2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Kaip įveikti perfekcionizmą (I)

Šiandien pradedu rašyti apie tai, kaip galime mažinti savo polinkį i perfekcionizmą, jeigu jo naudingumas mums ima kelti pakankamai rimtų abejonių. (Kol laikome jį daugiau naudingu nei žalingu, greičiausiai nebūsime linkę nieko keisti). Kaip ir anksčiau, rašydama daugiausiai remsiuosi R.Shafran, S. Egan ir T. Wade knyga "Overcoming perfectionism".

Taigi, nors daugeliui žmonių vienu ar kitu gyvenimo etapu disfukcinis perfekcionizmas ima trukdyti, apsispręsti jį mažinti toli gražu ne visiems būna lengva. Ir tai suprantama, jeigu prisiminsime, kad pagrindinė perfekcionizmą maitinanti šaknis - jo stiprus ryšys su žmogaus saviverte. O kas gi norės apsispręsti būti mažiau vertingas? Juk daugumai perfekcionistų atrodo atvirkščiai - kad jiems kaip tik reikia siekti dar daugiau, ir tik tada jie bus vertinti. O čia - visai priešinga mintis: stengtis mažiau. Daug kam pamąstymai apie sau keliamų reikalavimų sumažinimą sukelia baimingas mintis, pavyzdžiui:

- Jeigu atleisiu vadžias, tai visai nusivažiuosiu, sutingsiu ir neatitiksiu jokių reikalavimų.
- Jeigu mažiau iš savęs reikalausiu, kiti galvos, kad apsileidau.
- Jeigu kelsiu sau mažesnius reikalavimus, kiti manęs daugiau nebegirs.
- Jeigu mažiau iš savęs reikalausiu, mane apims nepakeliamas nerimas.
- Jeigu atsipalaiduosiu, nieko nepasieksiu, nejudėsiu į priekį.
- Jeigu atsipalaiduosiu, būsiu vidutinybė.

Šios mintys gali atrodyti pakankamai įtikinančios ir "teisingos", ypač jeigu daugelį metų laikėme jas tiesa. Tačiau faktai rodo, kad neretai nutinka priešingai - darydamas sau mažesnį spaudimą žmogus jaučia mažiau streso ir kartais gali turėti daugiau noro bei daugiau energijos veikti, todėl pasiekti geresnių rezultatų, nei nuolat save spausdamas ir griežtai kritikuodamas. Tačiau kiekvienas, be abejo, turi apsispręsti pats. Kartais tai padaryti padeda numatymas, kaip gali atrodyti žmogaus gyvenimas dar po kelerių metų, jeigu jis nieko nekeis.

Kognityvinėje terapijoje, siekiant geriau suprasti žmogaus mąstymo dėsningumus bei tai, kaip skirtingi faktoriai saveikauja tarpusavyje ir palaiko jo problemas, dažnai braižomos schemos arba diagramos, kuriose atsiskleidžia svarbiausi problemą palaikantys veiksniai bei ryšiai tarp jų. Kiekvienas gali pamėginti nusibraižyti savo perfekcionizmo diagramą. Nėra vieno "teisingo" būdo tai padaryti, tačiau paprastai ji susideda iš "dėžučių", kuriose įrašomi svarbūs faktoriai, o pačios dėžutės tarpusavyje sujungiamos rodyklėmis. Svarbiausia - kad ši diagrama ar schema padėtų pastebėti ryšius, apie kuriuos anksčiau galbūt nebuvo progos susimąstyti. Šis suvokimas - pirmas žingsnis į pokyčius.

Daugumai žmonių nusibraižyti perfekcionizmo diagramą padeda šie klausimai:

1) Ar tai, kaip jūs apie save galvojate, kokius jausmus sau jaučiate, priklauso nuo jūsų pasiekimų? Ar ta priklausomybė per stipri? Jeigu taip, tuomet tai gali būti svarbus perfekcionizmą palaikantis faktorius, kurį galima nubraižyti diagramos viršuje.

2) Ar jūsų reikalavimai sau ir kitiems itin aukšti? Jeigu taip, greičiausiai šis faktorius yra susijęs su pirmuoju, todėl jį galima nubraižyti po juo ir sujungti žemyn einančia rodykle.

3) Ar turite susikūręs specialias taisykles, kurios padeda atitikti aukštus reikalavimus? Jeigu taip, užsirašykite svarbiausias iš jų į apačią nuo "aukštų reikalavimų sau" ir vėlgi sujunkite žemyn nukreipta rodykle.

4) Ar esate linkęs mąstyti "viskas arba nieko" kategorijomis, ir dažnai manyti, kad neatitinkate reikalavimų bei dėl to jaustis nevykėlis? Jeigu taip, įtraukite ir tai į diagramą ir užsirašykite neseną pavyzdį.

5) Ar dažnai, kai nepavyksta atitikti reikalavimų, imate save kritikuoti? Jeigu taip, šitai taip pat įtraukite į diagramą kartu su pavyzdžiais.

6) Įtraukite į diagramą nenaudingo elgesio pavyzdžių, pavyzdžiui, vengimo, atidėliojimo, dažno kokybės tikrinimo, kreipimosi į kitus nuraminimo, per didelio kruopštumo arba kelių darbų darymo vienu metu. Pamąstykite, su kuo tai susiję. Ar tokį elgesį nulemia negalėjimas atitikti reikalavimų? Ar savęs kritikavimas? O galbūt nerimas, prasta nuotaika arba stresas? Pažymėkite šiuos ryšius rodyklėmis.

7) Pamąstykite, kaip nerimas, prasta nuotaika ir stresas prisideda prie perfekcionizmo ciklo ir įtraukite tai į diagramą.

8) Jeigu manote, kad kartais pavyksta atitikti reikalavimus, įtraukite ir tai į diagramą su nesenu pavyzdžiu. Pamąstykite, kaip reaguojate į sėkmę, kiek ilgai šie jausmai trunka ir ar esate linkęs nuvertinti savo pasiekimus. Visa tai taip pat reikėtų įtraukti į diagramą.

Ką manote apie gautą rezultatą? Ar kyla noras nuvertinti jį pritaikius aukštus standartus? :) O galbūt verta atkreipti dėmesį į tai, kad skyrėte laiko padirbėti su problema, kuri jums greičiausiai kelia nemažai streso, ir pastebėjote dėsningumų, kurie gali padėti mokytis kitaip pažvelgti į situaciją?

Netrukus judėsime tolyn.

2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Perfekcionizmas ir jo padariniai

Šiandien truputį parašysiu apie tai, su kokiomis kitomis problemomis dažnai būna susijęs vadinamasis klinikinis, arba kenskmingas, perfekcionizmas. Praėjusiame straipsnelyje rašiau apie tai, kaip atskirti produktyvų aukštų rezultatų siekimą nuo neproduktyvaus perfekcionizmo, kuris ir vadinamas klinikiniu.

Šiandien, kaip ir praeitą kartą, taip pat daugiausiai remsiuosi R. Shafran, S. Egan ir T. Wade knyga "Overcoming Perfectionism" ("Kaip įveikti perfekcionizmą").
Šių autorių teigimu, vienos problemos, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas arba nuolatinis "kokybės tikrinimas" yra tiesiogiai nulemti perfekcionizmo ir kartu veikia kaip jį palaikantys faktoriai, o kitos - pavyzdžiui, nerimo sutrikimai, depresija, valgymo sutrikimai - jau yra tarsi atskiros problemos, tačiau labai tikėtina, kad perfekcionizmas yra svarbus tiek joms vystantis, tiek kaip jas palaikantis faktorius.

Jeigu keliame sau labai aukštus reikalavimus ir stengiamės juos atitikti, tikėtina, kad nuolat tikrinsime, kaip mums sekasi, ir jausime nerimą, kad galime šių reikalavimų neatitikti. Pavyzdžiui, socialine fobija sergantis žmogus gali kelti sau be galo aukštus reikalavimus, kaip jis turėtų pasirodyti socialinėse situacijose (pvz. nuolat žinoti, ką kuriuo momentu pasakyti, visuomet atrodyti labai protingai, niekada nė kiek nesijaudinti) ir nuvertinti savo pastangas kaskart, kai mano, kad šių reikalavimų atitikti nepavyko. Kitas nerimo sutrikimas, dažnai susijęs perfekcionizmu - obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS). Juo sergantis žmogus gali, pavyzdžiui, tikėti, kad jeigu pasakodamas apie kokį nors kasdienį įvykį praleis bent mažiausią detalę, įvyks nelaimė, tad papasakoti būtina tobulai. Arba kad jeigu daiktai nebus absoliučiai tvarkingai sudėlioti, tai taip pat gali užtraukti nelaimę. Žmonės, kuriuos vargina seksualinio pobūdžio įkyrios mintys, pavyzdžiui, kad jie gali būti homoseksualūs arba jausti seksualinį potraukį vaikams, dažnai laiko, kad bus "normalūs" tik tuomet, jeigu jiems niekada jokiomis aplinkybėmis nekils jokių panašių minčių, kitaip sakant, kai jų mintys bus "tobulai švarios".

Dar vienas sutrikimas, glaudžiai susijęs su perfekcionizmu - tai obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas (OKAS). (Beje, tai visai kitas sutrikimas, nei OKS). Perfekcionizmas - vienas iš šio sutrikimo kriterijų, o kiti - didžiulis dėmesys detalėms, per didelis susirūpinimas darbu ir produktyvumu (laisvalaikio sąskaita), skrupulingumas, senų nereikalingų daiktų kaupimas, problemos deleguojant užduotis, nelankstumas ir šykštumas. OKAS - gana dažnas sutrikimas tarp perfekcionistų. Jis diagnozuojamas tuomet, jeigu žmogus atitinka bent keturis iš išvardintų kriterijų. Gera naujiena yra tai, kad tyrimai rodo, jog sėkmingai parinkus gydymo būdus ir įveikus perfekcionizmą, žmogus paprastai neatitinka ir kitų OKAS kriterijų.

Perfekcionistai neišvengiamai gana daug laiko praleidžia galvodami apie tai, kad neatitinka keliamų reikalavimų ir todėl yra nevykėliai. Suprantama, kad kylant tokioms mintims žmogus jaučia liudesį ir nusivylimą. Tokie jausmai savaime gali mažinti motyvaciją imtis tolimesnės veiklos, todėl galime pradėti atidėlioti darbus arba jų vengti, įsitraukti į perdėtus apmąstymus apie tai, kaip ir kodėl mums nepasisekė, o toks mąstymas ir elgesys gali lemti depresijos vystymąsi. Depresija - dar vienas dažnas sutrikimas, dažnai varginantis perfekcionizmu pasižyminčius žmones. Gana dažnas pavyzdys - kuomet labai stropus mokinys, mokykloje visuomet perskaitydavęs visas knygas ir itin kruopščiai atlikdavęs kiekvieną užduotį, įstoja į universitetą, kur taip pat tobulai viską atlikti tampa nebeįmanoma. Arba kai itin kruopštus darbuotojas paskiriamas į aukštesnes pareigas, kur aprėpti reikia daug daugiau, ir tampa ypač sudėtinga kiekvieną užduotį atlikti taip pat kruopščiai. Tokiose situacijose perfekcionistai iš pradžių bando dėti kelis kartus daugiau pastangų, kad galėtų išlaikyti tokius pačius "standartus", tačiau matydami, kad tai neįmanoma, ima jaustis nevykėliai, pradeda atidėlioti ar vengti, ir patenka į savotiškus spastus.

Dar viena sutrikimų grupė, taip pat glaudžiai susijusi su perfekcionizmu - tai valgymo sutrikimai. Ši kombinacija ypač būdinga moterims. Dažniausiai susergama tuomet, kai perfekcionizmas stipriausiai reiškiasi valgymo, kūno formos ir svorio kontrolės srityje. Tokiu atveju žmogus ir vėl pakliūva į vienokį ar kitokį užburtą ratą. Vienas pavyzdys būtų toks: moteris yra įsitikunusi, kad egzistuoja idealus svoris, ir kad tiek sverdama ji atrodys tobulai. Jeigu ji sveria keletu kilogramų daugiau, jaučiasi labai blogai, net jeigu kiti žmonės dažnai sako, kad ji atrodo gražiai. Norėdama atsikratyti įsivaizduojamam tobulumui trukdančių kilogramų, moteris prisikuria mitybos taisyklių, kurios yra per griežtos, kad jų būtų galima laikytis ilgą laiką, pavyzdžiui, valgyti tik po 1000 kcal per dieną, nevalgyti po tam tikros valandos, vengti tam tikrų maisto produktų ir t.t. Kadangi taisyklės per griežtos, jos anksčiau arba vėliau neišvengiamai sulaužomos, ir tuomet moteris pasijunta blogai, o norėdama pagerinti savijautą suvalgo daug "draudžiamų" produktų, pvz. šokolado arba ledų. Tuomet išsigąstama pasekmių ir suvalgytas maistas išvemiamas. Toks elgesys būdingas sergant nervine bulimija, ir, kaip matome, priepuolinis valgymas prasideda po to, kai moteris pasijunta sulaužiusi griežtą taisyklę, susijusią su mityba.

Dar viena su perfekcionizmu susijusių problemų grupė - jau ne atskiri sutrikimai, o tam tikri elgesio stiliai, kuriuos dažnai skatina perfekcionizmas. Vienas iš jų - vengimas, t.y. kažkas, ką darome, kad išvengtume nerimo, kylančio tam tikrose situacijose, arba jį sumažintume.

Perfekcionistai vengimo dažnai griebiasi todėl, kad bijo patirti nesėkmę. Pavyzdžiui, jeigu žmogui kyla mintis "Aš neišlaikysiu egzamino", jis gali vengti tiek jam ruoštis, tiek jį laikyti. Jeigu kyla mintis "Paaiškės, kad priaugau svorio", galime vengti svertis, jeigu darome prielaidą, kad "Per vakarėlį jausiuosi blogai, nes nežinosiu, ką pasakyti", greičiausiai vengsime į jį eiti.

Kitas perfekcionistams labai būdingas elgesio stilius - atidėliojimas. Kartais žmonės taip nori atlikti užduotį tobulai, kad niekaip nesiryžta jos pradėti. Kita strategija - atidėliojant užduotį pasilikti jai tiek nedaug laiko, kad paskui jos netobulą atlikimą būtų galima paaiškinti laiko, o ne sugebėjimų, trūkumu. Kartais atidėliojama ir dėl to, kad žmogus mano, jog darydamas užduotį jaus didžiulį nerimą. Pasitaiko, kad dėl atidėliojimo užduočių prisikaupia tiek daug, jog vien jų kiekis ima gąsdinti ir skatina toliau atidėlioti. Tad nors atidėliojimas dažnai naudojamas siekiant apsisaugoti nuo prasto užduoties atlikimo, dažnai rezultatas būna priešingas.

Dar viena perfekcionistų dažnai taikoma strategija - tikrinimasis, kaip jiems sekasi. Priklausomai nuo to, kokioje srityje reiškiasi ypač aukšti standartai, tai gali būti dažnas svėrimasis ir savęs apžiūrinėjimas veidrodyje, kasdienis savo atlikto darbo lyginimas su kitų žmonių rezultatais, lyginimasis, ar draugai jiems skambina taip pat dažnai, kaip kitiems, ar jie taip pat dažnai pakviečiami į pasimatymus, nuolatinis kitų žmonių veido išraiškų stebėjimas siekiant suprasti, kaip jie vertina ką tik pasakytą sakinį ir t.t. Nors tokiu elgesiu siekiama įsitikinti, ar viskas yra gerai, tokia išvada padaroma labai retai. Kai imame lygintis su kitais, tikėtina, kad daug dažniau padarysime išvadą, jog mums nesiseka taip pat gerai, kaip jiems. Be to, perfekcionizmu pasižymintiems žmonėms dažnai būna būdinga pasirinkti tokį asmenį, su kuriuos lygintis yra nerealistiška. Pvz., jeigu moteris lyginasi su manekene iš madų žurnalo, pradedantis smuikininkas - su virtuozu, pradedantis darbuotojas - su labiausiai patyrusiu profesionalu, natūralu, kad toks lyginimasis dažnai sukels nepasitenkinimą ir nusivylimą. Tad lygindamiesi su kitais mes dažnai pasijuntame tik blogiau, o bloga savijauta savo ruožtu toliau skatina norą lygintis, ir užburtas ratas vis sukasi.

Kol kas tiek apie su perfekcionizmu susijusias problemas. Kartais, vien tik jas įsivardijus, tačiau nežinant, kaip spręsti, galima pasijusti kiek blogiau, tačiau problemų atpažinimas - būtinas žingsnis, kad galėtume keistis. Netrukus parašysiu apie tai, kaip šias problemas galima spręsti pasitelkus kognityvinės ir elgesio terapijos strategijas.

2011 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Skirtingi perfekcionizmo veidai

Neseniai man į rankas pateko knyga apie Vakarų pasaulyje jau labai išplitusį ir toliau plintantį reiškinį - perfekcionizmą. Šią mano supratimu puikią knygą, skirtą pirmiausia savipagalbai ir pavadintą "Overcoming perfectionism" ("Kaip įveikti perfekcionizmą") parašė trys patyrusios kognityvinės ir elgesio terapeutės - britės Roz Shafran ir Sarah Egan bei australė Tracey Wade. Knyga susideda iš dviejų dalių - pirmojoje supažindinama su perfekcionizmo sąvoka, o antrojoje - su jo įveikimo strategijomis. Šiandien pamėginsiu atpasakoti svarbesnes mintis iš pirmosios knygos dalies.

Tad kas gi yra perfekcionizmas? Ar jis visada kenksmingas? Knygos autorės atskiria dvi perfekcionizmo rūšis - naudingą ir žalingą (arba klinikinį). Naudingas perfekcionizmas, autorių nuomone, būna tuomet, kai žmogus siekia aukštų rezultatų, tačiau juos pasiekęs geba mėgautis, o dėl kažkokių priežasčių nepavykus - nepatiria didelio streso, nenuvertina savęs, gali realistiškai įvertinti tai, ką nuveikė ir apmąstyti strategijas, kurios leistų toliau tobulėti. Tokiu perfekcionizmu pasižymi gana daug tikrai sėkmingų žmonių - sportininkų, menininkų, mokslininkų, verslininkų ir t.t. Toks perfekcionizmas dažnai skatinamas ir suvokiamas kaip patrauklus.

Tuo tarpu vadinamajam klinikiniam perfekcionizmui būdinga tai, kad žmogus vėlgi kelia sau aukštus reikalavimus, tačiau jeigu nepavyksta jų pasiekti, patiria didelį stresą. Ir net jeigu pavyksta, tai nesuteikia džiaugsmo, nes rezultatai greitai nuvertinami. Kaip tai atrodo realybėje? Pavyzdžiui, jeigu esame šio antrojo tipo perfekcionistai, galime galvoti, kad paaukštinimas darbe buvo suteiktas ne už gerus rezultatus, o iš pasigailėjimo, kad kitas žmogus tą patį darbą būtų atlikęs geriau, arba kad mes patys, jeigu būtume daugiau pasistengę, būtume galėję dar daugiau padidinti pardavimus, iškepti skanesnį pyragą, sutvarkyti dar daugiau kambarių per tą patį laiką t.t. ir pan. Šio tipo perfekcionistai, vos tik pajutę, kad išsikeltas tikslas tampa pasiekiamas, dar nespėję pasidžiaugti, stumteli "kartelę" truputėlį aukščiau, taip iškart nuvertindami savo pasiekimą ir kartu dar daugiau reikalaudami iš savęs ateityje.

Tokiu būdu pakliūvame į situaciją, kur pasitenkinimas tampa iš esmės neįmanomas, nes nuolat randame priežasčių, dėl ko pasiekti rezultatai "nesiskaito", nes galėtų būti dar geresni. Be to, jeigu esame šio tipo perfekcionistai, greičiausiai pasižymime dar dviem svarbiomis savybėmis: savivertę siejame išimtinai su pasiekimais, t.y., kad jaustumėmės esą vertingi kaip žmonės, privalome viską puikiai daryti. Ir dar - net jeigu matome, kad šios perdėtos pastangos mums ima kenkti, pavyzdžiui, trūksta laiko išsimiegoti, sutrinka darbo ir poilsio režimas, fizinė sveikata, vargina nerimas, nebėra kada susitikti su draugais, pabūti su šeima ar tiesiog vienam, paprastai nesustojame ir toliau siekiame savo išsikeltų aukštų tikslų.

Perfekcionizmas gali reikštis ne tik darbo, bet iš esmės bet kurioje gyvenimo srityje. Vieni žmonės siekia tobulos tvarkos namuose, kiti - būti tobulais tėvais, treti - tobulų santykių su partneriu, ketvirti - tobulų kūno formų. Dažnai gali būti ir taip, kad siekiama būti tobulu keliose srityse, pvz. būti tobula mama ir tobula personalo vadove, arba turėti tobulas kūno formas ir tobulus namus.

Iš tiesų ne visada lengva nustatyti ribą tarp naudingo ir disfunkcinio perfekcionizmo. Kartais iš pradžių jis gali būti funkcionalus, tačiau jeigu pernelyg prie jo prisirišame, jis gali imti virsti disfunkciniu. Pavyzdžiui, gal iš pradžių tiesiog puikiai dirbome savo darbą ir gaudavome daug pagyrimų, tačiau vėliau ėmėme iš savęs trokšti vis daugiau, vis labiau save "spausti", neleisti sau klysti, ir taip patekome į užburtą žalingo perfekcionizmo ratą. Vienas iš svarbių kriterijų, leidžiančių atpažinti žalingą perfekcionizmą, yra paties žmogaus suvokimas, kad jo sau keliami reikalavimai yra pernelyg aukšti ir varginantys. Žinoma, kad tai priklauso nuo individo, tas pats dalykas vienam iš mūsų gali atrodyti varginantis, kitam - ne.

Tad tokie svarbiausi skirtumai tarp naudingo ir žalingo perfekcionizmo. Netrukus parašysiu, su kokiais psichikos sutrikimais ir psichologinėmis problemomis perfekcionizmas dažniausiai būna susijęs, o vėliau - kokios strategijos gali padėti jį įveikti.

2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Kai savęs atvaizdas kelia siaubą

Jeigu kas paklaustų, ko gero, gana dažnas galėtume įvardyti vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių savo išvaizdos netobulumų. Vieni, galbūt - didelį ar mažą ūgį, kiti - pečių ar klubų plotį, treti - trumpus pirštus, nepakankamai tankius plaukus ar raudonuoti linkusią odą. Vis dėlto, nepaisant retkarčiais galbūt užklystančių minčių apie tai, kaip būtų, jeigu vienas ar kitas bruožas būtų kitoks, daugumai iš mūsų nei ūgis, nei esama akių spalva ar netobuli pirštai gyventi iš esmės netrukdo.

Tačiau kartais nutinka taip, kad žmogų užvaldo mintys apie vienos ar kitos jo kūno dalies įsivaizduojamą bjaurumą. Jeigu atsitinka taip, kad šios mintys ima trukdyti įprastinei veiklai, darbui, bendravimui, jeigu visai arba beveik visai nepadeda nuoširdūs aplinkinių patikinimai, jog žmogus atrodo normaliai, gali būti, kad tai - kūno dismorfinio sutrikimo (KDS) simptomai.

Šiam sutrikimui būdinga tai, kad viena ar kita kūno dalis, kuri aplinkiniams atrodo arba įprasta, arba tik labai lengvai netobula (pasitaiko, kad atrodo ir graži ar net labai graži), pačiam žmogui kelia didžiulį pasibjaurėjimą. Nors kūno vietos gali būti įvairios, dažniausiai jaudinamasi dėl odos, plaukų ir nosies bjaurumo bei svorio, kiek rečiau - dėl kojų pirštų, pilvo, krūtų, akių ir kt. Žmogų nuolat kamuoja mintys apie tai, kad visi, su kuriais bendrauja, pastebi "bjaurią" jo kūno vietą, kad jis atrodo labai blogai, ir kad taip atrodydamas gyvenime negali pasiekti jokios sėkmės. Šiek tiek lengvesniais atvejais žmogus, nors ir jausdamas didelį diskomfortą, toliau atlieka būtinas pareigas, pvz. eina į darbą, tačiau atsisako dalyvauti socialiniame gyvenime laisvalaikiu, nenori niekur eiti iš namų, vengia žmonių. Sunkesniais atvejais atsisakoma bet kokio išėjimo iš namų, žmogus gali mesti darbą, mokslus, jaustis visiškai bejėgis. Kadangi žmonės jaučia labai daug stiprių neigiamų emocijų, šalia KDS dažnai susergama depresija arba nerimo sutrikimais.

Norėdami "paslėpti" savo "negražią" kūno vietą žmonės gali imtis strategijų, kurios kitiems atrodo neįprastos arba nesuprantamos, pavyzdžiui, nuolat klijuotis pleistrą, kad nesimatytų "negražaus" nosies galo, arba dėvėti peruką, nors turi gražius plaukus.

Stiprios kančios kamuojamam žmogui taip pat gana dažnai kyla mintis, jog visas problemas galima išspręsti kreipusis į plastikos chirurgus. Deja, tai paprastai nepadeda. Žmogui ir toliau atrodo, kad jo nosis ar pilvas, ar kita kūno vieta yra bjauri, operacijos kartais ir kartojamos, o ramybės atrasti vis nepavyksta.

KDS yra giminingas obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, kuomet užvaldo įkyrios mintys, pavyzdžiui, apie nešvarą, ir jaučiamas didžiulis poreikis praustis. Mintis apie nosies, odos ar plaukų bjaurumą - taip pat panašus įkyrumas. Jo kamuojamas žmogus arba nuolat apžiūrinėja save veidrodyje, vis mėgindamas pasitikrinti, ar tikrai atrodo taip bjauriai, kaip jis mano, arba visai vengia bet kokių veidrodžių ar kitokių atspindinčių paviršių, nes bijo į save pažiūrėti. Deja, visiškai to išvengti nepavyksta, o veidrodžiai šio sutrikimo atveju dažnai būna "kreivi" ir patvirtina baimes, t.y. žmogus iš tiesų pvz. savo plaukus ar odą veidrodyje mato kaip bjaurius, nors kitiems jie gali atrodyti neutralūs ar gražūs. Beje, nežinau, ar tai sutapimas, tačiau ir man, ir keliems kolegoms, su kuriais teko kalbėtis apie sergančiuosius KDS, dažniausiai pasitaikė sutikti pacientus, kurie buvo iš tiesų gražūs žmonės.

Nors mūsų kūltūroje savo išvaizda daugiau rūpinasi moterys, KDS vienodai dažnai serga ir vyrai. Manoma, kad jis vargina apie 1-2 proc. žmonių. Šis sutrikimas, kaip ir obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), paprastai gydomas medikamentų bei kognityvinės ir elgesio terapijos deriniu. Kaip ir su OKS, darbas dažniausiai nebūna lengvas, besigydančiajam tenka įdėti nemažai pastangų, toleruoti nemažai neigiamų emocijų. Kita vertus, pats sutrikimas taip pat dažnai verčia labai kentėti, ir tai paskatina žmogų dėti prasmingas pastangas ir pakelti diskomfortą terapijos metu vardan to, kad ateityje jaustųsi geriau, kad galėtų vėl tęsti savo įprastinį gyvenimą.

2011 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Stiprus įsitikinimas - nebūtinai tiesa

Filme "Karaliaus kalba" rodomas epizodas, kaip nuo vaikystės mikčiojantis būsimasis Anglijos karalius Jurgis VI atvyksta pas kalbos terapeutą iš Australijos. Šis atlieka eksperimentą: uždeda karaliui ausines, per kurias girdėti garsi muzika, ir liepia balsu skaityti garsųjį Hamleto monologą, prasidedantį žodžiais "Būti ar nebūti". Karalius savo balso negirdi, nes muzika per garsi, o terapeutas įrašo jo skaitymą. Vos pabaigęs karalius pasako, kad "Buvo baisu", nusiplėšia ausines ir išeina pasakęs, kad nieko nebus, tačiau terapeutas spėja jam padovanoti garso įrašą. Po kurio laiko eiline savo kalba nusivylęs karalius jo pasiklauso ir išgirsta, kad Hamleto monologą jis perskaitė visai neužsikirsdamas. Šis faktas paskatina jį gįžti pas terapeutą ir daugybę metų dirbti, siekiant išmokti sklandžiai kalbėti. Kaip rašiau praeitame straipsnelyje, tai jam tikrai gerai pavyksta.

Tačiau jeigu grįžtume prie pirmojo karaliaus ir terapeuto susitikimo, tikriausiai būtų galima padaryti bent dvi išvadas: a) karalius galėjo kalbėti sklandžiai, nei jo kalbos padarguose nei smegenyse nebuvo įvykę kokių nors pakitimų, kurie iš esmės neleistų to daryti b)karalius nesuvokė to, kad tekstą perskaitė sklandžiai, t.y. jo smegenys nepriėmė, neužfiksavo šios inormacijos. Dar daugiau - jos ją iškreipė, nes karalius padarė visiškai klaidingą išvadą, kad skaitė "baisiai". Jeigu ne įrašas, parodęs, kaip jis klydo, galbūt Jurgis VI niekad ir nebūtų davęs sau progos bei įdėjęs pakankamai darbo, kad įsitikintų, jog gali kalbėti ir kitaip. Jis buvo beveik visiškai įtikėjęs mintimi "negaliu normaliai kalbėti". Tikėjo ja taip stipriai, kad kiekvieną su kalbėjimu susijusią patirtį, kaip matome, automatiškai vertino kaip nesėkmę, jau nebesigilindamas, kaip viskas buvo tuo konkrečiu atveju. Be abejo, taip atsitikino ne be priežasties - jis užsikirsdavo nuo vaikystės, buvo dėl to pašiepiamas, patyrė ne vieną skausmingą momentą mėgindamas sakyti viešas kalbas. Tad visai suprantama, kaip susiformavo jo įsitikinimas. Ir vis dėlto jis buvo KLAIDINGAS.

Panašūs dėsningumai pastebimi ir socialinės fobijos atveju. Viena iš didžiausių socialine fobija sergančių žmonių baimių yra apsikvailinti ir tapti pajuokos objektu. Tai gali būti iš tiesų skausminga patirtis, tačiau sergantieji socialine fobija dažnai pervertina, kaip stipriai aplinkiniams matomas jų sumišimas, bei tai, kiek dažnai žmonės būna linkę net ir iš aiškiai pastebimo sumišimo piktai šaipytis arba sumišusį žmogų atstumti. Pirmąją baimę, t.y. kad jų jaučiami simptomai labai matomi aplinkiniams, kartais padeda gerokai sumažinti vaizdo įrašas. Pavyzdžiui, terapijos metu užduotis gali būti pasisakyti prieš nedidelę grupelę žmonių, ir šis pasisakymas nufilmuojamas. Įrašą peržiūrėję žmonės dažnai nustemba, kaip jie iš tiesų atrodė. Savęs vaizdas, kurį jie būna susikūrę galvose, dažnai būna gerokai "kvailesnis". Jeigu mikčiojančiam žmogui trukdo įsitikinimas "aš negaliu kalbėti neužsikirsdamas", tai sergančiajam socialine fobija - "Aš negaliu priimtinai elgtis, kalbėtis, bendrauti su kitais žmonėmis". Ir vis dėlto, kaip ir mikčiojimo atveju, šis įsitikinimas labai dažnai yra KLAIDINGAS. Ir palaiko jį du svarbiausi mechanizmai - socialinių situacijų vengimas, nes tuomet tiesiog nebūna progų gauti informacijos, kuri leistų adekvačiau įvertinti savo gebėjimus, arba informacijos iškreipimas, kuris vyksta labai panašiai, kaip ir karaliaus atveju. Žmogus iš anksto "žino", kad bus baisu, o po to "jaučia", kad "taip ir buvo". Ir tai joks ne apsimetinėjimas, jo smegenys iš tiesų pateikia jam tokią informaciją. Visa esmė ta, kad ši informacija - klaidinga. Sergančiajam socialine fobija netgi ir po visai sėkmingo bendravimo lengva padaryti išvadą, kad "buvo baisu", nes jis, dažnai pats to neįsisąmonindamas, vaizduotėje "peržiūrinėja" situaciją su vieninteliu klausimu: "Ką aš padariau ne taip?". Ir tai suprantama, nes jo ankstesnė patirtis privertė jį mąstyti, kad socialinėse situacijose jis yra kažkoks ne toks, koks turėtų būti. Tačiau tai, kad kažkas taip mus privertė manyti, dar visai nerodo, kad taip ir yra. Tiesiog mes tuo tikime, o mūsų smegenys tą įsitikinimą palaiko, filtruodamos informaciją ir šitaip savotiškai mus apgaudinėdamos.

Dar vienas pavyzdys - panikos sutrikimu sergantys žmonės, kurie dažnai turi įsitikinimus "Aš negaliu ištverti ar valdyti nerimo" ir "Panikos priepuoliai gali būti labai (mirtinai) pavojingi." Iš to kylanti baimė patirti priepuolį kartais gali būti tokia stipri, kad žmogus suserga agorafobija ir būna iš dalies ar visiškai įkalintas namuose (nes tik ten jaučiasi saugus), negali nei mokytis, nei dirbti, o kartais net ir namuose negali būti vienas, nes tuomet jam niekas nesuteiks pagalbos. Vėlgi suprantama, kaip toks įsitikinimas susiformuoja - sutrikimo pradžioje žmogus jau būna patyręs labai nemalonių ir gąsdinančių panikos priepuolių, kurių metu jį užvaldė mintys, kad gali išprotėti arba mirti, arba prarasti kontrolę ir pridaryti kokių nors baisių dalykų. Jeigu šis potyris suvokiamas kaip labai pavojingas ir nemalonus, suprantama, kad pradedame ieškoti būdų ateityje jų išvengti. Ir vis dėlto, ir šie įsitikinimai KLAIDINGI: nėra jokių duomenų, kad žmonės būtų mirę arba išprotėję panikos priepuolio metu, nors tai labai dažnas sutrikimas. Taip pat yra daugybė tyrimų, rodančių, kad žmonės gali pasveikti ir nuo panikos, ir nuo įvairių kitų nerimo sutrikimų, tiek gydomi kognityvine-elgesio terapija, tiek kitomis psichoterapijos formomis, tiek ir medikamentais.

Prieš keletą metų skaičiau vienos panikos sutrikimu su agorafobija sirgusios moters laišką, kiek pamenu, publikuotą nerimos sutrikimus gydančios klinikos svetainėje. Ji rašė, kaip pradėjusi gydytis nerimą kognityvine ir elgesio terapija, kartą, būdama bibliotekoje, pajuto prasidedant eilinį panikos priepuolį. Įprastas moters elgesys būtų buvęs tuoj pat išeiti, tačiau šįkart ji panoro išmėginti kitokį būdą: atsisėdo ant grindų tarp knygų lentynų ir mintyse tarė: "Pirmyn, nerime, parodyk, ką gali". Šis jos panikos priepuolis taip ir nepasiekė piko - neilgai trukus jis atslūgo, ir nerimo problema pamažu išnyko.

Daugelis žmonių, kuriems pavyksta įveikti nerimą, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis, dėl skirtingų priežasčių, suabejoja savo įsitikinimo, kad negali jo pakelti ir valdyti, teisingumu. Ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai įsitikina, kad nerimas nėra pavojingas, nes tokia ir yra objektyvi tiesa. Kartais tam prireikia mažiau laiko, kartais - daugiau, tačiau svarbiausias sėkmės raktas - protingais, valdomais būdais kaupti patirtį, kuri leistų vis labiau abejoti klaidingu įsitikinimu ir tikėti adaptyvesnėmis bei labiau realybę atitinkančiomis mintimis, pvz, "Nerimas nemalonus, bet galiu jį pakelti ir išmokti iš dalies valdyti", "Galiu pakankamai gerai ir priimtinai elgtis socialinėse situacijose" ir pan.