Įsisenėjęs nerimas. Kaip gali padėti KET?

Šiandien aprašysiu kognityvinio terapeuto iš JAV Robert Leahy mintis apie rezistentinio nerimo gydymą, pristatytas Europos KET kongrese Milane.

Pirmiausia - truputis stebinančių duomenų iš JAV. Perdėto nerimo kamuojamas amerikietis į specialistus kreipiasi vidutiniškai po 10-12 metų nuo sutrikimo pradžios! Be to, labai daug žmonių pas specialistą apsilanko vos 2-3 kartus, t.y. per mažai, kad būtų galima pasiekti reikšmingo būklės pagerėjimo. Mažai tikėtina, kad Lietuvoje statistika būtų pozityvesnė, nors šiuo metu duomenų apie tai neturiu.
Griškime dar prie amerikiečių. Daliai jų terapija padeda tik trumpam, o vėliau jie grįžta prie ankstesnių elgesio modelių bei savijautos. Dar kitiems pacientams terapija tikrai labai pagerina būklę, tačiau patys jie to nesuvokia, nes turi nerealistinių lūkesčių (pavyzdžiui, niekada nejausti nerimo, neturėti nepriimtinų minčių ir pan.) Todėl labai svarbu, kad pas psichikos sveikatos specialistą einantis žmogus pats sau ir specialistui galėtų įvardinti kuo konkretesnius tikslus, kurie jam būtų reikšmingi ir kurių jis norėtų siekti gyvenime. Kaip įvardijo Robert Leahy, daug realesnis tikslas yra ne siekti gyvenimo be kančios, o siekti tokio prasmingo gyvenimo, dėl kurio būtų verta kentėti. Julius megsta sakyti, kad didvyrių niekas neklausia, kaip jie jautėsi tuo metu, kai atliko žygdarbį.

Kuo konkretesni ir aiškesni žmogaus tikslai - pvz. galėti vėl vairuoti po avarijos (potrauminio streso sutrikimas), galėti išsakyti savo nuomonę ir idėjas darbe (socialinis nerimas), įveikti skraidymo baimę (specifinė fobija), suvaldyti poreikį praustis, kad galėtų dirbti (obsesinis-kompulsinis sutrikimas), tuo labiau tikėtina, kad jis bus linkęs toleruoti tam tikrą nerimą ir diskomfortą, kad jų siektų. O to terapijoje visada reikia - eiti į diskomfortą ir jį toleruoti.

Kylant perdėto nerimo reakcijoms visuomet veikia tam tikri bendri procesai. Iš pradžių identifikuojamas pavojaus šaltinis, tuomet pradedama katastrofiškai mąstyti apie tai, kaip tai pavojinga, dar vėliau kyla noras kontroliuoti situaciją ir išvengti kontakto su pavojaus šaltiniu ir tuoj pat atsikratyti nerimo. Beje, kartais žmonės nejaučia beveik jokių nerimo simptomų vien dėl to, kad vengia visų situacijų, kuriose galėtų juos pajusti!

Anot R. Leahy, dažnai žmonės mano, kad įveikti nerimą galės tik tada, kai jausis tam pasiruošę. Tačiau tai klaidinga prielaida. Manau, ji panaši į kitą dažnai pasitaikančią mąstymo klaidą - iš pradžių aš nustosiu bijoti to, ko bijau, ir tada tai padarysiu. Pavyzdžiui, iš pradžių aš nustosiu jausti socialinį nerimą, o tada pradėsiu vaikščioti į paskaitas universitete. Deja, taip paprastai nebūna... R. Leahy siūlo ne vengti diskomforto, o kolekcionuoti jį kasdien padarant kažką nemalonaus, tariamai grėsmingo, ir tai užfiksuojant.

Dažnai mums tiks susidaro iliuzija, kad vengdami to, ko bijome, mes išvengiame rizikos. Iš tikrųjų mes tik renkamės, kuo norime rizikuoti, pvz. ar skristi lėktuvu ir rizikuoti, kad nuskrisime, ar vengti skraidyti ir rizikuoti tuo, kad nepamatysime šalių, kurias norime aplankyti, konfliktuosime su partneriu ir t.t.

Dar viena graži D. Leahy metafora - kad nerimas labai trumparegis, jis mato tik tai, kas bus ateinančias 5 minutes ir rūpinasi, kad per jas jaustumėmės kuo geriau. O mes patys turime nuspręsti, ar klausyti nerimo, ar elgtis taip, kad geriau jaustumėmės ateinančius 5 metus. Ekspoziciją, t.y. ėjimą į nerimą keliančias situacijas, ir diskomforto toleravimą R. Leahy lygina su ilgalaikėmis investicijomis, kurios pelną atneš vėliau.

R. Leahy pasiūlė metodą dirbti su įvairiomis nemaloniomis, nerimą ar kitas neigiamas emocijas keliančiomis mintimis ne vengiant jų, o lėtai ir monotoniškai garsiai jas kartojant, pvz. "Aš apsikvailinsiu" (socialinis nerimas), "Aš galiu nužudyti Joną" (obsesinis - kompulsinis sutrikimas), "Mūsų lėktuvas gali nukristi" (skrydžių baimė). Kartojimas gali trukti iki keliolikos minučių, kol išnyks pradinė emocija ir apims monotonijos ir nuobodulio jausmas. Panašų metodą siūlo ir Priėmimo ir įsipareigojimo terapijos pradininkas Steven Heyes. Tuo tarpu minčių slopinimą R. Leahy lygina su kamuolio trenkimu į grindis - kuo daugiau stengiesi, tuo aukščiau jis atšoka.

Dažnai žmonės patiria daug nerimo apie save galvodami arba - arba kategorijomis. Pvz. arba aš gera mama, arba bloga. Tačiau galima apie save galvoti kaip apie paveikslą, kuriame yra daug įvairių spalvų, arba apie simfoniją, kur skamba daug įvairių natų. Ir tai bus daug arčiau realybės bei kels daug mažiau streso. Nemažai žmonių stiprų nerimą ir kitas neigiamas emocijas jaučia dėl to, kad nuolat save kritikuoja ir mano, kad tai vienintelis būdas tobulėti. Tačiau savęs kritikavimas ir savo elgesio koregavimas nėra tas pats. Anot R. Leahy, jeigu sportininkas ne taip atmuša teniso kamuoliuką, tai treneris gali jam suduoti (kritika) arba tiesiog parodyti, kaip reikia mušti (elgesio koregavimas). Nereikia daug mąstyti, kad būtų aišku, kuriuo atveju galima laukti geresnių rezultatų...

Iš R. Leahy mokymų buvo galima išsinešti ne tik daug konkrečios informacijos, bet ir aiškų leitmotyvą - gyvenimas nėra lengvas, tačiau kiekvienas žmogus gali siekti, kad jo konkretus gyvenimas būtų kuo prasmingesnis, ir kelias į tai eina ne per lengvų išeičių ir greitai pasiekiamos geros savijautos ieškojimą, o per diskomforto toleravimą vardan ilgalaikio pasitenkinimo.