Apie tai, kad daugiau streso patiriantys žmonės dažniau serga širdies ligomis, peršalimais, gripu, alergijomis ir kitomis ligomis, žinoma ir kalbama jau seniai, tačiau dabar mokslininkams darosi aiškiau, kodėl taip yra. Naujausi tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį čia vaidina hormonas kortizolis. Šis hormonas gausiau skiriasi patiriant stresą ir skatina energijos išsiskyrimą. Tačiau kortizolis atlieka ir kitą svarbią funkciją - jis slopina imuninės sistemos reakcijas į tokius susirgimus kaip gripas ir reguliuoja pvz. kosulį, čiaudėjimą ir karščiavimą.
Tačiau jeigu kortizolio lygis išlieka aukštas ilgesnį laiką (taip gali nutikti pvz. dėl nuolat patiriamo streso), organizmas tampa jam mažiau jautrus, panašiai kaip dėl nuolat padidėjusio insulino lygio vystosi nejautrumas insulinui. Suprantama, kad kuo mažesnis darosi organizmo jautrumas kortizoliui, tuo prasčiau šis hormonas gali atlikti savo funkciją, t.y. reguliuoti pvz. peršalimo simptomų pasireiškimą.
Šiai prielaidai patikrinti JAV mokslininkai atliko tokį eksperimentą: 276 sveiki suaugę tyrimo dalyviai pabuvo aplinkoje, kur susidūrė su peršalimo virusais, o paskui 5 dienas praleido karantine ir jų būklė buvo nuolat stebima. Tiems tyrimo dalyviams, kurie neseniai buvo patyrę stresą keliančių įvykių, buvo daugiau būdingas sumažėjęs jautrumas kortizoliui ir kartu jiems stipriau pasireiškė peršalimo simptomai. Mokslininkai taip pat nustatė, kad žmonių, kurių atsparumas kortizoliui buvo didesnis, organizmas gamino daugiau citokinų, t.y. imuninės sistemos gaminamos medžiagos, kuri stiprina uždegiminius procesus.
Pasak tyrėjų, uždegiminis procesas būna svarbus elementas daugelio susirgimų pradžioje, todėl šio tyrimo rezultatai gali padėti geriau suprasti, kodėl ilgalaikis stresas iš tiesų gali susargdinti. Tad jeigu norime mažiau sirgti peršalimo ir kitomis ligomis, turime atkreipti dėmesį ne tik į mitybą, fizinį aktyvumą, bet ir psichologinę sveikatą, kuri taip pat daro tiesioginę įtaką mūsų fizinei formai.
2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis
2012 m. liepos 22 d., sekmadienis
Dviratis - kūnui ir sielai
Iki šiol prisimenu tą kažkurios dar turbūt ikimokyklinės vasaros dieną, kai tėvai pažadėjo, kad nupirks dviratį "Školnik". Visą tą naktį sapnavau, kad juo važinėjuosi, nuo kažko bėgu, kažką vejuosi, nors iš tikrųjų dviračiu važiuoti dar nemokėjau. Taip pat prisimenu ir tą dieną, ir tą asfaltuotą, bet ramią gatvę netoli namų, kurioje pirmą kartą pajutau, kad ... moku važiuoti! Paskui sekė daugybė vasarų, neįsivaizduojamų be dviračio, be lenktyvių ir gaudynių, be važiavimo į mišką ir į laukus, be sėdėjimų su būreliu vaikų pievoje ar pagriovyje su šalia suguldytais dviračiais ir žinojimu, kad bet kada galima per keletą minučių kur nors nulėkti...
Man iki šiol, atsisėdus ant dviračio, dažnai kyla laisvės, netgi skrydžio pojūtis. Spėju, kad malonių pojūčių ir prisiminimų kyla daug kam, nes jau keletą metų iš eilės kiekvienos vasaros (ir pavasario, ir rudens) rytais Vilniuje matau vis daugiau žmonių, kurie į darbą ar kitais reikalais važiuoja ne kuria nors keturrate transporto priemone (kuri nori nenori skatina sėslumą ir suglebimą), o smagiai mina dviratuką. Iš tikrųjų smagiai! Kiek dairausi, nematau, kad kas nors, važiuodamas dviračiu, atrodytų suglebęs ir nelaimingas. Taip pat ir pati, važiuodama dviračiu, niekad taip nesijaučiu (nors kol kas nesu iš tų, kuriems dviratis - pagrindinė transporto priemonė).
Tačiau kodėl gi taip yra? Ar tikrai gali būti, kad pats dviračio mynimas gali padaryti žmogų ne tik fiziškai sveikesnį, bet ir laimingesnį? Atrodo, kad taip. Tyrimai rodo, kad reguliarus važinėjimas dviračiu naudingas mažiausiai 7 svarbiais aspektais:
1. Stiprina širdį ir mažina širdies ligų riziką.
2. Tonizuoja ir stiprina raumenis, ypač apatinės kūno dalies.
3. Ilgina gyvenimo trukmę.
4. Mažina kūno svorį ir apimtis (nes "degina" kalorijas, ir, dar svarbiau - gerina medžiagų apykaitą).
5. Gerina koordinaciją.
6. Mažina stresą, nerimą ir apskritai gerina psichinę sveikatą.
7. Stiprina imuninę sistemą ir netgi gali apsaugoti nuo kai kurių rūšių vėžio.
Be to, Harvardo universiteto mokslininkė, dėmesio ir dėmesingumo tyrinėtoja Ellen Langer mano, kad viena iš svarbių priežasčių, dėl ko žmonės, važiuodami dviračiu, pradeda šypsotis, yra tai, jog mindami pedalus mes neišvengiamai grįžtame į esamą momentą. Važiuodami dviračiu, ypač mieste, turime nuolat stebėti aplinką ir gerai vairuoti, o tai - puiki dėmesingumo treniruotė. Kadangi jau įrodyta, kad kuo daugiau laiko žmogus praleidžia būdamas sutelkęs dėmesį į tai, kas vyksta esamuoju momentu, tuo geriau jaučiasi, tikėtina, kad ir šiuo būdu dviratis padeda jausti daugiau džiaugsmo ir kitų teigiamų emocijų.
Jeigu turite dviratį, tačiau retai jį naudojate, lengva atlikti eksperimentą (kognityvinė terapija juos vadina truputį moksliškiau - elgesio eksperimentais). Ateinanti savaitė kaip tik žada būti šilta ir be lietaus. Gal verta pamėginti ateinančias penkias dienas į darbą važinėti dviračiu? Arba po pusvalandį ar valandą pasivažinėti vakarais? Ir pastebėti, kaip tuo metu ir po to jaučiamės. Kas žino, gal net iš aplinkinių išgirsime, kad atrodome kažko neįprastai patenkinti? :)
Man iki šiol, atsisėdus ant dviračio, dažnai kyla laisvės, netgi skrydžio pojūtis. Spėju, kad malonių pojūčių ir prisiminimų kyla daug kam, nes jau keletą metų iš eilės kiekvienos vasaros (ir pavasario, ir rudens) rytais Vilniuje matau vis daugiau žmonių, kurie į darbą ar kitais reikalais važiuoja ne kuria nors keturrate transporto priemone (kuri nori nenori skatina sėslumą ir suglebimą), o smagiai mina dviratuką. Iš tikrųjų smagiai! Kiek dairausi, nematau, kad kas nors, važiuodamas dviračiu, atrodytų suglebęs ir nelaimingas. Taip pat ir pati, važiuodama dviračiu, niekad taip nesijaučiu (nors kol kas nesu iš tų, kuriems dviratis - pagrindinė transporto priemonė).
Tačiau kodėl gi taip yra? Ar tikrai gali būti, kad pats dviračio mynimas gali padaryti žmogų ne tik fiziškai sveikesnį, bet ir laimingesnį? Atrodo, kad taip. Tyrimai rodo, kad reguliarus važinėjimas dviračiu naudingas mažiausiai 7 svarbiais aspektais:
1. Stiprina širdį ir mažina širdies ligų riziką.
2. Tonizuoja ir stiprina raumenis, ypač apatinės kūno dalies.
3. Ilgina gyvenimo trukmę.
4. Mažina kūno svorį ir apimtis (nes "degina" kalorijas, ir, dar svarbiau - gerina medžiagų apykaitą).
5. Gerina koordinaciją.
6. Mažina stresą, nerimą ir apskritai gerina psichinę sveikatą.
7. Stiprina imuninę sistemą ir netgi gali apsaugoti nuo kai kurių rūšių vėžio.
Be to, Harvardo universiteto mokslininkė, dėmesio ir dėmesingumo tyrinėtoja Ellen Langer mano, kad viena iš svarbių priežasčių, dėl ko žmonės, važiuodami dviračiu, pradeda šypsotis, yra tai, jog mindami pedalus mes neišvengiamai grįžtame į esamą momentą. Važiuodami dviračiu, ypač mieste, turime nuolat stebėti aplinką ir gerai vairuoti, o tai - puiki dėmesingumo treniruotė. Kadangi jau įrodyta, kad kuo daugiau laiko žmogus praleidžia būdamas sutelkęs dėmesį į tai, kas vyksta esamuoju momentu, tuo geriau jaučiasi, tikėtina, kad ir šiuo būdu dviratis padeda jausti daugiau džiaugsmo ir kitų teigiamų emocijų.
Jeigu turite dviratį, tačiau retai jį naudojate, lengva atlikti eksperimentą (kognityvinė terapija juos vadina truputį moksliškiau - elgesio eksperimentais). Ateinanti savaitė kaip tik žada būti šilta ir be lietaus. Gal verta pamėginti ateinančias penkias dienas į darbą važinėti dviračiu? Arba po pusvalandį ar valandą pasivažinėti vakarais? Ir pastebėti, kaip tuo metu ir po to jaučiamės. Kas žino, gal net iš aplinkinių išgirsime, kad atrodome kažko neįprastai patenkinti? :)
2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis
Tiek meditacija, tiek reguliarus fizinis aktyvumas padeda mažiau sirgti
JAV Visconsino universitete neseniai atliktas tyrimas pranoko net ir jo sumanytojų lūkesčius: pasirodė, kad tiek reguliarios meditacijos pratybos, tiek reguliarus fizinis aktyvumas labai sumažina tikimybę susirgti gripu ir kitomis kvėpavimo takų infekcijomis, o susirgus - padeda greičiau pasveikti.
Iš viso tyrime dalyvavo 149 dalyviai, kurie buvo padalinti į tris grupes. Viena grupė lankė 8 savaičių meditacijos (mindfulness) kursą, į kurį įėjo 8 grupiniai užsiėmimai ir 45 minutės kasdienių savarankiškų pratybų. Kitos grupės dalyviai praėjo 8 savaičių sportinių užsiėmimų kursą, kurį sudarė aerobika, važinėjimas dviračiu, bėgiojimas ir greitas vaikščiojimas. Trečios grupės nariai negavo jokių konkrečių instrukcijų.
Pasibaigus meditacijos ir sportinių užsiėmimų programoms, visi tyrimo dalyviai buvo stebimi fiksuojant, kiek iš jų susirgo gripu ar kitomis infekcijomis atėjus sezonui. Iš tų, kurie nepateko į jokią programą, susirgo 40 asmenų, tuo tarpu iš sportavusiųjų - 26, o iš meditavusiųjų - 27 žmonės. Taip pat skyrėsi ir ligos vidutinė trukmė: sportavusieji ir meditavusieji sirgo vidutiniškai po 5 dienas, o nieko nedariusieji - po 9 dienas.
Šie skaičiai tikrai įspūdingi, todėl tyrimą planuojama pakartoti su didesnėmis grupėmis. Tačiau pati mintis apie tai, kad tiek meditacija, tiek reguliarus sportas stiprina imuninę sistemą, nėra nauja. Panašių tyrimų jau buvo atlikta ir anksčiau. Na o apie šį tyrimą galima detaliau pasiskaityti čia.
Iš viso tyrime dalyvavo 149 dalyviai, kurie buvo padalinti į tris grupes. Viena grupė lankė 8 savaičių meditacijos (mindfulness) kursą, į kurį įėjo 8 grupiniai užsiėmimai ir 45 minutės kasdienių savarankiškų pratybų. Kitos grupės dalyviai praėjo 8 savaičių sportinių užsiėmimų kursą, kurį sudarė aerobika, važinėjimas dviračiu, bėgiojimas ir greitas vaikščiojimas. Trečios grupės nariai negavo jokių konkrečių instrukcijų.
Pasibaigus meditacijos ir sportinių užsiėmimų programoms, visi tyrimo dalyviai buvo stebimi fiksuojant, kiek iš jų susirgo gripu ar kitomis infekcijomis atėjus sezonui. Iš tų, kurie nepateko į jokią programą, susirgo 40 asmenų, tuo tarpu iš sportavusiųjų - 26, o iš meditavusiųjų - 27 žmonės. Taip pat skyrėsi ir ligos vidutinė trukmė: sportavusieji ir meditavusieji sirgo vidutiniškai po 5 dienas, o nieko nedariusieji - po 9 dienas.
Šie skaičiai tikrai įspūdingi, todėl tyrimą planuojama pakartoti su didesnėmis grupėmis. Tačiau pati mintis apie tai, kad tiek meditacija, tiek reguliarus sportas stiprina imuninę sistemą, nėra nauja. Panašių tyrimų jau buvo atlikta ir anksčiau. Na o apie šį tyrimą galima detaliau pasiskaityti čia.
2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis
Ar kartais nepraleidžiame pakeleivingų valčių?
Neseniai vieno užsiėmimo metu Julius papasakojo tokią alegorinę istoriją: Vienas žmogus labai tikėjo į Dievą. Jis gyveno pamaldžiai, laikėsi visų religinių tradicijų, ir tikėjo, kad Dievas jį visuomet saugos. Kartą toje vietovėje, kur jis gyveno, prasidėjo potvynis. Aplink esančios upės pradėjo tvinti ir lietis iš krantų, ir žmonės pamatė, kad reikia trauktis. Jie ėmė krautis į vežimus savo mantą ir kvietė pamaldųjį žmogų važiuoti kartu, tačiau šis atsisakė sakydamas, kad Dievas jį visuomet saugo, tad ir dabar išgelbės. Vežimai vieni po kitų paliko kaimą, ragindami žmogų prisijungti ir vis girdėdami tą patį atsakymą: "Dievasį mane išgelbės". Galiausiai važiuoti vežimais pasidarė per sunku, ir dar užsilikę gyventojai plaukė iš savo namų valtimis. Jie taip pat kvietė žmogų plaukti kartu, tačiau šis ir toliau laikėsi savo sprendimo pasikliauti Dievu ir likti. Galiausiai, kai žmogui jau teko užlipti ant namo stogo, kad neatsidurtų po vandeniu, pro šalį plaukė paskutinė užsilikusi valtis, ir užsuko paimti žmogaus. Tačiau ir šįkart jis atsisakė išvykti teigdamas, kad Dievas jį išgelbės. Galiausiai vanduo užsėmė visą namą ir žmogus nuskendo.
Po mirties jis nukeliavo į dangų ir ėmė priekaištauti Dievui: "Aš taip visą gyvenimą meldžiausi, taip dievobaimingai gyvenau, ir taip tvirtai tikėjau, kad Tu mane išgelbėsi, o Tu leidai man nuskęsti"! Dievas atsakė: "Žmogau, aš taip dėl tavęs stengiausi! Kiekvienas pro šalį važiavęs vežimas siūlėsi tave paimti. Nė viena valtis neišplaukė iš kaimo neužsukusi pas tave ir nepasiūliusi plaukti kartu. Kai tavo padėtis buvo visai bloga, aš atsiunčiau dar vieną valtį, tačiau tu vis tiek atsisakei plaukti. Kaip dar galėjau tau padėti?"
Šis žmogus, matyt, buvo labai tvirtai įsitikinęs, kad Dievo pagalba turi būti kažkokia ypatinga, ir nelankstus to įsitikinimo laikymasis šioje istorijoje jam kainavo gyvybę. Ši kaina tikrai ne visada turi būti tokia didelė, tačiau atvejų, kai mes atsisakome kokių nors galimybių, nes jos "ne tokios, kokios turėtų būti", pasitaiko ne taip jau retai. Kiekvienas, šiek tiek pamąstę, ko gero, rastume to pavyzdžių arba savo, arba aplink esančių žmonių elgesyje ir gyvenime.
Tarkime, žmogus nėra patenkintas savo darbu. Jis norėtų daugiau atsakomybės, įdomesnių užduočių, ir žino, kad darbovietėje jų yra, tačiau vadovas kažkodėl nepasiūlo jų imtis. Žmogus žino, kad galėtų apie tai su vadovu pasikalbėti, ir gali būti, kad šis leistų jam pamėginti, tačiau tuomet žmogus jaustųsi nesmagiai, nes būtų "išsiprašęs", "įsisiūlęs", o viršininkas turėtų pats imtis iniciatyvos. Tad žmogus, nors ir be džiaugsmo, toliau atlikinėja monotoniškas užduotis, nes nors galimybių spręsti šią problemą yra, jos "ne tokios, kokios turėtų būti."
Arba kitas pavyzdys. Moterį vargina gana sunki depresija. Ji kenčia ir mato, kaip jos prasta būklė neigiamai veikia nedidelių jos vaikų savijautą, tačiau atsisako vartoti antidepresantus, nors ir sutinka, kad jie turbūt galėtų jai padėti. Ir vėl išeitis ne tokia, kokia turėtų būti - ji turi susitvarkyti be vaistų, nors psichiatras ir sako, kad jų reikia.
Arba: jauna moteris labai mažai juda, jausdama stresą valgo nemažai saldumynų ir nėra patenkinta savo papilnėjusia figūra. Ji dažnai susikremta pamačiusi, kad negali apsirengti drabužių, kurie vos prieš porą metų puikiai tiko. Tačiau kai pagalvoja apie mitybos koregavimą arba bet kokį fizinį aktyvumą, jaučia, kad nenori tuo užsiimti. Nors žino, kad jai tai būtų naudinga, kad greičiausiai, atsikračius kelių kilogramų ir išsijudinus, nuotaika imtų gerėti, ir toliau gerinti savo būklę būtų lengviau. Tačiau kodėl reikia "lipti per nenoriu"? Turėtų būti lengva ir smagu! Ir vėl galimybių keisti situaciją yra, tačiau ne tokių, kokios jos, mūsų manymu, turėtų būti.
