2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Kviečiame į seminarą apie įsisąmoninimo meditaciją ir jos taikymą

2-iejų dienų seminaras-mokymai:

KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS NAUJOVĖS:
ĮSISĄMONINIMU PAGRĮSTA KOGNITYVINĖ TERAPIJA
IR ĮSISĄMONINIMU PAGRĮSTAS STRESO VALDYMAS

Du identiški renginiai (16 val.) skirtingose Lietuvos vietose:
2011 m. rugsėjo 17-18 d. Palangoje
ir 2011 m. rugsėjo 24-25 d. Kaune

Praktinio seminaro metu bus supažindinama su naujomis kognityvinės ir elgesio terapijos kryptimis: Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos (angl. Mindfulness Based Cognitive Therapy, MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction, MBSR) principais bei praktinio taikymo galimybėmis. Seminarą ves med. dr. Julius Neverauskas ir psichologė Giedrė Žalytė.

Šiuo metu įsisąmoninimu (angl. mindfulness) pagrįstos intervencijos yra vieni sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių psichologinės pagalbos metodų, priskiriamos naujausios (vadinamosios trečiosios vystymosi bangos) kognityvinės ir elgesio terapijos kryptims. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos sėkmingai taikomos ne tik mažinant stresą ir lėtinį skausmą, bet ir pasikartojančios depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, valgymo ir asmenybės sutrikimų, netgi psichozių gydymui. Per pastaruosius dešimt metų milžinišku greičiu augo mokslinių publikacijų šia tema skaičius pripažintuose moksliniuose žurnaluose: per 2001 metus jų paskelbta vos 30, per 2007 m. – 170, o per 2010 m. – jau 350. Šiuo metu įvedus žodį „mindfulness“ į Google paieškos sistemą, gaunama 5,5 mln. rezultatų (palyginimui: įvedus „Psychoanalysis“ - apie 6,2 mln., „Sigmund Freud“ – 7,5 mln., „SSRI“ – 6,5 mln.). Įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos klinikinėje praktikoje jau įsitvirtino tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Norvegija. 2010 metais įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo buvo apmokomi JAV kariai, vykdantys užduotis pavojinguose pasaulio taškuose.

Renginys skirtas: psichiatrams, neurologams, šeimos ir kitų specialybių gydytojams, psichoterapeutams, psichologams.

Renginio organizatoriai: Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas ir VŠĮ „Neuromedicinos institutas“. Dalyviams bus išduodamas 16 akad. val. LSMU dalyvavimo konferencijoje pažymėjimas.

Pirmą renginio dieną bus supažindama su svarbiausiais naujų MBCT ir MBSR metodikų principais, naujausių tyrimų duomenimis bei šių intervencijų taikymo įvairių sutrikimų atvejais aspektais. Antra diena - skirta praktiniam svarbiausių technikų, sudarančių šių metodikų pagrindą, mokymui.
Seminaro pradžia pirmą dieną – 10 val., pabaiga – 18 val., o antrą dieną – 9 val., pabaiga - 17 val.

Kaina už abi dienas - 199 Lt, jeigu iš įstaigos dalyvauja > 2 asmenys – 169 Lt. Taip pat yra galimybė dalyvauti tik pirmąją dieną – kaina 119 Lt (neišduodamas sertifikatas!). Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) el. paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt arba tel. (8 610) 31301 iki š.m. rugsėjo 10 d.
Vietų skaičius ribotas, pirmenybė teikiama anksčiau užsiregistravusiems.

RENGINIO DIENOTVARKĖ
Pirmoji diena (rugsėjo 17 d. Palangoje ir rugsėjo 24 d. Kaune) – svarbiausi įsisąmoninimu pagrįstų intervencijų principai
• Svarbiausios šiandieninės kognityvinės ir elgesio terapijos kryptys ir naujovės.
• Įvadas į įsisąmoninimą (mindfulness). Meditacijos reikšmė medicinoje ir psichologijoje.
• Kaip įsisąmoninimo praktika veikia žmogaus neurofiziologiją ir psichologiją? Mokslinių tyrimų duomenys.
• Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo bei Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos struktūra ir pagrindai.
• Įsisąmoninimu ir dėmesingumu pagrįstų intervencijų taikymas įvairių sutrikimų atvejais.
Antroji diena (rugsėjo 18 d. Palangoje ir rugsėjo 25 d. Kaune) – praktiniai užsiėmimai
• Meditacijos pagrindai ir jos taikymo klinikinėje praktikoje galimybės.
• Standartinio klinikinėje praktikoje taikomo 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo kurso praktinis pristatymas.
• Standartinio 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos kurso praktinis pristatymas.

Lektoriai:
Med. dr. Julius Neverauskas – gydytojas-psichoterapeutas, Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugijos viceprezidentas, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos valdybos narys. Tęstinės podiplominės studijos: 4 metų psichodinaminės psichoterapijos mokymo kursas Vilniaus universitete, 3 metų kognityvinės ir elgesio terapijos mokymo kursas Varšuvoje, Lenkija, 1 metų grupinės psichoterapijos kursas Vilniaus universitete, 2 metų anti-aging medicinos specializacijos mokymo kursas pagal Europos anti-aging medicinos programą Prancūzijoje. Tarptautinių Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo bei Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos instruktorių kursų kursantas (Dublinas, Airija).

Giedrė Žalytė, medicinos centro „Jaunatvės namai“ psichologė, Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugijos narė. Tęstinės podiplominės studijos 3 metų kognityvinės ir elgesio terapijos mokymo kurse Kaune. Tarptautinių Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo bei Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos instruktorių kursų kursantė (Dublinas, Airija).

2011 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Ar esame pasmerkti save smerkti?



Ko gero dauguma žmonių sutiktų, kad viena iš skaudžiausių, labiausiai demotyvuojančių ir liūdinančių elgesio su savimi strategijų yra savęs smerkimas, aršus kritikavimas ir nuvertinimas. "Aš niekada nepasikeisiu", "Esu silpna(s)", "Esu beviltiška(s)", "Nieko nesugebu", "Niekas niekada manęs nemylės", "Aš niekam nepatinku", "Esu nieko verta(s)" - tokios ir panašios mintys skirtingiems žmonėms ateina skirtingomis aplinkybėmis, tačiau jų poveikis dažniausiai būna panašus - nusvirusios rankos, bejėgiškumo jausmas, psichologinis skausmas.

Kadangi visi esame individualūs, skirtingi, mums reikia skirtingų nesėkmių ar nelaimių "dozių", kad tokios mintys pradėtų ateiti į galvą ir kad imtume jomis tikėti. Kuo stipresni žmogaus neigiami kertiniai įsitikinimai apie save, tuo mažesni įvykiai juos aktyvuoja ir tuo greičiau tokios ir panašios mintys ima ateiti į galvą. Ir atvirkščiai - kuo įsitikinimai apie save pozityvesni, tuo lengviau žmogus pakelia nesėkmes ir ieško išeičių iš nepalankių situacijų.

Visi kartais patiriame problemų. Jeigu turime kokių nors sunkumų, nesame kuo nors savo gyvenime patenkinti, ir ieškome būdų, kaip tai keisti, labai tikėtina, kad jeigu pasirinksime tinkamą strategija ir atkakliai veiksime, mums pasiseks. Tačiau kartu egzistuoja gana didelė tikimybė, kad šis procesas nebus visada vien tik sklandus ir sėkmingas. Pakeliui galime padaryti klaidų ar patirti vienokią ar kitokią nesėkmę, tačiau jeigu jas priimsime kaip proceso dalį, jeigu iš jų pasimokysime ir toliau ieškosime veiksmingų sprendimų, neišvengiamai tapsime vis išmintingesni ir sėkmingesni.

Visa tai gali atrodyti suprantama ir logiška, ir vis dėlto galime pastebėti, kad susidūrus su sunkumais greitai pabunda aršus vidinis kritikas. Kaip reaguojame, kai jį pastebime? Ar nepradedame sau sakyti, kad tai, jog tokios mintys mums greitai kyla, rodo, jog esame "blogi", "silpni", "nevykę", "prastesni už kitus" ir pan? Kitaip sakant, ar nesmerkiame savęs už tai, kad save smerkiame? Ar netaikome tos pačios strategijos, tik apvilktos kitais marškiniais?

Mindfulness meditacijos mokytojas iš Olandijos Frits Koster, kurio vedamuose mokymuose Dubline teko dalyvauti šį pavasarį, paklaustas apie darbą su save smerkiančiomis mintimis pateikė gražią alegoriją. Anot jo, žmonėms, kurie serga odos liga psoriaze, ir ant kurių odos susikaupia dideli kiekiai negyvų ląstelių, kartais gerai veikia gydymas žuvytėmis, kurios nuvalgo susikaupusias ląsteles, ir oda lieka švari. Taip ir medituojančio žmogus protas - jeigu jo dėmesys nesirinkdamas "valgo" visas kylančias mintis, jausmus, vaizdinius - po kurio laiko lieka švaresnis.

Tad kai kyla smerkenčios ar nuvertinančios mintys apie save, verta prisiminti, kad tai tik mintys. Jų mums kyla tūkstančiai per dieną, dalis būna teisingų, dalis - klaidingų, ir kiekviena jų, jeigu taip nusprendžiame, gali būti tiesiog mūsų stebėjimo objektas.

O jeigu kuri negatyvi mintis nuolat grįžta, galime artimiau su ja susipažinti. Pavyzdžiui, paklausti savęs: a) Ar galiu būti tikra(s), kad ši mintis teisinga? b) Kaip ji veikia mano elgesį? c) Kas būčiau be šios minties?

2011 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Nuo elektrono iki meistriškumo pojūčio


Kai mokiausi mokykloje, fizikos pamokose kalbėjome apie atomo – smulkiausios visų medžiagų sudedamosios dalelės – sandarą. Prisimenu, kad buvo sakoma, jog atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. Tuomet įsivaizduodavau elektroną kaip mažą taškelį, skriejantį aplink atomo branduolį. Nors jo mažumą buvo sunku suvokti, tačiau pati struktūra atrodė visai logiška ir aiški.

Tačiau daug vėliau sužinojau, kad fizikai dar 1925 metais atrado, jog per padidinamuosius prietaisus elektroną galima matyti dviem pavidalais – ne tik kaip dalelę, bet ir kaip bangą. Ir panašu, kad tai, kokiu pavidalu elektronas bus matomas, priklauso ir nuo stebėtojo. Tai reiškia, kad stebėtojo matomas vaizdas nėra tiesiog atspindys to, koks elektronas yra. Stebėtojo matomas vaizdas randasi iš elektrono ir stebėtojo sąveikos. Skamba truputį protu nesuvokiamai, ar ne? Tačiau visa tai tyrinėja fizikos atšaka, vadinama kvantine mechanika.

Mes esame daugiau arba mažiau įpratę manyti, kad tai, ką matome, liečiame, girdime yra objektyvi realybė, kuri nepriklauso nuo to, kas esame mes patys. Tačiau prisiminkime kad ir garsųjį klausimą – ar miške nuvirtus medžiui pasigirsta garsas, jeigu šalia nėra nieko, kas galėtų jį išgirsti? Atsakymas į šį klausimą yra neigiamas – nes griūvantis medis tik sukelia tam tikro dažnio bangas, tačiau tam, kad tos bangos būtų paverstos garsu, būtina bent viena bent vienos būtybės ausis, galinti apdoroti šį dažnį.

Kognityvinė terapija sako, kad mūsų įsitikinimai didžiąja dalimi formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tačiau vyksta ir dar kai kas – mūsų santykis su pasauliu formuoja ir patį pasaulį. Tai, kaip elgiasi mūsų artimieji, daro įtaką mūsų būklei ir kartu elgesiui. Mūsų elgesys, savo ruožtu, keičia jų savijautą ir elgesį. Tai, kaip įmonės vadovybė elgiasi su darbuotojais, formuoja arba brandų, iniciatyvų ir atsakingą, arba pasyvų ir baugštų, arba abejingą ir nemotyvuotą, arba dar kokiomis nors savybėmis pasižymintį kolektyvą. Tai, kaip mes elgiamės su savo vaikais, formuoja jų savybes. Tai, kaip rūpinamės augalais, lemia, ar jie auga, žaliuoja ir žydi, ar skursta ir džiūsta. Jeigu gyvename jaukiuose ir tvarkinguose namuose, geriau jaučiamės ir patys, ir kiti žmonės, atėję pas mus į svečius, vien dėl malonios aplinkos gali jaustis ir elgtis kitaip, nei jeigu priimtume juos chaotiškuose, nešvariuose namuose.

Nuo seno žinomas posakis „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Man rodos, jame irgi kalbama apie tai, kaip mūsų santykis su pasauliu formuoja patį pasaulį ir tai, kokius atsakus iš jo gauname. Įrodyta, kad kiekvieno žmogaus gerai savijautai labai svarbus šis suvokimas, šis meistriškumo, efektyvumo pojūtis. Kognityvinėje ir elgesio terapijoje vienas svarbiausių „vaistų“ nuo depresijos – nuosekliai planuoti ir įsitraukti į veiklą, kuri teikia malonumą arba meistriškumo jausmą. Nors iš pradžių depresiškas žmogus šias emocijas jaučia silpnai, po kurio laiko jos „pramuša“ – ir manau, ne paskutinį vaidmenį čia vaidina tai, kad kažkuriuo momentu žmogus suvokia: aš jau visą savaitę kasdien išplaunu indus (o prieš tai neploviau tris mėnesius - vadinasi, galbūt aš po truputį keičiuosi?). Šis veiksmas gali būti bet koks, tačiau nuolatinis jo darymas leidžia mums patikėti, kad galbūt nesame bejėgiai, kad galime veikti ir galime daryti poveikį pasauliui. O būtent iš šio suvokimo – kad galime daryti poveikį pasauliui – kyla meistriškumo, efektyvumo, reikalingumo, pasitikėjimo savimi jausmai. Įrodyta, kad netgi tokie atrodytų maži dalykai, kaip atsakomybė už kambarinį augalą senelių namų palatoje gerina senukų sveikatą ir ilgina gyvenimo trukmę. Kai sakoma, kad geriau žmogų išmokyti žvejoti, negu duoti jam žuvies, turbūt pirmiausiai turima omenyje, kad išmokęs žvejoti žmogus geriau galės pasirūpinti savo materialine gerove. Tačiau ir jo psichologinė gerovė tuomet bus daug didesnė.

