Kasmet, ypač kiekvieną pavasarį, daugybė žmonių apsisprendžia laikytis dietos, kad gražiau atrodytų, turėtų daugiau energijos, būtų sveikesni, galėtų madingiau rengtis, taptų patrauklesni savo partneriui ir t.t. ir pan. Visi galime išvardyti nemažai buvimo lieknu privalumų. Tačiau net jeigu iš pradžių pavyksta atsikratyti keletos kilogramų, po kurio laiko dietos laikytis tampa vis sunkiau, vis dažniau kyla pagundų nuo jos nukrypti, ir po kurio laiko pastebime, kad valgome lygiai taip, kaip ir anksčiau, judame taip pat labai mažai, o svoris sugrįžo arba net dar labiau padidėjo. Kodėl taip atsitinka? Kaip čia taip yra, kad nusprendžiame sulieknėti, o paskui vis tiek elgiamės taip, kad patys sau užkertame kelią pasiekti tikslą?
Beveik kiekvienas mūsų veiksmas prasideda mintimi apie jį. Tik išskirtiniais atvejais galime veikti visiškai automatiškai, instinktyviai. Laimei, valgymas prie tokių atvejų nepriklauso, ir jeigu atidžiau stebėsime, kas vyksta mūsų galvose, užfiksuosime įvairių minčių, leidžiančių mums valgyti tai, ko apsisprendėme nevalgyti, nukrypti nuo susiplanuotos dietos, pasilepinti, nekankinti savęs, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir t.t. Jeigu, pavyzdžiui, nutarėme, kad nevartosime saldumynų, bent jau kurį laiką, pamačius torto gabalėlį, šokolado plytelę ar ledų pardavėją gatvėje šiltą vasaros dieną, dažnai šaus mintis apie tai, kaip skaniai tas ar kitas dalykas atrodo ir galbūt netgi kodėl būtent šiandien vertėtų save palepinti. Deja, jeigu spontaniškai nusprendžiame taip ir padaryti, labai dažnai kitą dieną kyla nauja mintis, siūlanti naują priežastį pasielgti panašiai. Todėl žmonėms, turintiems antsvorio problemų ir norintiems jų atsisakyti, pirmiausia tenka susitaikyti su vienu svarbiu dalyku - jų valgymas negali būti spontaniškas. Problema ta, kad jie spontaniškai valgė iki šiol, ir to pasekmė - antsvoris. Vadinasi, ši sistema neveikia, ir būtina planuoti, ką ir kada valgysime. Jeigu norime, galime susiplanuoti suvalgyti ir plytelę šokolado ar gabalėlį torto, tačiau turime iš anksto žinoti, kad tai bus pvz. šeštadienio popietę ir kad suvalgysime tik vieną gabalėlį torto, tik 30 gramų šokolado ar pan. Nebūtinai tai reiškia, kad taip planuoti turėsime visą likusį gyvenimą, tačiau bent jau kurį laiką - būtinai. Tol, kol toks elgesys netaps nauju įpročiu, ir nereikalaus papildomų pastangų. Žmonės, kurie mano, kad galima laikytis dietos keletą mėnesių, atsikratyti daug svorio, o paskui vėl maitintis kaip anksčiau, tačiau svorio nepriaugti, daro klaidingą prielaidą. Ilgalaikį lieknumą užtikrina tik ilgalaikiai mitybos ir fizinio aktyvumo pokyčiai. Tačiau yra ir geroji šio reikalo pusė - po to, kai kurį laiką nuosekliai laikomės naujųjų įpročių, jie tampa mūsų antrąja prigimtimi, ir mintys apie tai, kaip norėtųsi vieno ar kito produkto, arba kaip tingime bėgioti ar plaukioti, vis rečiau užklysta į galvą.
Kaip rasti motyvacijos šiam nemažai pastangų reikalaujančiam sprendimui keisti įpročius? Garsi kognityvinė terapeutė Judith Beck, kognityvinės terapijos pradininko Aaron Beck dukra, daug metų dirba su antsvorio turinčiais žmonėmis, taikydama jiems kognityvinę terapiją. Anot jos, vienas veiksmingiausių "motyvatorių" - paskirti laiko ir susirašyti visus teigiamus dalykus, kuriuos jums antneštų sulieknėjimas. Priklausomai nuo situacijos tai gali būti geresnė sveikata, aplinkinių susižavėjimas, lengvesnis judėjimas, galimybė rinktis drabužius ir pan. Kiekvienas žmogus gali ir turi susirašyti būtent jam vertingiausius, geriausius dalykus, įskaitant ir tai, kaip pasikeis jo paties požiūris į save.
Kitas labai svarbus momentas - įsipareigojimas kitam žmogui. Labai lengva nukrypti nuo dietos, tai esame įsipareigoję tik sau. Tada galime pasiduoti kilus pirmai gundančiai minčiai "suvalgyti tik labai mažą gabalėlį pyrago, nes nieko neatsitiks." O kas vyksta po to? Dažniausiai suvalgome daugiau, negu buvome planavę, o tuomet kyla nauja mintis "Viską sugadinau, todėl šiandien jau galiu valgyti viską, o nuo rytojaus vėl pradėsiu laikytis dietos." Deja, dažniausiai taip nevyksta. Viso šito galima išvengti, jeigu randame žmogų, su kuriuos susitariame, kad jis mums padės siekti tikslo, t.y. sulieknėti. Šis žmogus gali būti draugas, giminaitis, ar psichoterapeutas, tačiau tai būtinai turi būti toks asmuo, kuriuo mes pasitikime, kuris tiki mūsų galimybe pasiekti tikslą ir nori mums padėti. Turėdami tokį žmogų lengviau atsispirsime pagundoms, nes žinosime, kad nuvilsime ne tik save, bet ir jį.
Suprantama, taip pat bus svarbu pasirinkti tinkamą dietą, tačiau didžiausių pastangų pareikalaus ne jos pasirinkimas, o darbas su įvairiomis trukdančiomis mintimis. Štai čia ir gali būti labai naudinga kognityvinė terapija, nes ji moko tiek atpažinti trukdančias mintis, tiek rasti būdų į jas atsakyti. Kitaip atrodyti galime tik išmokę kitaip mąstyti ir kitaip elgtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą