Vakar rašiau apie tai, kad daugeliu atveju mes turime galimybę pasirinkti, kiek laiko jausime vieną ar kitą neigiamą emociją. Ne mūsų galioje visai jų išvengti, tačiau galime mokytis elgtis taip, kad jos neužimtų didesnės dalies mūsų gyvenimo, nei būtina.
Šiandien noriu pasidalinti viena tai iliustruojančia istorija, kurią pirmiausiai, po vieno Milano KET kongrese aplankyto seminaro, papasakojo Julius, o paskui ją radau Christopher K. Germer knygoje "The Mindful Path to Self-Compassion".
Vieną vakarą senas indėnas papasakojo savo vaikaičiui apie žmonėse vykstančią kovą. Jis sakė: "Sūnau, visuose mumyse vyksta kova tarp dviejų vilkų. Vienas vilkas vardu Blogis. Tai - pyktis, pavydas, godumas, apgailestavimas, arogancija, savigaila, kaltė, priešiškumas, melas, jautimasis pranašesniu, nepagrįstas didžiavimasis ir egoistiškumas. Kitas vilkas vardu Gėris. Tai - džiaugsmas, ramybė, meilė, viltis, nuolankumas, romumas, geranoriškumas, empatija, dosnumas, tiesa, atjauta, gerumas ir tikėjimas".
Vaikaitis minutėlę pagalvojęs paklausė: "O kuris vilkas nugali?"
Senasis indėnas atsakė paprastai: "Tas, kurį maitini".
Įprotis jausti tam tikras emocijas yra toks pats, kaip ir bet kuris kitas įpratimas, atsiradęs dėl dažno kartojimo. O įpročius, taip pat ir emocinius, galima keisti. Man šita istorija padarė tikrai stiprų įspūdį dėl savo paprastumo (ją supras ir vaikas, ir senukas), ir kartu iškalbingumo.
Kai kyla impulsas mąstyti ar elgtis taip, kad dėl to mūsų neigiamos emocijos tik stiprės, verta prisiminti šiuos du vilkus ir paklausti savęs, kurį iš jų norime pamaitinti. Renkamės visada mes patys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą