Apie dėkingumą žmonėms, sau ir pasauliui

Lapkritį amerikiečiai švenčia Padėkos dieną, todėl pastaruoju metu įvairiuose angliškuose žiniatinkliuose teko matyti nemažai straipsnių apie dėkingumą. Vakar skaičiau apie vieno pagyvenusio mokytojo apsisprendimą mokytis pastebėti ir fiksuoti kasdienius dalykus, už kuriuos jis jaučiasi dėkingas. Tai žmogus, kurį kamuoja drovumas ir vis atsinaujinanti depresija, ir kuris, kaip pats sako, gerai moka pastebėti tai, kas bloga. Tačiau jis apsisprendė, net ir būdamas ne visai jauno amžiaus, pasimokyti to, kas jam kol kas ne taip gerai sekasi - matyti tai, kas gerai.

Taip jau susiklostė, kad didžiąją žmogaus evoliucijos dalį buvo naudinga sutelkti dėmesį į tai, kas nėra gerai. Tie, kas daugiau galvojo apie gresiančius pavojus ir problemas, galėjo geriau apsisaugoti nuo plėšrių gyvūnų, nuodingų gyvačių ir augalų, šaltų žiemų ar agresyvių svetimų genčių. Nieko keista, kad daugelis esame labai gerai išlavinę gebėjimą identifikuoti esamas ar numatyti būsimas problemas ir ieškoti jų sprendimų ar būdų jų išvengti, o tai, kas yra gerai, dažnai laikome savaime suprantamu ir nelabai svarbiu dalyku. Kai kurie žmonės, geriau pažįstantys save, gali pastebėti, kad gyvenime daugiau laiko paskiria ne pozityvių dalykų kūrimui ir siekimui, o problemų numatymui ir "apėjimui".

Nors fizinių grėsmių dabar labai sumažėjo, nors galime jaustis pakankamai užtikrinti, kad rytoj turėsime ką valgyti, kuo apsirengti, kur išsimiegoti, susikūrėme naujų pavojų. Bijome, kad kada nors galbūt susirgsime viena ar kita liga, arba kad paūmės ta, kuria jau sergame, graužiamės, kad kaimyno namas ar automobilis gražesnis, kad prasčiau mokęsis klasiokas turi geresnį darbą, kad neturime vyro ar žmonos, kad negalime susilaukti vaikų, o jeigu turime - kad jie nedaro kažko taip, kaip mes norime, ir t.t. ir t.t. Šis sąrašas neišsemiamas, nes evoliucija išmokė mūsų protą nuolat stebėti, kas yra arba kada nors gali būti ne taip.

Tačiau evoliuciškai mums labai svarbus buvo ir kitas dalykas. Mes išlikome ne tik todėl, kad mokėjome numatyti sunkumus ir jiems pasiruošti, bet ir todėl, kad mokėjome gyventi ir dirbti kartu. Tai būtų neįmanoma, jeigu nebūtume jautę vieni kitiems gerų jausmų - meilės, prieraišumo, pagarbos, atjautos ir, žinoma, dėkingumo.

Kiekvienas turime žmonių, kuriems esame dėkingi. Netgi tie, kurie retai apie tai susimąsto, pagalvoję gali įvardinti žmonių, kuriems jaučia dėkingumą, ir konkrečių dalykų, už kuriuos jaučiasi dėkingi. Gal ir jums beskaitant šiuos sakinius iškilo prisiminimų apie tai, ką dėl jūsų padarė kiti žmonės, ir už ką esate dėkingi? Jeigu dar ne, galima tam paskirti minutę kitą ir palaukti, kas iškils atmintyje. Kai prisiminsite ką nors, už ką esate dėkinga(s), atkreipkite dėmesį, kaip jaučiatės. Ar tai malonus jausmas? Ar jums norisi bendrauti su žmogumi, kuriam jaučiate dėkingumą? Ar kyla noras padaryti jam kažką gera? Ar tikėtina, kad jeigu taip ir padarytumėte, tai ir kitas žmogus pajustų panašius jausmus, ir jam taip pat kiltų noras padaryti kažką gero ir malonaus jums? Kaip tai veiktų jūsų santykius?

Ar kartais pagalvojate, už ką esate dėkingi sau? Kokiais savo sprendimais, poelgiais, pasirinkimais esate patenkinta(s)? Už ką būtent šiandien norite sau paspausti ranką ar paplekšnoti per petį? Už ką esate dėkinga(s) pasauliui? Kas jūsų gyvenime yra gero? Ką gero patyrėte būtent šiandien?

Jeigu kyla pagunda atsakyti, kad nieko gero nebuvo ar nėra, galbūt ieškote kažko ypatingo - didžiulės sėkmės, didžiulio gėrio. Tačiau ypatingi dalykai tik dėl to ir yra ypatingi, kad nutinka nedažnai. Jeigu kasdien tris kartus valgysime mėgstamiausio torto, ar jis bus ypatingas? Mano anksčiau minėtas pagyvenęs mokytojas savo įraše parašė labai gražią mintį - eiliniai geri dalykai nusipelno bent jau eilinio dėkingumo. Jeigu kažkas mums šiandien padarė valgyti (net jeigu tai buvo labai paprastas valgis arba valgėme kavinėje), jeigu kažkas mus kažkur nuvežė (net jeigu tai buvo troleibuso vairuotojas), galbūt tie žmonės nusipelno paprasto, eilinio dėkingumo? Beje, man labai patinka, kad Vilniuje dabar į troleibusus ir autobusus reikia įlipti pro priekines duris. Vienas iš dalykų, kas tame yra gero - mes dabar matome, kas mus veža, ir pastebiu, kad kai kurie keleiviai su vairuotoju pasisveikina arba jam nusišypso.

Šiuo metu atliekama vis daugiau neurologinių tyrimų, rodančių, kad žmogaus smegenys keičiasi ir formuojasi visą gyvenimą. Jas keičia ir tai, kokius jausmus pratinamės jausti, ir kokias mintis mąstyti. Kuo dažniau pagalvosime apie tai, už ką esame dėkingi, tuo labiau toks mąstymas "įaugs" į mūsų smegenis. Ir žinote, kas geriausia? Kad dėkingumo pratybos yra vienas iš tų užsiėmimų, kurie teikia ir trumpalaikį, ir ilgalaikį malonumą. Vos pagalvoję apie kad ir mažus gerus dalykus, pajusime šiltus, malonius jausmus. O vėliau, jeigu leisime jiems formuoti mūsų poelgius, gerų dalykų ir malonumo tik daugės...

Jeigu kartais kilo mintis, kad mokytis truputį kitaip mąstyti ar jausti gali būti per vėlu, gal bus naudinga žinoti, kad mokytojui, kuris apsispresndė kasdien sau rengti dėkingumo pamokėles, 64 metai.