Nemažai žmonių, norėdami atsipalaiduoti, klausosi specialiai tam skirtos muzikos arba garso įrašų. Tai puikūs metodai, tačiau kartais pasitaiko situacijų, kai labai norisi nusiraminti ir atsipalaiduoti, tačiau klausytis įrašo ir tam skirti 15 ar dar daugiau minučių nėra galimybės. O kvėpavimas, kuris visada su mumis, kaip būdas atsipalaiduoti ir nusiraminti taikomas jau labai seniai ir įvairiose šalyse bei kultūrose. Tam tikri kvėpavimo pratimai egzistuoja jogos praktikoje, specialiais būdais moka kvėpuoti sportininkai, muzikantai.
Pastebėta, kad daugelį žmonių susitelkimas į kvėpavimą ramina ir sugrąžina į realybę, į dabarties akimirką. Mindfulness meditacijoje kvėpavimas vadinamas inkaru, kuris neleidžia mums atitrūkti ir "nuplaukti" į ateitį arba praeitį. Dažnai pakanka specialiu rimtu pakvėpuoti 2-3 minutes, kad atslūgtų įtampa, sumažėtų nerimas.
Koks gi tas ritmas? Visa paslaptis ta, kad kvėpavimas labiausiai ramina tuomet, kai iškvėpimas yra maždaug dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Iškvėpimo fazėje taip pat labai naudinga sau sakyti raminantį žodį. Tai gali būti pvz. žodis "ramu" ar bet koks kitas neilgas žodis, kuris asmeniškai jums asocijuojasi su ramybe, saugumu, atsipalaidavimu. Galbūt kam nors tai gali būti žodis "saulė", "smėlis", "jūra", "gėlė" ar dar kokie nors gerai nuteikiantys žodžiai. O kvėpuojame taip: įkvėpdami skaičiuojame iki trijų, tuomet sulaikome orą ir vėl skaičiuojame iki trijų, iškvėpdami skaičiuojame iki šešių bei kartojame raminantį žodį, pvz. "ramu", "saulė", "smėlis" ar pan., o tuomet vėl sulaikę orą skaičiuojame iki trijų. Ir vėl pradedame nuo pradžių: įkvėpimas skaičiuojant iki trijų, sulaikymas vėl iki trijų, iškvėpimas skaičiuojant iki šešių ir raminančio žodžio kartojimas, bei sulaikymas iki trijų. Jeigu per sunku skaičiuoti iki trijų ir šešių, galima skaičiuoti iki dviejų ir keturių, o jeigu labai lengva - iki keturių ir aštuonių. Dažnai treniruojantis ciklą po truputį galima vis ilginti.
Šis pratimas tereikalauja keletos minučių per dieną, kad kvėpavimas, kuris vis tiek visada su mumis, taptų patikimu instrumentu, leidžiančiu aprimti ir atsipalaiduoti. Pasinaudokime inkaru, kurį kiekvienas turime! Kas išmėginsite, parašykite, kaip sekėsi - bus padrąsinimas ir paskatinimas kitiems.
Iš tikrųjų kvėpavimu galima labai įtakoti savo vegetacinės nervų sistemos (valdančios vidaus organus ir tam tikra dalimi emocijas) veiklą. Įvairios kvėpavimo technikos įeina praktiškai į visą ir senovinių ir modernių žmogaus psichikos valdymo ir įtakojimo arsenalą. Sunku įsivaizduoti žmogų, gebantį kontroliuoti savo emocinę būklę ar galintį paveikti kitą žmogų ir nenaudojantį kvėpavimo technikų. Pažūrėkim į sportininkus. Didžiajame sporte kvėpavimo valdymas yra abėcėlė. Man tikrai keista, kai matau pretenduojančius tapti psichoterapeutais asmenis, kurie nenori mokytis kvėpavimo ir relaksacijos metodikų ir jas pilnai įsisavinti. Todėl, matyt, tiek daug šių žmonių svajonių neišsipildo. Taip pat tikiu, kad to pačiam su savimi išmokti labai sunku, o gal net ir neįmanoma. Tam, kaip ir daugelyje sričių reikalingas mokytojas - profesionalas galintis labai efektyviai padėti. Tikrai nėra taip paprasta iškvėpimo fazę padaryti dvigubai ilgesnę už įkvėpimo, kaip teigiama literatūroje. Tačiau dedant pastangas tai nėra neįveikiama. Sprendžiant iš mano praktikos pagrindines kvėpavimo technikas žmonės dirbdami su mokytoju įsisavina per kelias valandas. Tolimesnis jų tobulinimas didžiąja dalimi gali būti savarankiškas su periodinėmis supervizijomis.
AtsakytiPanaikintiTikrai nuoširdžiai patariu domėtis kvėpavimu ir mokytis jį valdyti. Taip jūs tikrai valdysite tikrai reikšmingą dalį savo gyvenimo.
Būtent - išmokdami valdyti tas savo funkcijas, kurios, atrodo, yra natūraliai savaiminės, t.y. veikiančios be mūsų valios ir pastangų - kvėpavimas, širdies ritmas, kitų vidaus organų darbas - tapsime ne tik savo kūno valdovais, bet ir sėkmingesniais kovotojais su gyvenimo iššūkiais.
AtsakytiPanaikinti