Kūrybiškumas ir įžvalga

Tiriamųjų grupė gavo tokį daiktų rinkinį: žvakė, smeigtukai ir dėžutė su degtukais. Užduotis paprasta – prikabinti žvakę ant sienos taip, kad vaškas nekristų ant stalo. Dauguma dalyvavusių eksperimente pradėdavo kaitindami žvakės šoną ir lipdydami ją prie sienos. Po penkių ar dešimties minučių galiausiai buvo pasiekiamas sprendimas – įžvalga, kad dėžutė yra ne tik degtukų laikymo vieta, bet ir puiki platforma pastatyti žvakei. Šią platformą galima buvo nesunkiai smeigtukais pritvirtinti prie sienos. Toks sprendimas nebuvo paremtas algoritmais. Norint jį  išspręsti reikėjo vadovautis euristika, t.y. rasti unikalų sprendimą, strategiją.

Psichologai dažnai naudoja šią užduotį kūrybinės įžvalgos tyrimams. Įžvalga tai procesas, kurio metu staiga išsiaiškiname atsakymą į klausimą, kuris iki tol mus neramino. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad problema neturi tinkamo loginio sprendimo, bet praėjus tam tikrai laiko daliai viskas pasikeičia, atsakymas atrodo ateina savaime. Neuromokslininkas Markas Beemanas iš Northwestern‘o universiteto tyrinėja įžvalgą ir kūrybiškumą. Tyrėjas mėgsta pateikti panašias užduotis savo busimiems darbuotojams, prieš priimdamas juos į darbą savo laboratorijoje.

Beemanas tyrinėja įžvalgą, nes mano ją esant pagrindiniu kūrybiškumo elementu. Nors kūryba yra visas naujų idėjų atradimo procesas, įžvalga yra vienas svarbiausių šio proceso elementų. Kompozitorius, kuris rašo naują labai gražią dainą iš tiesų atlieka kūrybinį aktą, tačiau momentas, kurio metu jis nusprendžia nebaigti savo kūrinio minorine gaida yra įžvalga. Apibendrinus, kūryba atsiranda tada kai sunkus darbas eina iš vien su analitiniu mąstymu ir įžvalga. Žmogus negali sugalvoti reliatyvumo teorijos, pasikliaudamas savo anksčiau regėtu sapnu, jei jis pats nėra fizikas ir niekada anksčiau apie tai nėra mąstęs.

Akimirkai pagalvokite, ką jūs iš tiesų laikote kūrybiškumu? Mes žinome, kad kažkas geba kurti, jei pateikia pasauliui iki tol neregėtų dalykų tiek daiktine, tiek idėjine forma. Tokie kūrybiški žmonės yra choreografai, dailininkai, rašytojai, mokslininkai ar matematikai, sugeneruojantys ir pateikiantys mums tam tikrus produktus, kuriuos mes vartojame – šokis, fotografija, romanas, straipsnis, teorija. Kad būtų aiškiau, Beemanas siūlo pavyzdį: įsivaizduokite žmogų, kuris išrado sąvaržėlę. Jis sugalvojo būdą kaip sulenkti vielos gabaliuką taip, kad jis išlaikytų keletą susegtų popieriaus lapų. Tai ir yra tikroji kūryba. Tačiau nebūtinai visi menininkai yra kūrybingi, o kai kuriems buhalteriams iš tiesų netrūksta kūrybiškumo.

Reikia pripažinti, kad Įžvalgą tyrinėti yra kur kas lengviau nei kūrybiškumą. Ji vyksta tam tikru laiko momentu, gali ją pagauti, išnagrinėti ir išanalizuoti  jos savybes. Taigi, nors įžvalga ir yra tik viena iš kūrybiškumo dalių, tačiau galima ją išmatuoti. Įžvalgos momentas pastebimas fiksuojant smegenų veiklą. Mokslininkai analizuodami įžvalgos momentą bando atrasti tai, kas mąstymo procese padeda tarsi persilaužti, kuomet jaučiamės užstrigę spręsdami vieną ar kitą problemą. Jie bando atrasti metodus, kurie padėtų tai padaryti.

Naujausiame savo tyrime, Beemanas atidžiai stebėjo žmonių žvilgsnį, kai jie atlikdavo „Tolimų asociacijų“ testą. Testo metu tiriamajam pateikiamas žodžių sąrašas, pvz.: „snukis“, „vyšnia“ ir „daktaras“ ir reikia nuspręsti kokio vieno žodžio trūkstą, kuris su kitais trimis galėtų sudaryti sudurtinį žodį. Jie norėjo pamatyti, ar iš žmogaus akių judesių ir mirksėjimo dažnio galima būtų daryti išvadas apie tiriamojo mąstymo procesą ir teisingo atsakymo tikimybę. Paaiškėjo, kad jei tiriamasis žiūrėjo tiesiai į žodį ir susikoncentravo ties juo t.y. rečiau mirksėjo (kas reiškė aukštesnį dėmesio koncentracijos lygį) – buvo didesnė tikimybė, kad tiriamasis mąstė analitiškai, pergalvodamas tuos atsakymų variantus, kurie atrodo tikėtini ir sistemiškai atmesdamas tuos, kurie atrodė neteisingi. Jei tiriamasis, pavyzdžiui, žiūrėjo į žodį „snukis“, jam į galvą galėjo ateiti žodis „ant“ ir jis šį žodį tikrino kaip jis dera su kitais žodžiais – „vyšnia“ ir „daktaras“. O kai tiriamasis nustodavo žiūrėti į kokį nors konkretų žodį, t.y. nustodavo judinti akis arba mirksėti, jis pradėdavo ieškoti platesnių ir abstraktesnių asociacijų. Tai ir yra į įžvalgą orientuotas elgesys. Išvada, kad reikia išmokti ne spoksoti sutelkus dėmesį į vieną tašką, bet žvelgti už savo dėmesio ribų. (Testo atsakymas – „šuo“).

Paaiškėjo, kad tiesiog stebint žmogaus akis, skaičiuojant kaip dažnai jos mirksi, kiek laiko žiūrima į tam tikrą stimulą, kol žvilgsnis pakreipiamas kažkur kitur arba tiesiog užsimerkiama, galima prognozuoti, kaip tiriamasis ras tinkamą sprendimą ar bus bent jau bus arti iki jo. Kita vertus, tai nėra visiškai naujas tyrimas, nes jis atkartoja senesnę mokslinę analizę, kuri rėmėsi fMRI ir EEG stebėjimu. Įžvalgos momentas ir pasirengimo etapai aiškiai atsispindėjo tam tikrose už dėmesio koncentraciją atsakingose smegenų srityse. Kitas tyrimas, kurį inspiravo anksčiau minėtas eksperimentas, buvo atliktas 2012m. Tyrimo metu nustatytas taip pat nustatytas ryšys tarp dėmesio savybių ir problemų sprendimo.  

Anot Beeman‘o, iš tiesų vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant problemas yra tai, kur mes nukreipiame savo dėmesį.

Deja, net ir kliaudamiesi naujausiais moksliniais tyrimais mes vis dar negalime nuspėti, kas taps kitu Albert‘u Einstein‘u ar Marie Curi, priklausomai nuo to, kaip greit žmogus išspręs žvakės, smeigtukų ir dėžutės su degtukais uždavinį ar kaip greitai jo žvilgsnis nutols, bandant pažvelgti į problemą globaliau. Kol kas galime patys bandyti ugdyti savo kūrybiškumą, pavyzdžiui neįprasta tvarka sudėliojant drabužius savo spintoje ar grįžtant namo kitu keliu nei įprasta. Tai galbūt nepadės laimėti Nobelio premijos, bet atitrauks jūsų žvilgsnį (ir dėmesį) nuo kasdienių rūpesčių ar problemų sprendimo. Kartais tik dėmesio atitraukimo ir tereikia, kad tarsi savaime ateitų įžvalga palengvinanti vienos ar kitos problemos sprendimą, o žiū ir rūpesčių naštą.

Europos psichoterapeutų asociacijos konferencija Vilniuje

HOW ART AND SCIENCE MEET

What practice and research of psychotherapy

can learn from each other

Conference of European Association for Psychotherapy,

Vilnius University, LPS, LPA, LSP

Vilnius

October 15-18, 2014
http://www.eapvilnius2014.eu/

Theatre Hall
WEDNESDAY, October 15th
13:00 – 15:00 Registration
15:00 – 15:30 Opening ceremony
15:30 – 16:15 C. Höschl and F. Spaniel (Czech Republic)
Art and Neuroscience
16:15 – 17:00 Prof. Gražina Gudaitė (Lithuania)
The Dynamics of Authority Images in Psychotherapy: from Helplessness towards Experience of Authorship
17:00 – 17:30 Discussion
18:00 Get-together party
Cafeteria of Vilnius University

THURSDAY, October 16th
Registration desk opens at 8:00
Theoretical Background
Chair:
9:00 – 9:40 Prof. Jerzy Aleksandrowicz (Poland)
Painful Relationships among Theories of Psychotherapy, Research and Practical Experience

9:40 – 10:20 Prof. Bogdan de Barbaro (Poland)
Postmodern Dilemma: Psychotherapy as a Free Profession or as Part of Medicine
10:20 – 10:40 Coffee break

10:40 – 11:20 Dr. Levas Kovarskis (Finland)
The Place of Psychotherapy in Postmodernistic World
11:20 – 12:00 Prof.Marco Pagani (Italy)
Psychotherapies and Trauma: Past, Present and Future
12:00 – 13:00 Lunch

Professional Background

Chair:

13:00 – 13:45 Canon Adrian Rhodes (UK)
The Therapist as Sisyphus
13:45 – 14:30 Renee Oudijk (the Netherlands)
Competency of a European Psychotherapist
14:30 – 15:15 Caroline Saunders (UK)
How Has the Law Influenced the Quality of Mental Health Care in the UK

15:15 – 15:45 Coffee break
15:45 – 16:30 Prof. Fedor Vasiliuk (Russia)
Psychotherapeutic Facilitation of Creative Thinking

16:30 – 17:15 Prof. Alfred Pritz (Austria)
The Small but Important Difference between Psychotherapy and Scientifically Based Psychotherapy
17:15 – 18:00 Discussion



FRIDAY, October 17th
Registration desk opens at 8:00
Chair:
9:00 – 9:40 Prof. Rémy Aquarone (UK)
From PTSD to DID: A Structural Model of Dissociation
9:40 – 10:20 Prof. Ivan Urlić (Croatia)
The Psychotic Experiences Mirrored in the Psychotherapeutic Groups: the Mind and Brain in Discoordination
10:20 – 10:40 Coffee break
10:40 – 11:20 Prof. Jacek Bomba (Poland)
Does Art Heal?
11:20 – 12:00 Ruth Kimmins (UK)
Solutions in Multiple Contexts
12:00 – 13:00 Lunch
13:00 – 13:45 Peter Schulthess, Aureliano Crameri, Margit-Koemeda-Lutz, Agnes von Wyl, Volker Tschuschke (Switzerland, Germany)
Therapy Outcomes in a Naturalistic Outpatient Study throughout Switzerland

13:45 – 14:30 Assoc. Prof. Gintaras Chomentauskas (Lithuania)
Psychological Wellness in the Context of Social Systems: What Statistics can Contribute to Psychotherapy.
14:30 – 15:15 Diana Ortega, Pr. V. Pomini (Switzerland)
What are the Benefits of Alliance-Focused Training for Young Psychotherapy Trainees?
15:15 – 16:00 Prof. Eugenijus Laurinaitis (Lithuania)
How Practical a Science of Psychotherapy should be?
16:00 – 16:30 Coffee break
16:30 – 18:00 Fishbowl discussion“Research and Practice – Strangers or Lovers?”
Participants: prof. Ivan Urlič, prof. Alfred Pritz, prof. Bogdan de Barbaro, assoc. prof. Gintaras Chomentauskas, dr. Matheus de Wolf, dr. Levas Kovarskis
Moderator: Assoc. prof. Eugenijus Laurinaitis

Hall A (238)
THURSDAY, October 16th
Research in Practice

Chair:

13:00 – 13:45 Prof. Dr. Kenneth Evans (UK)
Relational Centered Research for Psychotherapists: Exploring Meanings and Purpose
13:45 – 14:30 Prof. Snežana Milenkovič (Serbia)
Untouchable Psychotherapists: What could Research reveal about Them?
14:30 – 15:15 Dr. sci.med. Ljiljana Samardžič (Serbia)
Integrating Practice and Research – Early AlliancePrediction
15:15 – 15:45 Coffee break
15:45 – 16:30 Sally Osborne (UK)
Where Art and Science Meet; Nurse Prescribing and Therapy Working Together
16:30 – 17:15 Dr. Oleg Lapin (Lithuania)
Psychotherapy, Meditation, Constellation – All-in One
17:15 – 18:00 Discussion
FRIDAY, October 17th
Chair:
13:00 – 13:45 Rémy Aquarone (UK?)
Structural Dissociation of the Personality

13:45 – 14:30 V.Keturakis, V.Girgždė (Lithuania)
From Inquiry to Psychotherapy. Studying Couples in Distress We get Findings. Do Couples get Insights?
14:30 – 15:15 Buckland R., DesmierM. (UK)
The Provision of an Emotional Regulation STEPPS Group within a Community Mental Health Service in the UK

15:15 – 16:00 Prof.Sergiej Igumnov (Belarus)
Psychotherapy of Patients with Oncology Diseases after Operation


16:00 – 16:30 Discussion

Hall B (239)
THURSDAY, October 16th
Approaches
Chair:
13:00 – 13:45 Dr. Mattheus de Wolf (the Netherlands)
Psychoanalysis: Its Status and Future
13:45 – 14:30 Dr. Kristina Gintalaitė-Bieliauskienė (UK)
Mentalization Based Treatment for Borderline Personality Disorder: from Theory to Practice
14:30 – 15:15 Dr. Rytis Artūras Stelingis (Lithuania)
A Gestalt Approach to a Practitioner Research Model: Reflecting on 20 Years of Experience
15:15 – 15:45 Coffee break
15:45 – 16:15 Giedre Akelytė (Lithuania)
Regulative Music Therapy
16:15 – 16:45 Jūratė Sučylaitė (Lithuania)
Literature Heals: Transpersonal Changes through Literature Reading, Writing and Discussion
16:45 – 17:15 Viktorija Vaišvilaitė (Lithuania)
Group Psychotherapy for Patients with Panic Disorder: Search of the Better Aproach
17:15 – 18:00 Discussion

FRIDAY, October 17th
Chair:
13:00 – 13:45 Dr. Nunzia Tarantini (Italy)
Imagination: The Soul of Children Drawing

13:45 – 14:30 Prof. Joseph Knobel Freud (Spain)
(Title to be announced)

14:30 – 15:15 Agnieszka Widera Wysoczańska (Poland)
Healing Factors in the Course of Psychotherapy for People from Dysfunctional Families – the Clients’ Perspective
15:15 – 16:00 Discussion

16:00 – 16:30 Coffee break

19:00 Gala Dinner
“Neringa” Restaurant

SATURDAY, October 18th
Workshops (optional)*
9:00 – 12:30 No. 1 Dr. Mattheus de Wolf (the Netherlands)
Doses in Psychoanalytical Forms of Treatment: Difference between Psychoanalysis Proper and Psychoanalytic Psychotherapy.
9:00 – 12:30 No. 2 Prof. Ivan Urlić (Croatia)
Group Psychotherapy with Psychotic Patients
+9:00 – 12:30 No. 3 Celia Scanlan (UK; Scotland)
Was Scotland‘s National Bard a Psychotherapist?
9:00 – 10:30 No. 4 Patrizia Moselli and Maria Luisa Manca (Italy)
The Evolution of Bioenergetic Analysis: by Expressive Therapy to Somatic Relational Approach
11:00 – 12:30 No.5 Catherine Rhodes (UK)
Psychotherapist as Gardener: The metaphor of gardener as psychotherapist. What do we do to help or hinder growth in our clients?
9:00 – 13:00 No.6 Nadija Corcos (UK)
Solution Focused Art Therapy Interventions for Reducing Arousal, Increasing Resources and Externalising Harmful Experiences in Trauma Survivors.
14:00 – 15:00 Lunch
14:00 – 17:00 No.7 J. Cumming &G.Gowing (UK)
Dialectical Behaviour Therapy in Practice
14:00 – 17:00 No.8 Irena Bezič, Ph.D (Croatia)
Contact and Dialogical Approach
14:00 – 17:00 No.9 Rémy Aquarone (UK?)
Treatment of Structural Dissociation of the Personality
*Registration to workshops will be completed on 17th of October.

Poster session
Tatiana Kartagina (Belarus)
Psychotherapist's Empathy - Technique, Science, Art
Albina Kepalaitė (Lithuania)
Psychodrama Possibilities: Dynamic of Social Interest
Edgaras Dlugauskas, Guoda Paulikienė (Lithuania)
The First Woman of Oedipus or the Metamorphoses of the Sphinx in Art
Dr. Kristina Gintalaitė-Bieliauskienė, Dr. Laura Bennett, Dr. Robert Dixon (UK)
How to Find a Common Language for the Patients with the Diagnosis of Borderline Personality Disorder Admitted to Psychiatric Intensive Care Unit?
Agnieszka Widera Wysoczańska (Poland)
Court Psychological Assessment of Sexually Abused Children and Their Families

Socialiniai tarantulai ir kitos įdomios mintys apie ekspozicijas

Šis tekstas skirtas pirmiausiai psichikos sveikatos specialistams

Šiųmečiame Europos KET kongrese Hagoje bene didžiausią įspūdį paliko atsiradę naujo tipo užsiėmimai - susitikimai su įvairių sričių ekspertais ir galimybė pamatyti, kaip jie supervizuoja spontaniškai pristatomus atvejus bei atsakinėja į įvairiausius kongreso dalyvių užduodamus klausimus.

Šiuose užsiėmimuose išgirdome įvairios naujos ir įdomios informacijos, kuri dar ir tikrai pritaikoma praktikoje. Tad šiandien noriu pasidalinti kai kuriais ekspertų pamąstymais apie ekspozicijas.

