Vienas iš pratimų, kurį atliekame – judėjimas nedidelėje erdvėje
atbulomis ir užsimerkus. Kadangi einame atbuli, o akys užmerktos, neišvengiamai
susiduriame su kitais žmonėmis, tačiau toks ir yra pratimo tikslas: susitikti
su kitais ir patyrinėti šiuos susitikimus. Pratimo metu judame vadovaudamiesi
skirtingomis nuostatomis: dalį laiko vadovaujamės nuostata „atleiskite, kad
užimu vietą“ ir stebime, kaip tuomet jaučiamės susitikę. Vėliau išmėginame,
kaip mus veikia nuostata „Čia mano teritorija!“ , o galiausiai – kaip judame ir
kontaktuojame su sutiktais žmonėmis, jeigu vadovaujamės mintimi „Esu dėmesingas
ir geranoriškas tiek sau, tiek kitiems.“ Pabaigoje kiekvienas gali pasirinkti
labiausiai patikusią nuostatą ir judėti vadovaudamasis ja.
Kiekvieną kartą po pratimo dalyviai išsako tikrai įdomių
įžvalgų, kurios gražiai siejasi su jų patirtimi realiose bendravimo
situacijose. Šį kartą viena dalyvė išsakė, kad netgi pratimo metu negalėjo sau
leisti pasijusti „teritorijos šeimininke“ ir vien išgirdus siūlymą taip elgtis jai
kilo stiprus noras pasitraukti iš pratimo. Šis „draudimas“ jai kartais trukdo
ir įprastose gyvenimo situacijose – pavyzdžiui, kai reikia apginti teisėtus
savo ar augančių dukrų interesus. Kita dalyvė kalbėjo,
kad jai itin pažįstama nuolat atsiprašinėjančio žmogaus pozicija, kad gyvenime ji kartais jaučiasi tarsi „užstrigusi“ joje.
Ne vienas žmogus pastebėjo, kad kai žaidimo metu buvo
nusiteikęs dėmesingai ir geranoriškai, daug geriau pajusdavo, su kokią nuostatą įkūnijančiu žaidėju
susidūrė – geranorišku, „atsiprašančiu“ ar „teritorijos šeimininku“. Paties
dėmesingas ir geranoriškas nusiteikimas ne vienam leido tiksliau įvertinti
situaciją ir atitinkamai pasirinkti savo elgesį. Kalbėdamiesi pamažu priėjome
prie minties, kad dėmesingas ir geranoriškas elgesys dažnai leidžia tiksliau
matyti realybę ir tai, su kokiu žmogumi susidūrėme, bei kaip su juo reikėtų
elgtis. Tuo tarpu kai žmonės jau iš anksto buvo nusiteikę būti „atsiprašinėtojai“ arba
„dominuojantys“, jie prarasdavo progą iš tiesų suprasti, koks yra sutiktas žmogus.
Galbūt mes be jokio reikalo aukojame energiją teritorijai ginti, jeigu niekas į
ją nesikėsina? Arba gal mums nėra jokio reikalo atsiprašinėti, nes sutiktas
žmogus nerodo jokių ženklų, kad jam kaip nors sutrukdėme ar pakenkėme?
Šioje grupėje paskutiniame žaidimo etape tik viena dalyvė
pasirinko būti „teritorijos gynėja“, tuo tarpu likę 8 dalyviai buvo geranoriški
ir dėmesingi. Tačiau aptarimo metu paaiškėjo, kad daug kam atrodė, jog
ginantieji savo teritoriją buvo bent trys ar keturi! Ypač įspūdingai šis
vaizdas atrodė iš šalies – iš tiesų įdomu stebėti, kiek daug sąmyšio kelia
vienas pabrėžtinai dominuojančiai besielgiantis žmogus. Ne vienas dalyvis taip
pat paminėjo, kad nors buvo apsisprendę būti geranoriški, kaskart, susidūrę su
dominuojančiuoju, pajusdavo norą su juo elgtis taip pat – t.y. irgi kovoti dėl
teritorijos.
Kartais žmonėms būna kiek sunku suprasti skirtumą tarp buvimo
geranorišku ir dėmesingu bei buvimo „atsiprašinėtoju“. Tačiau geranoriškas ir
dėmesingas žmogus nuo kitų dviejų stilių pirmiausia ko gero skiriasi tuo, kad
yra lanksčiausias. Iš esmės jis nusiteikęs geranoriškai, tai jo dominuojanti
nuostata, tačiau jis geranoriškas ne tik kitų, bet ir savo atžvilgiu. Tai
reiškia, kad jis linkęs neskriausti ir kartu pernelyg nesureikšminti nei savęs,
nei kitų. Tačiau jeigu kartais kėsinamasi į tai, kas jam svarbu ir vertinga,
jis gali ir kovoti, tiesiog ši „kovinė pozicija“ nedominuoja. Kartais jis taip
pat gali ir atsiprašyti, tačiau tuomet, kai iš tiesų to reikia, kai tikrai
kažkaip pakenkė ar sutrukdė kitiems. Tuo tarpu jeigu dominuojanti pozicija yra
„atsiprašinėtojo“, mes kartais galime kitus žmones versti jaustis
„dominuojančiais“ ir „agresoriais“, net kai jie tokie nėra. (Nes mes, būdami
„užsifiksavę“ savo vaidmenyje, nepastebime realybės.) Tuo tarpu jei nuolat
elgiamės dominuojančiai, galime provokuoti kitų žmonių norą kovoti ir
konkuruoti, ir taip prisikurti sau nereikalingų „kovų“, kurių galbūt visai nė
nebūtų, jeigu patys elgtumėmės neutraliau.
Apie šį „tarpinį“ elgesio stilių, apie tai, kad paprastai nebūtina
nei itin garsiai kalbėti, nei dominuojančiai elgtis, kad turėtum ir išsaugotum
savo poziciją, gražiai rašo amerikietė Susan Cain savo neseniai ir lietuviškai
išėjusioje knygoje „Tyla“. Tai knyga apie introvertus, kurie dėl savo
prigimtinio polinkio mažiau ir tyliau kalbėti, būti drovesni ir kuklesni,
galbūt kiek dažniau rizikuoja priprasti elgtis kaip „nesvarbūs“, ir „be reikalo
užimantys vieną“, tačiau, pasak S. Cain, jėga ir tvirtybė gali būti ir tyli bei
kukli.
Kita vertus, verta prisiminti ir tai, kad net vienas asmuo,
besielgiantis pabrėžtinai dominuojančiai, gali stipriai veikti aplinkinius
žmones. Jeigu jums atrodo, kad jūsų kolegos ar draugai linkę konkuruoti ir
dominuoti, atidžiai apsidairykite – gal iš tiesų tokių yra tik vienas ar du,
tiesiog jie labai pastebimi? Ir dar: nors tokie žmonės gali provokuoti ir mus
atitinkamai elgtis, perėmę šį stiliu ir patys prisidėsime prie jo plitimo. Ir greičiausiai
juo „užkrėsime“ kitus.
O kuo jūs norite "užkrėsti" aplinkinius?