Apgaulingo nerimo gniaužtuose (generalizuoto nerimo sutrikimas)

Šiandien parašysiu apie gana dažną ir gerokai trukdantį gyventi nerimo sutrikimą - generalizuotą nerimą, kartais dar vadinamą "plaukiojančiu nerimu". Nuo kitų šis sutrikimas skiriasi tuo, kad nerimo objektas gali labai greitai keistis. Sakykime, žmogus, kurį kamuoja socialinis nerimas, bijo socialinių situacijų, tas, kurį vargina kokia nors specifinė fobija, pavyzdžiui, vorų baimė, jaučia nerimą tik tokiose situacijose, kur gali kokiu nors būdu susidurti su voru, tuo tarpu generalizuotas nerimas neturi vieno bendro objekto, ir žmogus nerimauja dėl vis kitų dalykų: čia dėl šeimos nario sveikatos, čia dėl to, ar nenukris lėktuvas skrendant atostogauti, čia dėl to, ar vaikas saugiai grįš iš mokyklos. Daugiausiai nerimaujama dėl to, kad kažkas gali atsitikti pačiam žmogui, jo artimiesiems arba namams. Apėmus nerimui žmogui tampa sunku galvoti apie kitus dalykus, susikaupti darbui, todėl šis sutrikimas dažnai gerokai trukdo kokybiškai gyventi įprastinį gyvenimą.
Generalizuotas nerimas daugiau būdingas moterims, be to, su metais tikimybė susirgti šiuo sutrikimu joms vis didėja ir perkopus 45 metus tampa maksimali (11 proc.). Vyrų situacija yra priešinga: jiems tikimybė susirgti yra mažesnė nei moterims, o metams bėgant ji vis mažėja ir sulaukus 45 metų neviršija 3 proc. Šiam sutrikimui taip pat būdinga tai, kad nesigydant savaiminio pasveikimo tikimybė yra labai nedidelė. Kartais žmogus gali jaustis kiek geriau, tačiau susidūrus su stresu būklė greitai vėl pablogėja.
Šalia bendros nerimastingos nuotaikos ir perdėto nerimavimo dėl įvairių GALINČIŲ IŠTIKTI problemų šiuo sutrikimu sergantiems žmonėms pasireiškia tokie simptomai kaip irzlumas, nenustygimas vietoje, jausmas lyg būtų "ant ribos", nuovargis, pablogėjusi dėmesio koncentracija, raumenų įtampa, nemiga (nebūtinai visi jie turi pasireikšti). Šie simptomai vargina patį žmogų, apsunkina jo gyvenimą, taip pat neigiamai veikia jo santykius su šeimos nariais ir kitais žmonėmis.
Gana dažnai šiuo sutrikimu sergantys žmonės nepastebi, kad pagrindinė jų problema yra nerimas. Daugiau nei pusė asmenų, kuriems vėliau diagnozuojamas generalizuoto nerimo sutrikimas, iš pradžių kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus dėl fizinių ligų simptomų. Taip pat nemažai žmonių kaip pagrindinę problemą įvardija fizinį skausmą, nemigą, dalis kreipiasi dėl depresijos ir tik apie 10 proc. - dėl nerimo.
Sergant generalizuotu nerimu paprastai kiekvienas nerimo epizodas prasideda klausimu "O jeigu...?", pvz. "O jeigu mano vaikas pradės vartoti narkotikus?", "O jeigu šefas mane sukritikuos?", "O jeigu tėvas susirgs vėžiu?" ir t.t. ir pan. Šis klausimas sukelia stiprų nerimą (tiek emociją, tiek ir fiziologinius pojūčius, pvz. stiprų širdies plakimą, raumenų įtampą ir pan.) ir didžiulį poreikį "gerai apmąstyti" situaciją. Šie apmąstymai toliau stiprina nerimą ir kelia papildomus fiziologinius pojūčius. Tuo metu būna sunku nukreipti dėmesį kitur, nes iškilęs klausimas ir grėsmė atrodo svarbesnis už visa kita. Dažnai nutinka taip, kad jau praėjus kelioms valandoms žmogus suvokia, kad jo nerimas buvo perdėtas ir jis be reikalo praleido pusvalandį ar dar daugiau intensyviai galvodamas apie neva pavojingą situaciją. Po tokio intensyvaus galvojimo ir nerimavimo žmogų paprastai apima nuovargis, o praėjus kuriam laikui analogišką nerimo ratą gali įsukti jau visai kita mintis, vėlgi prasidedanti stebuklingais žodžiais "O jeigu...?". Apimtam nerimastingų minčių ir emocijų žmogui tampa sunku racionaliai elgtis, jis ima vengti problemų ir iššūkių, atidėlioja darbus, ieško, kas jį nuramintų ir užtikrintų, kad viskas bus gerai.
