2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Naujų įspūdžių? O gal atidumo esamiems?

Atostogos... Kiek laiko mes praleidžiame apie jas galvodami, jas planuodami, paskui jas prisimindami ir apie jas pasakodami. O kiek dar užima apgailestavimai, kad jos jau praėjo, kad jų yra tik tiek, kiek yra, ir ne daugiau, kad kitos atostogos dar toli ar kad praėjusios nebuvo tokios geros, kaip galėjo būti.

Bet kas gi tos atostogos iš tikrųjų yra? Ir kuo jos mus taip vilioja? Ir kuo taip skiriasi nuo įprastinių, darbo dienų?

Ar įsivaizduojate geras atostogas, kurių metu daug galvotumėte apie tai, kas buvo iki jų, arba apie tai, kas bus po to? Ko gero, jeigu išgirstume, kad kam nors taip buvo, sakytume (arba bent jau pagalvotume), kad atostogos, matyt, buvo prastokos - gal neįdomios, gal nepakankamai aktyvios. Taip pat turbūt spėtume, kad žmogus jų metu nelabai pailsėjo. Taigi, ko gero vienas iš "pavykusių" atostogų kriterijų ir yra tai, ar jos mus "įtraukia", ar padeda susitelkti į tuos dalykus, kuriuos jų metu darome ir laikinai išmesti iš galvos visa kita. Žmonės atranda įvairių būdų, kaip to pasiekti: daug kas važiuoja slidinėti į kalnus ar nardyti, nes tai nepalieka galvoje vietos niekam kitam, kiti vyksta į vis naujas, nepažįstamas šalis ar mokosi gaminti naujus egzotiškus patiekalus.

Įdomu tai, kad kai mes susitelkiame į kokią nors veiklą, nepaliekančią galimybės galvoti apie kitką, tarkime, nardome ar slidinėjame, po to galime jaustis ne tik psichologiškai pailsėję (nors fiziškai pavargę), bet ir gali kilti naujų, netikėtų minčių, ateiti į galvą kūrybingų sprendimų ar atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Aptilus įprastam kasdienių minčių "triukšmui", tai kartais vyksta lengviau.

Kai kurie žmonės šiuo "atostogų" režimu randa būdų pasimėgauti ne tik kartą ar du per metus, bet ir po keletą kartų per savaitę ar netgi kasdien. Kai kas, pavyzdžiui, atranda, kad to gali pasiekti per jogos praktiką, kiti psichiškai gerai pailsi aktyviai sportuodami, dar kiti - puoselėdami augalus, fotografuodami ar gamindami maistą.

Kartais gali atrodyti, kad tam, jog patiriami išgyvenimai mus įtrauktų, jie turi būti nauji ir stiprūs. Tačiau tai - ne vienintelis būdas to pasiekti. Mes galime, užuot ieškoję vis naujų ir stiprių įspūdžių, lavinti savo smegenų gebėjimą juos sąmoningai patirti ir jais mėgautis. Tai ne tik įmanoma, bet ir patvirtinta moksliniais tyrimais: pavyzdžiui, maždaug du mėnesius kasdien atliekant dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) pratimus po pusvalandį per dieną, dalyviai pastebi, kaip ne tik sumažėja įtampa ir stresas, bet ir išauga gyvenimo džiaugsmas ir gebėjimas mėgautis.

Harvardo universiteto socialinės psichologijos profesorė Ellen Langer, viena iš žinomiausių dėmesingo įsisąmoninimo tyrinėtojų, interviu metu yra sakiusi, kad tam, jog patirtų naujų įspūdžių, jai nereikia važiuoti į Paryžių ar Romą. Jų galima atrasti bet ir kur bet kada, jeigu tik apsisprendžiame būtent į juos sutelkti dėmesį bei nuolat lavinti šį gebėjimą.

Įdomu tai, kad kai į kažką iš tikrųjų sutelkiame dėmesį, galime patirti tą patį "atostogų" efektą ne tik niekur nekeliaudami, bet netgi nesiilsėdami. Tikrai visai įmanoma "atostogauti" plaunant indus ar lyginant drabužius. (Tačiau nesuklyskime: "receptas" yra ne tuo metu svajoti apie atostogas prie jūros, o sąmoningai susitelkti būtent į atliekamą darbą, daromus judesius, dėl to kylančius kūno pojūčius, po truputį atsirandantį darbo rezultatą ir t.t.) Tiesa, garantijų čia nėra - galime tą poilsio efektą patirti, galime ir nepatirti. (Bet juk iš esmės lygiai taip pat be garantijų ir atostogų važiuojame!). Ir kuo lengviau į tai žiūrime, kuo labiau orientuojamės tiesiog į šio naujo buvimo būdo išmėginimą, tuo labiau tikėtina, kad mūsų smegenys pereis į "poilsio" režimą ir tiesiog susitelks į paprastą atliekamą veiksmą, o kaip šalutinis poveikis kils ramybės ir atsipalaidavimo pojūtis. O kartais gali kilti ir įžvalgų, naujų idėjų ar gerų, iki tol nepastebėtų sprendimų - kaip ir po gerų atostogų. (Berods "detektyvo karalienė" Agatha Cristie yra sakiusi, kad geriausi siužetai jai ateidavo į galvą būtent plaunant indus). Bet ir vėl - jeigu mažiau tikėsimės, ir daugiau praktikuosimės, tikimybė, kad pajusime įvairios naudos ir malonumo, didės.

