Kai viskas atrodo tarsi netikra (depersonalizacijos ir derealizacijos sutrikimas)

Kartais pasitaiko momentų, kai atrodo, jog tai, kas vyksta, ką išgyvename ar jaučiame, yra tarsi netikra, lyg tai atsitiktų ne mums, o kažkokio filmo veikėjams. Tyrimai rodo, kad trumpos tokios būklės epizodus yra patyrę apie 70 procentų žmonių. Jeigu lyg netikra atrodo tai, kas vyksta aplink, tai vadinama derealizacija, o jeigu patys sau atrodome lyg nutolę, svetimi, jaučiantys ne savo, o kito žmogaus jausmus ar emocijas - depersonalizacija. Praktikoje šie abu reiškiniai dažnai pasireiškia kartu. Kiekvienas galime juos patirti, kai esame apimti labai didelio streso (pavyzdžiui, išgyvenę autoįvykį), nerimo (pvz. patirdami panikos priepuolį), liūdesio (pvz, netekus artimo žmogaus) arba būdami labai pavargę. Tačiau pasitaiko žmonių, kuriuos ši būklė vargina gana dažnai. Tuomet tai vadinama depersonalizacijos ir derealizacijos sindromu (DP-DR).
Jo varginami žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jiems atrodo lyg netikras, nutolęs, kartais plokščias ir sustingęs kaip atvirukas bei beprasmis, taip pat jų pačių veiksmai jiems primena roboto veiksmus. Dažnai jie negali patirti emocijų ir jausti jausmų net artimiausiems žmonėms. Kartais šiems žmonėms atrodo, lyg jų kūnas būtų pasikeitęs, pavyzdžiui, galva gali atrodyti didelė ar lyg nutirpusi, o kartu jie jaučiasi lyg atkirsti tiek nuo viso pasaulio, tiek nuo pačių savęs, lyg būtų sapne ar patalpinti kokiame burbule.
Daugelis žmonių, kamuojamų DP-DR sindromo, taip pat patiria stiprų nerimą. Tai gali pasireikšti panikos priepuoliais, baime vienam eiti iš namų, socialinių situacijų baime ar bendru polinkiu pernelyg nerimauti. Depresija sergantys asmenys kartais taip pat patiria depersonalizaciją, tačiau dažniausiai tai apsiriboja jau minėtu emocijų ir jausmų nebuvimu. Kiti šio sindromo varginami žmonės gali nejausti stipresnio nerimo ar depresijos, tačiau gyventi tarsi savo vidiniame pasaulyje, daug mąstydami apie egzistencinius, metafizinius dalykus ir pan. Labai svarbu tai, kad DP-DR sindromu sergantiems žmonėms pasaulis atrodo TARSI netikras, jų jausmai TARSI ne jų, t.y. protu jie suvokia, kad iš tiesų yra kitaip ir išlieka kritiški savo patirčiai.
DP-DR sindromas dažnai gali pasireikšti kartu su kitais sutrikimais, pavyzdžiui, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (kuomet vargina įkyrios mintys bei veiksmai), panikos sutrikimu, socialine fobija, hipochondrija (kai perdėtai nerimaujama dėl savo sveikatos). Taip pat svarbu tai, kad nėra aptikta jokio ryšio tarp šio sindromo ir šizofrenijos (nors žmonės, varginami DP-DR, iš pradžių dažnai bijo, kad tai šizofrenijos pradžia).
DP-DR pradžia gali būti įvairi. Šis sindromas vienodai dažnai pasitaiko ir vyrams, ir moterims. Dažniausiai jis prasideda paauglystėje arba jaunystėje, tačiau gali prasidėti ir daug vėliau. Kartais šio sindromo varginami žmonėms įvardija, kad pirmuosius simptomus patyrė parūkę marihuanos, tačiau gana dažnai jie staiga prasideda be jokios priežasties. Vieni iš karto patiria stiprius ir ilgalaikius epizodus, kitiems jie ilgėja bei stiprėja. Taip pat yra žmonių, kuriems DP-DR simptomai būdingi visą gyvenimą, ir nors dažnai jie supranta, kad kiti žmonės jaučiasi kitaip, patys nėra to patyrę, todėl dažnai net nežino, kad tai - tam tikras sutrikimas.
Manoma, kad derealizacija ir depersonalizacija kyla kuomet suveikia apsauginis smegenų refleksas, reikalingas tokiose situacijose, kai mes patiriame didžiulį stresą, tačau nieko negalime pakeisti (pavyzdžiui, stichinės nelaimės atveju). Šis mechanizmas užblokuoja limbinę sistemą, t.y. tas smegenų dalis, kurios yra atsakingos už emocijas, ir taip apsaugo mus nuo kenksmingo poveikio, kurį gali turėti pvz. labai stiprus nerimas. Jeigu tai trunka trumpai, šio mechanizmo poveikis gali būti naudingas, tačiau DP-DR varginami žmonės šią būklę patiria pernelyg dažnai, ir tai ima stipriai trukdyti. Prie DP-DR išsivystymo taip pat prisideda psichologiniai procesai. Kaip minėjau, labai daugelis žmonių yra patyrę bent trumpus depersonalizacijos ar derealizacijos epizodus, tačiau vieni į juos nekreipia didelio dėmesio, o kiti šiuos simptomus interpretuoja neigiamai (pvz. "Aš kraustausi iš proto", "Kažkas su manimi negerai", "Gal man smegenų auglys?" ir pan.) Kuo grėsmingesnės šios interpretacijos, tuo labiau pradedame nerimauti ir tuo atidžiau stebime, ar nepajusime naujų simptomų. Suprantama, kad kuo atidžiau stebime, tuo daugiau pastebime, ir taip patenkame į užburtą ratą. Be to, kuo daugiau stebime savo pojūčius, tuo mažiau dėmesio galime sutelkti į išorinį pasaulį ir taip stipriname jausmą, kad esame tarsi nuo jo atkirsti. Taigi, kadangi labai svarbu, kaip interpretuojame patiriamus simptomus, dirbant su jais labai naudinga kognityvinė ir elgesio terapija, kuri moko kritiškai ir lyg iš šalies vertinti savo mintis bei tikrinti jų patikimumą. Kuo mažiau grėsmingais ilgainiui pradedame laikyti simptomus, tuo mažiau jie mums trukdo (net jeigu neišnyksta), o daugeliu atvejų ir vis rečiau juos patiriame.
Norint įveikti DP-DR sindromą, pirmiausia svarbu tiksliai išsiaiškinti, kaip dažnai ir kokie simptomai patiriami. Tai galima padaryti tiek pačiam, tiek ir su specialisto pagalba. Šiuo tikslu maždaug savaitę laiko stebima ir pasižymima, kokie simptomai patiriami, koks jų intensyvumas ir kiek jie trunka. Ši informacija padeda ir įvertinti dabartinę būklę, ir objektyviai stebėti jos pokyčius. Kitas svarbus dalykas - įvertinti, kiek sindromas trukdo įprastiniam gyvenimui. Kuo daugiau nusistovėjusių įpročių dėl jo tenka keisti, kuo daugiau veiklos tenka atsižadėti, tuo labiau jis trukdo ir tuo svarbiau žmogui gauti tinkamą pagalbą. Apsibrėžus problemas, būtina išsikelti realius, pasiekiamus tikslus. Pavyzdžiui, tikslas "gerai jaustis" yra labai nekonkretus, ir sunku pamatuoti, kada jį būsime pasiekę. Daug vertingesnis būtų konkretesnis tikslas. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu žinote, kad šiuo metu beveik nejaučiate emocijų (pvz. jas vertinate tik 2 balais iš 10 galimų), ir norite pasiekti, kad jaustumete emocijas, intensyvumu atitinkančias 8 balus iš 10, tai jau konkretus ir realus tikslas. Dar vienas svarbus žingsnis - atpažinti, kokių užsiėmimų dėl sindromo vengiame, o į kokius - pernelyg įsitraukiame. Pavyzdžiui, žmonės dažnai pradeda vengti būti su kitais, kad šie nepastebėtų, jog jie keisti (tačiau iš tiesų kiti to nemato!). Kita vertus, kartais labai daug laiko praleidžiama "tikrinant" kaip jaučiamės arba stebint save veidrodyje ir bandant save "pajusti". Deja, tai veikia priešingai, nes bet kuris žmogus, ilgai ir intensyviai stebėdamas save veidrodyje, pajustų derealizacijos jausmą. Taigi, svarbu pradėti stengtis kuo dažniau įsitraukti į nepagrįstai vengiamus užsiėmimus ir atsisakyti tų, kurie iš tiesų neduoda naudos. Kad tai būtų lengviau, labai naudinga rašyti dienoraštį, kuris padeda save disciplinuoti ir realiai vertinti, kaip elgiamės. Kad galėtume įsitraukti į vengiamas veiklas, neretai tenka padirbėti su trukdančiomis mintimis. Pavyzdžiui, jeigu vos pagalvojus apie ėjimą į svečius kyla mintis "Visi mane stebės ir manys, kad atrodau keistai, todėl nepatirsiu jokio malonumo", svarbu ją įvertinti, ir rasti ją paneigiančių įrodymų. Tik tuomet, jeigu bent iš dalies šia mintimi abejosime, ryšimės iš tiesų nueiti į svečius ir patikrinti, ar iš tiesų mus stebės ir ar tikrai nepatirsime malonių akimirkų bendraudami su kitais.
Šis darbas nėra lengvas, todėl labai svarbu būti kantriam su savimi ir duoti sau pakankamai laiko, kad galėtume pajusti dedamų pastangų rezultatus. Kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos padeda įveikti depersonalizaciją ir deralizaciją daugeliui žmonių. Kartais jos gali būti derinamos su medikamentiniu gydymu. Jeigu savarankiškai sunku tvarkytis su simptomais, visuomet galima ir verta kreiptis į kompetentingą specialistą.