Laukimo (arba išankstinis) nerimas

Ar pažįstate tą jausmą, kai žinome, kad po kelių valandų teks daryti kažką, kas kelia nerimą, ir pradedame jį jausti jau iš anksto? Dar tik laukiame to, ko bijome, tačiau jau jaučiame, kaip greitai plaka širdis, pilve plazda drugeliai, imame greitai kvėpuoti, tampa sunku nustygti vietoje. Šie simptomai gali būti gana įvairūs - dalis žmonių stipriai prakaituoja, kitiems dažnai nori šlapintis ar tuštintis, kartais galva pasidaro tarsi tuščia, atsiranda lyg netikrumo, derealizacijos jausmas, kuomet, kaip gražiai pasakė vienas žmogus, atrodo, kad didelė mūsų dalis pasitraukia iš šios bauginančios situacijos ir yra kažkur kitur. Jeigu pastebėtume, kas tuo metu vyksta mūsų galvose, tai suprastume, kad didelę laiko dalį prieš akis plaukia patys baisiausi scenarijai to, kas netrukus gali įvykti. Jeigu žmogus ruošiasi viešai kalbėti, ir labai to bijo, tai greičiausiai jam į galvą plūsta vaizdiniai apie tai, kaip jis apsikvailina, atrodo apgailėtinai, niekas jo nesiklauso ir nesupranta, ką jis sako, kaip jis labai blogai jaučiasi ir pan. Kokia tikimybė, kad jeigu žmogus nueis ir viešai pasisakys, pavyzdžiui, susirinkime, tai viskas iš tiesų bus taip blogai, kaip jis įsivaizduoja? Tikrai gana nedidelė, minimali. Tačiau mūsų smegenys šiuo atveju per daug nesirūpina būti objektyvios. Tiesiog jos kažkada, galbūt tiksliai nežinia kokiomis aplinkybėmis, užfiksavo, kad viešo kalbėjimo situacijos pavojingos. Taip pat tikėtina (tačiau nebūtina), kad mūsų smegenys dėl vienų ar kitų priežasčių yra padariusios išvadą, kad mes sunkiai pakeliame didesnį nerimą keliančias situacijas ir dėl to mums reikėtų laikytis nuo jų atokiau. Būtent todėl, artėjant šiam įvykiui, jos mums siunčia tokius stiprius vaizdinius, kad mes suprastume "padėties rimtumą" ir priimtume "teisingą" sprendimą - nekišti nosies ten, kur nereikia. Žinoma, savo protu mes dažniausiai pasitikime (o kuo dar mums kliautis?), todėl jeigu jis taip sako, kyla noras paklausyti. Tačiau kas vyksta, kai mes nenueiname ir nepatikriname, ar iš tiesų bus taip blogai? Ogi tai, kad tuomet mūsų smegenyse šie vaizdiniai užsifiksuoja taip, tarsi atspindėtų realią situaciją, nes mes negavome jokių kitokių duomenų. Ir jeigu mes kurį laiką jų klausysime ir viešų kalbų visai vengsime, tai vėliau, nusprendę su šia baime susitikti akis į akį, pamatysime, kad ji dar gerokai sustiprėjusi. Panašiai vyksta ir tuomet, kai pvz. bijome skraidyti lėktuvais, eiti į žmonių susibūrimus ir pan. Kuo dažniau to vengiame, tuo dažniau sakome sau, kad pakliuvę į tokią situaciją nesusitvarkytume, ir nepatikriname to praktiškai. Šiuo atveju mūsų smegenys elgiasi panašiai, kaip nerimastinga ir perdėtai globėjiška močiutė, kuri sako "Niekur neik, vaikeli, nes pasaulis dabar visai sugedęs, niekuo negalima pasikliauti, geriau būk namie." Šiai močiutei svarbiausia, kad vaikaičiui nieko neatsitiktų, ir jai mažai rūpi tai, kad jis gali neturėti draugų, prasmingų užsiėmimų, nebepasitikėti savimi ir kitais. Panašiai ir mūsų protui didelio nerimo ar baimės atveju svarbiausia - mus apsaugoti nuo "baisaus" pavojaus, ir daug mažiau rūpi apmąstyti, pavyzdžiui, vengiančio elgesio pasekmes. Galbūt, nors ir dirbame mėgstamą darbą, mūsų karjera gerokai kenčia dėl to, kad negalime skraidyti ar viešai kalbėti? Net jeigu tai suprantame, prieš pat skrydį ar viešą pasisakymą šios mintys ko gero tampa daug mažiau aktualios už katastrofinius vaizdinius, kurie tiesiog užplūsta.
