Malonu, kad blogas apie kognityvinę ir elgesio terapiją jau pradėjo gauti klausimų. Mielai stengsimės atsakyti.
Gavome tokį p. Eglės laišką. Jai leidus skelbiame viešą atsakymą.
Sveiki, Giedre ir Juliau,
Labai geras jūsų blogas, daug aktualių temų.
Mano vyras mirė prieš 3 mėn. Likau su 3 metu dukra, man bus 37 m. taip
pradėjo 'vežti' psichologine literatūra, kad regis būtent joje randu visus atsakymus
į man kylančius klausimus. Nusprendžiau ja studijuoti ir tapti
psichologe. Girdėjau apie savanorišką darbą pagalbos telefonu linijose.
Gal galite patarti, kur galima nemokamai išbandyti, ar tai tikrasis mano
pašaukimas, ar ne? Visgi studijos VU man kainuos 24.000 litu. Pirmasis
aukštasis išsilavinimas - ekonomistė. Antrasis būtų mokamas.
Su pagarba, Eglė
Atsakymas
Labai suprantama ir teisinga, kad ženklus gyvenimo pasikeitimas, psichologinis stresas, problemos ir svarbūs iššūkiai, kuriuos galėjo lemti vyro mirtis skatina ieškoti naujų sprendimų ir naujų egzistencijos bei pagalbos sau formų. Todėl, logiška yra domėtis psichologija ir čia ieškoti atsakymų į natūraliai kylančius klausimus. Tačiau, pagalba sau ir profesija skiriasi. Nors dauguma psichinės sveikatos specialistų šią profesiją renkasi asmeniškai susidūrę su savo arba svarbių žmonių psichologinėmis problemomis, tai neturėtų būti vienintelis motyvas. Psichinės sveikatos profesionalas turėtų ne tik norėti, bet ir turėti reikiamą žinių ir įgūdžių bagažą padėti psichologinių problemų ar sutrikimų turintiems žmonėms. Jis turėtų būti išsprendęs savo asmenines problemas tokiu būdu, kad jo paties nežalotų darbas ir jis nepakenktų žmonėms su kuriais dirba (deja, dar ne visada taip būna). Į psichologo specialybę reikėtų žiūrėti kaip į paprastą profesiją ir savęs paklausti ar aš galėsiu ir norėsiu tokį darbą dirbti dešimtmečius, kokie mano karjeros lūkesčiai ir perspektyvos, ar aš galėsiu apsirūpinti materialiai, gauti profesinį pasitenkinimą ir t.t. Todėl, man atrodo labai prasmingas jūsų noras pabandyti save psichologinės pagalbos linijoje. Norint tapti savanore reikėtų tiesiog kreiptis į šių tarnybų administraciją ir gavus nedidelį apmokymą galėsite įgyvendinti šį sumanymą. Taip pat reikėtų įvertinti, kad pradinis psichologo išsilavinimas dar neleidžia pilnavertiškai ir teisiškai dirbti klinikinio darbo ir tik mažesnė dalis psichologų jį dirba. Norint tikrai padėti kenčiantiems žmonės reikėtų tapti psichoterapeute, o tai pareikalautų dar daugiau pastangų ir resursų. Todėl, tikrai pritarčiau jūsų mintims, kad verta dar daugiau pasiaiškinti ko aš iš tikrųjų noriu, įsivertinti įvairias savo galimybes ir tada apsispręsti.
Prieš jus du geri pasirinkimai. Pirma, stengtis padėti sau pačiai ir siekti geresnio gyvenimo (savęs realizavimo, santykių, savijautos ir t.t.) mokantis praktinės psichologijos savarankiškai ir, dar geriau, didinant savo galimybes padedant psichoterapeutui individualiai arba grupėje. Psichologijos žinios ir įgūdžiai bet kuriam žmogui yra labai naudingi ir asmeniniame gyvenime ir profesijoje, todėl jūsų pastangos su kaupu „atsipirktų“. Antra, siekti dar daugiau ir mokytis naujos profesijos, žinant, kad jai galėsite atsiduoti tik po kurio laiko ir greičiausiai keičiant profesiją teks atsisakyti savo kaip ekonomistės perspektyvų. Bet kokiu atveju abu jūsų pasirinkimai labai gerbtini ir skatintini, todėl ir nuoširdžiai linkiu jums sėkmės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą