Paskutinė svarbi įgūdžių grupė, intensyviai lavinama dialektinės elgesio terapijos metu ir būtina norint sėkmingai gyventi - efektyvūs tarpasmeninio bendravimo įgūdžiai.
Pirmiausia, kad galėtume efektyviai bendrauti su kitu žmogumi, mums svarbu iš tiesų kreipti į jį dėmesį. Čia vėl gali būti naudingi dėmesingo įsisąmoninimo arba mindfulness įgūdžiai, apie kuriuos jau rašiau. Ir visai nesvarbu, ar bendraujame su mylimuoju, draugu ar kolega - kad iš tiesų suprastume, ką mūsų bendravimo partneris jaučia ir išgyvena, turime būti jam dėmesingi. Stebėdami kito žmogaus veido išraišką, kūno kalbą, balso toną, vartojamus žodžius daug sužinome apie jo nuotaiką ir mūsų santykį. Tačiau kad visa tai pastebėtume, turime susitelkti į dabarties momentą bei negalvoti nei apie tai, ką netrukus norėsime pasakyti, nei apie tai, ką pvz. veikėme vakar. Jeigu prisimintume žmones, su kuriais visuomet malonu bendrauti, suprastume, kad su jais bendraudami jaučiamės, kad tuo metu esame jiems patys svarbiausi, t.y. jų dėmesys sutelktas į mus.
Būdami dėmesingi, anksti pastebėsime, jeigu mūsų santykyje su kitu žmogumi iškils problema, ir išvengsime situacijų, kai kažkas trenkia lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jeigu mūsų mintys ir dėmesys klajoja kažkur kitur, lengvai galime nepastebėti svarbių kito žmogaus reakcijų, priskirti jam mūsų pačių baimes ar kitus jausmus arba labai sutrikti staiga sulaukę neigiamos reakcijos, kurią būtume pastebėję daug anksčiau, jeigu būtume labiau stengęsi.
Gana dažnai žmonės, kuriuos vargina labai stiprios emocijos, bendraudami su jiems svarbiais žmonėmis būna pasyvūs ir linkę paklusti. Kartais tai atrodo labai saugu, tačiau iš tiesų ilgainiui toks elgesys priverčia mus jausti neigiamus jausmus tam, kuriam paklūstame. Savi poreikiai, kurių išsižadame, sukelia pagiežą, kuri nuolat kaupiasi. Jeigu tai trunka ilgą laiką, galiausiai santykis mums tampa labai skausmingas ir kyla noras iš jo bėgti, kelti scenas arba ... susirgti depresija. Agresyvus elgesys taip pat kelia daug problemų, nes priverčia kitus žmones trauktis nuo mūsų. Agresija dažniausiai kyla dėl dviejų priežasčių - arba mes esame labai stipriai įsitikinę, kad žinome, kaip kiti žmonės turi elgtis, ir griežtai to iš jų reikalaujame, arba jaučiame didelį poreikį kontroliuoti tarpasmeninius santykius, iš anksto numatyti jų raidą ir pan. Tuomet, jeigu kitas žmogus nepadaro to, ko mes iš jo tikėjomės, imame jausti pyktį. Tokiais atvejais kartais žmonės mėgina dar stipriau kontroliuoti tai, kas vyksta, taip sukeldami kitiems norą trauktis. Ir pasyvumas, ir agresyvumas griauna santykius. Vienintelis optimalus kelias - asertyvumas, kuomet mes atvirai išsakome savo ir priimame kito žmogaus poreikius, ir stengiamės rasti kompromisus, kurių metų ir mes, ir kiti žmonės bent iš dalies gautų tai, ko nori. Žinoma, kartais savo poreikius išsakyti gali būti sunku, ir ne tik dėl to, kad nesame įpratę to daryti, bet ir dėl to, kad nežinome, ko norime. Tokiais atvejais svarbu įsiklausyti į save. Ar jaučiu kokį nors troškimą? O gal diskomfortą? Išsiaiškinę, ką jaučiame, galime kito žmogaus paprašyti to, ko mums norisi, tačiau taip, kad tai saugotų mūsų santykį. Vertinant, kokiu būdu išreikšti poreikį, galima pasitelkti dvi skales: skalėje nuo 1 iki 10 įvertinti poreikio svarbumą (kuo daugiau balų, tuo poreikis svarbesnis) ir kito žmogaus pažeidžiamumą (kuo daugiau balų, tuo pažeidžiamumas mažesnis). Tuomet, kuo didesnė bendra balų suma, tuo tvirčiau galime reikalauti poreikio patenkinimo. Pavyzdžiui, jeigu jums labai svarbu, kad kolega šiandien perimtų dalį darbo, nes jūs ypač prastai jaučiatės, ir šis kolega nėra labai pažeidžiamas, galite šios paslaugos prašyti tikrai atkakliai. Ir atvirkščiai, jeigu poreikis nėra labai svarbus, o bendravimo partneris lengvai pažeidžiamas, galima prašyti daug atsargiau.
