2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Pasaulinis kognityvinės terapijos kongresas

Artimiausias dešimt dienų mūsų bloge bus tylu, nes išvykstame į pasaulinį kognityvinės terapijos kongresą. Labai tikimės, kad sužinosime daug naujo ir įdomaus, ir grįžę tai būtinai aprašysime.

2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis

"Nieko negaliu užbaigti..."

Kartais žmonės apie save sako, kad nieko nepajėgia užbaigti. Jie teigia, kad pradeda vieną darbą, pradeda kitą, ir viskas taip ir lieka tik pradėta. Visi mes užbaigiame tikrai ne kiekvieną darbą. Dažnas turime pradėtų ir neužbaigtų skaityti knygų, o gana didelis procentas pradedančiųjų lankyti sporto klubą meta šį užsiėmimą per pirmuosius 3-4 mėnesius. Organizuojantieji kokius nors mokymus ar kitus tęstinius užsiėmimus planuoja, kad visi pradėjusieji iki pabaigos tikrai neišbus, dalis būtinai "nubyrės". Taigi, kažko pradėjimas ir neužbaigimas yra gana dažnas reiškinys. Jeigu reikalautume iš savęs užbaigti absoliučiai viską, ką pradedame, būtų gana sudėtinga gyventi. Pavyzdžiui, ilgai svarstytume, ar pradėti skaityti kokią nors knygą, nes net jei ji mums bus visiškai neįdomi, turėsime skaityti iki galo. Taip pat turėtume iš anksto nuspręsti, ar mums patiks pvz. lankyti žygeivių, šokių ar dar kokį klubą, nes jeigu jau nueisime ten vieną kartą, tai turėsime vaikščioti ir toliau. Tik labai obsesyvūs žmonės gali stengtis užbaigti absoliučiai viską, ką pradeda, net jeigu tai, kas pradėta, ne tik nepatinka, bet ir nereikalinga, neprasminga.
Tačiau su kiek kitokia situacija susiduriame tuomet, kai žmogus pvz. pradeda studijuoti universitete, bet studijas meta, įstoja į kitą specialybę, ir vėl meta, paskui susiranda vieną, antrą, trečią darbą, ir kiekvieną meta po keleto mėnesių. Arba bando ieškoti darbo, bet išsiuntes gyvenimo aprašymą pagal keletą skelbimų, nusivilia ir nuleidžia rankas. Toks elgesys, kai neužbaigiame darbų, kurie mums iš tiesų svarbūs, gali būti susijęs su tam tikrais neigiamais kertiniais įsitikinimais. Pavyzdžiui, galbūt dažnai manome, kad "Vis tiek man nieko neišeis, esu nevykėlė", arba "Viskas man turėtų sektis daug lengviau, kodėl reikia tiek daug stengtis? Tai neteisinga". Jeigu, patiriant sunkumų, į galvą nuolat ateina tokių minčių, natūralu, kad kyla noras "viską mesti". Tačau jei šiam norui pasiduodame, tarsi patvirtiname tas mintis, o kartu įsidedame akmenėlį į kraitelę, ant kurios parašyta "Mano neužbaigti darbai". Jeigu taip elgiamės dažnokai, tų akmenėlių vis daugėja, kraitelė darosi vis sunkesnė ir vis labiau mus slegia.
Ką daryti, jeigu tokią kraitelę jau turime? Jeigu ši problema mums aktuali, greičiausiai taip ir yra: mes apie tai susimąstėme kaip tik todėl, kad jaučiame kraitelės slėgimą bei matome, kad nepadarėme mums svarbių dalykų, nors planavome ir norėjome.
Viena galima išeitis šioje situacijoje - "įsitaisyti" dar vieną kraitelę, tačiau šįkart jau su užrašu "Mano užbaigti darbai" ir kasdien ar kas keletą dienų apmąstyti, ką galime į ją "įsidėti". Kad tai teiktų kuo didesnį pasitenkinimą, verta daryti ne šiaip kažką, kad tik padarytume iki galo, o tai, kas mums svarbu ir prasminga. Ši kraitelė gali būti mūsų būdas disciplinuoti save, nuolat sau priminti, kam norime paskirti turimą laiką. Kraitelė nebūtinai turi būti tikra (nors gali būti ir tokia) - tai gali būti tiesiog sąsiuvinis, kuriame užsirašome savo užbaigtus darbus. Maždaug kas dvi savaites ar mėnesį savo užrašus būtų vertinga peržiūrėti ir apibendrinti tai, ką nuveikėme per šį laikotarpį. Jeigu turime stiprų įsitikinimą, kad "nieko neužbaigiame ir nenuveikiame", tai greičiausiai savotiškai "ištriname" informaciją apie tuos dalykus, kuriuos vis dėlto padarome iki galo. Šitaip pamažu susirinksime akivaizdžios informacijos, kad galime daug ką padaryti ir užbaigti.
Kad tai padarytume, turėsime suvaldyti ne tik neigiamas mintis, kai atrodys kad "Vis tiek niekas nepasikeis" arba "Kodėl kitiems viskas lengva, o man taip sunku", bet ir neigiamas emocijas - nusivylimą, liūdesį, pyktį, susierzinimą, nuobodulį. Šias emocijas, kad ir kokios nemalonios jos būtų, galime tiesiog "perleisti" per save, leisti joms nutekėti kaip lietui, ir išlikti susitelkę į tai, ką darome. Čia gali padėti mindfulness meditacijos metodai. Dažnai žmones sutrikdo tai, kad jie mano, jog negali toleruoti pvz. pykčio, susierzinimo, liūdesio ar nuobodulio. Pajutus šias emocijas, jiems gali kilti mintis, kad "Reikia kažką daryti", nes kitaip kažkas atsitiks. Tuomet vienas žmogus gali eiti skambinti žmonai, kitas - ką nors suvalgyti, trečias - išgerti ir pan. Tačiau dauguma esame patyrę, kad nuo emocijų nieko neatsitinka - jos ateina ir praeina, ir mes patys pasirenkame, ar būtinai turime kažką daryti, kad jos kuo greičiau "atsikratytume", ar ne. Kol tikime, kad tikrai "reikia kažką daryti", tol emocijos valdo mus, o ne mes jas. Kai įgijame patirties, kad su emocija galima išbūti ir toliau daryti tai, ką norime, mūsų galimybės toliau kaupti akmenėlius į pabaigtų darbų kraitelę stipriai išauga.
Tad tikslų turėjimas ir atkaklus jų siekimas visapusiškai augina žmogų - moko reguliuoti savo emocijas ir elgesį, veiksmingai bendradarbiauti su kitais, stiprina pasitikėjimą savimi, savęs vertinimą. Todėl kaupdami akmenėlius į pabaigtų darbų kraitelę gauname ir daug papildomų dovanų - ne tik daugiau padarome, bet ir įgijame įgudžių, daugiau vertiname ir gerbiame save, o kartu geriau suprantame ir kitus žmones, siekiančius jiems svarbių tikslų.

2010 m. gegužės 16 d., sekmadienis

Kvėpavimas - visada pasiekiamas ramybės šaltinis

Nemažai žmonių, norėdami atsipalaiduoti, klausosi specialiai tam skirtos muzikos arba garso įrašų. Tai puikūs metodai, tačiau kartais pasitaiko situacijų, kai labai norisi nusiraminti ir atsipalaiduoti, tačiau klausytis įrašo ir tam skirti 15 ar dar daugiau minučių nėra galimybės. O kvėpavimas, kuris visada su mumis, kaip būdas atsipalaiduoti ir nusiraminti taikomas jau labai seniai ir įvairiose šalyse bei kultūrose. Tam tikri kvėpavimo pratimai egzistuoja jogos praktikoje, specialiais būdais moka kvėpuoti sportininkai, muzikantai.
Pastebėta, kad daugelį žmonių susitelkimas į kvėpavimą ramina ir sugrąžina į realybę, į dabarties akimirką. Mindfulness meditacijoje kvėpavimas vadinamas inkaru, kuris neleidžia mums atitrūkti ir "nuplaukti" į ateitį arba praeitį. Dažnai pakanka specialiu rimtu pakvėpuoti 2-3 minutes, kad atslūgtų įtampa, sumažėtų nerimas.
Koks gi tas ritmas? Visa paslaptis ta, kad kvėpavimas labiausiai ramina tuomet, kai iškvėpimas yra maždaug dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Iškvėpimo fazėje taip pat labai naudinga sau sakyti raminantį žodį. Tai gali būti pvz. žodis "ramu" ar bet koks kitas neilgas žodis, kuris asmeniškai jums asocijuojasi su ramybe, saugumu, atsipalaidavimu. Galbūt kam nors tai gali būti žodis "saulė", "smėlis", "jūra", "gėlė" ar dar kokie nors gerai nuteikiantys žodžiai. O kvėpuojame taip: įkvėpdami skaičiuojame iki trijų, tuomet sulaikome orą ir vėl skaičiuojame iki trijų, iškvėpdami skaičiuojame iki šešių bei kartojame raminantį žodį, pvz. "ramu", "saulė", "smėlis" ar pan., o tuomet vėl sulaikę orą skaičiuojame iki trijų. Ir vėl pradedame nuo pradžių: įkvėpimas skaičiuojant iki trijų, sulaikymas vėl iki trijų, iškvėpimas skaičiuojant iki šešių ir raminančio žodžio kartojimas, bei sulaikymas iki trijų. Jeigu per sunku skaičiuoti iki trijų ir šešių, galima skaičiuoti iki dviejų ir keturių, o jeigu labai lengva - iki keturių ir aštuonių. Dažnai treniruojantis ciklą po truputį galima vis ilginti.
Šis pratimas tereikalauja keletos minučių per dieną, kad kvėpavimas, kuris vis tiek visada su mumis, taptų patikimu instrumentu, leidžiančiu aprimti ir atsipalaiduoti. Pasinaudokime inkaru, kurį kiekvienas turime! Kas išmėginsite, parašykite, kaip sekėsi - bus padrąsinimas ir paskatinimas kitiems.

2010 m. gegužės 15 d., šeštadienis

Jei nuolat užsikrauname per daug atsakomybės

Pasitaiko žmonių, kurie lyg netyčia "susiurbia" atsakomybę už viską ar beveik viską, kas vyksta aplink juos. Jų šeimos nariai nuolat klausia patarimų, kuo geriau rengtis išeinant iš namų, ar pasiimti skėtį, arba ką suvalgyti vakarienei. Bendradarbiai irgi mėgsta paprašyti "užmesti akį" į parašytą ataskaitą ar padarytą pristatymą. Tam, kuris "turi" visiems patarti, šis "turėjimas" kelia dviprasmiškus jausmus: tai ir vargina, ir kartu atrodo būtina, nes kitaip tarsi kažko trūktų. Kokios priežastys verčia žmones taip elgtis? Ir kaip nutraukti šį užburtą ratą, kai viena vertus pykstame, kad tenka tiek daug atsakomybės, ir kartu imame kažko pasigesti, jeigu tik jos sumažėja.
Norą perimti atsakomybę arba darbus iš kitų žmonių gali lemti kelios skirtingos priežastys, t.y. įsitikinimai. Vienas galėtų būti "Jeigu aš nepasirūpinsiu, kad būtų tvarka, jos ir nebus, nes kitais negalima pasitikėti". Toks mąstymas daugiau būdingas žmonėms, kurie dėl tam tikrų aplinkybių buvo priversti nuo jauno amžiaus prisiimti atsakomybę už sudėtingus dalykus. Šie žmonės jaučia nuolatinį nerimą, kylantį iš galbūt aiškiai nesuformuluoto įsitikinimo, kad jeigu jie nuolat nedės milžiniškų pastangų kontroliuoti situaciją, viskas aplink sugrius. Tokio įsitikinimo palydovai - nuolatinė įtampa, nerimas, nuovargis, nelankstumas, obsesyvumas, aiškus "žinojimas" kaip viskas "turi būti" ir to tiesioginis ar netiesioginis "transliavimas" kitiems žmonėms. Tokie žmonės dažnai turi įsitikinimą, kad egzistuoja "teisingas" būdas bet ką padaryti, ir būtina jį atrasti.
Kitas galimas įsitikinimas - "Jeigu prisiimsiu daug atsakomybės už reikšmingus dalykus, būsiu svarbus ir vertinamas." Jis daugiau būdingas narcistiškiems žmonėms, kurių saves vertinimas yra lyg perskeltas perpus ir turi dvigubą įsitikinimų komplektą - viena vertus, jie jaučiasi ypatingi ir vertinti, kita vertus, visiškai niekingi ir beverčiai. Kai šiems žmonėms kažkas nepasiseka, kai kažkas kitas atsiduria "vertingesnėje" pozicijoje negu jie, jų savęs vertinimas staiga dramatiškai sumažėja, nes automatiškai aktyvuojamas neigiamų įsitikinimų komplektas. Todėl narcistiškas žmogus siekia plėsti savo įtaką ir svarbą tiesiog norėdamas įtvirtinti savo trapų "aš". Vedamas šių tikslų jis gali imtis svarbių darbų, prisiimti už juos atsakomybę, tačiau svarbiausia jo motyvacija bus gauti apdovanojimus ir pripažinimą. Tokius žmones dažnai vargina tuštumos ir beprasmybės jausmas, be to, jie tik retais atvejais gauna tiek narcistinio pasitenkinimo, kad jaustųsi tikrai "užganėdinti".
Dar vienas variantas, dėl ko žmonės gali sau "užsikrauti" kitų darbus ir atsakomybę -tai noras sulaukti meilės. Taip dažniausiai elgiasi į priklausomybę linkę žmonės. Net jei jie žino, kad kažko daryti nenori, net patys dažnai nepajunta, kaip pasisiūlo tai atlikti, kad tik pelnytų kitų simpatijas. Nesunku įsivaizduoti, kad ši strategija gali būti labai varginanti. Žmogui dažnai nelieka laiko nei pailsėti, nei padaryti kažko sau. Nelieka laiko ir pasidžiaugti tomis sunkiai užtarnautomis "simpatijomis".
Beje, dažniausiai priežastys, kodėl prisiimame per daug atsakomybės, nebūna tik vieno ar kito tipo. Realybėje paprastai tenka susidurti su mišriomis motyvacijomis. Žmogus gali tiek jausti poreikį pats asmeniškai kontroliuoti situaciją, tiek norėti būti teigiamai kitų įvertintas ir gauti pripažinimo. Jeigu susiduriame su perdėtos atsakomybės problema, kiekvienas turime stengtis kiek galima geriau suprasti, kokie ingredientai sudaro būtent mūsų motyvacinį "kokteilį". Tai gali padėti suprasti tam tikri klausimai. Kas blogiausio atsitiks, jeigu atsikysiu dalies atsakomybės? Ar tapsiu mažiau svarbus? Ar manęs nemylės? Ar viskas tiesiog pakriks? O gal įvyks viskas iš karto? Ką man duoda tai, kad prisiimu tiek daug atsakomybės? O ką atima? Kam galėčiau ir norėčiau skirti tą laiką, kurį dabar praleidžiu darydamas kitų žmonių darbus ir spręsdamas problemas, kurias jie iš tiesų galėtų išspręsti patys? Ką man tai duos? Kaip tuomet atrodys mano diena ir mano gyvenimas? Kuo konkrečiau atsakysime į šiuos klausimus, kuo aiškiau tai įsivaizduosime ir galėsime apibūdinti, tuo didesnė tikimybė, kad rasime jėgų judėti norima kryptimi, ir atsakomybę už dalį dalykų perduoti kitiems žmonėms.

2010 m. gegužės 10 d., pirmadienis

Ar pašaukimas - psichologija? Klauskite – atsakome (1)

Malonu, kad blogas apie kognityvinę ir elgesio terapiją jau pradėjo gauti klausimų. Mielai stengsimės atsakyti.
Gavome tokį p. Eglės laišką. Jai leidus skelbiame viešą atsakymą.
Sveiki, Giedre ir Juliau,
Labai geras jūsų blogas, daug aktualių temų.
Mano vyras mirė prieš 3 mėn. Likau su 3 metu dukra, man bus 37 m. taip
pradėjo 'vežti' psichologine literatūra, kad regis būtent joje randu visus atsakymus
į man kylančius klausimus. Nusprendžiau ja studijuoti ir tapti
psichologe. Girdėjau apie savanorišką darbą pagalbos telefonu linijose.
Gal galite patarti, kur galima nemokamai išbandyti, ar tai tikrasis mano
pašaukimas, ar ne? Visgi studijos VU man kainuos 24.000 litu. Pirmasis
aukštasis išsilavinimas - ekonomistė. Antrasis būtų mokamas.
Su pagarba, Eglė

