Neseniai grįžome iš jau 40-ojo Europos kognityvinės ir elgesio terapijos kongreso Milane. Kaip ir kiekvieno kongreso metu pasisėmėme naujos informacijos, kilo naujų minčių. Šįkart - trumpai apie bendrus įspūdžius iš kongreso, o netrukus daugiau parašysime konkrečiomis temomis.
Šiame, kaip ir daugelyje pastarųjų kongresų, daug dėmesio buvo skiriama sąmoningumo praktikos (mindfulness) tyrimams ir taikymui klinikinėje praktikoje. Italai šiuo metu intensyviai tyrinėja, kaip mindfulness gali padėti žmonėms, sergantiens obsesiniu kompulsiniu sutrikimu ir netgi psichozėmis. Pirmieji rezultatai rodo, kad sąmoningumas gali būti naudingas ir šių gana sunkių sutrikimų atvejais.
Vieną dieną prieš KET kongresų pradžią visuomet organizuojami visos dienos mokymai tam tikra tema. Julius šiais metais nutarė sudalyvauti mokymuose apie pajautos terapiją (Compassion - Focused Therapy)kuriuos vedė jos kūrėjas britas Paul Gilbert, o aš - mokymuose apie rezistentiško nerimo gydymą. Pastaruosius vedė žinomas KET specialistas iš JAV Robert Leahy. Paprastai šie visos dienos (8 val.) mokymai būna naudingi, nes juose užtenka laiko atlikti šiek tiek praktinių užduočių, užduoti klausimų, t.y. mokymuose aktyviai dalyvauja ir besimokentieji. Ir šįkart mokymais abu likome patenkinti. Aš netrukus daugiau parašysiu apie tai, ką Robert Leahy siūlo rezistentiško nerimo gydymui.
Gera įspūdį paliko specialistės iš Olandijos Fredrikes Bannink, dirbančios tiek kognityvinės terapijos, tiek pozityviosios psichologijos srityse, paskaita apie sąsajas tarp šių dviejų krypčių. F. Bannink savo paskaitą pradėjo atrodytų paprastu, bet labai gerai nuteikusiu pratimu: ji pasiūlė auditorijai susiskirstyti poromis ir vienas kitam įvardyti po keletą dalykų, kuriais šiuo metu yra patenkinti. Visai paprastas dalykas, trunka tik keleta minučių, tačiau labai pozityviai nuteikia. Vieni žmones labiau akcentavo globalesnius, ilgalaikius dalykus, kiti - daugiau orientuotus į šį momentą, tačiau bet kuriuo atveju tai veikė teigiamai.
Idomi buvo ir baigiamoji kongreso paskaita, kurią skaitė šiuo metu jau išėjęs į pensiją labai žymus nerimo sutrikimų specialistas iš JAV Tom Borkovec. Savo paskaitoje jis apžvelgė kognityvinės terapijos raidą per tuos keturis dešimtmečius, kai dirbo šioje srityje. Be kitų dalykų jis kalbėjo apie įvairias teorines prielaidas, kuriomis kartais būdavo vadovaujamasi, tačiau kurios paskui nepasitvirtindavo. T. Borkovec paskaitos leitmotyvas buvo apie tai, kad mes mažai žinome apie ateitį, ir kad prasmingiausiai gyventi galima orientuojantis į dabartį. Pasak jo, kartais tokia jo filosofija pavadinama budistine, tačiau pats T. Borkovec savęs budistu nelaiko ir sako mažai apie budizmą žinantis. Kalbedamas apie tai, kas tikrai įvyks per šį šimtmetį (ir pabrėždamas tai, kaip sunku prognozuoti ateitį), T. Borkovec kaip vieną iš neabejotinų faktų įvardijo tai, kad per šį laiką jis mirs. Kiekvienas, kas apie tai susimąstė, nesunkiai galėjo padaryti išvadą, kad šio šimtmečio pabaigoje bus mirę ir visi didelėje salėje gausiai susirinkę jo klausytojai. Visi kiti spėjimai apie ateitį - daug mažiau patikimi, o kartu, kaip rodo T. Borkovec ir turbūt kiekvieno psichikos sveikatos specialisto patirtis, jie kelia daug nereikalingos ir neprasmingos kančios bei atima iš žmogaus tuos dabarties momentus, kuriuos jis galėtų turiningai ir prasmingai gyventi.
Visai netrukus daugiau parašysiu apie konkrečias temas, į kurias teko daugiau pasigilinti kongreso metu. Tarp jų - ir tos, apie kurias trumpai užsiminiau šiandien, ir keletas kitų, pavyzdžiui, specifinės technikos, sėkmingai taikomos darbui su traumuojančiais prisiminimais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą