Kai kamuoja abejonės dėl seksualinės orientacijos… (I)

Obsesinis kompulsinis sutrikimas (OBK) daugeliui žmonių asocijuojasi tik su perdėtai dažnu ir ilgu rankų plovimu arba nuolatiniu tikrinimu, ar užrakino duris. Tačiau šis sutrikimas turi ir daug kitų formų. Viena iš jų susijusi su nerimu dėl seksualinės orientacijos.

OBK būdingi du labai svarbūs elementai: taip vadinamosios obsesijos ir kompulsijos. Obsesijos – tai nepageidaujamos įkyrios mintys, kurios paprastai sukelia didžiulį nerimą. Tarkime, tokia mintis gali būti: “Ant mano rankų yra mikrobų” arba “O jeigu aš vis dėlto neužrakinau durų?” Šios mintys sukelia stiprų nerimą, ir žmogus jaučia poreikį atlikti tam tikrus veiksmus (mintyse ar realybėje), kad nerimas sumažėtų. Taip užsisuka užburtas ratas – kaskart, kilus įkyriai minčiai, puolama mažinti nerimą, pavyzdžiui, einama plauti rankas. Žmogus jas gali plauti ilgai, be to, plaunantis laikomasi tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, kokia tvarka reikia nusiplauti pirštus, kiek kartų reikia muiluoti ir t.t. Jeigu sutrikimas sunkus, žmogus gali didžiają dalį savo dienos praleisti darydamas ritualus. Nebelieka laiko nei darbui, nei bendravimui... Šis sutrikimas gražiai parodytas filme “Aviatorius”, kur pagrindinis herojus negalėdavo liesti tualeto durų rankenų, o vėliau, sutrikimui paūmėjus, beveik visiškai izoliavosi nuo žmonių, kad šie jo kuo nors neužkrėstų.

Panašus šio sutrikimo mechanizmas būna ir tuomet, kai žmogų apima abejonės dėl savo seksualinės orientacijos. Tarkime, žmogui kyla mintis “O gal aš homoseksualus?”. Tokia mintis, kaip ir pamąstymas “O gal aš pamiršau užrakinti duris?” arba “Ant mano rankų turbūt dabar pilna visokių bakterijų” gali ateiti į galvą bet kam. Visiems mums kartais ateina į galvą visokių keistų minčių, tačiau dauguma žmonių į jas pažvelgia kaip į keistas ir nesvarbias, bei išmeta iš galvos. Tuo tarpu sergančiajam obsesiniu kompulsiniu sutrikimu tai padaryti labai sunku.

Taigi, kažkokiomis aplinkybėmis žmogui ateina į galvą mintis “Gal aš homosekasualus?” Kadangi tokia mintis šiam žmogui labai nepriimtina (nebūtinai taip turi būti dėl antipatijos homoseksualams ar tolerancijos trūkumo), o kartu jam labai sunku toleruoti neužtikrintumą, kyla stiprus nerimas ir poreikis išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra ir “neutralizuoti” šią mintį. Žmogus ima mąstyti apie save, įvairias savo savybes, santykius su vyrais ir moterimis. Pavyzdžiui, moteris gali galvoti: “O kodėl man taip patinka mūvėti kelnes?”, “Kodėl man vaikystėje patiko žaisti su mašinytėmis?” Tuo tarpu vyras gali klausti savęs: “Kodėl mane domina menas?”, ”Kodėl man nepatinka sportas?” Ir vienam, ir kitam tokie ”nevyriškumo” ar ”nemoteriškumo” pasireiškimai tampa homoseksualumo įrodymais.

Šis sutrikimas gali prasidėti įvairiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienai merginai jis prasidėjo po to, kai ją paliko vaikinas, ir netrukus ji sužinojo, kad jis gėjus. Kažkodėl šioje situacijoje jai kilo mintis, kad galbūt ir ji homoseksuali, kuri merginą labai išgąsdino. Tuomet ji ėmė analizuoti savo pomėgius, gyvenimo būdą, ir vis daugiau dalykų ėmė rodytis įtartini. Pavyzdžiui, jos mėgstamiausias rašytojas buvo homoseksualus. Argi tai ne įrodymas, kad ir ji homoseksuali? Žinoma, kad ne, sakytų dauguma žmonių, tačiau stipraus nerimo apimtam žmogui atrodo kitaip. Stipri baimė jį kamuoja todėl, kad homoseksualumas svetimas jo “aš”, buvimas homoseksualiu jam reikštų, kad niekada negalės su niekuo turėti išties artimų ryšių, nes homoseksualių santykių realybėje negali įsivaizduoti, o su priešinga lytimi ryšių negalės turėti, nes jis juk homoseksualus!

Kartais žmogus ima reikalauti iš savęs įvairių “įrodymų”, kad yra heteroseksualus. Pavyzdžiui, vyras gali imti stebėti, ar jį jaudina kiekviena moteris, ar jis norėtų sekso su ja, ir jeigu ne, tai priimama kaip ženklas, jog jis gėjus. Taip pat žmogus ima atidžiai stebėti savo reakcijas į tos pačios lyties asmenis. “Ar šita moteris kelia man seksualinį susijaudinimą?” – klausia savęs homosekausalumo bijanti moteris ir apmirusi iš baimės stebi savo reakcijas. Tačiau taip jau yra, kad jeigu mes imame mąstyti apie kažkokią savo kūno vietą, ji visuomet reaguoja. Jeigu tik pągalvojame, kad tiesime ranką link obuolio, ši mintis jau nusiunčia signalą į ranką ir ji pasiruošia tiestis anksčiau, negu mes imame fiziškai tai daryti. Taigi, mūsų mintys sukelia fiziologinius pokyčius. Nieko keista, kad apie seksualines reakcijas galvojantys žmonės jas ir pajunta. Nesunku nuspėti, kokį išgąstį ir kokią neviltį tai sukelia.

Ir apskritai, nesvarbu, kokio tipo OBK žmogus serga, tol, kol mano privalantis žaisti šį “įrodinėjimo” žaidimą pagal ligos primestas taisykles, visada pralaimi, nes, kaip sako OKS specialistas iš JAV Jon Hershfield, liga žaidžia nesąžiningai.

Tai kaipgi žmogui suprasti, ar jis homoseksualus, ar ne? Pasak Jon Hershfield, tai, kad žmogui kyla minčių apie savo homoseksualumą, visiškai nereiškia, kad jis homoseksualus. Tikrąjį homoseksualumą nuo OBK skiria tai, kad homoseksualus žmogus žino, jog jam patinka seksas su tos pačios lyties žmonėmis. Jeigu žmogus iš tiesų yra homoseksualus, mintys apie homoseksualumą jo negąsdina, netrodo svetimos ir nepriimtinos, nesukelia jam jausmo, kad jis pats nežino, kas toks yra. Homoseksualus žmogus nori sekso su tos pačios lyties asmenimis, tuo tarpu heteroseksualiam asmeniui, sergančiam OKS, mintys apie tai kelia siaubą.

Beje, šio tipo OBK nebūtinai serga tik heteroseksualūs asmenys, kurie bijo homoseksualumo. Gali būti ir atvirkščiai – homoseksualų žmogų gali persekioti abejonės, kad jis galbūt yra heteroseksualus, ir tos mintys jam kelia tokį pat didelį diskomfortą, nes yra svetimos jo “aš”.

Kitame įraše parašysiu apie OKS gydymo kognityvine ir elgesio terapija galimybes.