Atsakymas
Labai suprantama ir teisinga, kad ženklus gyvenimo pasikeitimas, psichologinis stresas, problemos ir svarbūs iššūkiai, kuriuos galėjo lemti vyro mirtis skatina ieškoti naujų sprendimų ir naujų egzistencijos bei pagalbos sau formų. Todėl, logiška yra domėtis psichologija ir čia ieškoti atsakymų į natūraliai kylančius klausimus. Tačiau, pagalba sau ir profesija skiriasi. Nors dauguma psichinės sveikatos specialistų šią profesiją renkasi asmeniškai susidūrę su savo arba svarbių žmonių psichologinėmis problemomis, tai neturėtų būti vienintelis motyvas. Psichinės sveikatos profesionalas turėtų ne tik norėti, bet ir turėti reikiamą žinių ir įgūdžių bagažą padėti psichologinių problemų ar sutrikimų turintiems žmonėms. Jis turėtų būti išsprendęs savo asmenines problemas tokiu būdu, kad jo paties nežalotų darbas ir jis nepakenktų žmonėms su kuriais dirba (deja, dar ne visada taip būna). Į psichologo specialybę reikėtų žiūrėti kaip į paprastą profesiją ir savęs paklausti ar aš galėsiu ir norėsiu tokį darbą dirbti dešimtmečius, kokie mano karjeros lūkesčiai ir perspektyvos, ar aš galėsiu apsirūpinti materialiai, gauti profesinį pasitenkinimą ir t.t. Todėl, man atrodo labai prasmingas jūsų noras pabandyti save psichologinės pagalbos linijoje. Norint tapti savanore reikėtų tiesiog kreiptis į šių tarnybų administraciją ir gavus nedidelį apmokymą galėsite įgyvendinti šį sumanymą. Taip pat reikėtų įvertinti, kad pradinis psichologo išsilavinimas dar neleidžia pilnavertiškai ir teisiškai dirbti klinikinio darbo ir tik mažesnė dalis psichologų jį dirba. Norint tikrai padėti kenčiantiems žmonės reikėtų tapti psichoterapeute, o tai pareikalautų dar daugiau pastangų ir resursų. Todėl, tikrai pritarčiau jūsų mintims, kad verta dar daugiau pasiaiškinti ko aš iš tikrųjų noriu, įsivertinti įvairias savo galimybes ir tada apsispręsti.
Prieš jus du geri pasirinkimai. Pirma, stengtis padėti sau pačiai ir siekti geresnio gyvenimo (savęs realizavimo, santykių, savijautos ir t.t.) mokantis praktinės psichologijos savarankiškai ir, dar geriau, didinant savo galimybes padedant psichoterapeutui individualiai arba grupėje. Psichologijos žinios ir įgūdžiai bet kuriam žmogui yra labai naudingi ir asmeniniame gyvenime ir profesijoje, todėl jūsų pastangos su kaupu „atsipirktų“. Antra, siekti dar daugiau ir mokytis naujos profesijos, žinant, kad jai galėsite atsiduoti tik po kurio laiko ir greičiausiai keičiant profesiją teks atsisakyti savo kaip ekonomistės perspektyvų. Bet kokiu atveju abu jūsų pasirinkimai labai gerbtini ir skatintini, todėl ir nuoširdžiai linkiu jums sėkmės.