Šiuo metu vienas lyderiaujančių pasaulyje socialinės fobijos gydymo KET metodikomis specialistų yra Bostono universiteto profesorius Stefan Hofmann. Šio universiteto specialistai, gydydami socialinę fobiją, ir, žinoma, taikydami ekspozicijas, laikosi vieno esminio principo - ekspozicijos turi būti stiprios. Mat jas atlikęs, ir įsitikinęs, kad nieko blogo nenutinka, klientas turi galimybę suvokti, kad realios socialinės situacijos, palyginus su jo atliktais eksperimentais, tikrai nėra itin grėsmingos. Iliustruodamas savo mintį, S. Hofmann pasitelkė specifinių fobijų pavyzdį. Jeigu žmogus bijo vorų, specialistui gali ilgai tekti daryti ekspozicijas su mažais voriukais, o pamatęs didesnį vorą žmogus vis tiek jo gali bijoti, net ir po atliktų ekspozicijų. Tačiau jei ekspoziciją atliksime su tarantulu, visi kiti vorai po to atrodys vienas juokas. (Žinoma, su sąlyga, kad ekspoziciją suplanuosime ir atliksime sėkmingai). Analogiškai veikia ir ekspozicijos su socialinėmis situacijomis - susidorojęs su "socialiniais tarantulais", žmogus ima kur kas labiau pasitikėti savo gebėjimais tinkamai įveikti įprastus, kasdienius socialinius iššūkius. Nors mums, deja, neteko sudalyvauti šio specialisto visos dienos praktiniame seminare, ten buvę kolegos iš kitų šalių pasakojo apie socialinius iššūkius, kuriuos patiems teko įveikti: vienos kolegės užduotis buvo kreiptis į kongreso organizatorius ir argumentuoti, kodėl jie turėtų jai grąžinti visus už dalyvavimą sumokėtus pinigus (žinoma, tik eksperimento vardan, realiai tokio tikslo ji neturėjo ir pinigų nebūtų ėmusi). Kitiems teko vaikščioti po konferencijų centrą su plakatais ir pan. Nepaisant šių iššūkių (o gal būtent dėl jų), seminaro dalyviai, kiek teko girdėti, buvo sužavėti ir itin patenkinti. Pasak Stefen Hofmann, panašių rezultatų dažnai sulaukiama ir pagal šiuos principus dirbant su psichoterapiniais klientais: atlikti tokio pobūdžio ekspocijas jiems dažnai būna gerokai mažiau sunku, nei terapeutas gali spėti ar baimintis, o efektas būna itin stiprus. Tiesa, kartais, taikant tokią terapiją, terapeutui gali tekti pirma pačiam atlikti siūlomą užduoti ir taip parodyti klientui, kad ši situacija iš esmės nėra grėsminga.

Dar vienas eksperto patarimas buvo pradėti ekzpozicijų etapą nuo labai konkrečių užduočių, kurias būtų nesunku įvertinti pagal kriterijų atlikta/neatlikta. Pavyzdžiui, jeigu kliento užduotis buvo pereiti centrine miesto gatve su didžiule meksikietiška skrybėle ant galvos, bus nesunku išsiaiškinti, ar jis šią užduotį atliko, ar ne.

Tiesa, Stefan Hofmann taip pat labai ragina įsigilinti į konkretaus kliento atvejį, kad būtų galima kuo tiksliau įvertinti, ar būtent socialinė fobija yra pirminė diagnozė, sukelianti sunkumus. Viešoje supervizijoje kolegos iš Olandijos ir Vokietijos pristatė du atvejus, kurie, kaip jiems atrodė, buvo socialinės fobijos atvejai, tačiau abiem atvejais Stefan Hofmann skatino labai gerai apsvarstyti, ar tikrai būtent socialinė fobija yra pirminė ir pagrindinė problema. Kartais socialinė fobija gali būti tik kitos problemos pasekmė, pavyzdžiui, depresijos, komplikuoto gedėjimo ar asmenybės sutrikimo. Tuomet geriausių rezultatų ir galima tikėtis dirbant būtent su bazine problema.

Kiek kitos srities ekspertas, žinomas obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) gydymo teoretikas ir praktikas kanadietis Adam Radomsky, pateikė labai įdomios informacijos apie ekspozicijas dirbant su šiuo sutrikimu. Dar visai neseniai buvo manoma, kad vienintelis veiksmingas šio nedažno, bet gana sunkaus sutrikimo psichoterapinio gydymo būdas yra vadinamoji ekspozicija ir atsako prevencija, kuomet žmogus laipsniškai, apgalvotai susiduria su jam kompulsijas provokuojančiais stimulais, tačiau kompulsijų neatlieka. (Elementarus pavyzdys būtų perbraukti ranka sau per bato padą ir po to neiti plautis rankų, jeigu žmogų vargina būtent švaros obsesijos ir kompulsijos). Nedarydamas kompulsijų žmogus pamažu įsitikina, kad nerimas atslūgsta ir nieko nedarant, t.y. savaime, tiesiog svarbu tam tikrą laiką jį toleruoti. Deja, nors šis metodas tikrai veiksmingas, gana nemažai daliai klientų jis kelia pernelyg didelį diskomfortą ir gydymo jie atsisako arba tiesiog neatlieka skiriamų užduočių, kurios ir duotų didžiausią terapinį efektą.

Naujausi tyrimų duomenys, pasak A. Radomsky, rodo, kad labai daug galima pasiekti ir gydant OKS daugiau kognityvinėmis technikomis, pavyzdžiui, tiesiog tikrinant ir įvertinant, ar kokio nors veiksmo atlikimas daug kartų (tarkime, tikrinimo) iš tiesų atneša trokštamą nerimo sumažėjimą, ar tai efektyviau suteikia tik vienas patikrinimas (kuris kartu palieka daugybę laiko kitiems dalykams). Pasak A. Radomsky, nors kartais manoma, kad ekspozicijos gali būti veiksmingos tik tuomet, kai jų metu žmogus patiria stiprų nerimą ir jį toleruoja, iš tiesų nerimo stiprumas neleidžia prognozuoti ekspozicijos efektyvumo. Be to, jeigu nerimas itin aukštas, kartais ekspozicijos neduoda naudos vien dėl to, kad įvyksta disociacija ir žmogus neapdoroja gaunamos informacijos (pavyzdžiui, dėl to, kad patiria depersonalizaciją ar derealizaciją). Svarbiausia, pasak eksperto, kad klientas gautų jo klaidingą įsitikinimą paneigiančią informaciją, o ar jis tai gaus jam daugiau, ar mažiau diskomforto keliančiu būdu, nėra svarbu. (Ir, žinoma, natūralu, kad dauguma žmonių, jeigu tik galima, rinksis mažiau diskomforto keliantį metodą). Išimtis, pasak A. Radomskio, galioja tik vienu atveju  - kuomet žmogus bijo paties nerimo (kaip dažnai būna panikos sutrikimo atveju). Tuomet iš tiesų ekspozicijų metu svarbu patirti akistatą su juo, nes tik taip klientas gali įsitikinti, jog geba toleruoti nerimą ir jam dėl to neatsitinka nieko blogo.          

Nauja dėmesingumu grįsto streso valdymo grupė!

2014 m. spalio 30 d. – gruodžio 18 d. Vilniuje

Užsiėmimus veda psichologė, kognityvinės ir elgesio terapijos bei dėmesingumu grįsto streso valdymo specialistė Giedrė Žalytė