„Aš bejėgis“, „Nuo manęs niekas nepriklauso“, „Visiškai niekas nepasikeistų, jeigu manęs nebūtų“ – vienos iš pačių skausmingiausių žmogui minčių. Ir vis dėlto jos niekada nebūna teisingos. Kol esame gyvi, iš esmės negalime nedaryti poveikio pasauliui. Netgi silpna senutė, kuri sėdi parke ant suoliuko ir stebi pro šalį einančius žmones, daro jiems įtaką. Galbūt koks nors žmogus, metęs į ją akį, nutars paskambinti savo mamai, su kuria jau senokai nekalbėjo? Galbūt darbuose paskendusio direktoriaus galvoje šmėstels mintis apie kada nors ateinančia savo paties senatvę ir jis pagalvos, kaip nori gyventi?

Taigi, netgi elektronas keičiasi priklausomai nuo to, kas į jį žiūri. Garso bangai reikia ausies, kad ji virstų garsu. Vien savo buvimu mes keliame minčių ir emocijų kitiems žmonėms, o mūsų elgesys veikia jų elgesį. (Ir atvirkščiai). Kol gebame tai suvokti, apie tai mąstyti, ir stengtis, kad tos sąveikos būtų kuo pozityvesnės ir mums, ir kitiems žmonėms, ir visai aplinkai, tol turime neišsemiamas galimybes gyventi įdomų, prasmingą ir turiningą gyvenimą.

2011 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Brandi Norvegijos reakcija į krizę



Prieš dešimt dienų, liepos 22-ąją, iki tol ko gero viena iš ramiausių ir saugiausių šalių Europoje ir pasaulyje laikyta Norvegija susidūrė su žiauriu išpuoliu. Iš pradžių bomba suniokojo Oslo centrą ir atėmė 8 žmonių gyvybes, o netrukus tas pats asmuo, kuris ją pagamino ir susprogdino, pradėjo šaudyti į nedidelėje saloje stovyklavusius jaunuosius Norvegijos Darbininkų partijos narius. Čia žuvo 69 žmonės, daugiausiai jaunuoliai.

Šiuos įvykius trumpai primenu todėl, kad noriu paanalizuoti norvegų reakciją į juos. Žinoma, galiu būti neobjektyvi, nes Norvegiją pažįstu seniai ir gana gerai, o jos žmonėms dėl įvairių savybių jaučiu simpatiją ir pagarbą. Tačiau stengsiuosi vadovautis faktais.