Asertyvus prašymas susideda iš kelių svarbių komponentų: pirmiausia svarbu išsakyti savo požiūrį į situaciją, pvz. "Aš manau, kad pastaruoju metu mes mažai laiko praleisdavome dviese" arba "Šią savaitę tu beveik kas dieną vėluoji į darbą". Antrasis komponentas - jausmų įvardijimas (jis nėra privalomas, jeigu kalbame pvz. su kolega arba pardavėja). Jausmus svarbu išsakyti tiesiai: "Man liūdna", "Aš pykstu", "Man neramu" ir pan. Išsakydami savo jausmus neturime siekti priversti kitą žmogų pasijusti blogai, nes tai tik sukels jam norą gintis. Būtent tokias reakcijas dažniausiai sukelia kaltinimai, pvz.: "Tu visada mane skaudini", "Aš tau nerūpiu" ir pan. Kai jau išsakėme požiūrį į situaciją ir galbūt jausmus, galime išreikšti savo pageidavimą. Jis turėtų būti konkretus ir nukreiptas į kito žmogaus elgesį, pvz. "Norėčiau, kad šį savaitgalį praleistume pusdienį kartu" arba "Norėčiau, kad pirmadienį pateiktum man galutinę pranešimo versiją". Paskutinis (taip pat neprivalomas) asertyvaus prašymo komponentas - įvardijimas, kaip mes spręsime problemą, jeigu žmogus atsisakys padaryti tai, ko jo prašome. Pavyzdžiui, "Jeigu negalime susitarti, kad paimsi mane iš darbo penktą valandą, aš išsikviesiu taksi", arba "Jeigu ir kitą savaitę neplausi indų ir grindų, aš ieškosiu kitos kambario draugės."
Dar vienas svarbus įgūdis - asertyvus klausymasis, kuomet mes iš tiesų klausomės ir domimės kitų žmonių poreikiais, norais ir požiūriu į situaciją. Jeigu kyla neaiškumų dėl kitų žmonių reakcijų, labai svarbu užduoti tiesius klausimus ir jas išsiaiškinti, nes tuomet geriausiai pavyks rasti abiems pusėms priimtiną išeitį. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai, jog išgirdome apie kitos pusės poreikius, neįpareigoja mūsų juos tenkinti. Lygiai kaip ir mūsų išsakyti poreikiai neįpareigoja kitų žmonių. Mes galime išgirsti partnerio išsakomą pageidavimą, parodyti jam, kad supratome jį ir laikome šį pageidavimą visiškai normaliu, tačiau nenorime jo tenkinti. Pavyzdžiui, "Girdėjau, kad šis spektaklis tikrai įdomus, tačiau šį savaitgalį labiau norėčiau praleisti gamtoje" arba "Suprantu, kad penktadienį norėtum laisvos dienos, tačiau man labai svarbu, kad būtum darbe ir laiku užbaigtume projektą."
Jeigu norime pasiekti, kad kiti žmonės atsižvelgtų į mūsų prašymą, kartais tenka įdėti nemažai pastangų. Tokiais atvejais svarbu tvirtai ir ramiai laikytis savo nuomonės. Kartais gali padėti "sugedusios plokštelės" metodas, kai mes mažai ką keisdami kartojame savo prašymą tol, kol kitas žmogus jį išgirsta ir priima. Pavyzdžiui, toks pokalbis tarp kaimynų:
- Norėčiau, kad pritildytum muziką, nes man rytoj anksti į darbą.
- Matai, šiandien mano gimtadienis, užėjo keletas draugų, ir mes šiek tiek švenčiame.
- Man rytoj anksti į darbą, todėl norėčiau, kad muzika grotų tyliau.
- Bet mano gimadienis tik kartą per metus, užėjo seni draugai, mes norime pasilinksminti.
- Rytoj turėsiu anksti keltis, ir muzika man trukdo miegoti.
- Nebūk toks niugzlys, gal ir pats kada norėsi pašvęsti, aš tada irgi netrukdysiu.
- Antanai, man rytoj anksti keltis, ir tikrai norėčiau, kad pritildytum muziką.
Norint keisti bendravimo įpročius reikia labai daug atkaklumo ir kantrybės, tačiau tik taip galima pasiekti, kad bendravimas būtų malonesnis, kad galėtume kurti prasmingesnius, teikiančius didesnį pasitenkinimą ir geresnius santykius su kitais žmonėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą