ir įsitikinimu, kad tai iš tiesų bus svarbus žingsnis į priekį. Pamaniau, kad jeigu ta gerianti moteris būtų girdėjusi šį kolegės pasisakymą, galbūt tai ją paskatintų išdrįsti pripažinti problemą ir leiti, kad kiti jai padėtų. Nesvarbu, kas tai būtų: cukrinis diabetas, vėžys, priklausomybė nuo alkoholio, panikos priepuoliai ar asmenybės sutrikimas, kol atsisakome priimti šį faktą, tol negalime išmokti tvarkytis su liga ir, tvarkydamiesi su ja, kartu toliau gyventi savo gyvenimą. Kad pajudėtume į priekį, turime pereiti visą kliūčių ruožą, kuriame tankiai sustatytos užtvaros su užrašais "Tai neteisinga", "Man neturėjo taip atsitikti", "Neištversiu tokio pažeminimo", "Negaliu parodyti, kad turiu tokią ydą", "Kodėl taip atsitiko man?" ir t.t. Kartais žmonės šiame ruože užstringa keletui ar keliasdešimčiai metų, o kai kurie ir visam gyvenimui. Neprisimenu kur, bet kažkada girdėjau labai gerą klausimą, kuris galėtų būti kaip savotiška atsvara visiems anksčiau išvardinties klausimams ir teiginiams. Tas klausimas - "O kodėl taip turėjo atsitikti ne man?". Kodėl būtent mane likimas turėjo apsaugoti?. Kodėl būtent man šiame ne visada saugiame pasaulyje turėjo būti sudarytos ypatingos sąlygos?
Kiekvienas turime pripažinti vis skirtingas problemas, tačiau dažniausiai jos vienaip ar kitaip būna susijusios su tuo, kad esame tik žmonės: kad mums gali tekti augti su nesirūpinančiais tėvais, nors kiti turi rūpestingus, kad galime sirgti įvairiomis ligomis, nors kiti tuo metu jomis neserga, kad galime turėti mušantį vyrą ar nuolat nepatenkintą žmoną, kad mus gali kamuoti nerimas, depresija ar pyktis, kad galime negalėti susilaukti vaikų, kad kaimyno ar klasės draugo namas gali būti didesnis, kad galime nesukurti šeimos ar nepadaryti tokios karjeros, kokią mums prognozavo mokykloje ar universitete, kad galime būti apkūnūs ar pliki ir dar daugybė daugybė dalykų, kas gali (tačiau, mūsų įsitikinimu kažkodėl neturėtų) nutikti žmogui, ar bent jau mums...
Amerikiečių psichologas Steven Hayes savo knygoje "Get Out of Your Mind and Into Your Life" ("Išsilaisvink iš savo proto ir grįžk į gyvenimą") pateikia gražią metaforą, ką reiškia priimti problemas, ligą, sunkius išgyvenimus. Sakykime, kad jūs pasikvietėte į svečius visą savo giminę. Svečiai pradeda rinktis, ir jūs džiaugiatės visus juos matydami, kol pamatote per vartelius žengiančią seną burbeklę tetulę, kuri maudosi du kartus per metus ir visuomet būna viskuo nepatenkinta. Kokį jūs turite pasirinkimą? Žinoma, galima mėginti užtrenkti duris ir jos neįsileisti, tačiau į ką tuomet pavirs giminės susibūrimas? Šis incidentas greičiausiai taps centrine jo tema. Abejotina, ar jis bus labai smagus. Gerą nuotaiką išsaugoti būtų daug lengviau tiesiog susitaikant su faktu, kad tetulė bus viena iš daugelio svečių, ir elgiantis su ja kaip su viena iš jų. Tai ir yra priėmimas. Mes nenorėjome, tad tetulė ateitų, tačiau jeigu jau ji čia, priimame ją, kad galėtume skirti dėmesio ir kitiems dalykams, dėl kurių čia ir susirinkome.
Visi mes tikime, kad gimėme ne tam, kad sirgtume, nuolat kęstume neigiamas emocijas, patirtume nuoskaudas ir nusivylimus. Dauguma turime įvairių tikslų gyvenime, tik kartais klaidingai manome, kad jų siekti galima tik tuomet, jeigu esame visiškai sveiki, patenkinti, laimingi. Tikrai ne. Visi mes galime kasdien mokytis leisti netoliese būti burbančiai tetulei ir kartu sutelkti dėmesį į tai, kas mums iš tiesų svarbu. Nes būtent tokia dažniausiai ir būna realybė.