Problema ta, kad šių minčių, prasidedančių "O jeigu..?", neįmanoma visiškai paneigti. Iš esmės visi mes gyvename nebūdami garantuoti, kad rytoj nežūsime, kad nieko neatsitiks mūsų šeimos nariams ir pan. Skirtumas tik tas, kad sveikesni žmonės šį netikrumą toleruoja ir tikisi geriausio, o žmogui, sergančiam generalizuoto nerimo sutrikimu, netikrumą pakelti taip sunku, kad jis tarsi nuolat ruošiasi visoms įmanomoms nelaimėms. Tačiau kadangi kiekvienas iš mūsų paroje turime tik po 24 valandas, kuo daugiau jų išnaudojame ruošdamiesi galimoms nelaimėms, kurios 99,9 proc. atvejų taip ir neįvyksta, tuo mažiau lieka kitiems dalykams.
Gydantis generalizuoto nerimo sutrikimą labai svarbu išmokti atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, gali būti labai naudinga išmokti progresyviosios raumenų relaksacijos, taikomosios relaksacijos, autogeninės treniruotės ir nuolat šiuos įgūdžius taikyti. Relaksacijos mokymasis reikalauja kantrybės ir savidisciplinos, tačiau išmokus atsipalaiduoti galima ne tik geriau valdyti nerimą, bet ir išvengti daugybės kitų psichikos sveikatos problemų.
Kita labai svarbi šio sutrikimo gydymo strategija - išmokti atidėti nerimavimą. Kaip minėjau, tuo metu, kai kyla nerimastingos mintys, nebūna lengva susivaldyti, tačiau labai svarbu atidėti nerimavimą specialiai tam skirtam laikui, pvz. tai gali būti kiekvienos dienos 8 val. vakaro. Nerimavimui galima skirti pusvalandį ar valandą. Ši strategija labai naudinga tuo, kad žmogui nereikia stengtis visiškai negalvoti apie kilusią grėsmingą mintį, o tik atidėti galvojimą vėlesniam laikui. Daugelis žmonių mano, kad nerimavimas bent iš dalies yra naudingas, nes padeda pasiruošti įvairiems netikėtumams, o ši strategija kaip tik ir nereikalauja jo visiškai atsisakyti. Tikėtina, kad iš pradžių nepavyks 100 proc. atidėti nerimo vėlesniam laikui ir susikaupti į kitą veiklą, tačiau jeigu pastebite, kad jau neapima tokie stiprūs fiziologiniai simptomai, kad bent iš dalies galite susitelkti į tai, ką darote dabar, tuomet puiku, vadinasi, darote pažangą. Svarbu tai daryti nuolat ir nerimas tikrai pradės "suprasti", kad negalite jam skirti viso savo laiko. Suplanuotą nerimavimo laiką galima paskirti arba pačiam nerimavimui, arba, jeigu tai jau neaktualu, apmąstymui, kokias nerimą keliančias situacijas mes bent iš dalies galime kontroliuoti, o kokių - ne, bei ieškoti geriausių sprendimų.
Kadangi dauguma situacijų, dėl kurio jaudinamasi, būna susijusios su ateitimi, labai naudingi vesti nerimo dienoraštį ir jame pasižymėti "stebuklingąsias" mintis, prasidedančias "O jeigu..?". Paskui, kai jau ateina ta diena, kurios bijojome, svarbu susirasti reikiamą dienoraščio puslapį ir pasižymėti, ar pasitvirtino mus gąsdinęs scenarijus, ar ne. Gali tekti surinkti tikrai nemažą kolekciją šių minčių bei pamatyti, kad beveik nei viena iš jų nepasitvirtina, kol pradėsime aiškiai suprasti, kad nerimavimas mums nenaudingas. Tačiau tai daryti tikrai verta, kad ilgainiui kuo mažiau mūsų laiko "suvalgytų" nerimavimas dėl to, kas taip ir neįvyksta, ir daugiau jo turėtume sau bei tiems, kurie šiandien yra šalia mūsų.