Agorafobija - ne vien atvirų vietų baimė

Nors dažnai agorafobija suprantama būtent taip, t.y. kaip baimė būti atvirose vietose, tarkime, gatvėse, aikštėse ir pan., iš tiesų pasitaiko įvairių jos atmainų. Daug žmonių, sergančių šiuo sutrikimu, bijo lankytis prekybos centruose, važiuoti autobusais ar vairuoti automobilį - o tai greičiau uždaros vietos. Taip pat pasitaiko žmonių, kurie bijo eiti į diskoteką, pirtį, kiną. Jeigu sutrikimas labai sunkus, žmogus gali apskritai bijoti išeiti iš namų arba visur eina tik su palydovu. Taigi, agorafobija - tai baimė ir vengimas bet kokių vietų ar situacijų, kur sergantysis bijo patirti nerimą, baimę, ir su tuo susijusius nemalonius fizinius simptomus: greitą širdies plakimą, oro trūkumą, galvos svaigimą, prakaitavimą, drebulį, šalčio ar karščio bangas ir pojūtį, kad greitai įvyks kažkas labai baisaus.

Agorafobija dažniau serga moterys, vyrams šis sutrikimas pasitaiko dukart rečiau.
Manoma, kad agorafobijos pradžią lemia prigimtinių ir aplinkos faktorių visuma. Šiuo metu jau aiškiai įrodyta, kad daliai žmonių būdingas genetinis polinkis stipriau jausti neigiamas emocijas. Jeigu tokio žmogaus gyvenime, ypač vaikystėje, pasitaiko stiprų stresą sukeliančių įvykių, ypač tokių situacijų, kur vaikas jaučiasi visiškai bejėgis, tikėtina, kad ši tendencija dar sustiprės, be to, jis gali pradėti bijoti pačių neigiamų emocijų ir jų keliamų fizinių pojūčių. Įtakos taip pat turi tai, kokį jam svarbių žmonių elgesį vaikas mato (nes jis iš jų mokosi), bei koks jo paties elgesys pastiprinamas. Jeigu vaikas mato, kad mama dažnai baiminasi ir vengia įvairių situacijų, be to, jeigu jis pats skatinamas bijoti ir vengti, tikėtina, kad baimės ir vengimo jo gyvenime bus daugiau, negu tuomet, jeigu artimieji elgtųsi kitaip.

Dažnai agorafobija būna panikos sutrikimo pasekmė. Tokiu atveju iš pradžių žmogus patiria staigius ir tarsi nepaaiškinamus pagreitėjusio širdies plakimo, dusinimo, prakaitavimo, drebulio ir panašių nemalonių fizinių simptomų priepuolius, kurie dažnai klaidingai suvokiami kaip labai grėsmingo fizinio sutrikimo, pvz. širdies infarkto, požymis. Kadangi šie priepuoliai atrodo tokie pavojingi (nors iš tiesų taip nėra), be to, yra labai nemalonūs, dalis juos patiriančių žmonių (manoma, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės) ima vengti vietų, kur gali patirti simptomus. Tuo tikslu pradedama pvz. vengti prekybos centrų, autobusų, atsisakoma vairuoti, neinama į kiną, diskotekas. Būna, kad žmogus ima vengti tam tikros sankryžos, kur patyrė panikos priepuolį, arba dėl tos pačios priežasties bijoti, tarkime, penktadienio vakaro.

Priklausomai nuo sunkumo, šis sutrikimas gali daryti didesnę ar mažesnę žalą žmogaus gyvenimo kokybei ir funkcionavimui. Lengvesniais atvejais gali būti vengiama tik tam tikrų laisvalaikio užsiėmimų, tačiau JAV turimi duomenys rodo, kad pusė žmonių, kamuojamų agorafobijos, nedirba.

Beje, norint suprasti, ar žmogus tikrai serga agorafobija, svarbu įsitikinti, ar jį iš tiesų vargina tiesiog "baimės baimė", t.y. stiprus nenoras patirti nemalonius baimės ir nerimo sukeliamus fizinius simptomus, kurie laikomi grėsmingais. Mat daugelio situacijų, kurių vengiama dėl agorafobijos, galima vengti ir dėl socialinės fobijos. Tačiau jeigu vargina agorafobija, žmogus pirmiausiai bijo ne kitų neigiamo įvertinimo, o nemalonių savo paties simptomų. Kai vargina socialinė fobija - atvikščiai, bijoma pirmiausiai neigiamo įvertinimo. Verta užduoti sau klausimą: Jeigu žinočiau, kad patirsiu nerimo simptomus, tačiau taip pat būčiau tikra, kad jų niekas nepastebės ir manęs neigiamai nevertins, ar eičiau į prekybos centrą/lipčiau į autobusą/eičiau į diskoteką? Jeigu atsakome teigiamai, vadinasi, greičiausiai sergame socialine fobija, nes mums svarbiausia, kad simptomų nematytų kiti. Jeigu atsakome neigiamai - didesnė tikimybė, kad mus vargina agorafobija, nes bijome pačių simptomų pavojingumo.

Taigi, abiejų sutrikimų atvejais simptomai suvokiami kaip pavojingi, tačiau socialinės fobijos atveju jie atrodo pavojingi socialiai, o agorafobijos (ir panikos sutrikimo) atveju tikima, kad jie kelia fizinę grėsmę. Tiesa, sergant agorafobija ir panikos sutrikimu taip pat bijoma, kad aplinkiniai neigiamai įvertins, tačiau ne pačius simptomus, o jų įsivaizduojamas pasekmes - pvz. gulėjimą kur nors apalpus (dažnai bijoma, kad kiti gulintįjį palaikys girtuokliu). Tuo tarpu žmonės, sergantys socialine fobija, dažniausiai nemano, kad apalps ar mirs. Dažniau jie galvoja, kad aplinkiniai labai neigiamai įvertins pačius nerimo simptomus - drebulį, raudimą, prakaitavimą ir t.t.

Taip pat kartais pasitaiko, kad agorafobija susergama ir nesergant panikos sutrikimu. Tačiau dauguma šių atvejų vis tiek būna taip, kad net jeigu nepatiriami tikri panikos priepuoliai, žmogų tam tikrose situacijose vargina nemalonūs stipraus nerimo epizodai, ir jis ima šių situacijų ar vietų vengti.

Tyrimai rodo, kad šiuo metu egzistuoja du labai efektyvūs agorafobijos gydymo būdai: medikamentinis bei kognityvinė ir elgesio terapija. Medikamentinio būdo trūkumas tas, kad kai kuriems žmonės, nustojus vartoti vaistus, simptomai sugrįžta, be to, dalis sergančiųjų tiesiog nepageidauja medikamentinio gydymo.

Tuo tarpu teisingai individualiai pritaikyta kognityvinė ir elgesio terapija padeda pasveikti 3 iš 4 pacientų. Terapijos pagrindą, kaip ir daugelio kitų nerimo sutrikimų atveju, sudaro laipsniškos ekspozicijos, t.y. planingas ir nuoseklus ėjimas į baimę keliančias situacijas, kaskart įsitikinant, kad nieko baisaus neatsitinka, ir kad simptomai pamažu silpnėja.

Agorafobijos gydymas - tai procesas, kurio metu žmogus tarsi susigrąžina savo gyvenimo teritoriją, nesvarbu, ar tai būtų galėjimas vėl eiti į parduotuvę, važiuoti viešuoju transportu, naudotis liftu, ar tiesiog būti vienam savo paties namuose. Tai reikalauja nemažai drąsos, susikaupimo ir atkaklumo, tačiau šis procesas taip pat grąžina žmogui pasitikėjimą savo jėgomis, galimybę būti veikliam, didžiuotis savimi, laisvę užsiimti tuo, kuo norisi. Priklausomai nuo to, kiek laiko sergama, ir ar yra papildomų sutrikimų(dažnai pasitaiko kitų nerimo sutrikimų, piktnaudžiavimo alkoholiu) gydymas gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau, tačiau pasveikti ir iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę tikrai galima. Tai rodo ir daugybė tyrimų, ir daugelio žmonių patirtis.