O jie štai kokie. Kaip žinome, sprogimas Osle įvyko toje vietoje, kurioje susitelkusios kelios ministerijos, kur buvo Premjero Jenso Stoltenbergo darbo kabinetas, o visai šalia – valdančiosios Darbininkų partijos būstinė. Šios partijos nariai šiuo metu ir sudaro daugumą vyriausybėje. O netrukus po sprogimo pasigirdo žinia, kad šaudoma į stovyklaujantį šios partijos jaunimą. Praėjus vos keliasdešimčiai minučių J. Stoltenbergas, kuris savo kabinete sprogimo metu nebuvo, jau kalbėjo per televiziją. Nors piršosi mintis, kad išpuolis buvo nukreiptas prieš jo vadovaujamą partiją, Premjero kalboje nebuvo girdėti pykčio ar pažadų sugauti ir griežtai nubausti nusikaltėlius. J. Stoltenbergas akcentavo du dalykus – kad būtina suteikti visą reikiamą pagalbą tiems, kuriems ji šiuo metu reikalinga, ir kad šie įvykiai nekeis Norvegijos politikos krypties. Turint omenyje, kad norvegams jų šalis ir visuomenė – ko gero vienas iš svarbiausių stabilumo garantų, šis patvirtinimas, kad šalis išliks tokia, kaip buvusi, buvo be galo reikšmingas. Kad šalies vadovas ar bet kuris kitas žmogus galėtų taip kalbėti ar elgtis, mano manymu, reikia kelių dalykų. Pirmiausia, reikia stiprybės priimti tai, kas įvyko. Skubotos ir agresyvios kaltų paieškos dažniausiai gimsta tuomet, kai būna per sunku pakelti netektį – tuomet susitelkiama į pyktį, norą atkeršyti, ir tai netgi suteikia jėgų, energijos, tačiau ši energija būna destruktyvi, o skausmas taip ir lieka neperdirbtas. Tuo tarpu Norvegijos Premjeras atrodė sukrėstas, tačiau neagresyvus ir neieškantis greitų išeičių. Kai po trumpo laiko pasigirdo kalbų apie tai, kad galbūt policija per ilgai vyko į salą, šie svarstymai kuriam laikui taip pat buvo atidėti, nes tomis dienomis jie nieko pakeisti negalėjo. Tiek šalies vadovybė, tiek piliečiai visą dėmesį sutelkė į svarbiausius dalykus. Šeštadienį, kitą dieną po išpuolio, kai tebevyko žuvusiųjų ir sužeistųjų paieškos ir buvo stengiamasi juos identifikuoti, J. Stoltenbergas dvi valandas praleido kalbėdamasis su dingusių arba žuvusių jaunuolių artimaisiais – vieni iš jų laukė žinių apie savuosius, kiti jau buvo jas gavę. Dar kitą dieną, sekmadienį, Oslo katedroje vyko žuvusiųjų paminėjimas. Čia Norvegijos premjeras pasakė šešių minučių trukmės kalbą, kurią kai kurie Norvegijos retorikos specialistai pavadino svarbiausia kalba, pasakyta šalyje po antrojo pasaulinio karo. Joje atsispindėjo ir to, kas įvyko, įsisąmoninimas, ir leidimas sau ir kitiems gedėti, ir kartu skatinimas įsipareigoti netrukus tęsti darbus taip įprasminant žuvusiųjų atminimą ir išsaugant savo šalį. Tačiau šalia viso to, KAS buvo pasakyta, svarbu buvo ir tai, KAIP buvo kalbama. (Su kalba bei jos vertimu galima susipažinti čia). Šią kalbą sakė ne oficialiomis frazėmis besidangstantis politikas, o giliai išgyvenantis žmogus, kuriam nors ir neriedėjo ašaros, buvo matyti, kad jos visai čia pat. Dar po poros dienų populiarus Norvegijos dienraštis “VG” apklausė savo skaitytojus, ką jie mano apie J. Stoltenbergo pastangas įvaikiant šią krizinę situaciją. Per 90 proc. norvegų jas įvertino gerai arba labai gerai.

O kaip elgėsi piliečiai? Pirmiausia, aukų saloje būtų, ko gero, buvę gerokai daugiau, jeigu krante buvę žmonės nebūtų savo valtimis gelbėję jaunuolių, kurie, bėgdami nuo šaudančio nusikaltėlio, puolė į vandenį ir ėmė plaukti į krantą. Sekmadienį, praėjus dviems paroms po įvykių, visuose Norvegijos miestuose buvo suorganizuotos rožių eisenos. Vien Osle į ją susirinko apie 200 tūkst. žmonių, nors kiekvienas miestas ir miestelis rengė savo eiseną. Viename mažučiame kaimelyje ją sudarė 14 žmonių – tačiau eisena vis tiek vyko. Užuot agresyviai reagavę į parodytą agresiją norvegai sąmoningai pasirinko dar kartą įtvirtinti ir stiprinti tai, kuo tiki – atvirą ir taikią visuomenę. Tai, kad tiek daug žmonių asmeniškai reagavo į šiuos įvykius, netgi tai, kad po jų sparčiai ūgtelėjo įvairių politinių partijų narių skaičius, man nejučiomis priminė apie vieną apklausą, atliktą tarp norvegų, auginančių vaikus. Skaičiau ją prieš keletą metų. Paklausti, kokias vertybes jie stengiasi įskiepyti savo vaikams, norvegai pirmiausia įvardijo atsakomybės jausmą. Norvegų elgesys šioje situacijoje parodė, kad prisiimti atsakomybę jie moka. Ir tvirtai tiki savo šalimi, savo visuomene, savo vertybėmis.

Nežinia, kaip šie įvykiai toliau veiks norvegų visuomenės raidą. Tačiau ką gali žinoti, galbūt tai bus vienas iš tų kartų, kuomet sakoma, kad tai, kas nepalaužia, sustiprina.