2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Kai kamuoja abejonės dėl seksualinės orientacijos… (II)

Vakar rašiau apie obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) atmainos, kuomet kamuoja baimė dėl savo seksualinės orientacijos, simptomus. Šiandien parašysiu apie šio sutrikimo gydymo galimybes.

Tyrimai rodo, kad efektyviausias šiuo metu žinomas būdas gydant šio ar bet kurio kito tipo OKS, yra kognityvinė ir elgesio terapija, kurioje akcentuojama ekspozicija ir atsako prevencija. Paaiškinsiu, kas tai yra. Ekspozicija – tai atlikimas veiksmo, kuris sukels nemalonias įkyrias mintis ir nerimą, ir kurio labai nesinori daryti. Tarkime, žmogui, kuriam didelį nerimą kelia bakterijos ir mikrobai, ekspozicija būtų paliesti ranka šaligatvį. Tam, kuris bijo, kad gali būti homoseksualus, ekspozicija būtų filmo apie homoseksualius santykius žiūrėjimas, tokio turinio knygos skaitymas ar pan. Tuo tarpu atsako prevencija – tai nedarymas to, ką labiausiai norisi daryti, kad sumažėtų nerimas. Tarkime, bijančiajam mikrobų tai būtų išbuvimas neplovus rankų, o bijančiajam galimybės, kad yra homoseksualus – atsisakymas įsitraukti į ilgalaikius ir sekinančius įrodymų už ir prieš savo homoseksualumą ieškojimus. Atsako prevencijos tikslas – įsitikinti, kad nerimas praeina ir neatliekant kompulsijų.

Kai kamuoja OBK dėl seksualinės orientacijos, dažniausiai pasitaikančios kompulsijos yra: a) bet kokių stimulų, susijusių su seksualinės orientacijos klausimu, vengimas (homoseksualių žmonių, filmų, kuriuose rodomi homoseksualūs santykiai, vietų, kur gyvena ar lankosi daug homoseksualų ir t.t.),b) fiziniai ritualai, kuriais siekiama įrodyti savo heteroseksualumą, pvz. savo genitalijų stebėjimas ir sužadinimo požymių ieškojimas, padidintas seksualinis aktyvumas arba kompulsyvi masturbacija pasitelkus heteroseksulią pornografiją, c) mintyse atliekami ritualai, kuriais siekiama išstumti iš sąmonės nepageidaujamas su homoseksualumu susijusias mintis, perdėtas jų analizavimas, bei bandymas sukelti sau heteroseksualias mintis, pavyzdžiui, galvojant apie praeityje turėtus seksualinius santykius.

Siekiant, kad simptomai sušvelnėtų ar išnyktų, žmogus pamažu mokosi suprasti savo sutrikimo mechanizmą, ir tai, kaip jo įsitraukimas į ginčus su įkyriomis mintimis bei įrodymų prieš jas ieškojimas tik blogina padėti. Kitas žingsnis – išmokti to nedaryti, t.y. „perjungti bėgį“, išbūti su nerimu, išlaukti, kol jis praeis, ir sutelkti dėmesį į kitus dalykus.

Prieš maždaug dešimtmetį šalia ekspozicijos ir atsako prevencijos į terapiją buvo pradėti įtraukti sąmoningumo (mindfulness) meditacijos metodai. Šios meditacijos tikslas – padėti žmogui pakeisti požiūrį į savo mintis, o kartu ir reakcijas į jas. Pasitelkus sąmoningumo meditaciją, išmokus pažvelgti į savo mintis iš šalies, galima nutraukti užburtą sutrikimo ratą, ir simptomai pradeda silpti. Terapijos tikslas nėra padaryti, kad žmogui į galvą daugiau niekada neateitų nepageidautinų minčių, nes jų kyla absoliučiai visiems. Tikslas – sustabdyti audringas reakcijas į šias mintis, kurios ir yra sutrikimo esmė.

Sąmoningumo meditacija padeda žmogui suprasti, kad mintys yra ne faktai, o tik mintys, kurios mums neišvengiamai kyla dėl to, kad turime smegenis. Praktikuodamas sąmoningumą žmogus išmoksta neutraliai stebėti savo paties tendencijas skirti daugiau dėmesio tam tikroms mintims ir į jas reaguoti stipriau, nei į kitas. Jeigu mes su baime laukiame kažkokios mintis pasirodymo, tuomet, kai ji pasirodo, tai jau nėra viena iš daugelio mūsų minčių, tai toji mintis, ir mums kyla didžiulis noras kažką su ja daryti. Tačiau kadangi pati mintis iš tiesų nėra svarbi, tai bet kokia reakcija į ją bus perdėta. Vienintelis iš tiesų racionalus atsakas – reaguoti į ją tiek pat, kiek reaguojame į mintį „rytoj galbūt lis“. Tokiu atveju tiesiog pasakome sau „Jei lis, tai lis“. Ir tiek. Tai tik mintis, ir dėl to, kad mes taip pagalvojome, lietaus tikimybė nei paaugo, nei sumažėjo. Taip pat ir su mintimis apie buvimą homoseksualiu. Jeigu šovė mintis „Gal aš gėjus“, tai buvo mūsų sutrikimo „ėjimas“. Tada mes turime galimybę pasirinkti savo „ėjimą“ – arba pulti ginčytis ir ieškoti įrodymų, arba leisti šiai minčiai praeiti, kaip ir daugeliui kitų minčių. Galima pamėginti padaryti eksperimentą – paskirti tris minutes užfiksuoti, kiek per jas į galvą ateis skirtingų minčių. Pamatysime, kad tikrai nemažai. Padauginę šį skaičių iš 20 pamatysime, kiek minčių ateis per valandą, o tą sandaugą dar padauginę iš 16 sužinosime, kiek minčių mums kyla per vieną dieną. Tai kiek gi laiko iš tiesų mes galime skirti vienai minčiai?

Sergantiems OKS taip pat būdingi tam tikri kognityviniai iškraipymai, arba mąstymo klaidos. Viena iš jų – mąstymas „viskas arba nieko“. Tokį mąstymą atspindėtų mintis „Jeigu man kilo viena gėjiška mintis, vadinasi, esu gėjus“. Kita dažna mąstymo klaida – katastrofizavimas, kai mąstoma, kad „Buvimas homoseksualiu sugriaus mano gyvenimą“. Taip pat būdinga teigiamų dalykų nuvertinimas – „Anksčiau man irgi kartais pasitaikydavo gėjiškų minčių, nors buvau heteroseksualus. Bet dabar viskas kitaip“, ir lyginimasis su kitais - „Niekada nebūsiu tokia laiminga kaip ši heteroseksuali pora“.

Terapijos pradžioje siekiama, kad žmogus pakankamai gerai suprastų savo sutrikimo mechanizmą, žinotų, pagal kokius dėsningumus jis veikia. Toliau eina pagrindinis ir svarbiausias terapijos etapas – tai jau minėtoji ekspozicija ir atsako prevencija. Labai dažnai mums norisi iš pradžių pasijusti geriau, o paskui imtis žingsnių, kad situacija keistųsi, tačiau, deja, dažniausiai taip nebūna. Gydantis iš pradžių reikia pakeisti savo elgesį, ir paskui turėti kantrybės palaukti, kol prie jo prisitaikys mintys ir jausmai. Šis gydymo metodas reikalauja nemažos drąsos ir stipraus diskomforto toleravimo, tačiau jis bene vienintelis iš psichologinio gydymo metodų iš tiesų veikia obsesiniam kompulsiniam sutrikimui.

Ekspozicija nereiškia, kad reikia įsitraukti į seksualinius santykius su savo lyties asmenimis. Tokia strategija dažniau pakenktų, negu padėtų. Tačiau kadangi šiuo sutrikimu sergantys žmonės labai bijo minčių apie homoseksualumą ir bet ko, kas gali jas sukelti, būtent su šias mintis sukeliančiais stimulais ir atliekamos ekspozicijos. Tai gali būti nuotraukų, filmų žiūrėjimas, lankymasis gėjų dažnai lankomose vietose ir pan.

OKS apimta smegenų dalis sako žmogui, kad jis pravalo vengti bet kokių minčių apie homoseksualumą, nes jos jam žalingos. Tačiau racionalus protas gali pasipriešinti šiems gąsdinimams, išdrįsti įsitikinti, kad šios mintys nėra pavojingos, ir taip nutraukti užburtą ratą. Tam ir reikalingos ekspozicijos. Jos pradedamos nuo mažiau streso keliančių situacijų, pavyzdžiui, žiūrėjimo į tos pačios lyties garsenybės nuotrauką. Kai šis veiksmas jau nebekelia nerimo reakcijų, pereinama prie sudėtingesnių, tarkime, daugiau seksualinio pobūdžio nuotraukų, kuriose pavaizduoti tos pačios lyties asmenys, žiūrėjimo. Vėliau – prie filmų. Taip žmogus pamažu įsitikina, kad gali toleruoti šių minčių keliamą nerimą ir kitas neigiamas emocijas, ir kad jos pamažu atlėgsta neatliekant jokių specialių veiksmų ar ritualų.

Visiems žmonėms kartais kyla minčių, kurias galima pavadinti homoseksualiomis. Tie, kas sako, kad jiems jų niekada nekyla, arba meluoja, arba klysta. Todėl jeigu žmogus stengiasi žūtbūt apsisaugoti nuo minčių, kurios visiems kartais kyla, natūralu, kad jo pastangos bus pasmerktos nesėkmei. Šiuo sutrikimu sergantys asmenys turi išmokti priimti savyje tai, ką patiria visi. Patiria tiesiog todėl, kad yra žmonės ir turi smegenis.

Šiame įraše panaudota informacija iš Jon Hershfield straipsnio apie seksualinės orientacijos OKS http://www.ocdla.com/blog/.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą