"Nieko negaliu užbaigti..."

Kartais žmonės apie save sako, kad nieko nepajėgia užbaigti. Jie teigia, kad pradeda vieną darbą, pradeda kitą, ir viskas taip ir lieka tik pradėta. Visi mes užbaigiame tikrai ne kiekvieną darbą. Dažnas turime pradėtų ir neužbaigtų skaityti knygų, o gana didelis procentas pradedančiųjų lankyti sporto klubą meta šį užsiėmimą per pirmuosius 3-4 mėnesius. Organizuojantieji kokius nors mokymus ar kitus tęstinius užsiėmimus planuoja, kad visi pradėjusieji iki pabaigos tikrai neišbus, dalis būtinai "nubyrės". Taigi, kažko pradėjimas ir neužbaigimas yra gana dažnas reiškinys. Jeigu reikalautume iš savęs užbaigti absoliučiai viską, ką pradedame, būtų gana sudėtinga gyventi. Pavyzdžiui, ilgai svarstytume, ar pradėti skaityti kokią nors knygą, nes net jei ji mums bus visiškai neįdomi, turėsime skaityti iki galo. Taip pat turėtume iš anksto nuspręsti, ar mums patiks pvz. lankyti žygeivių, šokių ar dar kokį klubą, nes jeigu jau nueisime ten vieną kartą, tai turėsime vaikščioti ir toliau. Tik labai obsesyvūs žmonės gali stengtis užbaigti absoliučiai viską, ką pradeda, net jeigu tai, kas pradėta, ne tik nepatinka, bet ir nereikalinga, neprasminga.
Tačiau su kiek kitokia situacija susiduriame tuomet, kai žmogus pvz. pradeda studijuoti universitete, bet studijas meta, įstoja į kitą specialybę, ir vėl meta, paskui susiranda vieną, antrą, trečią darbą, ir kiekvieną meta po keleto mėnesių. Arba bando ieškoti darbo, bet išsiuntes gyvenimo aprašymą pagal keletą skelbimų, nusivilia ir nuleidžia rankas. Toks elgesys, kai neužbaigiame darbų, kurie mums iš tiesų svarbūs, gali būti susijęs su tam tikrais neigiamais kertiniais įsitikinimais. Pavyzdžiui, galbūt dažnai manome, kad "Vis tiek man nieko neišeis, esu nevykėlė", arba "Viskas man turėtų sektis daug lengviau, kodėl reikia tiek daug stengtis? Tai neteisinga". Jeigu, patiriant sunkumų, į galvą nuolat ateina tokių minčių, natūralu, kad kyla noras "viską mesti". Tačau jei šiam norui pasiduodame, tarsi patvirtiname tas mintis, o kartu įsidedame akmenėlį į kraitelę, ant kurios parašyta "Mano neužbaigti darbai". Jeigu taip elgiamės dažnokai, tų akmenėlių vis daugėja, kraitelė darosi vis sunkesnė ir vis labiau mus slegia.
Ką daryti, jeigu tokią kraitelę jau turime? Jeigu ši problema mums aktuali, greičiausiai taip ir yra: mes apie tai susimąstėme kaip tik todėl, kad jaučiame kraitelės slėgimą bei matome, kad nepadarėme mums svarbių dalykų, nors planavome ir norėjome.
Viena galima išeitis šioje situacijoje - "įsitaisyti" dar vieną kraitelę, tačiau šįkart jau su užrašu "Mano užbaigti darbai" ir kasdien ar kas keletą dienų apmąstyti, ką galime į ją "įsidėti". Kad tai teiktų kuo didesnį pasitenkinimą, verta daryti ne šiaip kažką, kad tik padarytume iki galo, o tai, kas mums svarbu ir prasminga. Ši kraitelė gali būti mūsų būdas disciplinuoti save, nuolat sau priminti, kam norime paskirti turimą laiką. Kraitelė nebūtinai turi būti tikra (nors gali būti ir tokia) - tai gali būti tiesiog sąsiuvinis, kuriame užsirašome savo užbaigtus darbus. Maždaug kas dvi savaites ar mėnesį savo užrašus būtų vertinga peržiūrėti ir apibendrinti tai, ką nuveikėme per šį laikotarpį. Jeigu turime stiprų įsitikinimą, kad "nieko neužbaigiame ir nenuveikiame", tai greičiausiai savotiškai "ištriname" informaciją apie tuos dalykus, kuriuos vis dėlto padarome iki galo. Šitaip pamažu susirinksime akivaizdžios informacijos, kad galime daug ką padaryti ir užbaigti.
Kad tai padarytume, turėsime suvaldyti ne tik neigiamas mintis, kai atrodys kad "Vis tiek niekas nepasikeis" arba "Kodėl kitiems viskas lengva, o man taip sunku", bet ir neigiamas emocijas - nusivylimą, liūdesį, pyktį, susierzinimą, nuobodulį. Šias emocijas, kad ir kokios nemalonios jos būtų, galime tiesiog "perleisti" per save, leisti joms nutekėti kaip lietui, ir išlikti susitelkę į tai, ką darome. Čia gali padėti mindfulness meditacijos metodai. Dažnai žmones sutrikdo tai, kad jie mano, jog negali toleruoti pvz. pykčio, susierzinimo, liūdesio ar nuobodulio. Pajutus šias emocijas, jiems gali kilti mintis, kad "Reikia kažką daryti", nes kitaip kažkas atsitiks. Tuomet vienas žmogus gali eiti skambinti žmonai, kitas - ką nors suvalgyti, trečias - išgerti ir pan. Tačiau dauguma esame patyrę, kad nuo emocijų nieko neatsitinka - jos ateina ir praeina, ir mes patys pasirenkame, ar būtinai turime kažką daryti, kad jos kuo greičiau "atsikratytume", ar ne. Kol tikime, kad tikrai "reikia kažką daryti", tol emocijos valdo mus, o ne mes jas. Kai įgijame patirties, kad su emocija galima išbūti ir toliau daryti tai, ką norime, mūsų galimybės toliau kaupti akmenėlius į pabaigtų darbų kraitelę stipriai išauga.
Tad tikslų turėjimas ir atkaklus jų siekimas visapusiškai augina žmogų - moko reguliuoti savo emocijas ir elgesį, veiksmingai bendradarbiauti su kitais, stiprina pasitikėjimą savimi, savęs vertinimą. Todėl kaupdami akmenėlius į pabaigtų darbų kraitelę gauname ir daug papildomų dovanų - ne tik daugiau padarome, bet ir įgijame įgudžių, daugiau vertiname ir gerbiame save, o kartu geriau suprantame ir kitus žmones, siekiančius jiems svarbių tikslų.