ŠIS TEKSTAS SKIRTAS SPECIALISTAMS (Atsakymas į pirmąją penktojo egzaminų klausimo dalį)
Kognityvinės elgesio terapijos vystymąsi galima suskirstyti į tris etapus, dar vadinamus „bangomis“:
1) Pirmoji KET banga - Elgesio terapijos atsiradimas ir vystymasis JAV, Pietų Afrikoje ir Didžiojoje Britanijoje 1950-1970 m.
2) Antroji KET banga - Kognityvinės ir elgesio terapijos pradžia JAV ir vystymasis bei tobulinimas nuo 1960 metų iki dabar. Kai kurie autoriai šį etapą dalina į du etapus ir antrąja banga vadina tik 1960-1980 trukusį vien tik kognityvinės (be elgesio) terapijos teorinių pagrindų sukūrimą ir jos įdiegimą į klinikinę praktiką, išskirdami dar vieną etapą, kai kognityvinė terapija susijungė su elgesio terapija ir tapo nuolat tobulinama KET. Šis procesas prasidėjo nuo praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio ir tęsiasi iki šiol.
3) Trečioji KET banga - prasidėjusi prieš 15-20 metų, kai pradėjo kurtis KET kryptys, teikiančios pirmenybę pažinimo funkcijos, o ne turinio keitimams terapijos metu.
Apie Elgesio terapijos vystymąsi jau rašiau, tačiau dar trumpai priminsiu šios pirmosios KET bangos istorijos svarbiausius faktus.
Pirmoji banga (Elgesio terapija) – žingsniai link kognityvinės terapijos
Elgesio terapija buvo pirmoji moksliškai pagrįsta psichoterapijos rūšis, nors jos atstovai, aršiai kritikuodami tuo metu vyravusią psichoanalizę, psichoterapijai elgesio terapijos ir nepriskyrė. Elgesio terapijos teorinis pagrindimas rėmėsi elgesio tyrinėtojų Skinner‘io ir Watson‘o darbais. Didžiausią vaidmenį diegiant šį metodą į praktiką suvaidino Joseph Wolpe iš Pietų Afrikos (1958) tyrimai, kuris sukūrė reciprokinės (tarpusavio) inhibicijos teoriją ir sukūrė empiriškai pagrįstą sisteminės desensitizacijos metodą, skirtą baimių gydymui. Jungtinėje Karalystėje dirbęs Hans‘as Eysenck‘as, aprašydamas elgesio terapijos metodikas (1952, 1960) padėjo pagrindus platesniam jos klinikiniam pritaikymui ir pirmasis psichoanalizę sulygino su placebo (1952). Jis neigė, kad neurozes sukelia pasąmoningi (seksualiniai) konfliktai ir neurozių simptomai yra gynybos prieš distresą, kurį kitaip būtų sunku pakelti. Vietoje to, jis teigė, kad jeigu išnyksta simptomai, išnyksta ir neurozė. Tuo laikotarpiu JAV elgesio terapiją klinikoje pradėjo taikyti Ogden‘as Lindsley, naudodamas operantines technikas gydant šizofreniją.
Bihevioristai, turėję didžiausios įtakos kognityvinės terapijos vystymuisi, buvo Albert‘as Bandura ir Donald‘as Meichenbaum‘as. A.Bandura sukūrė socialinio mokymosi teoriją (social learning theory) ir sustiprinimo (reinforcement) bei savęs efektyvumo (self-efficacy) koncepcijas, modeliavimo ir pavaduojančio mokymo (modelling and vicarious learning) teorijas. Jis atrado, kad suvoktas elgesio pastiprintojas gali būti efektyvesnis, negu tikrasis, kuris nesuvokiamas kaip taip veikiantis ir, siekiant, kad asmuo kartotų elgesį nebūtina jį stiprinti tiesiogiai. Užtenka, kad jis stebėtų kitą asmenį, kurios atitinkamas elgesys pastiprinamas. Tai įrodė, kad reflekso grandinė pastiprinimas-atsakas, nėra tokia paprasta ir, kad joje dalyvauja vidiniai (kognityviniai) procesai, įtakojantys žmogaus elgesį ir kuriuos reikia tyrinėti. Elgesio tyrinėtojas D.Meichenbaum‘as nustatė, kad kai žmonės „kalba sau“ ši kalba gali labai įtakoti jų elgesį. Jis nustatė, kad šizofrenija sergantys ligoniai, save skatindami „kalbėti sveikai“ žymiai geriau funkcionavo. Meichenbaum‘as šiuo pagrindu sukūrė savęs instruktavimo metodą (self-instructional training), apimančią ir laipsniškai sunkėjančias užduotis (graduated tasks), kognityvinį modeliavimą (cognitive modeling), tvarkymosi su simptomais bei problemomis formuluotes (coping statements) ir savęs pastiprinimo (self-reinforcement) metodikas (Meichenbaum ir Goodman,1971). Kai kurie autoriai Meichenbaum‘ą priskiria net KET pionieriams, tačiau jis savo esme buvo dar bihevioristas, nes teigė, kad elgesys turi pasikeisti pirma, o tik paskui gali atsirasti vidinio dialogo pokyčiai.
Aukščiau minėti autoriai ir jų darbai pradėjo sudarė sąlygas kognityvinės terapijos vystymuisi, nes buvo suprasta, kad būtent kognityviniai procesai dalyvauja elgesio ir emociniuose pasikeitimuose ir aktyviai juos įtakoja. Aaron‘ui Beck‘ui pradėjus tyrinėti pažinimo procesų įtaką depresijos vystymuisi (1963, 1967, 1979), nors dar dominuojant biheviorizmui tapo aišku, kad žmogaus elgesį negali nusakyti toks paprastas modelis, kaip „stimulas-atsakas“ ir be supratimo apie kognityvinius procesus ir darbo su jais toliau nebus galima žengti.
Kognityvinės terapijos vystymasis
Kognityvinės terapijos pagrindus padėjo amerikietis, Pensilvanijos universitete dirbęs Aaron‘as Beck‘as, kuris pagal išsilavinimą būdamas psichoanalitikas pradėjo tyrimus (1963, 1964), norėdamas patvirtinti psichoanalitinę hipotezę, kad depresiją sukelia pyktis nukreiptas į save. Tyrinėdamas depresija sergančiųjų mintis ir sapnus jis nustatė, kad vyrauja ne pyktis, o mintys apie žlugimą ir netektį. Jo klinikiniai ir eksperimentiniai tyrinėjimai parodė, kad sergantys depresija pastoviai negatyviai perdirba įvairią informaciją. Tada Beck‘as pradėjo kurti kognityvines intervencijas, leidžiančias pacientams identifikuoti, ir keisti iškreiptą mąstymą, vedantį prie depresijos vystymosi. Beck‘o nuomone žmonės, norėdami išlikti ir funkcionuoti besikeičiančioje aplinkoje turi perdirbti informaciją, mąstyti ir veikti adaptyviu būdu. Kognityviniai procesai, medijuodami asmens santykį su objektais bei įvykiais ir užtikrina adaptacijos prie aplinkos galimybes ir kokybę. Svarbiausia Beck‘o koncepcijos sąvoka yra schema, kuri yra kognityvinė reikšmę viskam suteikianti struktūra, sudaryta iš prielaidų, kurios visiškai apsprendžia tai, kaip mes matome save ir pasaulį, taip pat nulemia mūsų patirčių suvokimą, perdirbimą bei panaudojimą ir valdo elgesio reakcijas. Schemos susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir aktyviai toliau dalyvauja atsirenkant, koduojant ir įvertinant visą mūsų gaunamą informaciją (A.Beck, 1964). Jos savyje turi kognityvines, afektines, motyvacines ir veiksmus nulemiančias subschemas ir apsprendžia koks žmogus yra asmeniniuose, darbo, šeimos ir visuomeniniuose santykiuose. Schemos taip pat gali būti įvairiai pasireiškiančios: nuolat aktyvios ir latentinės, pasireiškiančios tik susidarius tam tikroms aplinkybėms; dominuojančios, praktiškai nepraleidžiančios kitos informacijos ir lankstesnės. Jas pačias žmogus paprastai būna neįsisąmoninęs, tačiau jų produktus (specifines mintis ar vaizdinius) jau galima atpažinti. Tai Beck‘as pavadino automatinėmis mintimis, kadangi jos nuolat atsiranda spontaniškai ir sąlygoja žmogaus emocines ir elgesio reakcijas į aplinką.
Vystydamas savo teoriją, A.Beck‘as sukūrė darbo su automatinėmis mintimis metodikas, kurios sudarė kognityvinės terapijos pagrindą ir buvo vystomos toliau tiek paties Beck‘o su bendraautoriais tiek kitų KET pradininkų. Buvo sukurtos metodikos gydyti nerimo ir fobinius sutrikimus (A.Beck ir Emery, 1985), šeimos santykių problemas (A.Beck, 1988), asmenybės sutrikimus (A.Beck ir kt., 1990), priklausomybes (A.Beck, Wright, Newman ir Liese, 1993), bipolinį sutrikimą (Basco ir Rush, 1996), dirbant su suicidiniu elgesiu (Freeman ir Reinecke, 1993), pykčiu (A.Beck, 1999) ir psichologinėmis krizėmis (Dattilio ir Freeman, 1994). Šios ir kitus sutrikimus gydančios metodikos tobulinamos iki šiol. Per paskutinius du dešimtmečius keletas dešimčių autorių sukūrė standartinius sesija po sesijos aprašytus metodus (manualized treatment arba manual-based treatment), skirtus gydyti praktiškai visiems dažniausiai pasitaikantiems psichikos ir elgesio sutrikimams. Tarp žymiausių autorių, kuriuos galima pamatyti ir jų paskaitų pasiklausyti tarptautinėse konferencijose galima išvardinti G.Andrews, D.Barlow, D.Clark‘ą, C.Fairburn‘ą, A.Freeman‘ą, C.Newman‘ą, A.Wells‘ą ir kt.
Kitas konkuruojantis su A.Beck‘u savo įtaka kognityvinės terapijos vystymuisi mokslininkas buvo Albert‘as Ellis‘as, sukūręs racionalios emocinės elgesio terapijos (REET), (rational-emotional behavioral therapy) mokyklą. Albert‘as Ellis‘as buvo labai plačių interesų mokslininkas, klinicistas ir mąstytojas. Be savo skurtos REET, tapusios kognityvinės ir elgesio terapijos pirmtake jis, 1958 metais parašęs knygą „Seksas be kaltės“, kurioje propagavęs atvirą seksualumą ir seksualinę saviraišką, jis padarė didelę įtaką taip vadinamai Amerikos sekso revoliucijai. Šią knygą jis perrašinėjo keletą kartų iki 2001 metų ir tai atspindėjo jo pažiūrų dinamiką. A.Ellis taip pat buvo įtakingas religijos ir bažnyčios kritikas, daugiausiai už jų negatyvų požiūrį į žmogaus seksualumą, taip pat buvo vienas pirmųjų moksliškai tyrusių homoseksualumą ir priėjusių vėliau paneigtų išvadų, kad tai liga, kurią galima išgydyti. 1982 metais apklausus JAV ir Kanados psichoterapeutus Albert‘as Ellis‘as buvo išrinktas antruoju pagal įtaką psichoterapijai asmeniu visų laikų istorijoje (pirmuoju išrinktas Karlas Rodžersas, trečiuoju – Zigmundas Froidas).
Kognityvinei ir elgesio terapijai Albert‘as Ellis‘as daugiausiai nusipelnė pasiūlydamas A-B-C modelį, kuris aiškina, kad emocines pasekmes (emotional consequences, C) sukelia įsitikinimai (beliefs, B) apie įvykius (events, antecedents, A), o ne patys įvykiai (A.Ellis, 1962). Iš to seka, kad žmogus gali pakeisti emocijas įtakodamas ne vien tik pačius įvykius, bet ir įsitikinimus apie juos. Vienas iš didžiausių Ellis‘o darbų buvo racionalaus ir iracionalaus mąstymo apibrėžimas. Jis identifikavo daugiau kaip 10 pagrindinių iracionalių minčių ir įsitikinimų, pasižyminčių toliau pateiktais 4 bruožais, tipų. Iracionalias mintis, paprastai turinčias savyje žodelius „privalėti“, „reikėti“, „turėti“) apibūdina tai, kad jos yra: 1) absoliutistinės (Ellis‘as vadino tai „masturbacine ideologija, masturbatory ideology“), kaip, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad būtina būti visur ir visada kompetentingu, 2) iracionalios mintys nėra empiriškai įrodomos arba yra įrodymų, kad jos klaidingos, 3) iracionalios mintys sukelia negatyvius jausmus, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją, 4) jos skatina žlugdantį save elgesį (Ellis, 1986).
Abu, ir A.Beck‘as ir A.Ellis būdami kognityvinės terapijos ir tuo pačiu antrosios KET bangos pionieriais pripažino, kad idėja, jog psichologinį gerbūvį nulemia mūsų kognicijos, nėra nauja (A.Beck ir kt., 1979, A.Ellis, 1962). Jau Antikos filosofai, tokie kaip Sokratas ir Epiktetas teigė, kad „žmones trikdo ne patys reiškiniai, bet požiūris į juos“. Panašių minčių galima surasti Imanuelio Kanto, Adler‘io, Horney, Sullivan‘o darbuose. A.Ellis‘o (1962) nuomone Budos ir Jėzaus „pagalbos sau“ sistemos taip pat savo esme KET principus. Nuo praeito mažiaus 8-to dešimtmečio elgesio terapijos metodikos pradėjo naudotis kognityvinėmis intervencijomis ir atvirkščiai ir taip susiformavo KET, kurios terminas naudojamas ir dabar. 1992 metais Europos Elgesio Medicinos Asociacija tapo Europos Elgesio ir Kognityvinių Terapijų Asociacija (European Association for Behaviour and Cognitive Therapies, EABCT).
Prie kognityvinės ir elgesio terapijos vystymosi labai prisidėjo 1977 metais įkurtas žurnalas Cognitive Therapy and Research, kuris paskatino mokslinių tyrimų šioje srityje, paskatinusių tokį KET žinomumą ir visuotinį pripažinimą šiuo metu, plėtrą.
Kognityvinės terapijos principais remiasi ir kitos, panašios plačiai praktikoje taikomos metodikos, akcentuojančios vieną ar kitą KET aspektą: tai yra jau aprašytos racionali emocinė elgesio terapija, save instruktuojanti terapija (self-instructional training), sisteminis racionalus restruktūravimas (systematic rational restructuring), streso inokuliacijos metodas (stress inoculation training), problemų sprendimo terapija (problem solving therapy), savikontrolės terapija (self-control therapy), struktūrinė ir konstruktyvistinė terapija (structural and constructivist psychotherapy).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą