Kas "maitina" perfekcionizmą?

Apie perfekcionizmą jau šiek tiek rašiau, ir iš atsiliepimų supratau, kad tai aktuali tema. Todėl nutariau parašyti išsamiau. Šį kartą apie tai, kokie mechanizmai jį palaiko. Juk jeigu norime kažką keisti, pirmiausiai turime pakankamai gerai (tačiau nebūtinai tobulai) suprasti, kas tai yra.
Viena iš šiuo metu aktyviausiai perfekcionizmą tyrinėjančių mokslininkių, Roza Šafran (Shafran), pateikia tokį klinikinio (t.y. kenksmingo) perfekcinionizmo apibrėžimą: tai perdėta savivertės priklausomybė nuo tam tikrų pasiekimų bent vienoje srityje, kurioje keliami perdėti reikalavimai yra paties žmogaus susikurti ir daro jam žalą, ir kurių jis neatsisako nepaisydamas neigiamų pasekmių. Tos sritys gali būti iš tiesų įvairios. Vienam tai gali būti darbas, kuriam skiriama tiek laiko, kad nelieka kada nei išsimiegoti, nei su šeima pabūti. Kitam tai gali būti svoris arba tobula kūno forma, ir tuomet badaujama arba iki pavojingos ribos įsitraukiama į sportą. Dar kitam tai galbūt tobulai švarūs namai, kai viskas plaunama kasdien, ir kai užsukę svečiai jokiu būdu negali peržengti slenksčio su batais.
Tačiau kodėl gi mums taip sunku perfekcionizmo atsisakyti? Pirmiausiai dėl jo ryšio su saviverte. Juk šis "mechanizmas" sukonstruotas taip, kad atsisakę savo standartų pasijusime nieko verti, o šitai mums labai labai nepatinka. Manoma, kad perfekcionizmą ir palaiko perdėtai aukšti reikalavimai, taip pat vengimas imtis veiklos, kurioje jie galioja, arba nuolatinis tikrinimasis, kaip sekasi juos atitikti. Pavyzdžiui, jeigu manau, kad visus darbus, kurių imuosi, turiu atlikti tobulai, tai galiu visai vengti jų imtis iš baimės suklysti. O jeigu imsiuosi, tai nuolat vertinsiu, ar man sekasi taip, kaip turėtų, taigi, jausiuosi, lyg šalia manęs nuolat stovėtų piktas prižiūrėtojas. Prie perfekcionizmo gyvavimo prisideda ir tokios kognityvinės klaidos kaip dichotominis mąstymas (kai visur matome tik dvi spalvas, t.y. juoda arba balta, ir viskas, kas nėra tobula, neturi jokios vertės) bei selektyvus dėmesys nesėkmėms (kai iš viso informacijos srauto atsirenkame tik tai, kad patvirtina mūsų hipotezes, kad būtinai susimausime). Ir dar viena "aukso gysla", maitinanti perfekcionizmą - reikalavimų didinimas kas kartą, kai tik pavyksta juos pasiekti.
Pasirodo, perfekcionizmui "gyvuoti" gali padėti ir mūsų atmintis. Vieno tyrimo metu buvo tikrinama, kaip žmonės, pasižymintys skirtingu perfekcionizmo lygiu, įsimena įvairaus turinio žodžius būdami geros ir blogos nuotaikos. 300 studentų buvo suskirstyti į tris grupes ir jiems buvo sukelta teigiama, neigiama arba neutrali nuotaika, o vėliau buvo tikrinama, kaip jie prisimena žodžius, kurių turinys galėjo būti teigiamas, neigiamas, neutralus arba susijęs su perfekcionizmu. Paaiškėjo, kad būdami blogos nuotaikos, tie dalyviai, kurie pasižymėjo didesniu perfekcionizmu, buvo linkę geriau įsiminti žodžius su neigiamu turiniu. Vadinasi, žmonės, turintys polinkį į perfekcionizmą, būdami prasčiau nusiteikę, labiau nei kiti fiksuoja būtent neigiamą informaciją. Natūralu, kad šis jų ypatumas toliau didina suvokiamą atotrūkį tarp labai aukštų standartų ir realybės, bei kelia dar stipresnes neigiamas emocijas.
Praeitą kartą jau šiek tiek rašiau apie tai, kad ne visuomet perfekcionizmas būna neigiamas. Visi daug pasiekę žmonės yra didesni arba mažesni perfekcionistai, tačiau dažniausiai jų motyvas būna noras tobulėti ir siekti maksimalaus rezultato, tuo tarpu klinikinio arba žalingo perfekcionizmo variklis būna neigiamų įvertinimų baimė. Žmonės, pasižymintys žalingu perfekcionizmu, dažniau išgyvena menkavertiškumo jausmus. Didelį skirtumą tarp sveiko ir nesveiko perfekcionisto taip pat lemia tai, kad sveikasis suvokia, kai pasiekia trokštamą rezultatą, ir juo džiaugiasi, tuo tarpu klinikinio perfekcionizmo atveju nesugebame įvertinti, kuomet mūsų pasiektas rezultatas jau pakankamai geras, kad galėtume jausti pasitenkinimą.
Įdomios informacijos apie perfekcionizmą atskleidžia ir tyrimai, kuriuose ieškoma ryšių tarp sveiko ir klinikinio perfekcionizmo bei to, kaip žmonės suvokia, kas daugiausiai nulemia jų gyvenimą: jie patys, atsitiktinumai ar kiti, įtakingi, žmonės. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad sveiki perfekcionistai tiki, jog daugiausiai lemia jų pačių pastangos, nepasižymintys perfekcionizmu žmonės gana svarbią reikšmę skiria atsitiktinumams, o klinikiniai perfekcionistai, kaip ir sveikieji, tikėjo didele savo pastangų svarba, tačiau kartu labai aukštai vertino kitų, įtakingų žmonių svarbą. Manoma, tai gali būti susiję su tuo, kad sveikiesiems perfekcionistams būdinga daugiau vidinė motyvacija, jie tiesiog jaučia pasitenkinimą gerai atlikę darbą, tuo tarpu klinikiniai perfekcionistai mano, kad tik tuomet, jeigu viską atliks nepriekaištingai, sulauks kitų žmonių meilės ir pripažinimo. Kartu tai paaiškina, kodėl klinikiniai perfekcionistai taip bijo padaryti klaidą, nes tai jiems gali reikšti meilės ir pagarbos praradimą.
Tai, kokie psicholigniai mechanizmai mumyse susiformuoja, priklauso nuo daugelio dalykų. Svarbi ir prigimtis, ir vaikystės aplinka. Jeigu turėjome kritiškus tėvus, kurie patys buvo perfekcionistai, ir buvome jautrūs, tikėtina, kad siekdami jų meilės ir pritarimo perėmėme nerealistinius reikalavimus.
Susivokę, kas vyksta, ir ką sau darome, galime pradėti tai keisti. Pajutę nenugalimą norą atlikti vieną ar kitą dalyką tobulai, netgi kai žinome, kad to kaina bus per didelė, galima stabtelėti ir pagalvoti, kokios mintys, vaizdiniai sukasi mūsų galvose, arba kokie balsai ir žodžiai skamba prisiminimuose. O tuomet galime priminti sau, kas ir kur esame dabar, ir kas mums iš tikrųjų svarbu. Netrukus daugiau parašysiu apie tai, kaip galime mažinti perfekcionizmo įtaką mums.