O jeigu kam norėtųsi geriau susipažinti su vis labiau populiarėjančiomis dėmesingo įsisąmoninimo technikomis ir pratimais bei nuosekliau palavinti savo smegenų gebėjimą įsitraukti į įvairiausias veiklas ne tik per atostogas, Oksfordo universiteto profesorius Mark Williams ir kolegos yra įkėlę nemažai nemokąmų meditacinių pratimų įrašų šioje svetainėje. (Ačiū Rūtai M. už informaciją, kad jos jau prieinamos nemokamai!:).      

                      
 

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Tiesiog dėti vieną koją prieš kitą

Ko gero, viena iš daugiausiai minčių sukėlusių knygų, kurias perskaičiau 2014-aisiais, buvo britų rašytojos Rachel Joyce debiutinis romanas "The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry". Tai istorija apie Haroldą, pagyvenusį vyrą, netikėtai artimiesiems (ir pačiam sau) apsisprendusį pėščiomis pereiti per visą Angliją iš pietvakarių į šiaurės rytus. Pakeliui, kaip ir kiekvieno didesnio darbo eigoje, jam tenka susidurti su įvairiausiais savęs paties ir išorinio pasaulio aspektais: savo drovumu, nepasitikėjimu savimi, fiziniu nuovargiu ir skausmu, skausmingais praeities prisiminimais ir galiausiai netikėtai užgriuvusiu milžinišku publikos susidomėjimu jo žygiu, o paskui tokiu pat staigiu susidomėjimo dingimu.

Su įvairiausiais iššūkiais Haroldui daug kartų padeda susitvarkyti paprastų paprasčiausias veiksmas: jis tiesiog kasdien dėlioja vieną koją prieš kitą, ir taip nuolat juda pirmyn įveikdamas ne tik kilometrą po kilometro, bet ir sunkumą po sunkumo, iššūkį po iššūkio, o kartu artėdamas ne tik prie pasirinkto miesto maršruto pabaigoje, bet kartu vis geriau suprasdamas save, sau svarbiausius dalykus ir vis labiau tikėdamas savimi.

Man kartais labai praverčia įsijungti "Haroldo režimą" bėgiojant. Kai bėgant kyla diskomfortas, kartais primenu sau, kad galva, kurioje tuo metu sukasi daugybė minčių ("O gal susitrumpinti maršrutą?", "Kam man šito reikia? "Kokia prasmė bėgti, jeigu nesijaučiu gerai?" ir t.t.), iš esmės man beveik nereikalinga - galiu tiesiog dėlioti po vieną koją į priekį, ir to visai pakanka. Žinoma, tikrai nėra jokių garantijų, kad taip "perjungus režimą" diskomfortas sumažės arba išnyks, tačiau dažniausiai būtent taip ir įvyksta. 

Bėgimas ar ėjimas - tikrai ne vieninteliai užsiėmimai, kur kartais galima daugiau laimėti mažiau galvojant. Pavyzdžiui, nors daugelis mano, kad menininkai kuria tik atėjus įkvėpimui, jau ne vienas garsus rašytojas interviu yra minėjęs, kad rašo kasdien arba po tam tikrą puslapių skaičių, ar tam tikru laiko intervalu, tarkime, nuo ryto iki pietų. Tuo metu jie irgi tam tikra prasme tiesiog dėlioja sakinį po sakinio, žodį po žodžio, taip nuolat judėdami pirmyn. 

Net jeigu šiuo metu jaučiame diskomfortą ir atrodo, kad tai, ką darome, neturi prasmės, kuo labiau džiaugsimės po valandos, savaitės, mėnesio ar metų: ar tuo, kad tai atlikome, ar kad neatlikome? Jeigu renkamės pirmąjį atsakymo variantą, galbūt laikas įsijungti "Haroldo režimą" ir žengti vieną žingsnelį į priekį leidžiant prasmės jausmui, pasitenkinimui ar įkvėpimui, jeigu jo šiuo metu nėra, ateiti vėliau? Kadangi mūsų emocijos, jausmai ir nuotaikos nuolat kinta, galime būti tikri, kad jeigu tai, ką darome, iš esmės mums atrodo prasminga, pasitenkinimas tikrai ateis, tai - tik laiko klausimas.