2010 m. gegužės 9 d., sekmadienis

Apie slegiančią ir stingdančią gėdą

Šiandien norvegų psichiatro Finn'o Skårderud'o knygoje "Nerimas: klajonės po modernųjį aš" perskaičiau mintį, kad Vakarų kultūroje vengiama kalbėti apie gėdą. Kenčiantys žmonės, besikreipiantys į psichologus ir psichiatrus, esą kalba apie nerimą, kaltę, nusivylimą ar kitas neigiamas emocijas, tačiau kalbėti apie gėdą yra laikoma gėda ir todėl žmonės to vengia. Hm, idomu. Reikia pasakyti, kad ir man retai tenka išgirsti apie tai kalbant, nors dažnai galima numanyti, kad būtent gėda slepiasi už klientų pasakojimų apie įvairius nemalonius išgyvenimus, kurie yra susiję su baime būti kitų neigiamai įvertintam ir kartais įvardijami kaip "nesmagumas", "negerumas", "nusivylimas" ir pan. Paklausiau Juliaus apie jo patirtį ir išgirdau ta patį - ir jam apie gėdą išgirsti tenka nedažnai. Nors, pavyzdžiui, stiprios socialinės fobijos varginami žmonės dažnai patiria gėdą situacijose, kai atsiduria kitų žmonių dėmesio centre. Narcistiški žmonės gali jausti intensyvius gėdos jausmus tuomet, kai jiems kokiu nors aspektu nepavyksta atitikti norimo idealus įvaizdžio, ir kiti tai pamato (narcistiško žmogaus įsivaizdavimu, kiti būtent į šį neatitikimą kreipia didžiausią dėmesį, nors dažnai tiems kitiems tai gali atrodyti visiškai natūralus, normalus dalykas). Kuo labiau esame linkę gėdą laikyti požymiu, jog kažkas su mumis yra iš esmės negerai, tuo labiau norėsis jos atsikratyti ir tuo mažiau galėsime pasimokyti iš poelgių, sukėlusių gėdą. Gana dažnai stiprią gėdą ir už jos slypinčius kertinius įsitikinimus apie savo nevykėliškumą žmonės bando kompensuoti, pavyzdžiui, protingumu. Jeigu dažnai gėdą jaučiantis vaikas pajunta, kad jam gerai sekasi mokytis, tikėtina, kad būtent šioje srityje jis sieks gauti kuo daugiau teigiamų įvertinimų ir taip įtvirtinti save. Deja, kartais tai nepadeda, ypač jeigu žmogaus siekiai būna nerealistiški. Žmogus gali būti daug pasiekęs, ir vis dėlto visus pasiekimus nuvertinti bei viduje toliau jaustis nevykęs, nevertas meilės ir t.t.
Ko gero beveik visi pažįstame gėdos skonį. Gėdos apimtam žmogui veidą ir kaklą staiga gali išpilti tirštas raudonis, visą kūną - karštis, galva nusileidžia žemyn, kartu kyla noras pasislėpti, pradingti, kartais - net prasmegti skradžiai žemę. Kartais gėda gali būti sumišusi su pykčiu, kartais - su liūdesiu ir bejėgiškumu. Neretai kyla tam tikras noras paklusti, nusileisti žmogui, prieš kurį jaučiame gėdą. Jeigu gėda juntama dažnai, ji gali būti labai stingdanti ir izoliuojanti emocija. Nuolatinės gėdos kamuojamas žmogus vengia kitų, todėl neturi progos gauti patvirtinimų, jog yra jiems priimtinas, ir tai toliau suka užburtą gėdos ir vengimo ratą. Finn'as Skånerud'as aprašo savo pacientę, kurią kamavo ekstremalus gėdos jausmas. Moteris jautėsi taip blogai, kad po tam tikro terapijoje praleisto laiko paklausė, ar terapeutas negalėtų padėti jai numirti taip, kad jos artimųjų neprislėgtų mintis apie jos savižudybę. Šios moters norą gyventi užgožė visaapimanti narcistinė gėda. Ji visuomet stengėsi būti ypatinga. Pirmiausiai tuo, kad niekam nepridarydavo rūpesčių ir netgi užsikraudavo kitų problemas sau. Būdama 8 metų ji visiškai atsidavė mirtina liga sirgusiam vyresniajam broliui, kuris sakydavo, kad ji vienintelė gali jį išgelbėti. Nepaisant didžiulių jos pastangų brolis mirė. Net ir būdama suaugusi, ši moteris ilgai neįstengė suvokti, kad brolio išgyvenimas nuo jos nepriklausė. Ji vis dar suvokė jo mirtį kaip savo pralaimėjimą, bejėgiškumo ir nevykėliškumo įrodymą. Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios gėda tapo ją lydinčiu jausmu. Narcistiškas asmuo dažnai sunkiai suvokia tai, kokios yra realios paprasto, mirtingo žmogaus galimybės. Jeigu jas suvoktų, jaustų daug mažiau gėdos ir noro slėptis. Kol tikime privalantys būti tobuli, tol sunku priimti savo neišvengiamas silpnybes, klaidas ir pralaimėjimus.