Ar šie užsiėmimai gali man būti naudingi?
Taip, jeigu dažniau negu norėtųsi vargina stresas ir jo „palydovai“ – nerimas, panikos priepuoliai, įtampa, įtampos sukelti skausmai, miego sutrikimai, nuovargis, pablogėjusi atmintis, „paskendimas mintyse“, nepasitenkinimas, liūdesys ar jausmas, kad gyvenimas tarsi eina pro šalį. Kartais žmonės taip pat apsisprendžia lankyti šį kursą, nors nepatiria didesnio streso ar jo varginančių padarinių. Jų tikslas būna geriau pažinti save, sąmoningiau valdyti dėmesį, lavinti kūrybingumą bei dar labiau pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Kaip didesnis dėmesingumas gali mažinti stresą? 
Dėmesingumas ir stresas yra atvirkščiai susiję dalykai, t.y. kuo didesnį stresą patiriame, tuo sunkiau sukaupti dėmesį. Taip yra todėl, kad tos smegenų sritys, kurių padedami valdome dėmesį, konkuruoja su nerimą produkuojančiomis smegenų sritimis. Tad kuo daugiau patiriame nerimo ir streso, tuo sunkiau tampa susikaupti ties tuo, ką darome, mintys bėgioja į praeitį ar ateitį, tampame išsiblaškę, užmaršesni ir pan. Šiuo atveju nėra svarbu, kokia mūsų patiriamo streso priežastis – ar ji „didelė“ ar „maža“, ar nerimą mums kelia nesutarimai su artimais žmonėmis, ar sunkumai darbe, ar nepasitenkinimas savimi, sveikatos problemos, ar dar kitos priežastys. Kai specialiai sukurtais pratimas atkuriamas gebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesį, stresas mažėja automatiškai (mat „įdarbinus“ tas smegenų sritis, kurios būtinos dėmesiui išlaikyti, automatiškai slopinamos tos sritys, kurios produkuoja nerimą bei stresą). Be to, gana dažnai ne tik sumažėja streso lygis ir pagerėja savijauta, bet ir atrandami nauji, anksčiau nepastebėti patiriamų problemų sprendimo būdai, kuriuos trukdė įžvelgti nuolatinis skubėjimas, nerimavimas bei perdėti apmąstymai.
Kas veda užsiėmimus?
Užsiėmimus veda „Jaunatvės namų“ psichologė Giedrė Žalytė, baigusi 3 metų kognityvinės ir elgesio terapijos mokymus Lietuvoje bei 1,5 metų dėmesingumu grįsto streso valdymo ir dėmesingumu grįstos kognityvinės terapijos mokymus Airijoje.
Kaip vyksta užsiėmimai ir kas juose dalyvauja? 
Užsiėmimai vyksta grupėse, kuriose būna 12-14 dalyvių. Grupė yra uždara, t.y. po pirmojo užsiėmimo nauji žmonės nebepriimami. (Išskyrus tuos atvejus, kai dalyvis dėl rimtų priežasčių būna priverstas praleisti pirmąjį užsiėmimą). Dalyvaujančiųjų amžius labai įvairus – ankstesnėse grupėse jauniausiems dalyviams buvo apie 20 metų, vyriausiai – 70 metų. Didesnę dalyvių pusę paprastai sudaro moterys, tačiau visose grupėse buvo ir vyrų. Į grupes susirenka įvairių specialybių bei įvairią gyvenimo patirtį turinčių žmonių, apsisprendusių paskirti laiko ir pastangų tam, kad pagerintų savo savijautą ir gyvenimą.
Kas vyksta užsiėmimų metu? 
Šie užsiėmimai yra pirmiausia orientuoti į praktinių įgūdžių įgijimą, todėl teorinėms žinioms skiriame gana nedaug laiko, tačiau suteikiame visą reikiamą informaciją, būtiną suprasti, kaip mus veikia stresas, bei tinkamai atlikti dėmesio lavinimo pratimus. Daugiausiai laiko skiriame atlikti patiems pratimams ir aptarti jų metu įgytai patirčiai. Visų pratimų esmė – intensyvios dėmesingumo pratybos. Pratimų metu objektas, į kurį mokomės sutelkti dėmesį, dažniausiai būna paprastas – iš pradžių mokomės dėmesingai stebėti savo kvėpavimą, kūno pojūčius, sutelkti dėmesį į skonio, regos ir klausos pojūčius. Įgavę šiek tiek įgūdžių vėliau mokomės tarsi truputį iš šalies stebėti ir savo patiriamas emocijas bei kylančias mintis, taip įgydami gebėjimą geriau jas valdyti. Pratimai paprastai trunka nuo 10 iki 30 minučių. Vėliau aptariame pratimo metu įgytą patirtį, kilusius klausimus.
Ar ši metodika tikrai pagrįsta ir efektyvi?
Šią 8 savaičių programą prieš 35 metus pradėjo taikyti JAV Masačiusetso universiteto specialistai, ir per keletą dešimtmečių dėl gerų rezultatų ji išplito visame pasaulyje. Angliškai ji vadinama Mindfulness-Based Stress Reduction, arba MBSR (įvedus viena iš šių raktažodžių į Google, galima rasti daug įvairios informacijos). Šios programos efektyvumas mažinant stresą patvirtintas daugybe mokslinių tyrimų, užsiėmimai vedami tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose įvairiose pasaulio šalyse. Programą savo poreikiams taip pat yra pritaikiusios tokios institucijos kaip JAV kariuomenė, korporacija „Google“ ir kt.
Kaip keičiasi dalyvių savijauta? 
Dauguma dalyvių pastebi, kad tampa ramesni, labiau atsipalaidavę, juos mažiau trikdo patiriamos problemos bei sunkumai, tampa lengviau susikaupti, valdyti savo laiką, atskirti, kas svarbiausia, efektyviai dirbti. Neretai pagerėja miegas, santykiai su aplinkiniais, sumažėja įtampos tipo skausmai, mažėja poreikis slopinti stresą žalingais būdais – persivalgant, rūkant ar vartojant alkoholį, pagerėja atmintis, išauga kūrybingumas. Taip pat moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, patiriantys mažiau streso, turi stipresnę imuninę sistemą ir mažiau serga.
Ar užsiėmimams reikės skirti daug laiko?
Kursas susideda iš pradinės individualios konsultacijos, kuri trunka 50-60 min, 8 grupinių vakarinių užsiėmimų, kurie trunka po 3 valandas ir vyks ketvirtadienių vakarais, vieno visos dienos grupinio užsiėmimo (7 val.), kuris vyks šeštadienį (numatoma 2014 m. lapkričio 29 d.) bei baigiamosios individualios konsultacijos.
Ar reikės ką nors daryti savarankiškai? 
Taip, kasdienės savarankiškos pratybos yra labai svarbi šio kurso dalis, jeigu norime iš tiesų pasiekti pastebimų rezultatų. Dalyviams duodame visų pagrindinių pratimų, kurių mokome grupinių užsiėmimų metu, garso įrašus. Klausydamiesi jų dalyviai atlieka pratybas namuose. Joms kasdien reikia nuo 30 iki 50 min.
Kaip vyksta priėmimas į mokomąją grupę? 
Prieš prasidedant grupiniams užsiėmimams kiekvienas dalyvis atvyksta į individualią konsultaciją su kursą vedančia psichologe. Konsultacijos metu aptariama, kiek kursas gali padėti pasiekti norimus tikslus. Jeigu paaiškėja, kad kursas dėl kokių nors priežasčių netinka, psichologė suteikia informacijos apie galimus kitus aktualios problemos sprendimo būdus. Tokiu atveju už konsultaciją mokama 100 Lt (28,96 Eur). Kitais atvejais konsultacijos kaina įeina į bendrą kurso kainą. Jeigu po konsultacijos dalyvis apsisprendžia mokymus lankyti, jo paprašoma per keletą dienų įmokėti pusę arba visą kurso kainą. Tokiu būdu dalyviui garantuojama vieta grupėje.
Kam šis kursas netinka? 
Šis kursas gali netikti žmonėms, turintiems psichozinių sutrikimų, t.y. patiriantiems arba anksčiau patyrusiems haliucinacijas arba kliedesius.
Kur ir kada vyks užsiėmimai bei kokia jų kaina?
Grupiniai užsiėmimai vyks Vilniuje, miesto centre (konkrečią vietą dar patikslinsime). Grupinius užsiėmimus pradėsime spalio 30 d., o baigsime gruodžio 18 d. Jie vyks ketvirtadieniais nuo 18 iki 21 val. Visos dienos užsiėmimas numatomas lapkričio 29 d. Pirminė ir baigiamoji konsultacija vyks klinikoje „Jaunatvės namai“, J. Matulaičio a. 9, Vilniuje (Viršuliškėse, šalia J. Matulaičio bažnyčios).
Viso kurso kaina – 499 Lt (144,5 Eur). 

Kur kreiptis, jeigu noriu užsiregistruoti arba gauti papildomos informacijos?

Informacija suteikiama:

·                     telefonu (8 52) 73 60 55 ir (8 657) 581 44

·                     el. paštu vilnius@jaunatvesnamai.lt ir inga.simaitiene@jaunatvesnamai.lt

Norinčiuosius užsiregistruoti informuosime, kada bus galima atvykti į pirminę konsultaciją. 

Ar norite išgirsti mano mėgstamiausią anekdotą apie atidėliojimą?.. Pasakysiu Jums jį vėliau...

Kalgario universiteto psichologas Piersas Steelas, tyrinėjantis atidėliojimo psichologinį mechanizmą, jau girdėjo daugybę tokių anekdotų. Kažkada pats psichologas buvo linkęs į atidėliojimą. Jis sako, kad humoras šiuo atveju gali padėti. Juokauti yra žymiai produktyviau, nei didinti nerimą dėl darbo, kurį reikia padaryti dabar, bet jis vis atidedamas ir atidedamas vėlesniam laikui, didėjant rizikai, kad darbas iš viso bus nepadarytas, o pasekmės skaudžios.

Žmonės buvo linkę atidėlioti darbus nuo pat civilizacijos pradžios. Piersas Steelas teigia, kad net anksčiau nei 1400 m. prieš Kristų, senovės egiptiečiai susidūrė su laiko planavimo problema. "Bičiuli, nustok atidėlioti darbą ir leisk mums grįžti namo laiku," žodžiai hieroglifuose, išverstuose Toronto universiteto egiptologo Ronald‘o Leprohon‘o. Po šešių šimtų metų, 800 m. prieš Kristų, graikų poetas Hesiodas apibūdino panašiai „vangus darbininkas nepripildys savo svirno tol, kol jį atbaido jo darbas, atidedamas nuo šiandien iki ryt“. 44 m. prieš Kristų Ciceronas atidėliojimą ir vilkinimą laikė „visada bjauriu įpročiu“.

Šios mintys išliko nepakitusios ir vėliau. 1751, Samuelis Johnsonas pastebėjo, kad „didesnio ar mažesnio laipsnio atidėliojimas visuomet yra mūsų galvose ir net tie, kurie sugeba jam atsispirti, nuolatos su juo susiduria, nes atidėliojimas nuolat atsinaujina ir nors kartais nugalėtas yra nesunaikinamas“. Taip padaroma išvada, kad, nors šis procesas ir nepagirtinas ar nepageidautinas, yra natūralus.

XXI amžiuje, atrodo, niekas nepasikeitė. Studentai vilkina atlikti jiems pavestas užduotis. Mokslinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad trisdešimt du procentai apklaustų universiteto studentų buvo linkę atidėlioti iki paskutinės minutės. Jie sakė, kad pats atidėliojimo procesas yra ne tik nemalonus ir erzinantis, tačiau galiausiai sukelia problemų. Tik vienas procentas studentų teigė, kad jie niekada neatidėlioja. Kito tyrimo duomenimis, vidutinis darbuotojas kiekvieną dieną atidėliodamas darbus praleidžia apie valandą ir dvidešimt minučių. Tai savo ruoštu valstybei kainuoja maždaug devynis tūkstančius JAV dolerių nuostolių vienam darbuotojui per metus. 2007 m. tyrimo duomenimis ketvirtis apklaustų suaugusiųjų tvirtino, kad atidėliojimas yra vienas iš jiems būdingų asmenybę apibūdinančių bruožų. Šio tyrimo apklaustuosius sudarė ne tik Šiaurės ir Pietų Amerikos gyventojai, bet ir australai bei europiečiai.

Psichologas Steelas sako, jog atidėliojimas iš tiesų yra būdingas visiems žmonėms. Mes visi tikriausiai esame patyrę tą jausmą, kai reikia atlikti vieną ar kitą darbą (užbaigti tą projektą, išsiųsti tą elektroninį laišką, kam nors paskambinti), bet nepaisant mūsų gerų ketinimų, vis tiek atidedame tai vėlesniam laikui. Vienas iš dalykų, apibrėžiančių atidėliojimą, nėra ketinimo dirbti ar pasiryžimo trūkumas. Tai yra sunkumas įgyvendinti savo ketinimus. Daugumai iš mūsų atidėliojimas nėra maloni patirtis. Tai visiškai skiriasi nuo laisvės ir atsipalaidavimo jausmo, kurį kartais galima jausti tada, kai maištauji ir dėl to praleidi susitikimą ar neateini į pamoką. Atidėliojant patiriamas vis didesnis spaudimas, žinant, kad su situacija vis tiek neišvengiamai reikės susidurti ateityje. Apie devyniasdešimt penki procentai žmonių, kurie atidėlioja, iš tikrųjų nori ir galėtų sumažinti šią tendenciją. Kaip rašoma Steel‘o knygoje „The Procrastination Equation“, atidėliojimas veda prie sumažėjusios gyvenimo kokybės, blogesnės sveikatos ir mažesnio atlyginimo. Kodėl tada atidėliojimas yra toks dažnas reiškinys? Jei mes ne itin norime atidėlioti ir pats procesas mums sukelia diskomfortą, kodėl mes vis tiek tai darome?

Tai buvo klausimas, kuris rūpėjo Steelui, tuo metu, kai jis pradėjo psichologinio atidėliojimo mechanizmo tyrimus devintajame dešimtmetyje. Vienas iš jo pirmųjų tyrimų, dar būnant doktorantu Minesotos universitete, įtraukė studentus, kurie interneto pagalba mokėsi kursų medžiagą. Iš esmės tai buvo interaktyvi kompiuterinė klasė, kurioje kiekvienas galėjo padaryti darbą savo tempu. Buvo surinkti duomenys apie tai, kiek daug darbo studentai padaro ir kaip greitai jiems sekasi jį atlikti. Kitaip tariant, mokslininkai galėjo objektyviai įvertinti stebimą elgesį – kiek laiko studentams reikėjo užbaigti vienas ar kitas užduotis ir kaip gerai jos buvo atliktos. Studentai taip pat užpildė įvairius jų būdo bruožus vertinančius testus.

Steel‘ui baigus tyrimą paaiškėjo viena esminė detalė – pernelyg atidėliojantys žmonės prastai save kontroliuoja. Tiesą sakant, savireguliacija, gebėjimas dirbti savarankiškai, kontrolė ir gebėjimas atidėti greitą pastiprinimą dėl būsimos naudos paaiškino septyniasdešimt procentų atidėliojimo elgesio. Steelas tai įvertino kaip atvirkštinę impulsyvumo pusę. Impulsyvumas yra tam tikras mūsų savireguliacijos sistemos gedimas. Kartais turime palaukti, bet vietoje to mes veikiame impulsyviai, iš karto. Taip pat yra ir su atidėliojimu. Mes turime veikti dabar, bet vietoje to mes laukiame.

2007 m. Steelas apgynė disertaciją tema „Aš juokauju sakydamas, kad parašyti trejų metų projektą man prireikė dešimties metų“. Ir vėlesni autoriaus darbai nurodo aiškią sąsają tarp atidėliojimo ir impulsyvumo. Impulsyvūs žmonės yra linkę labiau atidėlioti. Apibendrindamas daugiau nei 200 mokslinių tyrimų šia tema Steelas teigia, kad pagrindinės atidėliojimo priežastys, galinčios turėti net genetinį pagrindą, yra savidisciplinos ir kontrolės trūkumas.

Šių metų balandį, elgesio genetikė Naomi Friedman kartu kolega doktorantu Danieliu Gustavsonu ir dviem kolegomis iš Kolorado universiteto, nusprendė patikrinti, ar atidėliojimas gali iš tiesų slypėti mūsų genetikoje. Tyrime dalyvavo 347 tos pačios lyties monozigotinių ir dizigotinių dvynių poros. Tyrėjai paprašė kiekvieną dvynį užpildyti klausimynus, įvertinančius atidėliojimą, impulsyvumą ir gebėjimą nuosekliai siekti tikslo. Taip mokslininkai galėjo įvertinti, kokiu mastu šios savybės ir elgesys yra nulemtos genetiškai, o ne veikiamos aplinkos. Analizės logika buvo gana paprasta – visi dvyniai auga tų pačių namų aplinkoje, bet tik monozigotiniai dvyniai turi tuos pačius genus, o dizigotiniai – tik pusę tų pačių genų. Įvertinę elgesio skirtumus tarp skirtingų dvynių porų (monozigotinių ir dizigotinių) mokslininkai galėjo įvertinti ir tai, kiek atidėliojimas yra paveldimas. Nors šis metodas nėra šimtu procentų tikslus, nes net dvyniams esant toje pačioje aplinkoje juos ji gali veikti skirtingai, Friedman komanda padarė išvadą, kad atidėliojimas ir impulsyvumas eina iš vien. Negana to, mokslininkai nustatė, kad kiekvienas bruožas buvo vidutiniškai paveldimas: apie keturiasdešimt šeši procentai polinkio atidėlioti, ir keturiasdešimt devyni procentai impulsyvumo buvo nulemti genetikos. Apskaičiuota, kad genetinė koreliacija tarp šių dviejų požymių buvo lygi vienetui, o tai reiškia tobulą atitikimą. Abu požymiai, tiek atidėliojimas, tiek impulsyvumas savo ruožtu buvo susiję ir su gebėjimu nuosekliai siekti tikslo. Friedman teigia, kad iš tikro, jei žmogus yra linkęs atidėlioti, jam darosi pernelyg sunku siekti savo ilgalaikių tikslų.

Psichologas Steelas mano, kad jei mes pakeistume požiūrį į atidėliojimą, galėtume sėkmingai jį įveikti. Pirmiausia, atidėliojimas yra ne ambicijos ar užsidegimo atlikti užduotį trūkumas, o sunkumai kontroliuoti save. Atidėliojimo įveikos metodai remiasi prielaida, kad mums tiesiog reikia išmokti pasakyti ne atidėliojimui. Šiuo metu yra daug efektyvių atidėliojimą mažinančių metodų. Kalbant apie savikontrolę, vienas iš būdų gerai dirbti yra suskaidyti didelius ir ambicingus tikslus į konkrečias, iš karto įveikiamas užduotis. Ši taisyklė galioja ir atidėliojimui. Mes žinome, kad motyvacija atlikti užduotį tarsi pakyla savaime artėjant užduoties atlikimo pabaigos terminui. Steelas siūlo susikurti dirbtinius terminus imituojančius užduoties pabaigą. Steelas taip pat siūlo kelti sau mažus, tiesioginius (vienu prisėdimu atliekamus) ir konkrečius tikslus. Pavyzdžiui, Steelas naudoja dešimties minučių užduoties pradžios pratimą. Visa atidėliojimo problema yra mūsų mąstyme, kad užduotį atlikti bus sunku ir nepakeliama. Tačiau panašiai kaip įlipus į baseiną iš pradžių vanduo atrodo per šaltas, ilgainiui mes priprantame prie temperatūros ir ji atrodo normali. Taigi, užduočiai atlikti iš pradžių nustatykite trumpą pageidaujamos veiklos laiką, o po to įvertinkite. Dažnai atlikus pradinį šuolį, darosi lengviau tęsti pradėtą darbą. Jūs neturite sakyti sau „aš einu rašyti“, vietoje to galima sau įsivardinti, kad „aš parašysiu keturis šimtus žodžių iki 14:00“. Steelas sako, kad kuo konkretesni tikslai, tuo geriau. Kai konkrečiai įvardijame, ką turime padaryti, tai įveikti mums tampa lengviau.

