2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Ką svarbiau vertinti - pastangas ar rezultatus?

Atsakymas į šį klausimą gana tiesmukiškas: jeigu norite geriau jaustis, patirti mažiau streso, mažiau rizikuoti susirgti depresija - pastangas vertinti svarbiau. Tačiau ne tik dėl to. Tyrimai rodo, kad žmonės, vertinantys dedamas pastangas, savo tikslų taip pat pasiekia dažniau. Netrukus pasvarstysime, kodėl.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dvi moteris, auginančias vaikus. Vienas iš jų mąsto: "Esu patenkinta, nes mano vaikas šiandien gavo gerą pažymį, svečiams gražiai paskambino pianinu ir buvo itin mandagus". Ši moteris labiau akcentuoja ir vertina rezultatus. O kita mąsto maždaug šitaip: "Esu patenkinta, nes šiandien padėjau vaikui suprasti matematikos uždavinį, o paskui mes pasikalbėjome apie tai, kodėl žmonės susitikę sveikinasi." Ši moteris labiau vertina tai, ką atliko, pernelyg neakcentuodama rezultato.

Ką pirmajai moteriai reikš, jeigu jos vaikui, pavyzdžiui, kuriuo nors metu sunkiau seksis matematika? Ir ką tai reikš antrajai moteriai? Kuri patirs mažiau streso, jeigu taip nutiks? Kuriai iš jų bus lengviau rasti būdų padėti savo vaikui išmokti matematiką tiek gerai, kiek jis gali? Kurios moters vaikas labiau rizikuos jaustis nevykėliu, jeigu kiti vaikai matematiką mokės geriau?

Tikėtina, kad abi šios moterys turi panašius tikslus - jos greičiausiai visų pirma nori, kad jų vaikai užaugę būtų laimingi. Kuriai bus realiau šį tikslą įgyvendinti?

JAV Jeilio universiteto psichologė Dr. Susan Nolen-Hoeksema savo knygoje "Moterys, kurios galvoja per daug", rašo, kad jaunesnės kartos amerikiečiai daug dažniau serga depresija, nei vyresni, nors jaunųjų gyvenimo sąlygos nepalyginti geresnės. Mažiau negu 20 proc. JAV gyventojų, gimusių iki 1915 metų, per gyvenimą teko patirti depresijos epizodą. Tuo tarpu tarp žmonių, gimusių po 1955 metų, tokių, kurie patyrė bent vieną depresijos epizodą, yra 40 proc. Šios mokslininkės teigimu, viena iš galimų depresijos dažnėjimo priežasčių - tai, ką ji vadina nepagrįstomis pretenzijomis. Tai įsitikinimai apie tai, kokie turėtume būti mes patys, kiti žmonės ir gyvenimas. Pvz. "Aš nusipelnau visko, ko noriu", "Niekas neturi teisės versti mane jaustis blogai" ir t.t. ir pan.

Ir tuomet, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norime, mūsų emocijos, o kartu ir protas, įsiaudrina. Pradedame ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl rezultatas nėra toks, koks privalo būti. "Kas yra mano vaikui, kad jis nesupranta matematikos? Kas su juo ne taip? Ar čia aš ką nors ne taip darau? O gal taip yra dėl to, kad vyras tiek daug dirba ir mažai pabūna su sūnumi? Gal jis dėl to jaučiasi nesaugiai ir negali susikaupti per pamokas? Kiek kartų aš jo prašiau...O gal čia mokytoja kalta? Prisimenu, pernai man buvo pasirodę, kad ji mano Tomo nemėgsta..." Kartais mes, lietuviai, apie žmones, kurie, susidūrę su sunkumais, ima šitaip karštligiškai mąstyti, sakome, kad jie "linkę prisigalvoti". Yra ir dar vienas gražus lietuviškas posakis - "padaryti iš musės dramblį". Angliškai sakoma "padaryti kalnus iš kurmiarausių." Nesvarbu, ar lyginsime dramblį su muse, ar kurmiarausį su kalnu, esmė lieka ta pati - mūsų protas, įnirtingai besistengdamas surasti problemos priežastis, kartu labai ją išdidina. Ir tuomet staiga tai, kad vaikas vieną dieną iš matematikos kontrolinio gavo 5 arba 6, gali pradėti reikšti, jog jis negabus mokslams, nieko gyvenime nepasieks ir t.t. ir t.t.

Kuo mums svarbesni rezultatai, tuo didesnį stresą patiriame, kai jie ne tokie, kokių norime. Ir tuo didesnė tikimybė, kad musės dydžio problema per keletą minučių virs "drambliu", kuris mums ir trukdys siekti tikslo. Tarkime, norime darbe paprašyti didesnio atlyginimo. Stengiamės, dirbame, kruopščiai atlikinėjame visas užduotis, ir planuojame, kaip visiškai mumis patenkintam viršininkui netrukus užsiminsime apie savo lūkesčius. Tačiau likus porai dienų iki sutarto pokalbio viršininkas sako: "Vakar peržvelgiau pardavimų ataskaitą, ir man pasirodė, kad ten du skaičiai supainioti vietomis, gal gali patikrinti?" Jeigu nematome savo pastangų visumos, o tik išsvajotą tobulą rezultatą (kuris dabar jau toks nėra), galime smarkiai ant savęs supykti, nuspręsti, kad viską sugadinome, kad dabar būtų kvaila kalbėti apie atlyginimo didinimą, o kartu galbūt imtume graužtis, jog mums per mažai moka, gal net pykti ant viršininko, kad jis pats nesusipranta didinti užmokesčio ir t.t. ir pan. Tuo tarpu žmogus, labiau vertinantis pastangas, vienos klaidos matyt nelaikys pražūtinga, ir greičiausiai nekeis planų pasikalbėti dėl atlyginimo. Ir vėlgi - kuris turi daugiau šansų galiausiai pasiekti tikslą, t.y. gauti didesnį atlyginimą?

Atliekant kai kuriuos dalykus pernelyg didelis mąstymas apie rezultatą gali būti itin žalingas. Sunku įsivaizduoti, kad bent vienas vertingas literatūros kūrinys buvo sukurtas specialiai siekiant, pavyzdžiui, "parašyti knygą, kuri laimėtų Nobelio literatūros premiją." Žinoma, galbūt rašytojui tokia mintis ir galėjo kada nors ateiti į galvą, tačiau įsivaizduokime, kokio kūrinio galėtume tikėtis, jeigu autorius po kiekvieno sakinio vertintų, ar tas sakinys vertas premijos. Ir kokia kančia turėtų būti toks rašymas.

Dar vienas pavyzdys, kai ypač svarbu orientuotis į procesą ir į tinkamas pastangas, o ne į rezultatą - meditacijos pratybos. Mokantis meditacijos dažnai tikimasi, kad ji padės valdyti stresą. Gana dažnai taip ir būna, tačiau bene labiausiai šį procesą stabdo nuolatinis tikrinimas "ar jau pradedu atsipalaiduoti", "ar mano savijauta jau gerėja" ir pan.

Kartais galima mąstyti taip: kad ir kokį darbą darytume, mes savotiškai sėjame sėklą. Daugelis sėklų kurį laiką turi praleisti po žeme, kol išdygsta. Tuo laiku mes sėklą galime laistyti, rūpintis, kad jai nebūtų per šaltą (t.y. dėti reikiamas pastangas), tačiau jeigu imsime ją vis atkasinėti ir žiūrėti, ar jau greitai dygs (t.y., koks rezultatas)tai kels stresą ir mums, ir sėklai. Kai ji išdygs ir augs, mums bus ramiau, nes jau matysime, kad mūsų pastangos nėra beprasmės, tačiau ir toliau galėsime tik laistyti ir prižiūrėti augalėlį, nes jeigu imsime jį, pavyzdžiui, tampyti už viršūnės, kad greičiau augtų, rezultatai prastės.

Kuo labiau vertiname tai, kas iš tiesų nuo mūsų priklauso, t.y. pastangas, tuo labiau jaučiamės valdantys situaciją ir tuo dažniau galime jaustis patenkinti. Kartu esame mažiau priklausomi nuo rezultato. Jeigu jis geras - džiaugiamės, jeigu nelabai (o taip neišvengiamai kartais nutinka)- galime jį priimti kaip ženklą, kad laikas koreguoti pastangas (nes juk visi, ko gero, suprantame, kad neturime jokių galimybių visą gyvenimą iš pirmo karto pasirinkti jas visiškai teisingai). :)

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Lengvumo akimirkos sunkiomis dienomis

Ką atsakytumėte, jeigu jūsų kas paklaustų, ar patirdami daug streso, turėdami daug darbų, "irdamiesi" per dieną, kurios tvarkaraštis gerokai įtemptesnis, negu jums norėtųsi, vis dėlto pastebite lengvumo,džiaugsmo, malonumo akimirkas? Kaip manote, ar pastebite jas dažnai, kartais, retkarčiais ar beveik niekada?

Neseniai su Juliumi baigėme vesti seminarų ciklus psichologams ir gydytojams, skirtus artimiau susipažinti su dėmesingumu grįstu streso valdymu (angl. MBSR) ir dėmesingumu grįsta kognityvine terapija (angl. MBCT). Tai buvo seminarai, kurių metu specialistai mokėsi tiek patys atlikti dėmesingumą lavinančius pratimus, tiek įgijo žinių, kaip juo gali taikyti savo darbe. Dalyvių ir savo pačių įdomumo dėlei paprašėme jų pirmojo ir paskutiniojo užsiėmimų metu užpildyti dėmesingumo klausimynus. Jame, tarp kitų, buvo ir šis teiginys: "Net ir tuomet kai turiu daug darbų ir situacija kelia stresą, patiriu vidinės ramybės ir lengvumo akimirkas". Daug gydytojų ir psichologų, vertinadami šį teiginį pirmojo seminaro metu, pažymėjo, kad taip būna gana retai.

Tad nesijaudinkite, jeigu ir jūsų atsakymas panašus - tai būdinga daugeliui žmonių. Mes esame visai gerai išsitreniravę skirstyti gyvenimą į darbų ir atostogų laikotarpius, ir dažnai tarsi nė nesitikime, kad darbų laikotarpiais, kai daugeliui kasdien tenka lakstyti iš namų į darželį ar mokyklą, paskui į darbą, tada vėl į darželį, tada į parduotuvę, ir tada namo, gali būti kažkokių ramybės ar lengvumo akimirkų. "Lengumą ir ramybę pajusiu tada, kai ateis atostogos, kai pasibaigs ši darbo savaitė ar šie mokslo metai, kai užaugs vaikai, kai pagaliau šefas įvertins mano pastangas ir pakels atlyginimą ar paskirs į geresnes pareigas" - žadame sau.

Bet atrodo, tai gali keistis ir nesulaukus atostogų ir netgi nesusimažinus darbų. Specialistai, baigę 8 užsiėmimų ciklą ir "savo kailiu" išmėginę visus pagrindinius dėmesingumą lavinančius pratimus, pabaigoje savo gebėjimą pastebėti lengvumo akimirkas įvertino daug geriau, negu pradžioje. Seminarai paraleliai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir visose trijose grupėse šis gebėjimas išaugo. Nors tikėtina, kad užimti žmonės, ir taip turintys daug darbų, o šalia jų besirūpinantys savo šeimomis, ne itin lengvai savo tvarkaraščiuose surado laiko aštuoniems seminarams, dėl kurių jų užimtumas dar padidėjo. Tačiau nepaisant dar padidėjusio užimtumo, jie ėmė pastebėti daugiau lengvų, džiaugsmingų, ramių akimirkų.

Apie dėmesingumu grįstą streso valdymą kartais juokaujama, kad intensyvi 8 seminarų programą bei namų užduotys, kurių paskiriama po kiekvieno seminaro, jau savaime kelia stresą. Tačiau vis dėlto baigusieji programą dažniausiai pastebi, kad streso jaučia mažiau, nes keičiasi jų santykis su tuo, kas vyksta ir ką jie patiria, nesvarbu, ar tai būtų didelis darbo krūvis, ar dėmesio reiklūs namiškiai, ar sunkiai valdomas nerimas.

Žinoma, mūsų santykį su tuo, ką patiriame, keičia nebūtinai dėmesingumo pratybos. Kartais jį gali pakeisti pokalbis su geru draugu, geros knygos perskaitymas, psichoterapija, kai reikia - tinkamai parinkti medikamentai. Bet kas, kas padeda mums pamatyti, kad beveik visada, beveik bet kuriomis aplinkybėmis, turime pasirinkimą. Ir vienas iš jų - pastebėti arba praleisti beveik nemačiomis (ar negirdomis, ar nejautomis) mažus džiaugsmus. Kad ir kokie būtų tie dalykai, kurie džiugina būtent jus. Ir net jeigu kartais, dažnai ar beveik visada jums atrodo, kad pasirinkimo neturite (pavyzdžiui, per daug darbų, ir viskas), tikėti, kad pasirinkimo nėra, taip pat yra pasirinkimas :)

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

KVIEČIAME Į SEMINARĄ "DEPRESIJOS GYDYMAS ŠIUOLAIKINIAIS KOGNITYVINĖS ELGESIO TERAPIJOS METODAIS"

Seminaras vyks š.m. vasario 24 d., penktadienį, Verslo lyderių konferencijų centre (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaune

Lektorius - prof. dr. Eduardo Keegan, klinikinės psichologijos ir psichoterapijos profesorius, Buenos Airių universitetas, Argentina

Renginio organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija, LSMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas ir VŠĮ Neuromedicinos institutas.

Dalyviams bus išduodami LSMU kvalifikacijos kėlimo sertifikatai. Bus vertimas iš anglų į lietuvių kalbą.

Trukmė – 8 ak.val. Registracijos pradžia 9 val. Renginio pradžia 10 val. Pabaiga – 18 val.

Seminaro kaina – 179 Lt. Jei iš vienos įstaigos dalyvauja 2 asmenys ar daugiau – kaina asmeniui 159 Lt.

Dalyvauti renginyje galite ir tik kaip klausytojas (neišduodamas sertifikatas), šiuo atveju dalyvio mokestis 129 Lt.
Apmokant iki vasario 15 d. – asmeniui taikoma papildoma 20 Lt nuolaida.

Registracija (būtina!) el.paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt (žinutėje nurodykite, kad planuojate dalyvauti bei savo vardą, pavardę ir specialybę) arba skambinti tel. (8*610) 31301 iki 2012 vasario 20 d.

2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Kviečiame į dėmesingumu grįsto streso valdymo kursus!

Nuo kovo 22 dienos organizuojamas 8 savaičių grupinis dėmesingumo lavinimo ir streso mažinimo pratybų kursas. Šis praktinių užsiėmimų ciklas, besiremiantis meditacinėmis technikomis ir dabartinį pavidalą įgijęs prieš 30 metų JAV Masačiūsetso universitete, jau keletą dešimtmečių sėkmingai taikomas profesionalių psichikos sveikatos specialistų įvairiose šalyse.

Ar šis kursas gali būti naudingas Jums? Taip, jeigu:

-Jaučiate, kad sunku susidoroti su stresu ir įtampa darbe, šeimoje ar kitur;
-Kamuoja nerimas, panikos priepuoliai, psichologinė įtampa;
-Vargina nervinio pobūdžio vidaus organų veiklos sutrikimai;
-Pastebite, kad sumažėjo gebėjimas koncentruoti dėmesį ar pablogėjo atmintis, kad dažnai būnate išsiblaškęs, paskendęs mintyse apie praeitį ar ateitį.


Šio kurso pagrindą sudaro praktiniai streso valdymo ir dėmesingumo lavinimo bei psichofiziologinės pusiausvyros stiprinimo užsiėmimai. Kiekvieno naujo pratimo iš pradžių mokomasi grupėje kartu su instruktoriumi, o vėliau jie atliekami namuose iki kito užsiėmimo. Savarankiškoms pratyboms reikėtų skirti apie 30-45 min. per dieną.

Išsamūs tyrimai rodo, kad kursų dalyviai:
-Išmoksta geriau valdyti dėmesį;
-Geriau toleruoja stresą;
-Jaučia mažiau nerimo simptomų;
-Geriau jaučia savo kūną;
-Tampa geranoriškesni sau ir kitiems;
-Pastebi, kad pagerėja jų bendra fizinė ir psichologinė būklė.


Kursą sudaro:
-8 grupiniai praktiniai užsiėmimai, vykstantys vakarais kartą per savaitę (trukmė – 3 val., grupėje – iki 12 žmonių);
-Vienas visos dienos praktinis užsiėmimas, vyksiantis šeštadienį (trukmė – 7 val.)

Prieš pradedant grupinius užsiėmimus, kiekvienas dalyvis atvyksta individualiai konsultacijai su psichologe, kurio metu įvertinama problema bei situacija, tai, ar šis kursas tinka, informuojama apie kitas galimas konkrečios problemos sprendimo alternatyvas. Kurso pabaigoje kiekvienas dalyvis atvyksta baigiamajai individualiai konsultacijai, skirtai aptarti tam, kaip konkretaus žmogaus situacijoje galima toliau efektyviai naudoti įgytus įgūdžius.

Kurso instruktorė: psichologė Giedrė Žalytė, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistė. Kursas tęsis: nuo kovo 22 d. iki gegužės 17 d.

Užsiėmimai vyks kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 val. po 3 val. (išskyrus balandžio 12 d.)Visos dienos užsiėmimas planuojamas gegužės 5 dieną.

Kainos: pradinė ir galutinė individuali psichologės konsultacija – po 49 Lt (~1 val.) Viso kurso kaina – 399 Lt. Į šią kainą įeina:
-8 vakariniai užsiėmimai (po 3 val),
-vienas visos dienos užsiėmimas (7 val.)

Kviečiame registruotis paskambinus: +37061031310. Norintieji plačiau susipažinti su šia metodika, papildomos informacijos gali rasti šiame strapisnyje. Skaitantieji angliškai gali daugiau sužinoti apie kursą ir jo turinį Masačiūsetso universiteto svetainėje.