Nors gėda mus izoliuoja, kartu joje slypi neišvengiamas santykis su kitais. Juk mes jaučiame gėdą dėl to, ką kiti apie mus galbūt galvoja, dėl to, kaip jie gali mus "demaskuoti", t.y. atskleisti, kad iš tiesų esame niekam tikę.
David W. McMillan savo knygoje "Emotion Rituals" ("Emociniai ritualai) gražiai svarsto apie žmogų, kuris savo esme jaučiasi esąs visiškas nevykėlis, ir todėl nuolat savęs gėdijasi. Toks žmogus jaučiasi esąs "grynas mėšlas", nors tokių grynų dalykų realybėje nebūna. Pavyzdžiui, mūsų kūne nuolat yra apie 2 proc. atliekų - išmatų, šlapimo, bakterijų ir pan. Tačiau kartu šis kūnas turi kojas, kurios mums leidžia vaikščioti, rankas, kuriomis galime daug ką nuveikti, akis, kuriomis matome. Kartais žmonės tiesiog susitelkia į tuos 2 procentus ir pamiršta visa kita. Tuomet likę 98 procentai tarsi pradingsta. Kas būtų, jeigu užsimanytume iš savęs pašalinti tuos 2 proc. atliekų? Geruoju tai nesibaigtų. Panašiai vyksta ir tuomet, kai mėginame būti tobuli ir pašalinti iš savęs arba bent jau paslėpti viską, kas neatitinka šio reikalavimo. Jeigu taip darome metai iš metų, natūralu, kad tampa vis sunkiau elgtis spontaniškai, pastebėti savo teigiamas savybes ir jausti teigiamas emocijas. Tačiau jeigu pajėgiame suprasti, ką sau darome, galime ir tai keisti.
Visi neišvengiamai kartais susigėstame, ir tai normalu. Tačiau stingdanti gėda yra ženklas, kad laikas pradėti tyrinėti savo įsitikinimus ir keisti juos funkcionalesniais bei daugiau atitinkančiais realybę.

2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Skirtingi santykių pamatai

Neseniai su Juliumi kalbėjomės apie artimų santykių pamatus: kokie jie gali būti. Jo manymu, kalbant apie artimus santykius tarp vyrų ir moterų (ar tarp tos pačios lyties intymių partnerių), iš esmės galimi tik du modeliai: arba remiamasi meile, pasitikėjimu ir koncentruojamasi į teigiamus dalykus, arba kliaujamasi pirmiausiai baime ir kontrole, kurios ilgainiui nepalieka daug vietos teigiamiems jausmams. Psichologiškai sveikas žmogus suvokia, kad santykiai su bet kuriuo žmogumi ilgainiui gali pakrypti įvairiai (vis dėlto beveik 60 proc. santuokų baigiasi skyrybomis), tačiau nuolat deda pastangas, kad jie būtų geri, jaučia pozityvius jausm ir ir tikisi sėkmės. Tačiau galimas ir kitas, mažiau sveikas, tačiau pakankamai dažnas variantas - nuolat kontroliuoti savo partnerį, pvz. skambinti ir tikrinti, kur jis yra, reikalauti, kad jis tam tikru būdu elgtųsi su kitomis moterimis arba vyrais ir pan. Manau, daug kam kartais tenka stebėti žmones, kurie vienaip elgiasi, jeigu kur nors yra be sutuoktinio ar sutuoktinės ir kitaip - jeigu antroji pusė yra netoliese. Tokios poros santykiai, ko gero, remiasi daugiau kontrole ir reikalavimais nei meile ir priėmimu. Tenka išgirsti įvairių istorijų. Pasitaiko, kad partneriui neleidžiama žiūrėti į gražias moteris ar vyrus nei gatvėje, nei pobūviuose, ir netgi kine. Kiek ilgai tokie santykiai gali būti tenkinantys? Tai priklauso nuo kontroliuojamojo partnerio psichologinių ypatumų. Kuo daugiau žmogus priklausomas, tuo daugiau jis bus linkęs susitaikyti su tuo, kad yra kontroliuojamas. Ir atvirkščiai - kuo jis savarankiškesnis, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau kontrolė jam taps nepriimtina. Tiesa, pasitaiko žmonių, dažniau galbūt moterų, kurioms kontrolė netgi patinka. Būna, kad vyras žmonai, su kuria kartu gyvena 10 metų, skambina ne į jos mobilųjį, o į draugės namų stacionarųjį telefoną, kad įsitikintų, jog ji tikrai pas draugę, o moteris tai suvokia kaip linksmą pavyduliavimo (o kartu, jos įsitikinimu, ir meilės) įrodymą. Kartais sakoma, kad meilėje leidžiama viskas, kas priimtina abiems partneriams. Jeigu abu į tai žiūri kaip į savotišką žaidimą, galbūt šiuo atveju tai gali būti tiesa. Tačiau gali būti ir taip, kad moteris tokį ilgą laiką trunkantį elgesį suvoks kaip nuolatinį nepasitikėjimą ja. Tuomet tikėtina, kad ilgainiui santykiai pradės irti. Gana daug skyrybų įvyksta būtent dėl perdėto partnerių pavyduliavimo bei kontrolės.
Kad ir kokie būtų mūsų norai, jeigu gyvename aktyvų socialinį gyvenimą, dirbame, keliaujame, neišvengiamai ir mes patys ir mūsų partneriai kasdien susiduria su patraukliais priešingos lyties atstovais. Juk yra labai patrauklių žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, kurie daug kam sukelia susižavėjimą. Natūralu, kad didelė dalis tų, kurie jais žavisi, yra vedę, susižadėję ar tiesiog palaikantys ilgalaikius santykius su partneriu. Argi turime manyti, kad visų jų santuokoms ar partnerystėms kyla pavojus vos tik susidūrus su šiuo patraukliu žmogumi? Žinoma, kad ne. Mes kasdien patiriame daug įvairiausių emocijų. Mūsų partneriai - taip pat. Juk dauguma mūsų nenorime nei patys būti emociškai mirę, nei kad tokie būtų mūsų mylimieji. Pasak Juliaus, nors beveik kiekvienas žmogus gali dažnai pasigrožėti ar net pajusti seksualinį potraukį ne savo partneriui, tai visiškai nereiškia, kad šiuos jausmus bus siekiama realizuoti, jeigu žmogus turi antrąją pusę, su kuria jį sieja tvirtas ir pozityvus ryšys. Žmogus greitai ir automatiškai pasveria, kas jam svarbiau, ir nesunkiai atsisako su svarbesniais dalykais nesudarinamų momentinių norų tenkinimo. Juk vienas iš svarbiausių brandaus žmogaus gebėjimų ir yra mokėjimas atidėti impulsų ir norų tenkinimą bei siekti, kad jie būtų patenkinti tokia forma, kuri derėtų su mūsų svarbiais jausmais, vertybėmis ir pan.
Kiekvienas galime nuolat siekti vis daugiau pasitikėti tiek savimi, tiek savo partneriais, ir stebėti, kaip tai keičia mūsų santykius. Bet kokia didelė kontrolė įsuka žmogų į savotišką užburtą ratą, ypač jeigu mėginame kontroliuoti dalykus, kurie nepriklauso nuo mūsų valios. Vieni bando kontroliuoti savo emocinę būklę, kiti, pvz., savo svorį. Ir vieni, ir kiti patiria daug problemų, nes nei vienas iš šių dalykų nepriklauso vien tik nuo mūsų pastangų, bent jau ilgalaike prasme. Ir jeigu negalime visiškai kontroliuoti net savo jausmų, tai ar prasminga dėti milžiniškas pastangas tam, kad sukontroliuotume tai, ką jaučia partneris? Beje, žmonės, daug investuojantys į faktiškai nekontroliuojamų dalykų kontrolę, paprastai taip elgiasi todėl, kad su šiais dalykais susieja savo savivertę. Vieniems savęs vaizdas tampa priimtinas tik tuomet, kai sveria 54 kilogramus, kitiems - kai nejaučia nerimo, "pasimetmo" ir kitų neigiamų emocijų, dar kitiems - kai jaučiasi, kad partneris yra "visiškai jų". Deja, visos šios būklės yra laikinos, todėl jomis paremtas pasitikėjimas savimi - taip pat. Kad daugiau pasitikėtume tiek savimi, tiek savo partneriu, turime atrasti savo tikrąsias stiprybes ir teigiamas savybes, savo vietą pasaulyje, ir savo tikslus bei vertybes. Tai - tikro ir stabilaus aš vaizdo pagrindas. Jeigu žinome, kas mums svarbu, ir suprantame, kaip galime to siekti, galime lengviau toleruoti nesėkmes, priimti savo silpnybes ir trūkumus, netikrumą dėl ateities ir kitus nerimą keliančius dalykus. Galų gale ir patį nerimą galime priimti ir šalia jo palikti kuo daugiau vietos meilei ir atsidavimui, t. y. pozityviam artimų santykių pamatui.