Jei koją kiša nesėkmės baimė

Kartais būna, kad metų metais norime ką nors nuveikti, tačiau nesiryžtame, nes labai bijome patirti nesėkmę. Neseniai skaičiau apie vieną rašytoją, kuri vaikystėje visiems sakydavo, kad užaugusi rašys knygas, tačiau išdrįso pamėginti tik tuomet, kai pati užaugino vaikus ir neliko jokių pasiteisinimų, kad nėra laiko tuo užsiimti. Galutinis postūmis buvo tai, kad palaidojusi savo tėvą ji suprato, jog jeigu pati staiga mirtų, tai labiausiai būtų gaila, kad taip ir nepamėgino rašyti. Moters teigimu, šiame gyvenimo etape baimė, kad gali numirti nesužinojusi, ar turi talentą, tapo stipresnė už baimę patirti nesėkmę...
Manoma, kad nesėkmės baimė, skirtingai nei bendras jautrumas, nėra įgimta. Bijoti nesėkmių mes išmokstame iš kitų žmonių. Galbūt pastebime, kad mūsų tėtis ar mama labai jų bijo, ir nutariame, kad tai blogas ir pavojingas dalykas. Arba pajuntame, kad meilės sulaukiame tik tuomet, kai mums sekasi. O galbūt būdami maži girdime, kaip mama bara vyresni brolį už prastus pažymius. Scenarijai gali būti įvairūs, svarbiausia tai, kad tuo metu objektyviai situacijos vertinti dar nemokame, ir įsidedame į galvą, kad nesėkmė yra blogas dalykas, kurio reikia visaip vengti. Dažniausiai nesėkmės bijomasi dėl kelių universalių priežasčių: baimę mums kelia galimi gėdos ir sutrikimo ("pasimetimo") jausmai, savos vertės praradimo jausmas, socialinės įtakos praradimas,neužtikrintumas dėl ateities bei tai, kad nuvilsime artimuosius.
O nesėkmės vengimas gali būti tikrai įvairus. Vieni žmonės bėgdami nuo nesėkmės kelia sau labai aukštus reikalavimus, nuolat jaudinasi, stengiasi numatyti galimas problemas, užbėgti joms už akių ir panašiai. Dažnai tai leidžia bent jau kurį laiką pasiekti gerų rezultatų, tačiau brangiai kainuoja - toks žmogus nuolat būna įsitempęs, o jeigu nepaisant visų pastangų kas nors vis tiek nepasiseka, tai interpretuojama kaip nevykėliškumo įrodymas. Kiti žmonės pasitelkia įvairias strategijas, kad patys sau pakištų koją ir neleistų pasiekti sėkmės, o paskui turėtų pasiteisinimą, kodėl taip įvyko. Pavyzdžiui, studentas gali nuolat atidėlioti ruošimosi egzaminui pradžią, o pasimokęs paskutinę naktį ir gavęs nepatenkinamą pažymį pasiteisinti tuo, kad labai mažai mokėsi. Taip pasiliekama galimybė tikėti, kad gabumų jam pakanka, tiesiog šįkart jis neįdėjo reikiamų pastangų, ir todėl neišlaikė egzamino. Kaip sako žymus JAV psichologas David Burns, toks elgesys leidžia mums tikėti, kad esame puikūs žmonės, tiesiog šiuo metu neturime noro veltis į vieną ar kitą reikalą. Deja, jeigu šią strategiją taikome nuolat, tai niekada iš tiesų savęs nepažįstame ir nesužinome, ko esame verti. Gyvename spėliodami ir patys sau dumdami akis, iš vienos pusės manydami, kad galbūt esame talentingi, tik nieko nedarome, bet kartu bijodami, kad nieko nesugebėtume, net jeigu mėgintume.
Dar kitai grupei priklauso žmonės, kurie susitaikė su nesėkmės galimybe ir nesitiki nieko kito. Toks žmogus, pavyzdžiui, žino, kad yra prasčiausias skyriaus darbuotojas, tačiau netiki, kad gali tai pakeisti ir nieko nedaro. Esą, jam ir taip gerai... Kartais šie žmonės vadinami gynybiškais pesimistais. Jie iš savęs tikisi labai mažai ir tokiu būdu išvengia neišsipildžiusių lūkesčių keliamų neigiamų emocijų. Suprantama, kad jie taip pat mažai žino apie savo tikrąsias galimybes, nes niekada neįdeda tiek pastangų, kad pamatytų realų rezultatą.
Ką gi galime su tuo daryti? Jeigu pamąstytume, kas mums padeda daugiau pasitikėti savimi, daugeliui turbūt ateitų į galvą paprastas atsakymas - sėkmė. Kuo mums dažniau sekasi, tuo labiau savimi tikime ir tuo drąsiau imamės naujų sumanymų. Jeigu norime siekti sėkmės, turime mokytis bet kurią užduotį suskaidyti į mažus įveikiamus komponentus, kad įveikę kiekvieną iš jų galėtume patirti mąžą sėkmę ir judėti pirmyn. Kuo mažiau pasitikime savo jėgomis, tuo nuo mažesnių žingsnelių turėsime pradėti, kad jie mums atrodytų įveikiami.
Kitas labai svarbus dalykas - orientacija į įgyjamą patirtį, o ne į tai, kaip "pasirodėme". Kuo labiau esame orienuoti į "pasirodymą", tuo labiau bijosime nesėkmės, ir tuo mažiau turėsime galimybių apmąstyti bei prasmingai panaudoti kiekvienoje situacijoje įgytą patirtį.
Šiuo metu skaitau įdomią anglišką knygą apie pedagogų rengimą, kuri vadinasi "Practice makes practice" (lietuviškai turbūt būtų galima versti "Praktika duoda praktiką"). Šiame pavadinime gražiai perfrazuojama sena angliška patarlė "Practice makes perfect", kuri lietuviškai skambėtų "Praktika padaro tobulu". Galime orientuotis ne į tobulumą, o į nuolatinį mokymąsi, patirties kaupimą ir jos panaudojimą. Be to, kiekvienoje situacijoje naudingiau orientuotis į tai, ką joje galime nuveikti, o ne kaip mus vertina kiti. Na, o jeigu mūsų galvoje tvirtai įrašyta mintis "Privalau imtis tik to, ką galiu padaryti tobulai", ją galime perfrazuoti, kaip tai padarė ką tik minėtos knygos autoriai. Pavyzdžiui, galbūt kaip alternatyvą jai galėtume turėti mintį: "Visos mano pastangos pasmerktos sėkmei, nes įgausiu įgūdžių ir praktikos." (Šią mintį pasiūlė Julius, ačiū!)