Visa tai tikrai žmogiška ir suprantama. Tačiau kartais galbūt verta apsidairyti ir paklausti savęs: jeigu leisčiau sau akimirką pažvelgti į savo gyvenimą neutraliu, išankstinių nuostatų nesusiaurintu žvilgniu, kokių galimybių atrasčiau? Gal pamatyčiau tokių pakeleivingų vežimų ir valčių, kurių dabar nematau? Ką galėčiau nuveikti, jeigu leisčiau sau priimti realybę būtent tokią, kokia ji šiuo metu yra? Ir kaip tuomet jausčiausi?
Po mirties jis nukeliavo į dangų ir ėmė priekaištauti Dievui: "Aš taip visą gyvenimą meldžiausi, taip dievobaimingai gyvenau, ir taip tvirtai tikėjau, kad Tu mane išgelbėsi, o Tu leidai man nuskęsti"! Dievas atsakė: "Žmogau, aš taip dėl tavęs stengiausi! Kiekvienas pro šalį važiavęs vežimas siūlėsi tave paimti. Nė viena valtis neišplaukė iš kaimo neužsukusi pas tave ir nepasiūliusi plaukti kartu. Kai tavo padėtis buvo visai bloga, aš atsiunčiau dar vieną valtį, tačiau tu vis tiek atsisakei plaukti. Kaip dar galėjau tau padėti?"
Šis žmogus, matyt, buvo labai tvirtai įsitikinęs, kad Dievo pagalba turi būti kažkokia ypatinga, ir nelankstus to įsitikinimo laikymasis šioje istorijoje jam kainavo gyvybę. Ši kaina tikrai ne visada turi būti tokia didelė, tačiau atvejų, kai mes atsisakome kokių nors galimybių, nes jos "ne tokios, kokios turėtų būti", pasitaiko ne taip jau retai. Kiekvienas, šiek tiek pamąstę, ko gero, rastume to pavyzdžių arba savo, arba aplink esančių žmonių elgesyje ir gyvenime.
Tarkime, žmogus nėra patenkintas savo darbu. Jis norėtų daugiau atsakomybės, įdomesnių užduočių, ir žino, kad darbovietėje jų yra, tačiau vadovas kažkodėl nepasiūlo jų imtis. Žmogus žino, kad galėtų apie tai su vadovu pasikalbėti, ir gali būti, kad šis leistų jam pamėginti, tačiau tuomet žmogus jaustųsi nesmagiai, nes būtų "išsiprašęs", "įsisiūlęs", o viršininkas turėtų pats imtis iniciatyvos. Tad žmogus, nors ir be džiaugsmo, toliau atlikinėja monotoniškas užduotis, nes nors galimybių spręsti šią problemą yra, jos "ne tokios, kokios turėtų būti."
Arba kitas pavyzdys. Moterį vargina gana sunki depresija. Ji kenčia ir mato, kaip jos prasta būklė neigiamai veikia nedidelių jos vaikų savijautą, tačiau atsisako vartoti antidepresantus, nors ir sutinka, kad jie turbūt galėtų jai padėti. Ir vėl išeitis ne tokia, kokia turėtų būti - ji turi susitvarkyti be vaistų, nors psichiatras ir sako, kad jų reikia.
Arba: jauna moteris labai mažai juda, jausdama stresą valgo nemažai saldumynų ir nėra patenkinta savo papilnėjusia figūra. Ji dažnai susikremta pamačiusi, kad negali apsirengti drabužių, kurie vos prieš porą metų puikiai tiko. Tačiau kai pagalvoja apie mitybos koregavimą arba bet kokį fizinį aktyvumą, jaučia, kad nenori tuo užsiimti. Nors žino, kad jai tai būtų naudinga, kad greičiausiai, atsikračius kelių kilogramų ir išsijudinus, nuotaika imtų gerėti, ir toliau gerinti savo būklę būtų lengviau. Tačiau kodėl reikia "lipti per nenoriu"? Turėtų būti lengva ir smagu! Ir vėl galimybių keisti situaciją yra, tačiau ne tokių, kokios jos, mūsų manymu, turėtų būti.
Visa tai tikrai žmogiška ir suprantama. Tačiau kartais galbūt verta apsidairyti ir paklausti savęs: jeigu leisčiau sau akimirką pažvelgti į savo gyvenimą neutraliu, išankstinių nuostatų nesusiaurintu žvilgniu, kokių galimybių atrasčiau? Gal pamatyčiau tokių pakeleivingų vežimų ir valčių, kurių dabar nematau? Ką galėčiau nuveikti, jeigu leisčiau sau priimti realybę būtent tokią, kokia ji šiuo metu yra? Ir kaip tuomet jausčiausi?
2012 m. birželio 18 d., pirmadienis
"Tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis"
Šeštadienį su Juliumi vedėme vienos dienos dėmesingumo lavinimo praktinį seminarą Palangoje (vadinamąją dėmesingumo, arba mindfulness, dieną). Šie užsiėmimai skirti žmonėms, baigusiems arba lankantiems 8 savaičių dėmesingumo lavinimo ir streso mažinimo pratybų kursą. Kaip šeštadienį apibūdino viena dalyvė, jie yra "tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis".
Šių užsiėmimų metų dėmesingai darome paprastus, kasdienius dalykus - kvėpuojame, sėdime, atliekame judesius, vaikštome, valgome. Tačiau įspūdinga būna tai, kokių gražių ir prasmingų įžvalgų dalyviams ateina į galvą ramiai, geranoriškai ir dėmesingai visa tai darant. Paprastai toks visos dienos užsiėmimas trunka 7 valandas, iš jų maždaug šešetą valandų dalyvių prašome tarpusavyje nesikalbėti. Kalbame tik mes, pakaitomis vesdami prtybas, o dalyviai, esant reikalui, taip pat gali prieiti ir pasikalbėti su mumis. Na, o paskutinę užsiėmimo valandą skiriame patirčių, sukauptų per dieną, aptarimui.
Šį kartą viena dalyvė aptarimo metu išsakė, kad vienas iš labiausiai per visą dieną jai įstrigusių dalykų - kito žmogaus paliktas pėdos įspaudas pievelėje, per kurią ji lėtai ir dėmesingai ėjo. Ši kito žmogaus pėda jai reiškė, kad mes galime palikti pėdsaką žemėje, tačiau tik jeigu einame pievele, o ne asfaltuotu keliu. Tai įdomiai susisiejo su kitos dalyvės mintimi, kad kai mums viskas lengvai klostosi, mes tarsi keliaujam grįstais ir asfaltuotais gyvenimo keliais, o kai kyla sunkumų, tartum žengiame per nelygią, galbūt net duobėtą pievą, kuria eiti sunkiau ir pavojingiau. Tačiau galbūt žmonės, kurie nebijo eiti pievomis ir laukais, o ne tik keliauti grįstais takeliais ir asfaltuotais keliais, iš tiesų dažniau palieka pėdsaką? Tai - tiesiog keletas pavyzdžių apie tai, kaip labai paprasti dalykai kartais gali padėti kitaip pažvelgti į gana sudėtingus gyvenimo klausimus.
Pavyzdžiui, kai plaunu indus (šiaip jau nemėgstu to :), kartais prisimenu vieno iš dėmesingumo lavinimo autoritetų, vietnamiečio zen meistro Thich Nhat Hanh raginimą į šį darbą žvelgti kaip į kūdikio maudymą. Ir kartais, dėmesingai įsižiūrėjus į puodelį ar lėkštę, galima pamatyti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, puodelis gali būti naujas, blizgantis ir gražus, bet jis gali būti ir pasibraižęs, padėvėtas (tarsi pagyvenęs)ar netgi dužęs ir klijuotas. Matant įbrėžimus ir įtrūkimus natūraliai kyla mintis apie puodelio laikinumą. Puodelis, kaip ir žmogus, gyvena savo gyvenimą ir nėra amžinas.
Kartais sakoma, kad norint įgyti daugiau išminties reikia ne ieškoti naujų dalykų, o pažvelgti į tuos pačius dalykus naujomis akimis. Atrodo, kad dėmesingumo pratybos gali būti įrankis, suteikintis galimybių pažvelgti į kasdien matomus dalykus naujai ir pamatyti juose kažką, kas gali mus praturtinti.
Šių užsiėmimų metų dėmesingai darome paprastus, kasdienius dalykus - kvėpuojame, sėdime, atliekame judesius, vaikštome, valgome. Tačiau įspūdinga būna tai, kokių gražių ir prasmingų įžvalgų dalyviams ateina į galvą ramiai, geranoriškai ir dėmesingai visa tai darant. Paprastai toks visos dienos užsiėmimas trunka 7 valandas, iš jų maždaug šešetą valandų dalyvių prašome tarpusavyje nesikalbėti. Kalbame tik mes, pakaitomis vesdami prtybas, o dalyviai, esant reikalui, taip pat gali prieiti ir pasikalbėti su mumis. Na, o paskutinę užsiėmimo valandą skiriame patirčių, sukauptų per dieną, aptarimui.
Šį kartą viena dalyvė aptarimo metu išsakė, kad vienas iš labiausiai per visą dieną jai įstrigusių dalykų - kito žmogaus paliktas pėdos įspaudas pievelėje, per kurią ji lėtai ir dėmesingai ėjo. Ši kito žmogaus pėda jai reiškė, kad mes galime palikti pėdsaką žemėje, tačiau tik jeigu einame pievele, o ne asfaltuotu keliu. Tai įdomiai susisiejo su kitos dalyvės mintimi, kad kai mums viskas lengvai klostosi, mes tarsi keliaujam grįstais ir asfaltuotais gyvenimo keliais, o kai kyla sunkumų, tartum žengiame per nelygią, galbūt net duobėtą pievą, kuria eiti sunkiau ir pavojingiau. Tačiau galbūt žmonės, kurie nebijo eiti pievomis ir laukais, o ne tik keliauti grįstais takeliais ir asfaltuotais keliais, iš tiesų dažniau palieka pėdsaką? Tai - tiesiog keletas pavyzdžių apie tai, kaip labai paprasti dalykai kartais gali padėti kitaip pažvelgti į gana sudėtingus gyvenimo klausimus.
Pavyzdžiui, kai plaunu indus (šiaip jau nemėgstu to :), kartais prisimenu vieno iš dėmesingumo lavinimo autoritetų, vietnamiečio zen meistro Thich Nhat Hanh raginimą į šį darbą žvelgti kaip į kūdikio maudymą. Ir kartais, dėmesingai įsižiūrėjus į puodelį ar lėkštę, galima pamatyti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, puodelis gali būti naujas, blizgantis ir gražus, bet jis gali būti ir pasibraižęs, padėvėtas (tarsi pagyvenęs)ar netgi dužęs ir klijuotas. Matant įbrėžimus ir įtrūkimus natūraliai kyla mintis apie puodelio laikinumą. Puodelis, kaip ir žmogus, gyvena savo gyvenimą ir nėra amžinas.
Kartais sakoma, kad norint įgyti daugiau išminties reikia ne ieškoti naujų dalykų, o pažvelgti į tuos pačius dalykus naujomis akimis. Atrodo, kad dėmesingumo pratybos gali būti įrankis, suteikintis galimybių pažvelgti į kasdien matomus dalykus naujai ir pamatyti juose kažką, kas gali mus praturtinti.
2012 m. birželio 10 d., sekmadienis
Maži įpročiai "prigyja" greičiau
Neseniai viename tinklaraštyje perskaičiau apie JAV psichologą BJ Fogg, beveik 20 metų tyrinėjantį, kaip formuojasi žmogaus įpročiai ir kaip juos galima keisti. Keli jo atrasti principai, kaip rodo tyrimai, padeda ir lengviau įdiegti naujus įpročius, ir juos išlaikyti. Šiuo metu BJ Fogg siūlo visiems norintiems nemokamai sudalyvauti jo 5 dienų trijų mažučių įpročių diegimo programoje, apie kurią galima daugiau pasiskaityti čia: http://tinyhabits.com/ Visai neseniai ir aš išmėginau šią programą, ir kiek žemiau trumpai parašysiu apie savo įspūdžius.
Tačiau pirmiausia - apie BJ Fogg suformuluotus principus. Visų pirma, anot šio mokslininko, kad lengviau pradėtų formuotis įprotis, veiksmas, kurį norime įprasti kasdien atlikinėti, turi būti trumpas ir lengvas. Jo trukmė pradžioje turėtų neviršyti 30 sekundžių. (Žinau, kad tai skamba keistai, tačiau tai tik pradžia! :) Be to, šį veiksmą reikėtų "pririšti" prie kokio nors kito veiksmo, kurį jau dabar kasdien atliekame. Pvz. galime nutarti, kad kasdien, vos tik atsikėlę iš lovos (jau egzistuojantis įprotis) išgersime tris gurkšnius vandens (naujas įprotis, kuris neužtruks ilgiau nei 30 sekundžių). Arba, tarkime,vos įėję pro namų duris, padėsime automobilio raktelius tam skirtoje vietoje. Naujasis veiksmas turėtų būti toks paprastas, aiškus ir nesunkus, kad "būtų sunku jo neatlikti". Kitas labai svarbus naujo įpročio formavimo elementas - pagirti save kaskart, kai atliekame suplanuotą veiksmą, kad ir koks mažas jis būtų. Pagyrimas turėtų būti toks, koks mums yra priimtinas ir kelia teigiamas emocijas. Jeigu jums malonu sau sakyti "Šaunu!", "Puiku!", arba "Šaunuolė(-is)!", tai - puikūs pagyrimo variantai. Pagyrimo funkcija - sukelti teigiamą emociją. Man, pavyzdžiui, malonu sau pasakyti :"Na va, aš tai atlikau", todėl formuodama savo naujus mažučius įpročius dažniausiai sakiau sau būtent taip (nors tikrai ne visada lengvai prisimindavau šį elementą!).
Anot BJ Fogg, mokantis praktiškai taikyti šį mažučių įpročių diegimo metodą, verta pasirinkti tris įpročius iš karto ir susitarti su artimu žmogumi ar draugu, kad keletą pirmųjų dienų jis ar ji jus palaikytų - t.y. domėtųsi, kaip jums sekasi, pasidžiaugtų jūsų sėkme ir paragintų toliau stengtis. Vienas iš variantų šiuo metu yra prisijungti prie BJ Fogg programos. Tuomet pirmąsias 5 dienas kasdien gausite po elektroninį laišką, į kurį atsakydami galėsite įsivardinti, kaip jums tądien sekėsi diegti naujus įpročius ir gausite grįžtamąjį ryšį. Tokiam pasimėginimui visai nebūtina rinktis jums labai svarbių įpročių, tai gali būti maži pokyčiai, kurie leistų išmėginti, kaip šie principai veikia būtent jums. Vėliau, įgijus įpročių formavimo įgūdžių, galima juos taikyti toliau.
Norėdama išmėginti, kaip veikia BJ Fogg siūloma programa, o kartu įdiegti sau keletą naujų gerų įpročių, aš apsisprendžiau kasdien, 1) vos atsikėlus, padaryti tris pasukimus pečiais atgal (mano viršutinė nugaros dalis linkusi įsitempti), 2) vėliau, jau apsirengus, atsisėsti ant kėdės ir tris kartus dėmesingai įkvėpti bei iškvėpti, ir galiausiai, 3) kaskart, patikrinus el. paštą, išgerti 2 gurkšnius vandens. (Nes geriu jo per mažai).
Pasirodė, kad du pirmuosius įpročius pasirinkau daug išmintingiau, nei trečiąjį. Pečių pasukimus ir dėmesingą kvėpavimą įsiminiau gana lengvai. Trečią ar ketvirtą dieną pati pirmoji mintis pabudus buvo apie tai, kad netrukus suksiu pečius! :) Nors iki šiol daug labiau mėgdavau meditacijas atlikti vakarais, po visų darbų, tačiau trys dėmesingi atokvėpiai pasirodė labai geras variantas. Jie užima visai nedaug laiko, bet padeda įsisąmoninti savo kūną ir apskritai buvimą, ir kartu nuteikia dėmesingesnei dienai. Tačiau mėginimas atsigerti kaskart perskaičius el. laiškus man "nesuveikė" - dažnai laiškai sukelia įvairių minčių, kartais užtrunka nemažai laiko, kol į juos atsakau, todėl apie vandens gėrimą nuolat pamiršdavau ir nutariau šį įprotį netrukus kaip nors modifikuoti, kad jis taptų lengviau įgyvendinamas.
Kiekviename savo laiške (žinoma, jie ne asmeniški, automatizuoti, tačiau vis tiek gerai atlieka savo funkciją), BJ Fogg primena - "Keep it tiny". ("Išlaikyk jį mažą"). Ir tai iš tikrųjų veikia - užuot pajutusi, kad naujasis elgesys reikalauja daug jėgų ir energijos, aš kasdien jaučiau, kad jis toks mažutis ir lengvutis, jog norisi jį ne tik atlikti, bet ir tęsti ilgiau, nei numatyta - apsukti daugiau ratukų pečiais, ilgiau dėmesingai pakvėpuoti. Taip po truputį įpročiai auga ir plinta. Bus įdomu stebėti, kaip jie vystysis toliau, tad po kurio laiko vėl pasidalinsiu patirtimi. O jeigu dar kas nors apsispręstų pasinaudoti šiais principais ar BJ Fogg programa - būtų įdomu išgirsti atsiliepimų. :)
Tačiau pirmiausia - apie BJ Fogg suformuluotus principus. Visų pirma, anot šio mokslininko, kad lengviau pradėtų formuotis įprotis, veiksmas, kurį norime įprasti kasdien atlikinėti, turi būti trumpas ir lengvas. Jo trukmė pradžioje turėtų neviršyti 30 sekundžių. (Žinau, kad tai skamba keistai, tačiau tai tik pradžia! :) Be to, šį veiksmą reikėtų "pririšti" prie kokio nors kito veiksmo, kurį jau dabar kasdien atliekame. Pvz. galime nutarti, kad kasdien, vos tik atsikėlę iš lovos (jau egzistuojantis įprotis) išgersime tris gurkšnius vandens (naujas įprotis, kuris neužtruks ilgiau nei 30 sekundžių). Arba, tarkime,vos įėję pro namų duris, padėsime automobilio raktelius tam skirtoje vietoje. Naujasis veiksmas turėtų būti toks paprastas, aiškus ir nesunkus, kad "būtų sunku jo neatlikti". Kitas labai svarbus naujo įpročio formavimo elementas - pagirti save kaskart, kai atliekame suplanuotą veiksmą, kad ir koks mažas jis būtų. Pagyrimas turėtų būti toks, koks mums yra priimtinas ir kelia teigiamas emocijas. Jeigu jums malonu sau sakyti "Šaunu!", "Puiku!", arba "Šaunuolė(-is)!", tai - puikūs pagyrimo variantai. Pagyrimo funkcija - sukelti teigiamą emociją. Man, pavyzdžiui, malonu sau pasakyti :"Na va, aš tai atlikau", todėl formuodama savo naujus mažučius įpročius dažniausiai sakiau sau būtent taip (nors tikrai ne visada lengvai prisimindavau šį elementą!).
Anot BJ Fogg, mokantis praktiškai taikyti šį mažučių įpročių diegimo metodą, verta pasirinkti tris įpročius iš karto ir susitarti su artimu žmogumi ar draugu, kad keletą pirmųjų dienų jis ar ji jus palaikytų - t.y. domėtųsi, kaip jums sekasi, pasidžiaugtų jūsų sėkme ir paragintų toliau stengtis. Vienas iš variantų šiuo metu yra prisijungti prie BJ Fogg programos. Tuomet pirmąsias 5 dienas kasdien gausite po elektroninį laišką, į kurį atsakydami galėsite įsivardinti, kaip jums tądien sekėsi diegti naujus įpročius ir gausite grįžtamąjį ryšį. Tokiam pasimėginimui visai nebūtina rinktis jums labai svarbių įpročių, tai gali būti maži pokyčiai, kurie leistų išmėginti, kaip šie principai veikia būtent jums. Vėliau, įgijus įpročių formavimo įgūdžių, galima juos taikyti toliau.
Norėdama išmėginti, kaip veikia BJ Fogg siūloma programa, o kartu įdiegti sau keletą naujų gerų įpročių, aš apsisprendžiau kasdien, 1) vos atsikėlus, padaryti tris pasukimus pečiais atgal (mano viršutinė nugaros dalis linkusi įsitempti), 2) vėliau, jau apsirengus, atsisėsti ant kėdės ir tris kartus dėmesingai įkvėpti bei iškvėpti, ir galiausiai, 3) kaskart, patikrinus el. paštą, išgerti 2 gurkšnius vandens. (Nes geriu jo per mažai).
Pasirodė, kad du pirmuosius įpročius pasirinkau daug išmintingiau, nei trečiąjį. Pečių pasukimus ir dėmesingą kvėpavimą įsiminiau gana lengvai. Trečią ar ketvirtą dieną pati pirmoji mintis pabudus buvo apie tai, kad netrukus suksiu pečius! :) Nors iki šiol daug labiau mėgdavau meditacijas atlikti vakarais, po visų darbų, tačiau trys dėmesingi atokvėpiai pasirodė labai geras variantas. Jie užima visai nedaug laiko, bet padeda įsisąmoninti savo kūną ir apskritai buvimą, ir kartu nuteikia dėmesingesnei dienai. Tačiau mėginimas atsigerti kaskart perskaičius el. laiškus man "nesuveikė" - dažnai laiškai sukelia įvairių minčių, kartais užtrunka nemažai laiko, kol į juos atsakau, todėl apie vandens gėrimą nuolat pamiršdavau ir nutariau šį įprotį netrukus kaip nors modifikuoti, kad jis taptų lengviau įgyvendinamas.
Kiekviename savo laiške (žinoma, jie ne asmeniški, automatizuoti, tačiau vis tiek gerai atlieka savo funkciją), BJ Fogg primena - "Keep it tiny". ("Išlaikyk jį mažą"). Ir tai iš tikrųjų veikia - užuot pajutusi, kad naujasis elgesys reikalauja daug jėgų ir energijos, aš kasdien jaučiau, kad jis toks mažutis ir lengvutis, jog norisi jį ne tik atlikti, bet ir tęsti ilgiau, nei numatyta - apsukti daugiau ratukų pečiais, ilgiau dėmesingai pakvėpuoti. Taip po truputį įpročiai auga ir plinta. Bus įdomu stebėti, kaip jie vystysis toliau, tad po kurio laiko vėl pasidalinsiu patirtimi. O jeigu dar kas nors apsispręstų pasinaudoti šiais principais ar BJ Fogg programa - būtų įdomu išgirsti atsiliepimų. :)
2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis
Ar būtina būti "tiesiam"?
Visai neseniai vienoje Vilniaus įstaigoje mačiau gražų, didelį ir vešlų vazoninį augalą: gal metro aukščio, dideliais, gražiais lapais, bet... labai kreivai išaugusį iš vazono. Gana storas ir tvirtas augalo stiebas buvo išaugęs ne vazono viduryje, o visiškai pakraštyje, ir ne vertikaliai aukštyn, o gana pasvirusiai, todėl aukščiau stiebas turėjo šį kreivumą "kompensuoti", ir visas augalas buvo gana vingiuotas. Tačiau tai galėjai pamatyti tik gerai įsižiūrėjęs, ir atrodė, kad tai augalui visai netrukdo puikiai augti. Nepaisant savo kreivumo, jis atrodė labai tvirtas ir stiprus. Nejučiomis kilo mintis - "Kaip gerai, kad kažkas suprato, kad šio augalo nebūtina "taisyti"!
Paskui prisiminiau tėvų sode seniai augančią labai kreivą kriaušę. Jos kamienas netoli šaknų išaugęs ne statmenai, o beveik lygiagrečiai žemei (mes kartais ją vadiname gulinčia kriauše), ir tik aukščiau atkyla ir tiesiasi į viršų. Nežinau, ar kada kas nors mėgino ją atitiesinti, tačiau net jeigu mėgino, matyt, nesėkmingai. Laimei, senelis, kuris sodino ir kelis dešimtmečius prižiūrėjo sodą, matyt nemanė, kad kreivą kriaušę reikia pašalinti ir pakeisti tiesia, antraip dabar neturėtume vieno iš įdomiausių medžių, kuris veda skanias ankstyvas kriaušes.
Anoniminiai alkoholikai (AA) garsėja išmintingu posakiu, kuriuo stengiasi vadovautis: "Dieve, padėk man keisti tai, ką galiu, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito." Kartais tie dalykai, kurių negalime pakeisti (kaip šių dviejų subrendusių augalų kreivumo) atrodo, yra ir tokie, kurių keisti net ir nereikia (nes abu augalai vešlūs ir kitais atžvilgiais sveiki bei stiprūs).
Kartais mes kenčiame dėl to, kad arba patys jaučiamės kokiu nors atžvilgiu "kreivi" (nepakankamai gražūs, protingi, emociškai stiprūs, nepakankamai pripažinti ir pasiekę, neradę antrosios pusės, neturime tokio namo ar automobilio kaip brolis ar kaimynas, ir pan.) arba jaudinamės dėl kitų žmonių "kreivumo" (pvz. kad mūsų vaikui labiau patinka muzika ar dailė, negu matematika, ar kad partneris ar vyras nepakankamai gerai atrodo draugių akyse, ir t.t.) Kuo nelanksčiau mes įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, tuo daugiau "kreivumų" galime pastebėti, ir jaudintis dėl jų.
Tačiau taip jau yra, kad daugeliui iš mūsų gyvenime tenka susidurti su didesniais ar mažesniai iššūkiais ar sunkumais. Ir tvarkydamiesi su jais, kompensuodami juos, daugelis tampame mažumėlę "kreivi", pasvirę į vieną ar kitą pusę. :) Tačiau jeigu atidžiau apsidairysime, pamatysime, kad visa gamta tokia yra. Tiek augalai, tiek gyvūnai, tiek mes, žmonės, esame labai įvairiai "kreivi". Laimei, labai dažnai tas kreivumas mums netrukdo atskleisti savo esmės - taip, kaip, pavyzdžiui, mūsų kriaušei, ir kaip tam vešliam augalui dideliais gražiais lapais. :)
Paskui prisiminiau tėvų sode seniai augančią labai kreivą kriaušę. Jos kamienas netoli šaknų išaugęs ne statmenai, o beveik lygiagrečiai žemei (mes kartais ją vadiname gulinčia kriauše), ir tik aukščiau atkyla ir tiesiasi į viršų. Nežinau, ar kada kas nors mėgino ją atitiesinti, tačiau net jeigu mėgino, matyt, nesėkmingai. Laimei, senelis, kuris sodino ir kelis dešimtmečius prižiūrėjo sodą, matyt nemanė, kad kreivą kriaušę reikia pašalinti ir pakeisti tiesia, antraip dabar neturėtume vieno iš įdomiausių medžių, kuris veda skanias ankstyvas kriaušes.
Anoniminiai alkoholikai (AA) garsėja išmintingu posakiu, kuriuo stengiasi vadovautis: "Dieve, padėk man keisti tai, ką galiu, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito." Kartais tie dalykai, kurių negalime pakeisti (kaip šių dviejų subrendusių augalų kreivumo) atrodo, yra ir tokie, kurių keisti net ir nereikia (nes abu augalai vešlūs ir kitais atžvilgiais sveiki bei stiprūs).
Kartais mes kenčiame dėl to, kad arba patys jaučiamės kokiu nors atžvilgiu "kreivi" (nepakankamai gražūs, protingi, emociškai stiprūs, nepakankamai pripažinti ir pasiekę, neradę antrosios pusės, neturime tokio namo ar automobilio kaip brolis ar kaimynas, ir pan.) arba jaudinamės dėl kitų žmonių "kreivumo" (pvz. kad mūsų vaikui labiau patinka muzika ar dailė, negu matematika, ar kad partneris ar vyras nepakankamai gerai atrodo draugių akyse, ir t.t.) Kuo nelanksčiau mes įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, tuo daugiau "kreivumų" galime pastebėti, ir jaudintis dėl jų.
Tačiau taip jau yra, kad daugeliui iš mūsų gyvenime tenka susidurti su didesniais ar mažesniai iššūkiais ar sunkumais. Ir tvarkydamiesi su jais, kompensuodami juos, daugelis tampame mažumėlę "kreivi", pasvirę į vieną ar kitą pusę. :) Tačiau jeigu atidžiau apsidairysime, pamatysime, kad visa gamta tokia yra. Tiek augalai, tiek gyvūnai, tiek mes, žmonės, esame labai įvairiai "kreivi". Laimei, labai dažnai tas kreivumas mums netrukdo atskleisti savo esmės - taip, kaip, pavyzdžiui, mūsų kriaušei, ir kaip tam vešliam augalui dideliais gražiais lapais. :)
2012 m. gegužės 22 d., antradienis
Trys mažučiai dėmesingumo stiprinimo įpročiai
Šiuos savo pačios atrastus žingsnelius savo tinklaraštyje "Mind Deep" aprašo psichoterapeutė ir dėmesingumo mokytoja Marguerite Manteau-Rao. Štai kokie jie:
1. Kasdien vos pabudusi ji primena sau, kad šiandien nori būti dėmesinga.
2. Pabaigusi rengtis keletui sekundžių atsisėda ant meditacijai skirtos kėdės ir pamedituoja.
3. Vakare atsigulusi apie pusę minutės praktikuoja atjautos meditaciją, linkėdama gero sau ir kitiems žmonėms.
Detaliau šiuos žingsnelius ir Marguerite patirtį kasdien juos kartojant rasite aprašytus tinklaraštyje.
1. Kasdien vos pabudusi ji primena sau, kad šiandien nori būti dėmesinga.
2. Pabaigusi rengtis keletui sekundžių atsisėda ant meditacijai skirtos kėdės ir pamedituoja.
3. Vakare atsigulusi apie pusę minutės praktikuoja atjautos meditaciją, linkėdama gero sau ir kitiems žmonėms.
Detaliau šiuos žingsnelius ir Marguerite patirtį kasdien juos kartojant rasite aprašytus tinklaraštyje.
2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis
Greitai ir užtikrintai? :)
Savo knygoje "Thinking, Fast and Slow", psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman aprašo įvairių įdomių psichologinių reiškinių. Vienas iš jų, apie kurį trumpai parašysiu šiandien - vadinamoji prieinamumo euristika. Pasirodo, dažnai mūsų protas, vertindamas, kiek kokia nors mintis yra teisinga arba tikėtina, remiasi tuo, kaip lengvai ir greitai pavyksta rasti ją iliustruojančių pavyzdžių.
Tarkime, vieno šioje knygoje aprašomo eksperimento metu grupė žmonių buvo paprašyti įvardinti 6 atvejus, kai jie buvo tvirti ir apgynė savo nuomonę ir interesus, o po to įvertinti, kiek jiems būdingas gebėjimas taip elgtis. Kitos grupės tie patys mokslininkai paprašė įvardinti 12 tokių elgesio pavyzdžių, o paskui vėlgi įvertinti šį savo gebėjimą apskritai. Kaip manote, kuri grupė buvo linkusi geriau vertinti savo gebėjimą apginti savo interesus? Pirmoji! Pasirodo, nors antrosios grupės nariai turėjo sugalvoti (ir dauguma sugalvojo) daugiau tokio elgesio pavyzdžių, tačiau kadangi prašomas pavyzdžių skaičius buvo didelis, į pabaigą jiems sunkiai sekėsi jų ieškoti, ir tai šie žmonės, patys to nenumanydami, įvertino kaip požymį, rodantį, kad šis jų gebėjimas nėra toks jau išlavintas. (Nes antraip pavyzdžiui "turėtų" lengvai ir greitai ateiti į galvą - mes automatiškai darome tokią prielaidą!)
Ši mūsų proto ypatybė buvo iliustruota įvairių eksperimentų pagalba, ir kai kurie iš jų gana linksmi. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus paprašoma įvardinti daug argumentų, kodėl jis apsisprendė pirkti tam tikros markės automobilį, žmogus pradeda tuo pasirinkimu abejoti. (Vėlgi - nes į pabaigą darosi vis sunkiau rasti argumentų, o lėtumas "rodo", kad kažkas nėra visai gerai). Vienas Kalifornijos universiteto (JAV) profesorius ypač kūribingai panaudojo šį reiškinį - jis atrado, kad jeigu studentų prašo pateikti daug pastabų jo paskaitoms, studentai paskaitas įvertina palankiau nei tada, kai jis prašo pateikti tik vieną kitą pastabą. :) (Matyt studentai mąsto taip, kad jeigu sunku prigalvoti daug pastabų, paskaitos turėtų būti visai geros).
Be to, mūsų mąstymo "lengvumo" ir kartu išvadų įtikinamumo suvokimui įtakos turi netgi dirbtinės veido išraiškos. Pavyzdžiui, dalies eksperimento dalyvių, atmintyje ieškojusių pavyzdžių, kuomet jie apgynė savo interesus, buvo paprašyta suraukti antakius. Nors visos kitos sąlygos buvo vienodos, šie žmonės savo gebėjimą apginti savo interesus įvertino kaip mažesnį, negu tie, kas eksperimento metu (vėlgi eksperimentatorių prašymu) dirbtinai šypsojosi. Manoma, kad suraukusieji antakius savo įdėtas pastangas suvokė kaip didesnes, ir atitinkamai vertino, kad kadangi jiems prireikė daugiau pastangų, vadinasi, jų gebėjimas taip elgtis yra mažesnis.
Kitaip sakant, mūsų protas kartais gali būti gana lengvai vedžiojamas už nosies, pavyzdžiui, lengvai tikėti ta informacija, kuri greitai ateina į galvą, ir sunkiau ta - kuri ateina lėčiau, kuriai "ištraukti" iš atminties reikia pastangų. Būtent dėl to kurį laiką po aviakatastrofų žmonės keliavimą lėktuvu suvokia kaip mažiau saugų (nes labai lengvai prisimena nesaugumą iliustruojantį pavyzdį), tačiau statistiškai juk saugumas nekinta nuo to, ar paskutinė katastrofa įvyko prieš dvi dienas, ar prieš dvejus metus. Panašiai yra ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kartą padarę klaidingą sprendimą darbe, mes galime imti daug labiau abejoti, ar nesuklysime vėl, o padarę tris gerus sprendimus galime imti manyti esantys beveik neklystantys ir labai savimi pasitikėti. (Nors jeigu peržvelgtume savo darbinės biografijos dešimtmetį, tikrai rastume ir vienokių, ir kitokių sprendimų). Todėl verta prisiminti gerą posakį - kad norint spręsti objektyviau ir patikimiau, verta įdėti pastangų, kad pamatytume abi paveikslo puses, o ne tik tą, kuri dėl kokių nors pastarųjų įvykių ir įspudžių lengviausiai ateina į galvą. :)
Kartais klientai, psichoterapeuto skatinami į tą kitą paveikslo pusę pažvelgti, įvardija, kad jaučiasi taip, tarsi apgaudinėtų save. Ir tai visai suprantama - mūsų protas iš tiesų, kaip matome, labiau linkęs tikėti tuo, kas ateina į galvą greitai ir užtikrintai, ir daug skeptiškiau vertinti sunkiau prieinamą informaciją. Ir vis dėlto matyt kartais, kad priartėtume prie realybės, labai svarbu rasti būdų šiam polinkiui "apeiti" :)
Tarkime, vieno šioje knygoje aprašomo eksperimento metu grupė žmonių buvo paprašyti įvardinti 6 atvejus, kai jie buvo tvirti ir apgynė savo nuomonę ir interesus, o po to įvertinti, kiek jiems būdingas gebėjimas taip elgtis. Kitos grupės tie patys mokslininkai paprašė įvardinti 12 tokių elgesio pavyzdžių, o paskui vėlgi įvertinti šį savo gebėjimą apskritai. Kaip manote, kuri grupė buvo linkusi geriau vertinti savo gebėjimą apginti savo interesus? Pirmoji! Pasirodo, nors antrosios grupės nariai turėjo sugalvoti (ir dauguma sugalvojo) daugiau tokio elgesio pavyzdžių, tačiau kadangi prašomas pavyzdžių skaičius buvo didelis, į pabaigą jiems sunkiai sekėsi jų ieškoti, ir tai šie žmonės, patys to nenumanydami, įvertino kaip požymį, rodantį, kad šis jų gebėjimas nėra toks jau išlavintas. (Nes antraip pavyzdžiui "turėtų" lengvai ir greitai ateiti į galvą - mes automatiškai darome tokią prielaidą!)
Ši mūsų proto ypatybė buvo iliustruota įvairių eksperimentų pagalba, ir kai kurie iš jų gana linksmi. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus paprašoma įvardinti daug argumentų, kodėl jis apsisprendė pirkti tam tikros markės automobilį, žmogus pradeda tuo pasirinkimu abejoti. (Vėlgi - nes į pabaigą darosi vis sunkiau rasti argumentų, o lėtumas "rodo", kad kažkas nėra visai gerai). Vienas Kalifornijos universiteto (JAV) profesorius ypač kūribingai panaudojo šį reiškinį - jis atrado, kad jeigu studentų prašo pateikti daug pastabų jo paskaitoms, studentai paskaitas įvertina palankiau nei tada, kai jis prašo pateikti tik vieną kitą pastabą. :) (Matyt studentai mąsto taip, kad jeigu sunku prigalvoti daug pastabų, paskaitos turėtų būti visai geros).
Be to, mūsų mąstymo "lengvumo" ir kartu išvadų įtikinamumo suvokimui įtakos turi netgi dirbtinės veido išraiškos. Pavyzdžiui, dalies eksperimento dalyvių, atmintyje ieškojusių pavyzdžių, kuomet jie apgynė savo interesus, buvo paprašyta suraukti antakius. Nors visos kitos sąlygos buvo vienodos, šie žmonės savo gebėjimą apginti savo interesus įvertino kaip mažesnį, negu tie, kas eksperimento metu (vėlgi eksperimentatorių prašymu) dirbtinai šypsojosi. Manoma, kad suraukusieji antakius savo įdėtas pastangas suvokė kaip didesnes, ir atitinkamai vertino, kad kadangi jiems prireikė daugiau pastangų, vadinasi, jų gebėjimas taip elgtis yra mažesnis.
Kitaip sakant, mūsų protas kartais gali būti gana lengvai vedžiojamas už nosies, pavyzdžiui, lengvai tikėti ta informacija, kuri greitai ateina į galvą, ir sunkiau ta - kuri ateina lėčiau, kuriai "ištraukti" iš atminties reikia pastangų. Būtent dėl to kurį laiką po aviakatastrofų žmonės keliavimą lėktuvu suvokia kaip mažiau saugų (nes labai lengvai prisimena nesaugumą iliustruojantį pavyzdį), tačiau statistiškai juk saugumas nekinta nuo to, ar paskutinė katastrofa įvyko prieš dvi dienas, ar prieš dvejus metus. Panašiai yra ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kartą padarę klaidingą sprendimą darbe, mes galime imti daug labiau abejoti, ar nesuklysime vėl, o padarę tris gerus sprendimus galime imti manyti esantys beveik neklystantys ir labai savimi pasitikėti. (Nors jeigu peržvelgtume savo darbinės biografijos dešimtmetį, tikrai rastume ir vienokių, ir kitokių sprendimų). Todėl verta prisiminti gerą posakį - kad norint spręsti objektyviau ir patikimiau, verta įdėti pastangų, kad pamatytume abi paveikslo puses, o ne tik tą, kuri dėl kokių nors pastarųjų įvykių ir įspudžių lengviausiai ateina į galvą. :)
Kartais klientai, psichoterapeuto skatinami į tą kitą paveikslo pusę pažvelgti, įvardija, kad jaučiasi taip, tarsi apgaudinėtų save. Ir tai visai suprantama - mūsų protas iš tiesų, kaip matome, labiau linkęs tikėti tuo, kas ateina į galvą greitai ir užtikrintai, ir daug skeptiškiau vertinti sunkiau prieinamą informaciją. Ir vis dėlto matyt kartais, kad priartėtume prie realybės, labai svarbu rasti būdų šiam polinkiui "apeiti" :)
2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis
Ko dabar nematau, to nėra?
Tarkime, jūsų klausia: "Veronika yra stipri ir protinga. Ar ji būtų gera vadovė?" Jeigu jūsų protas veikia panašiai, kaip daugumos žmonių, ko gero pastebėjote, kaip beveik akimirksniu ateina į galvą automatinis, spontaniškas atsakymas "taip", nors iš esmės visiškai gali būti, kad jeigu paprašytume Veroniką apibūdinti išsamiau, išgirstume, pavyzdžiui, kad ji taip pat yra žiauri ir korumpuota. Ir savaime suprantama, kad jeigu mums Veroniką iš karto apibūdindų kaip žiaurią ir korumptuotą, mes tuoj pat atsakytume, kad ji netinkama būti vadove, ir mums nebūtų svarbu, kad ji galbūt stipri ir protinga.
Tokį ir įvairių kitokių pavyzdžių pateikia žymus iš Izraelio kilęs psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, Fast and Slow" rašydamas apie mūsų proto polinkį greitai daryti išvadas. Kaip rašo D. Kahneman, evoliuciškai šis gebėjimas buvo labai naudingas, nes padėjo žmonėms greitai spręsti, ar aplinka saugi ar ne, ar joje yra kokių nors pavojų, o gal atvirkščiai, ką tik atsirado kokia nors puiki galimybė, kuria reikia skubiai pasinaudoti. Kad visa tai būtų įmanoma, mūsų mąstymas įgijo įvairių įdomių ypatumų, kurie mus veikia ir šiandien, tačiau juos tikrai ne visada lengva pastebėti. Vienas iš tokių ypatumų - tai polinkis greitai daryti išvadas ignoruojant tą informaciją, kurios nėra.
Žinoma, jeigu stabtelime ir susimąstome (tuomet, anot D. Kahneman, įsijungia lėtasis protas), dažnai suvokiame, kad turime per mažai informacijos išvadoms daryti. Tačiau kartais tokiems stabtelėjimams tiesiog nėra arba gaila laiko, ypač jeigu sprendimas nėra labai reikšmingas. Pavyzdžiui, daugelis mūsų, pirkdami maistą, pasikliaujame lengviausiai prieinama informacija ir pernelyg nesigiliname į tai, kam sužinoti reikia kiek daugiau pastangų. Tarkime, visai neseniai buvau parduotuvėje ir pamačiau jogurtą, ant kurio buvo ryškiai užrašyta "Liesas ir lengvas". Nusipirkau jo džiaugdamasi, kad perku gerą produktą, ir tik paskui pamačiau, kad jis su cukrumi, o paprastai stengiuosi pirkti jogurtą be cukraus. Tačiau keli pozityvūs ir ryškiai užrašyti žodžiai pastumėjo mane padaryti automatinę išvadą, kad jogurtas visais atžvilgiais tinkamas, vadinasi, ir be cukraus. Tai, kad namuose skaitydama jo sudėtį nustebau pamačiusi, kad į jį įdėta cukraus, akivaizdžiai parodė, jog buvau padarusi išvadą (nepagrįstą), kad jogurtas nesaldintas :)
Grįžkime prie Veronikos. Jeigu ji, pavyzdžiui, pretenduotų tapti mūsų skyriaus vadove, mes galbūt, jeigu galėtume, pasidomėtume įvairesnėmis jos būdo pusėmis (nors irgi nebūtinai). Tačiau jeigu kalbame apie abstrakčią Veroniką (arba konkrečią, tačiau mums mažai reikšmingą), mūsų protas greitai pateikia automatinį atsakymą ir galime pereiti prie kitų dalykų.
