Apie slegiančią ir stingdančią gėdą

Šiandien norvegų psichiatro Finn'o Skårderud'o knygoje "Nerimas: klajonės po modernųjį aš" perskaičiau mintį, kad Vakarų kultūroje vengiama kalbėti apie gėdą. Kenčiantys žmonės, besikreipiantys į psichologus ir psichiatrus, esą kalba apie nerimą, kaltę, nusivylimą ar kitas neigiamas emocijas, tačiau kalbėti apie gėdą yra laikoma gėda ir todėl žmonės to vengia. Hm, idomu. Reikia pasakyti, kad ir man retai tenka išgirsti apie tai kalbant, nors dažnai galima numanyti, kad būtent gėda slepiasi už klientų pasakojimų apie įvairius nemalonius išgyvenimus, kurie yra susiję su baime būti kitų neigiamai įvertintam ir kartais įvardijami kaip "nesmagumas", "negerumas", "nusivylimas" ir pan. Paklausiau Juliaus apie jo patirtį ir išgirdau ta patį - ir jam apie gėdą išgirsti tenka nedažnai. Nors, pavyzdžiui, stiprios socialinės fobijos varginami žmonės dažnai patiria gėdą situacijose, kai atsiduria kitų žmonių dėmesio centre. Narcistiški žmonės gali jausti intensyvius gėdos jausmus tuomet, kai jiems kokiu nors aspektu nepavyksta atitikti norimo idealus įvaizdžio, ir kiti tai pamato (narcistiško žmogaus įsivaizdavimu, kiti būtent į šį neatitikimą kreipia didžiausią dėmesį, nors dažnai tiems kitiems tai gali atrodyti visiškai natūralus, normalus dalykas). Kuo labiau esame linkę gėdą laikyti požymiu, jog kažkas su mumis yra iš esmės negerai, tuo labiau norėsis jos atsikratyti ir tuo mažiau galėsime pasimokyti iš poelgių, sukėlusių gėdą. Gana dažnai stiprią gėdą ir už jos slypinčius kertinius įsitikinimus apie savo nevykėliškumą žmonės bando kompensuoti, pavyzdžiui, protingumu. Jeigu dažnai gėdą jaučiantis vaikas pajunta, kad jam gerai sekasi mokytis, tikėtina, kad būtent šioje srityje jis sieks gauti kuo daugiau teigiamų įvertinimų ir taip įtvirtinti save. Deja, kartais tai nepadeda, ypač jeigu žmogaus siekiai būna nerealistiški. Žmogus gali būti daug pasiekęs, ir vis dėlto visus pasiekimus nuvertinti bei viduje toliau jaustis nevykęs, nevertas meilės ir t.t.
Ko gero beveik visi pažįstame gėdos skonį. Gėdos apimtam žmogui veidą ir kaklą staiga gali išpilti tirštas raudonis, visą kūną - karštis, galva nusileidžia žemyn, kartu kyla noras pasislėpti, pradingti, kartais - net prasmegti skradžiai žemę. Kartais gėda gali būti sumišusi su pykčiu, kartais - su liūdesiu ir bejėgiškumu. Neretai kyla tam tikras noras paklusti, nusileisti žmogui, prieš kurį jaučiame gėdą. Jeigu gėda juntama dažnai, ji gali būti labai stingdanti ir izoliuojanti emocija. Nuolatinės gėdos kamuojamas žmogus vengia kitų, todėl neturi progos gauti patvirtinimų, jog yra jiems priimtinas, ir tai toliau suka užburtą gėdos ir vengimo ratą. Finn'as Skånerud'as aprašo savo pacientę, kurią kamavo ekstremalus gėdos jausmas. Moteris jautėsi taip blogai, kad po tam tikro terapijoje praleisto laiko paklausė, ar terapeutas negalėtų padėti jai numirti taip, kad jos artimųjų neprislėgtų mintis apie jos savižudybę. Šios moters norą gyventi užgožė visaapimanti narcistinė gėda. Ji visuomet stengėsi būti ypatinga. Pirmiausiai tuo, kad niekam nepridarydavo rūpesčių ir netgi užsikraudavo kitų problemas sau. Būdama 8 metų ji visiškai atsidavė mirtina liga sirgusiam vyresniajam broliui, kuris sakydavo, kad ji vienintelė gali jį išgelbėti. Nepaisant didžiulių jos pastangų brolis mirė. Net ir būdama suaugusi, ši moteris ilgai neįstengė suvokti, kad brolio išgyvenimas nuo jos nepriklausė. Ji vis dar suvokė jo mirtį kaip savo pralaimėjimą, bejėgiškumo ir nevykėliškumo įrodymą. Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios gėda tapo ją lydinčiu jausmu. Narcistiškas asmuo dažnai sunkiai suvokia tai, kokios yra realios paprasto, mirtingo žmogaus galimybės. Jeigu jas suvoktų, jaustų daug mažiau gėdos ir noro slėptis. Kol tikime privalantys būti tobuli, tol sunku priimti savo neišvengiamas silpnybes, klaidas ir pralaimėjimus.

Nors gėda mus izoliuoja, kartu joje slypi neišvengiamas santykis su kitais. Juk mes jaučiame gėdą dėl to, ką kiti apie mus galbūt galvoja, dėl to, kaip jie gali mus "demaskuoti", t.y. atskleisti, kad iš tiesų esame niekam tikę.
David W. McMillan savo knygoje "Emotion Rituals" ("Emociniai ritualai) gražiai svarsto apie žmogų, kuris savo esme jaučiasi esąs visiškas nevykėlis, ir todėl nuolat savęs gėdijasi. Toks žmogus jaučiasi esąs "grynas mėšlas", nors tokių grynų dalykų realybėje nebūna. Pavyzdžiui, mūsų kūne nuolat yra apie 2 proc. atliekų - išmatų, šlapimo, bakterijų ir pan. Tačiau kartu šis kūnas turi kojas, kurios mums leidžia vaikščioti, rankas, kuriomis galime daug ką nuveikti, akis, kuriomis matome. Kartais žmonės tiesiog susitelkia į tuos 2 procentus ir pamiršta visa kita. Tuomet likę 98 procentai tarsi pradingsta. Kas būtų, jeigu užsimanytume iš savęs pašalinti tuos 2 proc. atliekų? Geruoju tai nesibaigtų. Panašiai vyksta ir tuomet, kai mėginame būti tobuli ir pašalinti iš savęs arba bent jau paslėpti viską, kas neatitinka šio reikalavimo. Jeigu taip darome metai iš metų, natūralu, kad tampa vis sunkiau elgtis spontaniškai, pastebėti savo teigiamas savybes ir jausti teigiamas emocijas. Tačiau jeigu pajėgiame suprasti, ką sau darome, galime ir tai keisti.
Visi neišvengiamai kartais susigėstame, ir tai normalu. Tačiau stingdanti gėda yra ženklas, kad laikas pradėti tyrinėti savo įsitikinimus ir keisti juos funkcionalesniais bei daugiau atitinkančiais realybę.