2020 m. kovo 18 d., trečiadienis

Kuo rinksimės būti šiuo nežinios metu?

Šiomis dienomis kartu su visa Europa ir didele dalimi pasaulio atsidūrėme situacijoje, kurios niekas nenumatė ir nenuspėjo. Visi kartu išgyvename krizę, kuomet gyvenimas staiga labai pasikeitė, ir nežinome, kiek tai tęsis bei kokios bus šių įvykių ilgalaikės pasekmės. Nežinome, kada vėl galėsime įprastai dirbti ir bendrauti, kada vaikai grįš į darželius ir mokyklas, kada galėsime vėl būti ramūs dėl to, kad jeigu mums ar artimam žmogui po savaitės ar mėnesio prireiks medicinos pagalbos, ji bus prieinama - ligoninėse pakaks lovų, aparatūros, gydytojų... Pastarųjų savaičių ir dienų įvykiai iš dalies grąžino mus į nežinią, kurioje prieš 100 ar kiek daugiau metų gyventi buvo įprasta, tačiau dabar nuo to esame labai nutolę. Net keista susimąstyti, kokią daugybę dalykų mes laikome savaime suprantamais: nuolat prieinamą aukštos kokybės medicinos pagalbą, laisvę keliauti, bendrauti, dalyvauti kur tik norime, bei nuolat augančias pajamas ir gerėjančią gyvenimo kokybę. Dabar visa tai susvyravo. Tapo negarantuota. Ir mums sunku su ta naujai atsiradusia nežinia būti. Tad ką gi galime daryti?


1. Atpažinkime ir pripažinkime visus savo jausmus, kad ir kokie jie bebūtų, nepriklausomai nuo to, ar jie panašūs, kaip aplinkinių, ar kitokie. Skirtingiems žmonėms dabartinė situacija kelia skirtingų emocijų. Kaip sako amerikietė psichologė Kelly McGonigal, kiekvienoje krizėje labai svarbu sau įsivardinti, kokiam mūsų tapatybės aspektui kilo grėsmė. Tarkime, jeigu mums labai svarbu užtikrinti tam tikrą savo bei savo šeimos pragyvenimo standartą, galbūt būtent ekonominis šios situacijos aspektas kelia daugiausiai emocijų, taigi, galbūt iškyla grėsmė mūsų kaip šeimos aprūpintojo tapatybei. Gal save suvokiame kaip atsakingą už savo šeimos narių sveikatos ir gyvybės išsaugojimą, ir būtent šis aspektas sunkiausiai pakeliamas šioje situacijoje, t.y. galbūt nelengva rasti atsakymą, ką šioje situacijoje reiškia būti gera, rūpestinga mama ar tėčiu, žmona ar vyru, dukra ar pan. Arba galbūt save suvokiame kaip kompanijų sielą, ir liūdina tai, kad negalėsime artimoje ateityje burti draugų, išplėstinės šeimos narių, įprastai su jais bendrauti. Gal mums svarbi mūsų profesinė tapatybė, pavyzdžiui, darbas su žmonėmis, ir būtent šios srities pokyčiai, savotiškos netektys, kelia daugiausiai emocijų. O gal mums svarbausia dar kažkas kita. Kad ir kas tai būtų, pamėginkime tai atpažinti ir pripažinti. Mes jaučiame daug emocijų, nes kažkas mums šioje situacijoje labai rūpi.

2. Suvokime, kad vykstant tokiems intensyviems gyvenimo pokyčiams ir emocijos yra intensyvesnės. Emocijų funkcija bet kokioje situacijoje yra padėti mums prie jos adaptuotis, tačiau kad jos galėtų tai padaryti, jų intensyvumas turi būti adekvatus situacijos intensyvumui. Jeigu pokyčiai dideli, ir emocijos gali būti "didelės".  Tarkime, po svarbaus žmogaus netekties stiprus liūdesys ir gedėjimas reikalingi tam, kad mes galėtume prisitaikyti prie pasikeitusios realybės, kur mirusiojo nebėra, ir gyventi toliau. Jeigu labai stengiamės sukontroliuoti savo emocijas, jos negali atlikti šios adaptacinės funkcijos, ir mes tarsi "pakimbame". Tad neslopinkime to, ką jaučiame, leiskime sau pabūti su jaučiamu nerimu, liūdesiu, bejėgiškumu, frustracija ar kita emocija. Taip geriau suprasime save ir padėsime sau adaptuotis prie to, kas vyksta. Jeigu emocijas slopinsime, labai tikėtina, kad jausime vis labiau kylančią įtampą, nerimą, dirglumą, irzlumą, piktumą. Mūsų emocijos nori ir gali mums padėti, tik kad jos galėtų tai padaryti mums svarbu šiek tiek "pasiduoti", t.y. nuoširdžiai pripažinti, kad negalime visko sukontroliuoti.

3. Pasirinkime, kaip norime elgtis šioje situacijoje. Kas norime joje būti. Kokiame buvime matome prasmę.Tarkime, aš vis labiau suprantu, kad viena iš didžiausių mano vertybių - bendražmogiškumas, bendrystė su kitais žmonėmis, bendruomeniškumas. Noriu šioje situacijoje prisidėti prie bendrystės jausmo stiprinimo ir skatinimo, kurio dabar, kai kurį laiką leisime daugiausiai kiekvienas savo namuose, ypač reikia. Kai galvoju apie tai, kaip galima šią bendrystę stiprinti, kai prisimenu, kad dažname name ar bute žmonės išgyvena panašius jausmus kaip ir aš, nerimas ir liūdesys, kurį jaučiu dalį laiko, mažėja, ir kyla prasmės bei šilumos jausmas. O kas svarbiausia būtent jums? Kuo jūs norite būti šioje situacijoje? Kokioms jūsų vertybėms ir geriausioms savybėms pasireikšti galbūt atėjo laikas?