Šiandien mačiau dar vieną labai įspūdingą filmą, turbūt vieną iš šio "Kino pavasario" perlų, pavadinimu "Meilutė". Tai filmas apie 16-metę juodaodę merginą iš Harlemo rajono Niujorke, kuri yra priversta mesti mokyklą dėl to, kad laukiasi jau antro vaiko nuo ją prievartaujančio tėvo. Merginos motina gyvena tik iš pašalpų ir nuolatos muša ir plūsta dukrą, mat nekenčia jos dėl to, kad "nuviliojo" jos vyrą. Tačiau mergina, kurios vardas Meilutė, sugeba kažkokiu būdu atsiriboti nuo viso aplink ją tvyrančio siaubo ir išlikti orientuota į teigiamus dalykus. Ji nori mokytis, pasitiki žmonėmis, kurie stengiasi jai padėti, myli savo vaikus. Brandumu ir stabilumu ji toli pranoksta savo tėvus, ir, nors užaugo patirdama nuolatinę agresiją, pati būna agresyvi tik tuomet, kai tenka kovoti už save ar savo vaikus. Atsiriboti nuo sunkiai pakeliamos kasdienybės Meilutei padeda fantazijos: ji norėtų turėti baltaodį vyrą, todėl svajoja, kaip ją pamils baltaodis matematikos mokytojas ir pasiims gyventi į savo prebangų rajoną. Prievartaujama tėvo ji svajoja, kaip dainuoja scenoje ir publika ja žavisi. Šie atsiplėšimai nuo realybės, vadinami disocijacijomis, galbūt ir padeda Meilutei išsaugoti sveiką protą ir išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis.
Meilutė sugeba atsikelti ir eiti tolyn po begalės smūgių. Ją ne tik skiaudžia namuose, tačiau ir pravardžiuoja mokykloje (nes ji labai stambi), užgaulioja ir stumdo berniūkščiai gatvėse, tačiau Meilutė vis keliasi ir eina pirmyn. Turbūt labiausiai man iš šio filmo įstrigs viena jos frazė: "Neseniai patyriau tikrai bjaurią dieną, tačiau man nusispjaut ant tos dienos, nes šiandien nauja diena. Dievas, ar kas tai bebūtų, tam ir sukūrė vis naujas dienas, kad mes galėtume pradėti iš naujo." Galbūt cituoju netiksliai, tačiau mintis būtent tokia. Manau, ji labai svarbi. Meilutę man norisi palyginti su besimokančiu vaikščioti vaiku, kuris griūva nesivaizduojamai daug kartų, bet vis tiek keliasi ir eina pirmyn. Visi mes turėjome šį atkaklumą, nes be jo nebūtume išmokę vaikščioti, tačiau Meilutė jį išsaugojo geriau, negu daugelis, todėl yra išskirtinė. Jos nepalaužia netgi žinia, kad tėvas ją užkrėtė ŽIV. Mokytojos ir draugų padedama, pakėlusi ir šį smūgį, ji nusprendžia toliau siekti išsilavinimo, svajoja apie nuosavą būstą ir nori susikurti kuo geresnį gyvenimą sau ir savo vaikams.
Kiek daug galime nuveikti ir sukurti kiekvienas iš mūsų, jeigu pasimokysime iš Meilutės nusistatymo ir apsisprendimo būti pozityviems...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą