Jei nuolat užsikrauname per daug atsakomybės

Pasitaiko žmonių, kurie lyg netyčia "susiurbia" atsakomybę už viską ar beveik viską, kas vyksta aplink juos. Jų šeimos nariai nuolat klausia patarimų, kuo geriau rengtis išeinant iš namų, ar pasiimti skėtį, arba ką suvalgyti vakarienei. Bendradarbiai irgi mėgsta paprašyti "užmesti akį" į parašytą ataskaitą ar padarytą pristatymą. Tam, kuris "turi" visiems patarti, šis "turėjimas" kelia dviprasmiškus jausmus: tai ir vargina, ir kartu atrodo būtina, nes kitaip tarsi kažko trūktų. Kokios priežastys verčia žmones taip elgtis? Ir kaip nutraukti šį užburtą ratą, kai viena vertus pykstame, kad tenka tiek daug atsakomybės, ir kartu imame kažko pasigesti, jeigu tik jos sumažėja.
Norą perimti atsakomybę arba darbus iš kitų žmonių gali lemti kelios skirtingos priežastys, t.y. įsitikinimai. Vienas galėtų būti "Jeigu aš nepasirūpinsiu, kad būtų tvarka, jos ir nebus, nes kitais negalima pasitikėti". Toks mąstymas daugiau būdingas žmonėms, kurie dėl tam tikrų aplinkybių buvo priversti nuo jauno amžiaus prisiimti atsakomybę už sudėtingus dalykus. Šie žmonės jaučia nuolatinį nerimą, kylantį iš galbūt aiškiai nesuformuluoto įsitikinimo, kad jeigu jie nuolat nedės milžiniškų pastangų kontroliuoti situaciją, viskas aplink sugrius. Tokio įsitikinimo palydovai - nuolatinė įtampa, nerimas, nuovargis, nelankstumas, obsesyvumas, aiškus "žinojimas" kaip viskas "turi būti" ir to tiesioginis ar netiesioginis "transliavimas" kitiems žmonėms. Tokie žmonės dažnai turi įsitikinimą, kad egzistuoja "teisingas" būdas bet ką padaryti, ir būtina jį atrasti.
Kitas galimas įsitikinimas - "Jeigu prisiimsiu daug atsakomybės už reikšmingus dalykus, būsiu svarbus ir vertinamas." Jis daugiau būdingas narcistiškiems žmonėms, kurių saves vertinimas yra lyg perskeltas perpus ir turi dvigubą įsitikinimų komplektą - viena vertus, jie jaučiasi ypatingi ir vertinti, kita vertus, visiškai niekingi ir beverčiai. Kai šiems žmonėms kažkas nepasiseka, kai kažkas kitas atsiduria "vertingesnėje" pozicijoje negu jie, jų savęs vertinimas staiga dramatiškai sumažėja, nes automatiškai aktyvuojamas neigiamų įsitikinimų komplektas. Todėl narcistiškas žmogus siekia plėsti savo įtaką ir svarbą tiesiog norėdamas įtvirtinti savo trapų "aš". Vedamas šių tikslų jis gali imtis svarbių darbų, prisiimti už juos atsakomybę, tačiau svarbiausia jo motyvacija bus gauti apdovanojimus ir pripažinimą. Tokius žmones dažnai vargina tuštumos ir beprasmybės jausmas, be to, jie tik retais atvejais gauna tiek narcistinio pasitenkinimo, kad jaustųsi tikrai "užganėdinti".
Dar vienas variantas, dėl ko žmonės gali sau "užsikrauti" kitų darbus ir atsakomybę -tai noras sulaukti meilės. Taip dažniausiai elgiasi į priklausomybę linkę žmonės. Net jei jie žino, kad kažko daryti nenori, net patys dažnai nepajunta, kaip pasisiūlo tai atlikti, kad tik pelnytų kitų simpatijas. Nesunku įsivaizduoti, kad ši strategija gali būti labai varginanti. Žmogui dažnai nelieka laiko nei pailsėti, nei padaryti kažko sau. Nelieka laiko ir pasidžiaugti tomis sunkiai užtarnautomis "simpatijomis".
Beje, dažniausiai priežastys, kodėl prisiimame per daug atsakomybės, nebūna tik vieno ar kito tipo. Realybėje paprastai tenka susidurti su mišriomis motyvacijomis. Žmogus gali tiek jausti poreikį pats asmeniškai kontroliuoti situaciją, tiek norėti būti teigiamai kitų įvertintas ir gauti pripažinimo. Jeigu susiduriame su perdėtos atsakomybės problema, kiekvienas turime stengtis kiek galima geriau suprasti, kokie ingredientai sudaro būtent mūsų motyvacinį "kokteilį". Tai gali padėti suprasti tam tikri klausimai. Kas blogiausio atsitiks, jeigu atsikysiu dalies atsakomybės? Ar tapsiu mažiau svarbus? Ar manęs nemylės? Ar viskas tiesiog pakriks? O gal įvyks viskas iš karto? Ką man duoda tai, kad prisiimu tiek daug atsakomybės? O ką atima? Kam galėčiau ir norėčiau skirti tą laiką, kurį dabar praleidžiu darydamas kitų žmonių darbus ir spręsdamas problemas, kurias jie iš tiesų galėtų išspręsti patys? Ką man tai duos? Kaip tuomet atrodys mano diena ir mano gyvenimas? Kuo konkrečiau atsakysime į šiuos klausimus, kuo aiškiau tai įsivaizduosime ir galėsime apibūdinti, tuo didesnė tikimybė, kad rasime jėgų judėti norima kryptimi, ir atsakomybę už dalį dalykų perduoti kitiems žmonėms.