Kitas svarbus atidėliojimo mažinimo aspektas yra galimų kliūčių panaikinimas. Naudinga išsiaiškinti sąlygas, kuriose mums sunkiausia kontroliuoti impulsus, t.y. nustatyti tas situacijas, kai esate labiausiai linkę pasiduoti išsiblaškymui. Vėliau tereikia rasti būdą, kaip šias situacijas pakeisti. Gali nutikti taip, kad atidėliojimas gali tęstis tol, kol jus sups stimulai, atitraukiantys dėmesį. Tokiu atveju šiuos stimulus reikia padaryti ne tokiais akivaizdžiais ar prieinamais. Pavyzdžiui, jei negalite susikaupti ruošdamas darbo ataskaitą namuose, nes jums trukdo namiškiai, įjungtas televizorius, noras kažko užkrimsti ir t.t., galima pagalvoti apie šių stimulų pašalinimą atliekant užduotį viešojoje bibliotekoje. Sumažinti prieinamumą prie kitokio pobūdžio atitraukiančių stimulų – kompiuterinių žaidimų ir naršymo socialinių tinklų puslapiuose – sukurta Android aplikacija, šiek tiek apsunkinanti galimybę iš karto pasiduoti kilusiam impulsą. Steelas su savo komanda sukūrė telefono ir darbastalio programą, kuri paleidžia paprastą komandos „atidaryti žaidimą“ atidėjimo mechanizmą. Pavyzdžiui, kai kitą kartą paspausite ant, tarkim, „Candy Crush“ piktogramos, jūsų telefone įsijungs vaizdas, kuriame matysite atbuline tvarka besikeičiančius skaičius. Programa jūsų taip pat paklaus, ar tikrai norite žaisti žaidimą. Šitokio uždelsimo įjungti programą dažnai pakanka tam, kad žmogus pagalvotų, ar tikrai nori tai daryti. Žinoma, jei esate ypač linkęs į atidėliojimą, galite vilkinti įdiegti tokią programą savo kompiuteryje ar telefone. Ironiška tai, kad atidėliotojai yra linkę atidėlioti ir tai, kas mažina jų atidėliojimą. Norintiems daugiau sužinoti apie atidėliojimą ir užsiimti ne tuo, kas šiuo metu turėtų būti daroma, siūloma apsilankyti Steel‘o internetiniame puslapyje.

Dažniausios klaidos, apsunkinančios kelią į sėkmę

Mes visi norime patirti vienokią ar kitokią sėkmę, ir kiekvienas galime ją patirti, jeigu tik adekvačiai ir išmintingai pasirinksime tikslus bei nuosekliai ir kantriai jų sieksime.

Žinoma, pakeliui į bet kokią sėkmę pasitaiko ir problemų bei laikinų nesėkmių. Dažnai pirmiausia jas mėginame išspręsti patys. Jeigu nepavyksta, kreipiamės pagalbos į artimuosius, draugus ar pažįstamus. Jeigu ir šie negali padėti (arba jeigu tam tikru gyvenimo etapu tiesiog neturime žmonių, kuriais galėtume pasikliauti), kartais apsisprendžiame kreiptis pagalbos į psichologus ar psichiatrus. Gana dažnai žmogus, besikreipiantis psichologinės pagalbos, dėl tam tikrų aplinkybių būna praradęs tikėjimą, kad gali būti  kompetetingas vienoje ar kitoje jam svarbioje gyvenimo srityje (santykių, darbo, emocijų valdymo ir t.t.). Tad bene svarbiausia psichologo užduotis - kiek galima padėti žmogui įgyti pakankamai "aš galiu" patirčių, kurios vis labiau stiprintų apibendrintą įsitikinimą apie savo kompetenciją toje jam svarbioje srityje ar srityse. Šie siekiami "aš galiu" gali būti įvairūs - nuo "aš galiu važiuoti liftais", "aš galiu eiti per tiltus", "aš galiu sulieknėti" iki "aš galiu valdyti savo pyktį", "aš galiu valdyti savo nerimą", "aš galiu būti gera mama" ar "aš galiu sėkmingai mokytis" ir t.t.

Matydama, kaip klientai dirba terapijoje ir su kokiais sunkumais susiduria apsisprendę kaupti šias labai svarbias patirtis, pastebiu, kad sunkumų "repertuaras" kartojasi. Štai tie populiariausi "pagaliai", kuriuos mes, dažnai to net nepastebėdami, kaišiojame sau į ratus:

1. Įsitikinimas, kad mūsų problema yra "nenormali" ir turėti tokių sunkumų - "gėda". Pavyzdžiui, žmogus, sergantis panikos sutrikimu, gali laikyti save "nenormaliu" vien dėl to, kad patiria stiprų ir tarsi nepagrįstą nerimą vietose, kuriose kiti žmonės jaučiasi gerai, tarkime, liftuose, prekybos centruose, aikštėse, automobilių plovyklose, kavinėse ir pan. Tačiau panikos sutrikimu sergantys žmonės paprastai turi labilesnę nervų sistemą, dėl kurios gali stipriau jausti įvairius kūno pojūčius, ir dažnai būna augę su tėvais ar seneliais, linkusiais stiprokai jaudintis dėl sveikatos, dažnai apie ją kalbėti ir pan. Tad kas gi čia nenormalaus, jeigu žmogus, "išmokytas", kad sveikata yra labai svarbus ir trapus dalykas, susijaudina pajutęs keistesnius kūno pojūčius? Suvokimas, kad mūsų problemos atsirado dėl tam tikrų priežasčių ir todėl yra savotiškai logiškos - labai svarbus žingsnis į spredimų paiešką.

2. Pavienės nesėkmės suvokimas kaip galutinio įrodymo, jog sėkmė neįmanoma. Jeigu kas nors mūsų paklaustų, ar tikime, kad nugyvensime gyvenimą nepatyrę nė vienos nesėkmės, matyt atsakytume, jog ne. Jeigu turėtume atsakyti, ar tikime, kad po to, kai patirsime nesėkmę, kažkada vėl patirsime sėkmę, atsakytume, matyt, teigiamai. Tačiau šį suvokimą gali būti sunku išlaikyti susidūrus su nesėkme tose srityse, kur mūsų pasitikėjimas savimi labai silpnas. Kai žmogus, pavyzdžiui, dirbdamas su tiltų baime, patiria nesėkmę (tarkime, susiplanuoja pereiti vieną ar kitą tiltą, aptaria tai su terapeutu ir įsipaireigoja tai atlikti, tačiau vis dėlto paskutiniu momentu neišdrįsta to padaryti arba padaro, tačiau ant tilto jaučia daug stipresnę baimę, nei tikėjosi), dažnai jam gali kilti labai apibendrinančios negatyvios mintys, pavyzdžiui "Taip ir žinojau, kad niekada niekas nepasikeis", "Esu beviltiškas" ir pan. Tačiau iš tikrųjų, patyrus nesėkmę, sėkmė taps neįmanoma tik vienu atveju - jeigu daugiau nebesistengsime ir nemėginsime. Visais kitais atvejais pavienės, atsitiktinės nesėkmės yra normali ir natūrali bet kokio ilgesnio proceso dalis. Juk net ir didžiausi stropuoliai retai įstengia pabaigti mokyklą niekada negavę dvejeto. :)

3. Manymas, kad pasisunkinę užduotis greičiau pasieksime sėkmę. Siekiant atkurti žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis tam tikroje srityje itin svarbu laipsniškumas. Jis leidžia labai padidinti sėkmės tikimybę, o kartu ir treniruoja mus vis didesniems iššūkiams. Kartais pagunda žengti septynmyliais žingsniais ir atsikratyti problemos "kartą ir visiems laikams" gali būti iš ties didelė, tačiau jai atsispyrę galime laimėti gerokai daugiau. Juk akivaizdu, kad jeigu nesame bėgioję, turime pradėti nuo pastangų nubėgti pirmajį kilometrą, o paskui, nuolat po truputį didindami atstumą, ir įsitikindami, kad galime jį įveikti, nubėgsime ir 10 kilometų, ir pusę maratono, ir kada nors, galbūt, maratoną. Tas pats galioja ir bet kokiems kitiems įgūdžiams. Juk neleikytumėte nevykėliu vaiko, kuris nieko nesusigaudytų, jeigu jį 7 metų iš karto nuvestumėte į ketvirtą klasę?

.4. Nuolatinė orientacija į tai, ko dar negalime ir jau pasiektų dalykų nuvertinimas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris ilgai negalėjo nuvažiuoti automobiliu į Kauną, nes bijojo patirti panikos priepuolį, tai atlikęs, gali galvoti: "Na ir kas, iki Kauno nuvažiavau, bet iki Klaipėdos tikrai nenuvažiuočiau", arba "Automobiliu gal jau ir galiu važiuoti, bet lėktuve tikrai neišbūčiau." Toks "peršokimas" prie dar nepasiektų dalykų trukdo įsisąmoninti patirtą sėkmę ir ja remiantis stiprinti savo pasitikėjimą savimi. Tik tuomet ir tolimesni tikslai taps vis labiau pasiekiami.

5. Lyginimasis su kitais (ypač su nepatiriančiais panašių problemų). Įsivaizduokime žmogų, kuris patyrė traumą ir jam lūžo koja. Koją teko operuoti, laikyti gipse, ir jos raumenys nusilpo. Nuėmus gipsą, žmogus pastebi, kad lūžusioji koja tiek plonesnė, tiek silpnesnė už sveikają. Kad ji vėl atgautų buvusią formą, ją svarbu treniruoti specialiais pratimais. Tam tikrą laiką juos tvarkingai atliekant, lūžusioji koja vėl taptų iš esmės tokia pat stipri, kaip ir antroji. Tačiau kas būtų, jeigu žmogus, treniruodamas lūžusią koją, pastebėtų ne vis didėjančias jos galimybes, o nuolat ją apžiūrinėtų lygindamas su sveikaja ir dėl to jaudintųsi? Būtent taip kartais mes ir elgiamės, kuomet, dirbdami su kokia nors savo problema, užuot susitelkę į dedamas pastangas ir daromą pažangą, lyginamės su tais, kurie šios problemos neturi.

6. Manymas, kad tik visiškai pasiekus užsibrėžtą tikslą bus galima gerai jaustis. Kiekvienas pasiektas tikslas, kad ir koks viliojantis jis atrodytų, stiprių laimės išgyvenimų teikia tik tam tikrą laiką. Žmogus adaptuojasi prie bet kokių aplinkybių, ir jų keliamos emocijos po truputį vis silpnėja. Tarkime, jeigu jūs įsikraustėte į nuostabų namą, kurį laiką galite justi džiaugsmą kaskart, kai ryte pabusite ir suvoksite, kur esate, ir kad tai - naujieji jūsų namai, tačiau ilgainiui šie išgyvenimai vis silpnės. Tad judant į bet kokį tikslą verta leisti sau tiek pasimėgauti procesu, tiek pasidžiaugti tarpiniais tikslais. Juk, pavyzdžiui, jeigu norite saugiai sulieknėti 10 kilogramų, tam reikės maždaug 3-6 mėnesių, t.y. iki pusmečio jūsų brangaus ir vienintelio gyvenimo. Tad kam nusiteikti, kad pasidžiaugti bus galima tik tuomet, kai pasieksite galutinį tikslą? Kodėl neleidus sau pasidžiaugti kaskart, kai pasirenkate valgyti išmintingai? Kai pasiekiate tarpinius tikslus? Juk net ir tuomet, kai šį tikslą įgyvendisite iki galo, jūsų gyvenime vis tiek greičiausiai liks sričių, kur ne viskas yra taip, kaip norisi. Mūsų gebėjimas pasidžiaugti teigiamais dalykais, juos pastebėti ir įvertinti visuomet bus vienas vertingiausių įgūdžių, leidžiančių gerai jaustis jau esamomis aplinkybėmis ir skartu motyvuojančių judėti pirmyn.      
      

          

Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (2)

Taigi, šiandien - apie tai, ką naujo praeitą savaitę vykusioje KET konferencijoje Birmingeme išgirdau apie depresijo gydymą. 

Depresijos gydyme ilgai buvo akcentuojamas neigimamų emocijų švelninimas, tačiau dabar, pasak konferencijos pranešėjų,  vis daugiau domimasi, kaip galima klientams padėti stiprinti teigiamas emocijas. Negebėjimas jausti teigiamų emocijų vadinamas ahedonija, ir tyrimai rodo, kad jos stiprumas taip pat tiksliai leidžia prognozuoti naujo depresijos epizodo riziką kaip ir neigiamų emocijų intensyvumas. Viena dažniausių KET strategijų, taikomų būtent tam, kad klientas pradėtų jausti daugiau teigiamų emocijų – elgesio aktyvinimas, kuomet suplanuojamos veiklos, galinčios suteikti malonių išgyvenimų. Deja, kartais pasitaiko, kad klientas, atlikęs suplanuotas veiklas, teigia jų metų ar po jų nejutęs pasitenkinimo ar džiaugsmo, mat jo gebėjimas jausti malonias emocijas yra blokuojamas. Tokiu atveju gali reikėti papildomų intervencijų, kurios leistų gauti daugiau naudos iš veiklos. Viena svarbi terapeuto užduotis tokiu atveju: išsiaiškinti, kokių minčių žmogui kilo potencialiai malonaus užsiėmimo metu ir po jo. Džiaugsmo ir pasitenkinimo trūkumą paprastai lemia vadinamosios džiaugsmą žudančios mintys (angl. joy-killing thoughs), pavyzdžiui „Anksčiau jausdavau daugiau malonumo“, „Turėtų būti lengviau“, „Kiti žmonės atrodo daug laimingesni“ ir t.t. Jeigu tik skatiname žmogų įsitraukti į kažkada jam malonumą teikiančią veiklą, tačiau nepadedame jam perdirbti įgytos patirties, ši intervencija gali būti ir neveiksminga. Pats elgesio aktyvinimas – dar tik pusė darbo, ir efektą galima labai sustiprinti padėdami klientui kuo objektyviau suvokti ir vertinti įgytą patirtį.  

Oksfordo universitete šiuo metu testuojama programa „OxiGen“ (Oxford Imagery Generation), kurios metu žmonės mokomi įsivaizduoti įvairius teigiamus išgyvenimus bei jų sukeliamas teigiamas emocijas. Kai kuriems žmonėms ši strategija, tam tikrą laiką reguliariai ją  praktikuojant, labai padeda sustiprinti gebėjimą jausti teigiamus išgyvenimus bei sumažinti ahedoniją. Tiesa, ji veikia ne visiems. Šios strategijos sėkmę padeda prognozuoti tai, kaip pats klientas vertina savo įsivaizduojamų vaizdinių gyvumą. Kuo labiau klientui jo vaizdiniai atrodo gyvi, įtikinantys, tuo didesnė tikimybė, kad ši intervencija duos naudos.

Olandijos mokslininkė pristatė strategiją, skirtą surinkti detalesnės informacijos, kaip depresiškas, į ahedoniją linkęs žmogus jaučiasi kasdienybėje. Vėliau, remiantis šia informacija, galima efektyviai planuoti pokyčius, kurie padeda gerinti savijautą. Ši strategija gali būti taikoma tiek fiksuojant informaciją sąsiuvinyje, tiek taikant modernias technologijas. Jos esmė tokia: 6 savaites, tris kartus per savaitę po keletą kartų per dieną žmogus fiksuoja, kuo jis tuo metu užsiima ir kiek malonumo jaučia. Jeigu šiam tikslui naudojamas, pavyzdžiui, išmanusis telefonas, žmogus tiesiog gauna priminimą atsakyti į šiuos klausimus tam tikrais intervalais. Taip surenkama pakankamai daug duomenų apie kasdienį žmogaus gyvenimą ir tai, ką darydamas žmogus jaučia malonumą ar kitas emocijas. Pavyzdžiui, depresiški žmonės būna linkę daug laiko pasyviai ilsėtis ir gerokai mažiau laiko skirti aktyviam poilsiui, tačiau surinkti duomenys paprastai parodo, kad būtent aktyvaus poilsio metu jie jaučiasi geriausiai. Šitaip žmogus gali pasidaryti sau svarbias išvadas iš savo paties užfiksuotų duomenų, nepatirdamas jokio specialisto spaudimo ir jo neįtikinėjamas. Tokiu būdu gautą informaciją klientui dažnai būna daug lengviau priimti. Tiesa, taikant šią intervenciją labai svarbus nuoseklus terapeuto grįžtamasis ryšys. Jeigu klientas paliekamas vienas su užduotimi, o susitikimų metu aptarinėjami kiti dalykai, rezultatai gali būti gerokai prasteni. Tai gali būti priedas prie kitų terapinių intervencijų, tačiau svarbu nuolat klientui parodyti, kad šis savotiškas dienoraštis – svarbi darbo dalis.

Belgijos Ghento universiteto profesorius Ernst Koster pristatė naujausių ruminavimo (perdėto galvojimo, „atrajojimo“) tyrimų rezultatus. Tyrimai rodo, kad polinkis į perdėtus apmąstymus gali būti „užkrečiamas“: studentai, kurie bendrabutyje apsigyvena su linkusiais pernelyg pasinerti į apmąstymus kambario draugais, ilgainiui ir patys pradeda daugiau ruminuoti. Nors kartais, pavyzdžiui, nutikus tikrai nemaloniam ar gąsdinančiam įvykiui, daugiau apie jį galvoti gali būti naudinga, vis dėlto sutrikęs gebėjimas atitraukti dėmesį nuo neigiamų išgyvenimų yra vienas iš svarbiausių faktorių, ilgainiui sukeliančių depresiją. Polinkis daugiau koncentruotis į neigiamus dalykus taip pat siaurina dėmesio lauką, tuo tarpu teigiami išgyvenimai jį plečia. Ką gi galima daryti, norint sumažinti ruminavimą? Viena iš tikrai veiksmingų šiuo metu žinomų priemonių – dėmesingumo (mindfulness) lavinimo pratybos, treniruojančios žmogaus gebėjimą išlaikyti dėmesį dabartyje.

Tiek klasikinę KET, tiek ir dėmesingumu (mindfulness) grįstas intervencijas šiuo metu Didžiojoje Britanijoje siekiama padaryti prieinamas kaip galima daugiau žmonių. Vienas iš būtų tai pasiekti – kiek galima taikyti moderniąsias technologijas bei kita priemones, leidžiančias pakeisti tiesioginį kontaktą su terapeutu. Prieš porą metų išleista Oksfordo universiteto profesoriaus Mark Williams kartu su žurnalistu Denny Penman parašyta savipagalbos knyga „Finding Peace in a Frantic World“ gana plačiai naudojama kaip pakaitalas, jeigu žmogus neturi galimybės lankyti 8 savaičių mindfulness pratybų kurso. Tyrimai rodo, kad žmonės, kas savaitę nuosekliai skaitę po vieną knygos skyrių bei darę visas savarankiškas užduotis (prie šios knygos pridėtas CD su visų dėmesio lavinimo praktikų garso įrašais), taip pat pasiekė labai gerų rezultatų: jautė mažiau nerimo ir streso, sumažėjo jų depresiškumas, išaugo gyvenimo kokybė. Šiuo metu nacionalinė Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros tarnyba (National Health Service, NHS) planuoja daryti tyrimą, kuomet siūlys darbą pagal šią knygą savo darbuotojams, patiriantiems daug streso ir įtampos darbe.                        

Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (1)

Liepos 22-25 dienomis Birmingemo universitete vyko jau 42-oji Didžiosios Britanijos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos konferencija. Šiais metais joje pirmą kartą dalyvavome ir mes su Juliumi Neverausku. Kadangi tikslingai rinkomės eiti į skirtingus pristatymus ir simpoziumus, apie tai, ką naujo sužinojome, parašysime abu.

Pirmasis užsiėmimas, kuriame apsilankiau ir sužinojau tikrai įdomių naujų dalykų buvo kanadiečio, Concordia universiteto profesoriaus Adamo Radomsky poros valandų seminaras apie naujausius atradimus dirbant su įkyrumais, ypač su kompulsyviu tikrinimu. Pasak mokslininko, šiuo metu jau tiksliai žinoma, kad pats kokio nors veiksmo kartojimas mažina žmogaus galimybes atsiminti, kad jį atliko. Vadinasi, jeigu tai, ar užrakinome duris, patikrinsime vieną kartą, tikimybė, kad prisiminsime, jog tikrinome, yra gana didelė. Tačiau jeigu tikrinsime daugybę kartų, daug blogiau tai prisiminsime (ir natūralu, kad noras patikrinti dar kartą niekaip nepraeis, nes nuolat jausime netikrumą, kurį pakartotinai tikrindami tik didinsime). Tas pats galioja ir mėginant mintyse atgaminti, ar kažką atlikome. Tarkime, kad bandome prisiminti, ar išeidami į darbą užrakinome namų duris. Jeigu mintyse tai atgaminsime vieną kartą, būsime gana tikri dėl savo prisiminimo, tačiau kuo daugiau kartų vis iš naujo apie tai galvosime, tuo mažiau tikri jausimės (ir, žinoma, norėsis ir toliau apie tai galvoti). Tai tarsi mėginimas numalžinti troškulį sūriu vandeniu - kuo daugiau geri, tuo daugiau norisi. Ir nors žmonės, kuriuos vargina įkyrus noras tikrinti, dažnai mano, kad jų atmintis prasta ir nepatikima, iš tiesų nėra jokių įrodymų, kad tai – tiesa. Kiekvienas žmogus, pabandęs daug kartų kažką tikrinti tikrovėje ar atgaminti atliktus vaizdus mintyse, gana nesunkiai pajus šių veiksmų kartojimo poveikį – sumažėjusį užtikrintumą ir kartu sumenkusį pasitikėjimą savo atmintimi. Klausydamasi šios paskaitos prisiminiau ir vieną savo patirtą nutikimą, kuomet, matyt, taip pat suveikė šis mechanizmas. Prieš gerą dešimtmetį studijuodama Norvegijoje kartą išėjau grybauti su drauge vokiete, kuri grybų visai nepažinojo ir valgomų nuo nevalgomų neskyrė. Kai grįžome namo su grybais, ji pradėjo klausinėti, ar aš tikra, kad mūsų rasti grybai tikrai valgomi. Atsakiau, kad tikrai taip, tačiau ji nenurimo ir kas kelios minutės vis iš naujo klausė to paties. Po kažkiek pakartojimų aš pradėjau po truputį abejoti savo atsakymu ir galiausiai nutarėme, kad grybus bus geriausia išmesti. Paskui vis pagalvodavau, kodėl aš pradėjau abejoti, juk visi mūsų rasti grybai buvo lepšiai ir raudonikiai, kuriuos aš puikiausiai pažįstu. Tačiau matyt tai ir buvo pavyzdys, kuomet aš, draugės paskatinta, pradėjau mintyse liguistai „tikrinti“ ir abejoti, ar tikrai 100 proc. žinau, kad šie grybai valgomi.

Pasak A. Radamsky, klientams dažnai būna labai naudinga atlikti eksperimentą ir pažiūrėti, kas vyksta, kai jie kažką tikrina tik vieną kartą, ir palygina, kada jaučia daugiau tikrumo – ar tuomet, ar tikrindami daug kartų. Dažnai šitas realios patirties palyginimas tampa svarbus lūžio taškas terapijoje.

Oksfordo universiteto profesorius Colin Espie kalbėjo apie naujoves gydant miego sutrikimus. Profesoriaus teigimu, miegui ir miego sutrikimams kol kas skiriama per mažai dėmesio, nors jo svarba sveikatai yra ne mažesnė nei sveikos mitybos ir tinkamo fizinio aktyvumo. Didžiojoje Britanijoje nemigos sutrikimo kriterijus atitinka apie 10-12 proc. visų žmonių, vadinasi, nemiga sergama dažniau nei depresija ar nerimo sutrikimais. Be to, sergant nemiga tikimybė susirgti depresija padidėja du kartus, o ir gydoma nemiga, kaip rodo statistika, vidutiniškai sunkiau, nei depresija.

Anot Colin Espie, nors miego ir nemiego būsenos paprastai suvokiamos kaip griežtai atskirtos viena nuo kitos, kartais ribos tarp jų gali būti mažiau aiškios. Pavyzdžiui, miego sutrikimų turinčio žmogaus smegenys netgi jam miegant generuoja daugiau beta bangų (kurios paprastai generuojamos nemiegant), todėl toks žmogus, netgi pažadintas iš miego, gali papasakoti, ką jis miegodamas galvojo. Tuo tarpu gerai miegantis žmogus, paklaustas, ką galvojo miego metu, atsakys, kad nieko negalvojo, nes miegojo.

Profesoriaus teigimu, neverta pernelyg rigidiškai priimti ir rekomendacijų dėl to, kiek reikėtų miegoti, nes skirtingų žmonių poreikiai skirtingi. Sakyti, kad visi turėtų miegoti po 8 valandas kasnakt būtų tas pats, kaip teigti, kad visi žmonės lygiai 12 valandą dienos turėtų suvalgyti tokį patį kiekį tokio pat maisto.

Pasak profesoriaus, ateityje gydant nemigą vis svarbesnės taps technologijos. Jis pademonstravo svetainės www.sleepio.com nemokamą versiją, kurioje galima, suvedus duomenis apie savo miegą, gauti vertingos informacijos ir pagalbos spendžiant šią problemą. Tikrai rekomenduoju ją išmėginti, nes pirmas mano įspūdis iš tiesų puikus.

Kita Oksfordo universiteto mokslininkė, Jennifer Wild, kalbėjo apie tai, kaip galima optimizuoti socialinės fobijos gydymą taikant video grįžtamąjį ryšį. Pasak šios specialistės, gydant socialinę fobiją įvairūs elgesio eksperimentai ypač svarbūs ir turėtų būti atlikami kiekvienos terapinės sesijos metu. J. Wild išsamiai pristatė, kokie principai gali padėti sustiprinti video ekspozicijų efektą. Viena labai svarbi ekspozicijų užduotis – padėti žmogui tiek pamatyti save iš šalies, tiek ir pajusti, kaip jo savijautą keičia vadinamųjų saugumo elgesių taikymas ir atsisakymas. Turint omenyje šiuos tikslus dažnai elgesio eksperimentai susideda iš keleto etapų. Pavyzdžiui, vienas galimas eksperimento scenarijus – kliento pokalbis su terapeuto kolega, kurio klientas nėra anksčiau matęs. (Suprantama, tokia ekspozicija bus tinkama tik tuo atveju, jeigu ji klientui kels stiproką, tačiau pakeliamą nerimą). Kuomet klientas su mūsų kolega kalbasi pirmą kartą, paprašome jo taikyti įprastus saugumo elgesius (pavyzdžiui, sutelkti dėmesį į save, dangstyti veidą ranka ar plaukais, mintyse nuolat savęs klausti, ką dar galėtų pasakyti ir t.t.). Šis pokalbis nufilmuojamas. Geriausia tai atlikti kliento telefonu ar jo atsinešta kamera, tuomet klientas automatiškai turi įrašą ir jam nereikia jaudintis dėl privatumo. Antrojo pokalbio, kuris paprastai vyksta to paties terapinio susitikimo metu, kliento paprašoma įprastų saugumo elgesių kiek galima atsisakyti ir susitelkti į patį pokalbį. (Natūralu, kad klientui nepavyks saugumo elgesių atsisakyti visiškai, tačiau jeigu jų sumažėja maždaug per pusę, to visiškai pakanka skirtumui pajusti.) Šis pokalbis taip pat nufilmuojamas. Abu pokalbiai gali būti pakankamai trumpi ir trukti 5-10 min. Vėliau su pacientu aptariama, kaip jis jautėsi kiekvieno pokalbio metu, pavyzdžiui,  kiek jautėsi įsitempęs, kvailai atrodantis, t.y. aptarimas jo socialinėse situacijose paprastai juntamų nemalonių simptomų intensyvumas. 

Efektyviausiai palyginti galima tuomet, kai klientas savo įtampą ir kitus nemalonius išgyvenimus abiejų pokalbių metu įvertina balais pvz. dešimtbalėje skalėje. Galiausiai klientas kartu su terapeutu arba vienas namuose peržiūri padarytus įrašus, tačiau žiūrint labai svarbu padėti klientui pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti klausimai, užduodami trečiuoju asmeniu, t.y. užuot klausę kliento „Kiek jūs sau atrodote įsitempęs“, galime klausti „Kiek jums šis žmogus atrodo įsitempęs?“ Tai skatina kliento objektyvumą ir padeda realiau suvokti, kaip jis gali atrodyti kitiems žmonėms. Šios ir panašios ekspozicijos yra bene svarbiausias socialinės fobijos gydymo komponentas. Jų padedamas žmogus ne tik išmoksta objektyviau save matyti ir vertinti, bet ir akivaizdžiai įsitikina, kad tai, kaip jis jaučiasi socialinėse situacijose, ypač jo juntama įtampa, toli gražu ne visada matoma iš šalies. 

Šį kartą - tiek. Apie naujoves gydant depresiją skaitykite po keletos dienų.