Kas ta panika?

Gana daug žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę panikos priepuolį, kuomet staiga apima didžiulė baimė, ima daužytis širdis, atrodo, kad trūksta oro, atsiranda lyg nerealumo pojūtis ir didelė baimė mirti nuo širdies priepuolio, uždusti, prarasti kontrolę ar išprotėti. Daliai žmonių tokie intensyvios baimės ir fizinio diskomforto epizodai kartojasi nuolat, ir tuomet jiems diagnozuojamas panikos sutrikimas, kuris gali labai apsunkinti gyvenimą. Maždaug trečdaliui panikos sutrikimu susirgusių žmonių ilgainiui išsivysto ir agorafobija, kuomet atsiranda baimė būti tam tikrose vietose arba išeiti iš namų, ypač be palydovo, nes bijomasi, kad ištiks priepuolis. Iš baimės patirti panikos priepuolį žmonės gali vengti ir kitų dalykų, pavyzdžiui vairuoti (nes bijomasi padaryti avariją), skristi lėktuvu (nes niekas negalės suteikti pagalbos), važiuoti į atokias vietoves (nes nebus galimybės greitai gauti medikų pagalbą).
Kaip gi šis sutrikimas išsivysto? Manoma, kad pirmasis panikos priepuolis dažniausiai patiriamas žmogui išgyvenant didesnį stresą, nuovargį ar pan. Staiga lyg ir be aiškios priežasties gali pradėti stipriai plakti širdis, atsirasti oro trūkumo jaumas, imti drebeti galūnės, pilti karštis ar apimti šaltis, galime pradėti stipriai prakaituoti. Tolesnė įvykių eiga priklauso nuo to, kokias mintis žmogui sukelia šie simptomai. Vieni jų per daug neišsigąsta, ir tuomet simptomai netrukus praeina ir dažniausiai nesikartoja. Tačiau daliai žmonių šie simptomai sukelia stiprią baimę ir mintis "Man širdies priepuolis", "Turbūt einu iš proto", "O jeigu prarasiu kontrolę ir ko nors pridarysiu" ir pan. Suprantama, kad šios mintys pačios savaime kelia didelę baimę ir gerokai sustiprina pradinius fizinius simptomus. Įsisuka savotiška spiralė, kuomet simptomai sriprina baimę, o baimė - simptomus. Gana dažnai baimė būna tokia stipri, kad kviečiama greitoji medicinos pagalba, nes žmogus labai stipriai tiki, jog jo sutrikimas - tikrai fizinis. Tačiau taip nėra, o mūsų organizmo resursai yra riboti ir labai stipri baimė dėl fiziologinių priežasčių niekaip negali trukti labai ilgą laiką. Todėl vidutinė panikos priepuolio trukmė - apie 10 minučių. Šiam laikui praėjus simptomai savaime ima mažėti ir išnyksta, tačiau daugeliui žmonių lieka mintis: "Šį kartą praėjo, tačiau tai buvo baisu, o jeigu vėl pasikartos?". Kad išvengtų panikos pasikartojimo, žmonės gali pradėti vengti tų vietų, kuriose patyrė priepuolį, pavyzdžiui, gali nesinorėti eiti gatve, kurioje ištiko priepuolis, eiti į tam tikrą autobuso stotelę, parduotuvę ar pan.
Panikos sutrikimo kamuojami žmonės tiki, kad jų patiriami simptomai rodo, jog sutrikimas yra fizinės kilmės, t.y. kad jų širdis nesveika, kad jie tikrai gali uždusti ir panašiai. Ir toks tikėjimas visai suprantamas, nes simptonai iš tiesų būna stiprūs ir gąsdinantys, pavyzdžiui, svaigsta galva, gniaužia krūtinę, gali apimti alpimo jausmas. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, kau kurie iš šių simptomų kaip tik saugo mūsų gyvybę. Mat išsigandęs žmogus ima labai stipriai kvėpuoti, todėl jo kraujyje grėsmingai padaugėja deguonies (o per didelis jo kiekis mums pavojingas!), ir smegenys pradeda blokuoti kvėpavimą, kad apsisaugotų nuo tolesnio deguonies daugėjimo. Todėl mes tarsi pradedame kovoti su savo pačių smegenimis: manome, kad dūstame, ir iš visų jėgų traukiame orą, o jos žino, kad yra priešingai, ir neleidžia mums to daryti. Kaip sako mano jau minėtas kognityvinis terapeutas iš Argentinos Eduardo Keegan, gamta mums nepatikėjo svarbiausių dalykų kontrolės, ir gerai padarė... Būtent todė, kad ir kaip mes to bijotume, nuo panikos priepuolio negalima nei uždusti, nei kitaip mirti, nei išprotėti. Žmonės, kuriuos panika kamuoja jau kurį laiką, ilgainiui patys pradeda suvokti, kad nė vienas priepuolis (kad ir kiek jų patirtum) nesibaigia ne tik mirtimi, bet ir jokiu sveikatos sutrikimu. Tai būna tiesiog intensyvios baimės epizodas, kuris liaujasi po 10-15 minučių.
Panikos sutrikimas labai sėkmingai gydomas pasitelkiant kognityvinę ir elgesio terapiją. Ši terapija taip pat gali padėti įveikti agorafobiją, arba baimę būti vietose, kur gali ištikti priepuolis. Terapijos pradžioje pirmiausiai suteikiame pacientui išsamią informaciją apie sutrikimą, apie tai, kaip sukasi užburtas panikos ratos, bei kokį svarbų vaidmenį čia vaidina tai, kokią prasmę mes priskiriame savo simptomams. Kuo labiau tikime, kad jie - fizinės ligos požymis, tuo labiau jų bijome ir savo baime juos stipriname. Turbūt pats sunkiausias dalykas, kurį kenčia panikos sutrikimu sergantys žmonės - nuolatinis virš galvos kybančios grėsmės pajūtis, nes niekada nežinai, kada ir kurs ištiks kitas priepuolis. Kol jų bijomasi ir vengiama, šie priepuoliai valdo žmogaus gyvenimą, mažina jo savivertę, neleidžia rinktis gyvenimo būdo, tikslų. Terapijos tikslas - padėti žmogui aiškiai suvokti ir realiai patikėti, kad jo jaučiami simptomai nėra pavojingi (dar kartą galiu pakartoti, kad panikos priepuolio metu niekas nemiršta ir neišprotėja). Tuo iš tiesų įsitikinti galima tik su terapeuto pagalba išmokus pačiam sukelti ir sustabdyti panikos priepuolį. Tai galima padaryti keliais būdais, dažniausiai kvėpavimu arba sukimu kėdėje. Po kurio laiko, kai žmogus aiškiai pajunta, kaip tam tikras kvėpavimo būdas jam sukelia visus baisiuosius panikos simptomus, o kitais kvėpuodamas jis gali juos sustabdyti, panikos priepuolių baimė ima mažėti. O mažėjant baimei mažėja ir pačių priepuolių dažnis, žmogus sveiksta, susigrąžina prarastą veiksmų laisvę, vėl sugrįžta jo prarasta savivertė ir pagarba sau.