Ką gi daryti, kaip tvarkytis su šiomis baimėmis? Jeigu pradėsime apie tai galvoti tuomet, kai jau apėmęs stiprus nerimas, gali būti sunku, todėl verčiau šio darbo imtis iš anksto, kai jaučiamės gana gerai ir galime blaiviai mąstyti. Paklauskime savęs, ką mums duoda ši baimė, nuo ko ji mums padeda apsisaugoti. Jeigu nuolat ją jaučiame, vadinasi, bent iš dalies laikome ją naudinga, turime pagrindą taip jaustis. Įsivardinkime sau tai kuo atviriau. Paskui pereikime prie to, ką baimė atima. Ką galėtume daryti, jeigu ji būtų mažesnė, jeigu jaustume, kad ją valdome? Kodėl verta su ja dirbti? Ėjimas akistaton su baime bus nemalonus, tačiau vienintelis būdas išmokti ją valdyti, todėl turime labai aiškiai suvokti, kodėl norime tai daryti. Galime netgi susirašyti visus tuos dalykus, kuriuos galėsime daryti, įveikę baimę, visus tuos gerus jausmus, kuriuos jausime, ir gražias mintis, kurias galvosime, susirašyti ant nedidelės kortelės ir įsidėti ją į piniginę ar rankinę. Kitas svarbus darbo etapas - susidaryti su šia baime susijusių vengiamų situacijų sąrašą ir išdėlioti jas "pagal baisumą". Pavyzdžiui, jeigu bijome viešai kalbėti, tai ko bijome mažiausiai, ko vidutiniškai, ir ko - daugiausiai? Sakykime, imkime studentą. Galbūt jis tik šiek tiek jaudinasi, kai reikia pristatyti atliktą darbą nedidelei grupei studentų, daugiau - kai tenka kalbėti prieš didesnę auditoriją, o mintis apie artėjantį bakalauro darbo gynimą jam kelia didžiulį siaubą. Įsivardinę visas situacijas, pradedame į jas po truputį eiti, ir pirmiausiai imamės tų, kurios kelia mažiausią baimę. Šis darbas nera lengvas (tačiau mes turime visą sąrašą priežasčių, kodėl norime jį nudirbti), todėl viso proceso metu labai svarbu gerai su savimi elgtis, save padrąsinti, paskatinti, ir sugalvoti, kuo save apdovanosime, kai įveiksime kiekvieną tarpinį žingsnelį. Juk, galų gale, mes judame norime kryptimi, tai argi nenusipelnome patapšnojimo per petį?
Mūsų tikslas nėra visiškai ištrinti ar išrauti baimę, ar kitaip su ja kovoti. Dažnai žmonės remiasi prielaida, kad galės kažką daryti tik tuomet, kai nejaus baimės. Jeigu jie bijo skristi, tai tiesiog laukia tos dienos, kai nebijos, ir tuomet skris. Deja, taip nebūna, tačiau to ir nereikia. Mūsų baimė puikiausiai gali skristi kartu su mumis. Galime ją imtis su savimi ir į susirinkimus, ir į verslo pietus, ir į pasimatymus, ir į sceną. Dar nemėginot? O gal vertėtų?