Vis dėlto tikrai pasitaiko situacijų, kai per greitas peršokimas prie išvadų gali gana rimtai mums kliudyti. Pavyzdžiui, žmonės, sergantys panikos priepuoliais, vos tik pajutę greitesnį širdies plakimą ar pakitusį kvėpavimą, būna linkę peršokti prie išvadų "Vėl prasideda!", "Išprotėsiu", "Mirsiu", "Turiu kuo greičiau išeiti iš šitos parduotuvės" ir pan. Tie, kas anksčiau yra sirgę depresija, vos tik pasijutę liūdni (netgi kai tam tikroje situacijoje tai visai natūralu) gali peršokti prie išvadų "Aš nenormaliai reaguoju", "Kažkas su manimi netaip", "Aš nuolat blogai jaučiuosi" ar pan. Jau prieš keletą dešimtmečių kognityvinės terapijos kūrėjas Aaron Beck pastebėjo tai, kad tiek nerimo sutrikimais, tiek depresija sergantiems žmonėms būdingas greitesnis peršokimas prie neigiamų išvadų (kartu ignoruojant teigiamą arba neutralią informaciją, kuri tuo metu ne tokia pastebima ir todėl "nesvarbi"). Tarkime, panikos sutrikimu sergantis žmogus, išgąsdintas kilusių simptomų ir norėdamas kuo greičiau rasti būdą išvengti prognozuojamų katastrofiškų jų pasekmių, kaskart ignoruoja faktą, kad nė vieno ankstesnio priepuolio metu nemirė ir neišprotėjo, o sergantysis depresija - kad tam tikrose situacijose normalu jausti liūdesį, kad liūdesys yra viena iš žmogui būdingų emocijų. Kognityvinėje terapijoje su šia problema sistemiškai dirbama stiprinant alternatyvų mąstymą, kurį D. Kahneman vadina "lėtuoju mąstymu", t.y. gebėjimą stabtelėti ir peržvelgti visą esamą informaciją, o ne tik tą, kuri tam tikru momentu yra lengviausiai pastebima, greičiausiai ateina į galvą.
Dar vienas būdas, padedantis lyg truputį iš šalies pažvelgti į savo mąstymo ypatumus, stebėti juos pernelyg neįsitraukiant, aklai jiems nepaklūstant - tai meditacinių technikų naudojimas. Žmonės, kurie reguliarių pratybų metu išmoksta stebėti savo mąstymą tiesiog kaip tam tikrą procesą, neretai tai apibūdina kaip gerokai išlaisvinantį gebėjimą.
Žinoma, kuo situacija mums atrodo grėsmingesnė (o didelis nerimas paprastai signalizuoja apie didelę suvokiamą grėsmę), tuo labiau įtikinantis atrodo "greitasis" mąstymas ir tuo sunkiau mums būna jį kvescionuoti. Tai ir suprantama, nes daugelį šimtmečių ir tūkstantmečių būtent greitasis mąstymas, būtent žaibiškų išvadų darymas ir skubių veiksmų, paremtų šiomis išvadomis, ėmimasis, užtikrino mums gyvybę.
Tačiau šiandien mes jau nebegyvename tarp plėšrūnų ir dažniausiai esame pakankamai saugūs, kad daugelyje situacijų galėtume sau leisti tam tikrą prabangą - stabtelėti ir susimąstyti, kas iš tiesų vyksta, kuo remdamiesi mes vienaip ar kitaip suvokiame tam tikrą situaciją, kokios informacijos mums trūksta ir kaip ją būtų galima gauti, kad galėtume išmintingai priimti sprendimus.
Tokį ir įvairių kitokių pavyzdžių pateikia žymus iš Izraelio kilęs psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, Fast and Slow" rašydamas apie mūsų proto polinkį greitai daryti išvadas. Kaip rašo D. Kahneman, evoliuciškai šis gebėjimas buvo labai naudingas, nes padėjo žmonėms greitai spręsti, ar aplinka saugi ar ne, ar joje yra kokių nors pavojų, o gal atvirkščiai, ką tik atsirado kokia nors puiki galimybė, kuria reikia skubiai pasinaudoti. Kad visa tai būtų įmanoma, mūsų mąstymas įgijo įvairių įdomių ypatumų, kurie mus veikia ir šiandien, tačiau juos tikrai ne visada lengva pastebėti. Vienas iš tokių ypatumų - tai polinkis greitai daryti išvadas ignoruojant tą informaciją, kurios nėra.
Žinoma, jeigu stabtelime ir susimąstome (tuomet, anot D. Kahneman, įsijungia lėtasis protas), dažnai suvokiame, kad turime per mažai informacijos išvadoms daryti. Tačiau kartais tokiems stabtelėjimams tiesiog nėra arba gaila laiko, ypač jeigu sprendimas nėra labai reikšmingas. Pavyzdžiui, daugelis mūsų, pirkdami maistą, pasikliaujame lengviausiai prieinama informacija ir pernelyg nesigiliname į tai, kam sužinoti reikia kiek daugiau pastangų. Tarkime, visai neseniai buvau parduotuvėje ir pamačiau jogurtą, ant kurio buvo ryškiai užrašyta "Liesas ir lengvas". Nusipirkau jo džiaugdamasi, kad perku gerą produktą, ir tik paskui pamačiau, kad jis su cukrumi, o paprastai stengiuosi pirkti jogurtą be cukraus. Tačiau keli pozityvūs ir ryškiai užrašyti žodžiai pastumėjo mane padaryti automatinę išvadą, kad jogurtas visais atžvilgiais tinkamas, vadinasi, ir be cukraus. Tai, kad namuose skaitydama jo sudėtį nustebau pamačiusi, kad į jį įdėta cukraus, akivaizdžiai parodė, jog buvau padarusi išvadą (nepagrįstą), kad jogurtas nesaldintas :)
Grįžkime prie Veronikos. Jeigu ji, pavyzdžiui, pretenduotų tapti mūsų skyriaus vadove, mes galbūt, jeigu galėtume, pasidomėtume įvairesnėmis jos būdo pusėmis (nors irgi nebūtinai). Tačiau jeigu kalbame apie abstrakčią Veroniką (arba konkrečią, tačiau mums mažai reikšmingą), mūsų protas greitai pateikia automatinį atsakymą ir galime pereiti prie kitų dalykų.
Vis dėlto tikrai pasitaiko situacijų, kai per greitas peršokimas prie išvadų gali gana rimtai mums kliudyti. Pavyzdžiui, žmonės, sergantys panikos priepuoliais, vos tik pajutę greitesnį širdies plakimą ar pakitusį kvėpavimą, būna linkę peršokti prie išvadų "Vėl prasideda!", "Išprotėsiu", "Mirsiu", "Turiu kuo greičiau išeiti iš šitos parduotuvės" ir pan. Tie, kas anksčiau yra sirgę depresija, vos tik pasijutę liūdni (netgi kai tam tikroje situacijoje tai visai natūralu) gali peršokti prie išvadų "Aš nenormaliai reaguoju", "Kažkas su manimi netaip", "Aš nuolat blogai jaučiuosi" ar pan. Jau prieš keletą dešimtmečių kognityvinės terapijos kūrėjas Aaron Beck pastebėjo tai, kad tiek nerimo sutrikimais, tiek depresija sergantiems žmonėms būdingas greitesnis peršokimas prie neigiamų išvadų (kartu ignoruojant teigiamą arba neutralią informaciją, kuri tuo metu ne tokia pastebima ir todėl "nesvarbi"). Tarkime, panikos sutrikimu sergantis žmogus, išgąsdintas kilusių simptomų ir norėdamas kuo greičiau rasti būdą išvengti prognozuojamų katastrofiškų jų pasekmių, kaskart ignoruoja faktą, kad nė vieno ankstesnio priepuolio metu nemirė ir neišprotėjo, o sergantysis depresija - kad tam tikrose situacijose normalu jausti liūdesį, kad liūdesys yra viena iš žmogui būdingų emocijų. Kognityvinėje terapijoje su šia problema sistemiškai dirbama stiprinant alternatyvų mąstymą, kurį D. Kahneman vadina "lėtuoju mąstymu", t.y. gebėjimą stabtelėti ir peržvelgti visą esamą informaciją, o ne tik tą, kuri tam tikru momentu yra lengviausiai pastebima, greičiausiai ateina į galvą.
Dar vienas būdas, padedantis lyg truputį iš šalies pažvelgti į savo mąstymo ypatumus, stebėti juos pernelyg neįsitraukiant, aklai jiems nepaklūstant - tai meditacinių technikų naudojimas. Žmonės, kurie reguliarių pratybų metu išmoksta stebėti savo mąstymą tiesiog kaip tam tikrą procesą, neretai tai apibūdina kaip gerokai išlaisvinantį gebėjimą.
Žinoma, kuo situacija mums atrodo grėsmingesnė (o didelis nerimas paprastai signalizuoja apie didelę suvokiamą grėsmę), tuo labiau įtikinantis atrodo "greitasis" mąstymas ir tuo sunkiau mums būna jį kvescionuoti. Tai ir suprantama, nes daugelį šimtmečių ir tūkstantmečių būtent greitasis mąstymas, būtent žaibiškų išvadų darymas ir skubių veiksmų, paremtų šiomis išvadomis, ėmimasis, užtikrino mums gyvybę.
Tačiau šiandien mes jau nebegyvename tarp plėšrūnų ir dažniausiai esame pakankamai saugūs, kad daugelyje situacijų galėtume sau leisti tam tikrą prabangą - stabtelėti ir susimąstyti, kas iš tiesų vyksta, kuo remdamiesi mes vienaip ar kitaip suvokiame tam tikrą situaciją, kokios informacijos mums trūksta ir kaip ją būtų galima gauti, kad galėtume išmintingai priimti sprendimus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)