2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Fizinis aktyvumas gerina nuotaiką

Pavasaris – tai laikas, kai daugelis tampame fiziškai aktyvesni, imame daugiau judėti. Vieni – tam, kad sulieknėtume prieš rengdamiesi plonais vasariniais drabužiais arba prieš važiuodami atostogų prie jūros, kiti – todėl, kad pavasarį, kai daugiau šviesos, o kartu energijos, pradėti naujus dalykus tiesiog lengviau.
Kokios bebūtų priežastys, tiksliai žinoma, kad jeigu daugiau judėsime, mūsų nuotaika gerės. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas, ypač tokie aerobiniai pratimai, kaip, pavyzdžiui, bėgiojimas, padeda į kraują išsiskirti medžiagoms, gerinančioms nuotaiką. Čia nėra jokios „mistikos“, šis nuotaikos gerinimo būdas yra visiškai racionaliai biologiškai paaiškinamas. Norvegai turi gražią patarlę, kuri sako, kad jeigu dažnai eisi pasivaikščioti, niekada nebūsi surūgęs. Kadangi ši šalis labai kalvota ir kalnuota, pasivaikščiojimas joje dažnai reikalauja nemažai jėgų, o kartu suteikia daug pasitenkinimo. Lietuvoje galime vaikščioti įvairiai – tiek energingai, tiek ir lėtai. Tačiau jeigu norime pajusti teigiamą judėjimo poveikį nuotaikai, verčiau eiti sparčiai, energingai, kad širdis imtų plakti greičiau.
Fizinio aktyvumo didinimas yra viena iš svarbiausių kognityvinės ir elgesio terapijos strategijų gydant depresiją. Dažnai stiprios depresijos apimtas žmogus terapijos pradžioje nelabai gali atlikti mąstymo reikalaujančių užduočių, todėl terapijos iš pradžių susitelkiama į fizinio aktyvumo didinimą. Tai vyksta labai laipsniškai, kad žmogus nuolat jaustų, jog gali atlikti tas užduotis, dėl kurių susitariama. Iš pradžių tai gali būti tiesiog atsikėlimas iš lovos, nusiprausimas, valgio pasidarymas, vėliau – išėjimas pasivaikščioti. Po to, kai žmogus po truputėlį tampa aktyvesnis (nors iš pradžių tikrai nejaučia noro to daryti, tiesiog suvokia, kad reikia pradėti, o noras ateis vėliau), jo depresija atlėgsta ir tampa įmanoma dirbti su neigiamomis mintimis. Neretai būna taip, kad žmogus, iki tol buvęs fiziškai gana aktyvus, prasidėjus depresijai vis mažiau laiko skiria aktyviems užsiėmimams. Pavyzdžiui, depresija ar nerimo sutrikimu susirgusiam studentui arba dirbančiajam tampa sunkiau sukaupti dėmesį, todėl jis vis daugiau laiko skiria įvairioms su mąstymu susijusioms užduotims atlikti ir vis mažiau laiko lieka fiziniam aktyvumui. Deja, dėl to depresija ir nerimas tik stiprėja, todėl žmogui būna labai svarbu tai suprasti ir grįžti prie ankstesnio fizinio aktyvumo lygio.
Fiziniai pratimai gali būti labai naudingi ir staiga apėmus stiprioms neigiamoms emocijoms, pavyzdžiui, pykčiui arba dideliam nerimui. Dažnai tokiais atvejais kyla stiprus noras šias emocijas išlieti per veiksmą. Deja, tokių veiksmų kartais vėliau tenka gailėtis – kai „atvėstame“, suvokiame, kad be pagrindo su kažkuo susivaidijome ar padarėme kitų dalykų, kurių blaiviai mąstydami būtume nedarę. Kuo geriau save pažįstame, tuo geriau galime racionaliai pasirinkti, ką daryti su kilusia emocija – ar pasitikėti ja ir veikti taip, kaip mums siūlo jos apimtas protas, ar, jeigu galime, verčiau skirti 20-30 minučių intensyviems fiziniams pratimams, pavyzdžiui, bėgimui, o paskui, „išdeginus“ į kraują išsiskyrusius hormonus, nutarti, kaip elgtis. Pastarasis būdas gana dažnai pasiteisina, ypač kai žinome, kad mūsų pyktis ar nerimas neretai būna nepagrįstas ir mums ne padeda, o tik pridaro papildomų problemų. Verčiau jau pyktį ar nerimą „išbėgioti“, negu išlieti ant artimųjų ar savęs pačių.
Kiekvienas galime pasirinkti mums labiausiai patinkantį judėjimo būdą, tačiau tai, kad judėjimas - sveikata, abejonių nekelia. Ne tik fizinė, bet ir psichinė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą