2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Ar kartais nepraleidžiame pakeleivingų valčių?

Neseniai vieno užsiėmimo metu Julius papasakojo tokią alegorinę istoriją: Vienas žmogus labai tikėjo į Dievą. Jis gyveno pamaldžiai, laikėsi visų religinių tradicijų, ir tikėjo, kad Dievas jį visuomet saugos. Kartą toje vietovėje, kur jis gyveno, prasidėjo potvynis. Aplink esančios upės pradėjo tvinti ir lietis iš krantų, ir žmonės pamatė, kad reikia trauktis. Jie ėmė krautis į vežimus savo mantą ir kvietė pamaldųjį žmogų važiuoti kartu, tačiau šis atsisakė sakydamas, kad Dievas jį visuomet saugo, tad ir dabar išgelbės. Vežimai vieni po kitų paliko kaimą, ragindami žmogų prisijungti ir vis girdėdami tą patį atsakymą: "Dievasį mane išgelbės". Galiausiai važiuoti vežimais pasidarė per sunku, ir dar užsilikę gyventojai plaukė iš savo namų valtimis. Jie taip pat kvietė žmogų plaukti kartu, tačiau šis ir toliau laikėsi savo sprendimo pasikliauti Dievu ir likti. Galiausiai, kai žmogui jau teko užlipti ant namo stogo, kad neatsidurtų po vandeniu, pro šalį plaukė paskutinė užsilikusi valtis, ir užsuko paimti žmogaus. Tačiau ir šįkart jis atsisakė išvykti teigdamas, kad Dievas jį išgelbės. Galiausiai vanduo užsėmė visą namą ir žmogus nuskendo.

Po mirties jis nukeliavo į dangų ir ėmė priekaištauti Dievui: "Aš taip visą gyvenimą meldžiausi, taip dievobaimingai gyvenau, ir taip tvirtai tikėjau, kad Tu mane išgelbėsi, o Tu leidai man nuskęsti"! Dievas atsakė: "Žmogau, aš taip dėl tavęs stengiausi! Kiekvienas pro šalį važiavęs vežimas siūlėsi tave paimti. Nė viena valtis neišplaukė iš kaimo neužsukusi pas tave ir nepasiūliusi plaukti kartu. Kai tavo padėtis buvo visai bloga, aš atsiunčiau dar vieną valtį, tačiau tu vis tiek atsisakei plaukti. Kaip dar galėjau tau padėti?"

Šis žmogus, matyt, buvo labai tvirtai įsitikinęs, kad Dievo pagalba turi būti kažkokia ypatinga, ir nelankstus to įsitikinimo laikymasis šioje istorijoje jam kainavo gyvybę. Ši kaina tikrai ne visada turi būti tokia didelė, tačiau atvejų, kai mes atsisakome kokių nors galimybių, nes jos "ne tokios, kokios turėtų būti", pasitaiko ne taip jau retai. Kiekvienas, šiek tiek pamąstę, ko gero, rastume to pavyzdžių arba savo, arba aplink esančių žmonių elgesyje ir gyvenime.

Tarkime, žmogus nėra patenkintas savo darbu. Jis norėtų daugiau atsakomybės, įdomesnių užduočių, ir žino, kad darbovietėje jų yra, tačiau vadovas kažkodėl nepasiūlo jų imtis. Žmogus žino, kad galėtų apie tai su vadovu pasikalbėti, ir gali būti, kad šis leistų jam pamėginti, tačiau tuomet žmogus jaustųsi nesmagiai, nes būtų "išsiprašęs", "įsisiūlęs", o viršininkas turėtų pats imtis iniciatyvos. Tad žmogus, nors ir be džiaugsmo, toliau atlikinėja monotoniškas užduotis, nes nors galimybių spręsti šią problemą yra, jos "ne tokios, kokios turėtų būti."

Arba kitas pavyzdys. Moterį vargina gana sunki depresija. Ji kenčia ir mato, kaip jos prasta būklė neigiamai veikia nedidelių jos vaikų savijautą, tačiau atsisako vartoti antidepresantus, nors ir sutinka, kad jie turbūt galėtų jai padėti. Ir vėl išeitis ne tokia, kokia turėtų būti - ji turi susitvarkyti be vaistų, nors psichiatras ir sako, kad jų reikia.

Arba: jauna moteris labai mažai juda, jausdama stresą valgo nemažai saldumynų ir nėra patenkinta savo papilnėjusia figūra. Ji dažnai susikremta pamačiusi, kad negali apsirengti drabužių, kurie vos prieš porą metų puikiai tiko. Tačiau kai pagalvoja apie mitybos koregavimą arba bet kokį fizinį aktyvumą, jaučia, kad nenori tuo užsiimti. Nors žino, kad jai tai būtų naudinga, kad greičiausiai, atsikračius kelių kilogramų ir išsijudinus, nuotaika imtų gerėti, ir toliau gerinti savo būklę būtų lengviau. Tačiau kodėl reikia "lipti per nenoriu"? Turėtų būti lengva ir smagu! Ir vėl galimybių keisti situaciją yra, tačiau ne tokių, kokios jos, mūsų manymu, turėtų būti.

Visa tai tikrai žmogiška ir suprantama. Tačiau kartais galbūt verta apsidairyti ir paklausti savęs: jeigu leisčiau sau akimirką pažvelgti į savo gyvenimą neutraliu, išankstinių nuostatų nesusiaurintu žvilgniu, kokių galimybių atrasčiau? Gal pamatyčiau tokių pakeleivingų vežimų ir valčių, kurių dabar nematau? Ką galėčiau nuveikti, jeigu leisčiau sau priimti realybę būtent tokią, kokia ji šiuo metu yra? Ir kaip tuomet jausčiausi?       

     
      

2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

"Tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis"

Šeštadienį su Juliumi vedėme vienos dienos dėmesingumo lavinimo praktinį seminarą Palangoje (vadinamąją dėmesingumo, arba mindfulness, dieną). Šie užsiėmimai skirti žmonėms, baigusiems arba lankantiems 8 savaičių dėmesingumo lavinimo ir streso mažinimo pratybų kursą. Kaip šeštadienį apibūdino viena dalyvė, jie yra "tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis".

Šių užsiėmimų metų dėmesingai darome paprastus, kasdienius dalykus - kvėpuojame, sėdime, atliekame judesius, vaikštome, valgome. Tačiau įspūdinga būna tai, kokių gražių ir prasmingų įžvalgų dalyviams ateina į galvą ramiai, geranoriškai ir dėmesingai visa tai darant. Paprastai toks visos dienos užsiėmimas trunka 7 valandas, iš jų maždaug šešetą valandų dalyvių prašome tarpusavyje nesikalbėti. Kalbame tik mes, pakaitomis vesdami prtybas, o dalyviai, esant reikalui, taip pat gali prieiti ir pasikalbėti su mumis. Na, o paskutinę užsiėmimo valandą skiriame patirčių, sukauptų per dieną, aptarimui.

Šį kartą viena dalyvė aptarimo metu išsakė, kad vienas iš labiausiai per visą dieną jai įstrigusių dalykų - kito žmogaus paliktas pėdos įspaudas pievelėje, per kurią ji lėtai ir dėmesingai ėjo. Ši kito žmogaus pėda jai reiškė, kad mes galime palikti pėdsaką žemėje, tačiau tik jeigu einame pievele, o ne asfaltuotu keliu. Tai įdomiai susisiejo su kitos dalyvės mintimi, kad kai mums viskas lengvai klostosi, mes tarsi keliaujam grįstais ir asfaltuotais gyvenimo keliais, o kai kyla sunkumų, tartum žengiame per nelygią, galbūt net duobėtą pievą, kuria eiti sunkiau ir pavojingiau. Tačiau galbūt žmonės, kurie nebijo eiti pievomis ir laukais, o ne tik keliauti grįstais takeliais ir asfaltuotais keliais, iš tiesų dažniau palieka pėdsaką? Tai - tiesiog keletas pavyzdžių apie tai, kaip labai paprasti dalykai kartais gali padėti kitaip pažvelgti į gana sudėtingus gyvenimo klausimus.

Pavyzdžiui, kai plaunu indus (šiaip jau nemėgstu to :), kartais prisimenu vieno iš dėmesingumo lavinimo autoritetų, vietnamiečio zen meistro Thich Nhat Hanh raginimą į šį darbą žvelgti kaip į kūdikio maudymą. Ir kartais, dėmesingai įsižiūrėjus į puodelį ar lėkštę, galima pamatyti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, puodelis gali būti naujas, blizgantis ir gražus, bet jis gali būti ir pasibraižęs, padėvėtas (tarsi pagyvenęs)ar netgi dužęs ir klijuotas. Matant įbrėžimus ir įtrūkimus natūraliai kyla mintis apie puodelio laikinumą. Puodelis, kaip ir žmogus, gyvena savo gyvenimą ir nėra amžinas.

Kartais sakoma, kad norint įgyti daugiau išminties reikia ne ieškoti naujų dalykų, o pažvelgti į tuos pačius dalykus naujomis akimis. Atrodo, kad dėmesingumo pratybos gali būti įrankis, suteikintis galimybių pažvelgti į kasdien matomus dalykus naujai ir pamatyti juose kažką, kas gali mus praturtinti.

2012 m. birželio 10 d., sekmadienis

Maži įpročiai "prigyja" greičiau

Neseniai viename tinklaraštyje perskaičiau apie JAV psichologą BJ Fogg, beveik 20 metų tyrinėjantį, kaip formuojasi žmogaus įpročiai ir kaip juos galima keisti. Keli jo atrasti principai, kaip rodo tyrimai, padeda ir lengviau įdiegti naujus įpročius, ir juos išlaikyti. Šiuo metu BJ Fogg siūlo visiems norintiems nemokamai sudalyvauti jo 5 dienų trijų mažučių įpročių diegimo programoje, apie kurią galima daugiau pasiskaityti čia: http://tinyhabits.com/ Visai neseniai ir aš išmėginau šią programą, ir kiek žemiau trumpai parašysiu apie savo įspūdžius.

Tačiau pirmiausia - apie BJ Fogg suformuluotus principus. Visų pirma, anot šio mokslininko, kad lengviau pradėtų formuotis įprotis, veiksmas, kurį norime įprasti kasdien atlikinėti, turi būti trumpas ir lengvas. Jo trukmė pradžioje turėtų neviršyti 30 sekundžių. (Žinau, kad tai skamba keistai, tačiau tai tik pradžia! :) Be to, šį veiksmą reikėtų "pririšti" prie kokio nors kito veiksmo, kurį jau dabar kasdien atliekame. Pvz. galime nutarti, kad kasdien, vos tik atsikėlę iš lovos (jau egzistuojantis įprotis) išgersime tris gurkšnius vandens (naujas įprotis, kuris neužtruks ilgiau nei 30 sekundžių). Arba, tarkime,vos įėję pro namų duris, padėsime automobilio raktelius tam skirtoje vietoje. Naujasis veiksmas turėtų būti toks paprastas, aiškus ir nesunkus, kad "būtų sunku jo neatlikti". Kitas labai svarbus naujo įpročio formavimo elementas - pagirti save kaskart, kai atliekame suplanuotą veiksmą, kad ir koks mažas jis būtų. Pagyrimas turėtų būti toks, koks mums yra priimtinas ir kelia teigiamas emocijas. Jeigu jums malonu sau sakyti "Šaunu!", "Puiku!", arba "Šaunuolė(-is)!", tai - puikūs pagyrimo variantai. Pagyrimo funkcija - sukelti teigiamą emociją. Man, pavyzdžiui, malonu sau pasakyti :"Na va, aš tai atlikau", todėl formuodama savo naujus mažučius įpročius dažniausiai sakiau sau būtent taip (nors tikrai ne visada lengvai prisimindavau šį elementą!).

Anot BJ Fogg, mokantis praktiškai taikyti šį mažučių įpročių diegimo metodą, verta pasirinkti tris įpročius iš karto ir susitarti su artimu žmogumi ar draugu, kad keletą pirmųjų dienų jis ar ji jus palaikytų - t.y. domėtųsi, kaip jums sekasi, pasidžiaugtų jūsų sėkme ir paragintų toliau stengtis. Vienas iš variantų šiuo metu yra prisijungti prie BJ Fogg programos. Tuomet pirmąsias 5 dienas kasdien gausite po elektroninį laišką, į kurį atsakydami galėsite įsivardinti, kaip jums tądien sekėsi diegti naujus įpročius ir gausite grįžtamąjį ryšį. Tokiam pasimėginimui visai nebūtina rinktis jums labai svarbių įpročių, tai gali būti maži pokyčiai, kurie leistų išmėginti, kaip šie principai veikia būtent jums. Vėliau, įgijus įpročių formavimo įgūdžių, galima juos taikyti toliau.

Norėdama išmėginti, kaip veikia BJ Fogg siūloma programa, o kartu įdiegti sau keletą naujų gerų įpročių, aš apsisprendžiau kasdien, 1) vos atsikėlus, padaryti tris pasukimus pečiais atgal (mano viršutinė nugaros dalis linkusi įsitempti), 2) vėliau, jau apsirengus, atsisėsti ant kėdės ir tris kartus dėmesingai įkvėpti bei iškvėpti, ir galiausiai, 3) kaskart, patikrinus el. paštą, išgerti 2 gurkšnius vandens. (Nes geriu jo per mažai).

Pasirodė, kad du pirmuosius įpročius pasirinkau daug išmintingiau, nei trečiąjį. Pečių pasukimus ir dėmesingą kvėpavimą įsiminiau gana lengvai. Trečią ar ketvirtą dieną pati pirmoji mintis pabudus buvo apie tai, kad netrukus suksiu pečius! :) Nors iki šiol daug labiau mėgdavau meditacijas atlikti vakarais, po visų darbų, tačiau trys dėmesingi atokvėpiai pasirodė labai geras variantas. Jie užima visai nedaug laiko, bet padeda įsisąmoninti savo kūną ir apskritai buvimą, ir kartu nuteikia dėmesingesnei dienai. Tačiau mėginimas atsigerti kaskart perskaičius el. laiškus man "nesuveikė" - dažnai laiškai sukelia įvairių minčių, kartais užtrunka nemažai laiko, kol į juos atsakau, todėl apie vandens gėrimą nuolat pamiršdavau ir nutariau šį įprotį netrukus kaip nors modifikuoti, kad jis taptų lengviau įgyvendinamas.

Kiekviename savo laiške (žinoma, jie ne asmeniški, automatizuoti, tačiau vis tiek gerai atlieka savo funkciją), BJ Fogg primena - "Keep it tiny". ("Išlaikyk jį mažą"). Ir tai iš tikrųjų veikia - užuot pajutusi, kad naujasis elgesys reikalauja daug jėgų ir energijos, aš kasdien jaučiau, kad jis toks mažutis ir lengvutis, jog norisi jį ne tik atlikti, bet ir tęsti ilgiau, nei numatyta - apsukti daugiau ratukų pečiais, ilgiau dėmesingai pakvėpuoti. Taip po truputį įpročiai auga ir plinta. Bus įdomu stebėti, kaip jie vystysis toliau, tad po kurio laiko vėl pasidalinsiu patirtimi. O jeigu dar kas nors apsispręstų pasinaudoti šiais principais ar BJ Fogg programa - būtų įdomu išgirsti atsiliepimų. :)