Apie tai, kaip prarasti... socialinę fobiją

Neseniai pažadėjau, kad dar kartą parašysiu apie socialinę fobiją, tad šiandien taip ir darau.

Nors socialinės fobijos diagnozė atsirado tik prieš 30 metų (taip, iki 1980 - ųjų tokia diagnozė neegzistavo!), šiuo metu tai - vienas dažniausiai diagnozuojamų psichikos sutrikimų pasaulyje. Žinoma, ir iki diagnozės atsiradimo buvo žmonių, kuriuos vargino socialinės fobijos simptomai, tačiau jie buvo vadinami įvairiais kitais vardais. Tačiau grįžkime prie diagnozės dažnumo. Laikoma, kad per gyvenimą socialinę fobiją patiria apie 12 proc. žmonių. Dažniausiai sutrikimas prasideda vaikystėje arba paauglystėje, tačiau gali prasidėti ir jauniems suaugusiems. Taip pat pasitaiko, kad su simptomais pirmą kartą susiduria ir brandesnio amžiaus žmonės, ypač darydami didesnius pokyčius savo gyvenime. Pavyzdžiui, moteris, 10 metų nedirbusi, auginusi vaikus ir buvusi namų šeimininke, gali pajusti socialinės fobijos simptomus mėgindama grįžti į aktyvesnį socialinį gyvenimą, darbą.

Žmonės, kuriems diagnozuojama socialinė fobija, tarpusavyje gali be galo skirtis. Viena vertus, tai gali būti žmonės, kuriems šis sutrikimas neleidžia baigti mokyklos ar universiteto, susirasti darbo bei partnerio, nors žmogus gali būti ir pakankamai gabus, ir patrauklus. Tai - vadinamoji generalizuota socialinė fobija, apimanti daug skirtingų žmogaus gyvenimo sričių. Ja sergantys žmonės dažniausiai gyvena izoliuotą gyvenimą, bendrauja tik su artimiausiais šeimos nariais, dažnai dirba tokį darbą, kur bendrauti reikia minimaliai. O kartais apskritai nedirba.

Kita vertus, yra daug žmonių, kuriems socialinė fobija kiša koją tik vienoje kurioje gyvenimo srityje. Klasikinis pavyzdys: žmogus sėkmingai baigia universitetą, pradeda dirbti, galbūt sukuria šeimą, tačiau su problemomis susiduria tuomet, kai pasiūlomas paaukštinimas, reiškiantis, jog teks dalyvauti susirinkimuose, išsakyti savo nuomonę grupei žmonių, reguliariai pristatyti veiklos rezultatus ir pan. Šiose situacijose žmogus ima jausti, kaip apima nerimas, pradeda pilti prakaitas, greitai plaka širdis, "lūžinėja" balsas, galvoje ima darytis tuščia. Tokiais atvejais žmonės ne tik kenčia dėl nemalonių simptomų, ne ką mažiau juos kamuoja mintys "Atrodau kaip tikras kvailys/nevykėlis", "Koks aš vadovas, jeigu sakinio nesurezgu?", "Šitie nelemti priepuoliai sugriaus mano karjerą" ir pan. Moksliškai tai vadinama simptomų katastrofizavimu.

Iš tiesų būtent šiuo polinkiu žmonės, sergantys socialine fobija, skiriasi nuo šiaip drovių žmonių. Beje, įdomu tai, kad apklausų duomenimis įvairiose šalyse daugiau ar mažiau droviais save laiko maždaug pusė žmonių. Galite įsivaizduoti? Tačiau tik maždaug kas ketvirtas ar penktas iš jų suserga socialine fobija. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad likusieji mano, kad jausti drovumo simptomus - t.y. rausti, sutrikti ar pan., nėra taip baisu. Kartas nuo karto jie susidrovi, tačiau žino, kad tai praeis, ir nieko blogo nenutiks. Panašiai kaip dauguma iš mūsų, pradėjus lyti, nemano, kad dabar bus potvynis, teks gelbėti savo namus ir daiktus ir pan. Dauguma žinome, kad greičiausiai, kaip ir daug kartų anksčiau, palis ir praeis. Panašiai drovus, tačiau socialine fobija nesergantis žmogus reaguoja į savo sudrebėjusį balsą, greičiau plakančią širdį ar "drugelius skrandyje" kaip į normalų dalyką, o ne nelaimės pranašą.

Tuo tarpu žmonės, susirgę socialine fobija, kaip jau buvo matyti iš pateiktų pavyzdžių, turi daug neigiamų įsitikinimų apie drovumą ir įvairias jos apraiškas. Jie tai laiko silpnybe, nepatrauklia savybe, kurią reikia "išgyvendinti", ir mano, kad taip galvoja ir visi kiti. Tačiau realybėje yra kitaip - visų pirma, žmonės mūsų susidrovėjimus pastebi daug mažiau, negu mes manome. be to, netrūksta žmonių, kurie nedidelį drovumą laiko gražiu arba neutraliu bruožu.

Ir tai labai gerai, nes drovumo mes niekaip neišgyvendinsime, mat jis paveldimas. Lygiai kaip negalime išgyvendinti savo mėlynų akių arba 170 cm ūgio. Atrodytų, lyg ir bloga naujiena, ar ne? Ne, ne visai. Nes tai, kas iš tiesų trukdo, yra ne drovumas, o tai, kad katastrofizuojame jo apraiškas. O tai tikrai galima keisti.

Neseniai viena mūsų blogo skaitytoja uždavė klausimą, kaip, sergant socialine fobija, save pateikti kitiems. Šitas klausimas - iš tų, apie kuriuos angliškai sakoma "tricky" (apgaulingas). Nes, viena vertus, iš tiesų gana svarbu įvertinti, ar pvz. susirinkime kalbame taip, kad žmonės girdėtų, ką sakome, ar neberiame žodžių per greitai, t.y. ar bendraudami atliekame tai, kam bendravimas ir skirtas - perduoti informaciją kitiems taip, kad jie galėtų ją priimti. Ne mažiau svarbu mokėti priimti kitų perduodamą informaciją, ir čia pirmiausiai svarbu mokėti sutelkti dėmesį į tai, kas sakoma.

Va čia ir susiduriame su šio klausimo "tricky" dalimi. Nes sergant socialine fobija dažnai nutinka taip, kad žmogus gerokai per daug dėmesio sutelkia į tai, kaip jis atrodo. Jeigu nuolat galvoju: "Ar aš neparaudusi?", "Ar jie mato, kad nerimauju?", "O jeigu dings balsas ir nieko negalėsiu pasakyti?", natūralu, kad kalbant bus sunku mąstyti apie tai, ką aš noriu pasakyti, o klausantis - suprasti, ką kalba kitas žmogus. Negaliu vienu metu ir intensyviai stebėti savęs, tikrinti visų savo simptomų bei mėginti juos "reguliuoti", ir kartu išlikti atidi aplinkai arba tam, apie ką pati kalbu.

Kartais mes su klientais darome eksperimentą: pasikviečiame keletą "klausytojų", ir klientas du kartus pasako keletos minučių kalbą. Pirmą kartą jis stengiasi kuo daugiau galvoti apie tai, kaip atrodo: ar nedreba rankos ir balsas, ar nerausta ir t.t. Antrą kartą - stengiasi kuo daugiau įsijausti ir geriau papasakoti apie tai, apie ką pasirinko kalbėti. Pirmas svarbus dalykas - nors klientams dažnai atrodo, kad apimti nerimo jie negali savo galvojimo valdyti, šis eksperimentas parodo, kad yra kitaip: jie tai gali netgi darydami pirmą kartą, bent jau iš dalies. O antras svarbus dalykas - atspėkite, kuriuo atveju jie ne tik patys geriau jaučiasi, bet ir palieka malonesnį įspūdį klausytojams? Taip, tuomet, kai mažiau galvoja apie atrodymą, o daugiau - apie tai, ką nori pasakyti. Ir tai reguliuoti gali pats žmogus, ypač jeigu treniruojasi! Kai kuriems žmonėms padeda mintis, kad tuo metu, viešo kalbėjimo situacijoje, jie yra savotiški įrankiai, laidininkai, per kuriuos kitus pasiekia reikiama informacija. Ir pats tas įrankis tuo metu nėra toks svarbus, svarbiau tai, ką jis sako.

Sutinku, kad savęs pateikimu rūpintis būtina, tačiau taip pat būtina pajusti, kada jau pakankamai tuo pasirūpinome ir galime pradėti rūpintis kitais dalykais. Čia panašiai, kaip ir su valgiu: gerai, jeigu mums rūpi, ką valgome, tačiau jeigu dienų dienas leisime galvodami, ką daryti, kad į mūsų burnas nepakliūtų nė vienas nitratas, tai trukdys gyventi.

Kas gi vyksta socialinės fobijos terapijoje? Taikant kognityvinę ir elgesio terapiją, svarbiausia yra du dalykai: padėti žmogui suprasti, kaip jo sutrikimas veikia, ir sudaryti sąlygas naujai mąstyti ir elgtis socialinėse situacijose. Nes mūsų emocinės reakcijos beveik visada keičiasi tik per realią patirtį.

Pradėjus vadinamuosius elgesio eksperimentus pirmas svarbus uždavinys būna išbūti socialinėse situacijose pakankamai ilgai, kad nerimas nuslūgtų. Be to – realistiškai, logiškai įvertinti, kas jose vyksta. Daugybė socialine fobija sergančių žmonių, dar prieš ateidami į terapiją, bando prisiversti eiti į bijomas situacijas, tačiau lyg ir įsitikina, kad tai neveikia. Todėl kartais jiems būna sunku patikėti, kad terapijoje šis metodas bus veiksmingas. Tačiau labai svarbu ne tik ką darome, bet ir kaip. Jeigu nueisime į socialinę situaciją, truputį joje pabūsime, o paskui, nesulaukę, kol nerimas atslūgs, pabėgsime, tai baimę tik sustiprinsime. Panašiai atsitiks ir tada, jeigu, pvz. grįžę iš vakarėlio, nuolat mintyse "prasukinėsime" tik tuos momentus, kai pvz. sutrikome ir keletą sekundžių nežinojome, ką pasakyti, ir nuvertinsime tai, ką padarėme sėkmingai, pvz. su kažkuo pasišnekučiavome, kažko išklausėme ar pan. O dažniausiai taip ir įvyksta, jeigu žmogus nededa specialių pastangų treniruoti objektyvų mąstymą, ir klausosi savo viduje "tupinčio" perdėtai kritiško balso - didžiausio socialinės fobijos gynėjo ir puoselėtojo.

Taip jau yra, kad jeigu sergame socialine fobija, tas balsas ten yra ir kurį laiką dar bus. Ir mūsų savijauta bei elgesys kurį laiką nuo terapinio darbo pradžios priklauso nuo to, ką mes laikome viršininku: ar tą mūsų sutrikimo advokato balsą, ar kitą, racionalų, atspindintį realybę.

Ar savo droviam sūnui, jeigu norėtumėte jį paskatinti būti aktyvesnį, po pobūvio sakytumėte: „Koks tu nevykėlis! Kodėl negalėjai pažaisti su Tomu, kaip normalus berniukas? O tai, kad gražiai žaidei su Agne, nesiskaito. Be to, žaidei tik pusvalandį." Greičiausiai ne, ypač jeigu norime gerų ilgalaikių rezultatų ir siekiame, kad užaugęs sūnus save gerbtų ir mylėtų. Tačiau panašius dalykus dažnai sakome sau, kai neatitinkame išsikeltų reikalavimų, kaip turėjome "pasirodyti".

Dauguma žmonių, ateinančių į terapiją, savęs kritikavimo, koneveikimo ir stumdymo strategiją būna išmėginę jau pakankamai daug metų, kad suprastų, jog jiems ji neveikia. Tuomet jie kartais ir susimąsto, kad gal nieko nepraras, pabandę kažką kita. Tie, kas pasiryžta pabandyti ir įdeda pakankamai pastangų, įsitikina, kad teprarado... savo fobiją.