2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Atsiprašinėjantis, dominuojantis ar dėmesingas ir geranoriškas?

Šiuo metu 8 savaičių dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymos pratybas Vilniuje baigia trečioji grupė. Septintasis, t.y. priešpaskutinis šio kurso užsiėmimas būna skirtas dėmesingo bendravimo pratyboms. Iki tol šešias savaites lavinę dėmesingumą įvairiais pratimais, kurie atliekami individualiai, šio užsiėmimo metu mokomės būti dėmesingi kontaktuodami su kitais žmonėmis.

Vienas iš pratimų, kurį atliekame – judėjimas nedidelėje erdvėje atbulomis ir užsimerkus. Kadangi einame atbuli, o akys užmerktos, neišvengiamai susiduriame su kitais žmonėmis, tačiau toks ir yra pratimo tikslas: susitikti su kitais ir patyrinėti šiuos susitikimus. Pratimo metu judame vadovaudamiesi skirtingomis nuostatomis: dalį laiko vadovaujamės nuostata „atleiskite, kad užimu vietą“ ir stebime, kaip tuomet jaučiamės susitikę. Vėliau išmėginame, kaip mus veikia nuostata „Čia mano teritorija!“ , o galiausiai – kaip judame ir kontaktuojame su sutiktais žmonėmis, jeigu vadovaujamės mintimi „Esu dėmesingas ir geranoriškas tiek sau, tiek kitiems.“ Pabaigoje kiekvienas gali pasirinkti labiausiai patikusią nuostatą ir judėti vadovaudamasis ja.

Kiekvieną kartą po pratimo dalyviai išsako tikrai įdomių įžvalgų, kurios gražiai siejasi su jų patirtimi realiose bendravimo situacijose. Šį kartą viena dalyvė išsakė, kad netgi pratimo metu negalėjo sau leisti pasijusti „teritorijos šeimininke“ ir vien išgirdus siūlymą taip elgtis jai kilo stiprus noras pasitraukti iš pratimo. Šis „draudimas“ jai kartais trukdo ir įprastose gyvenimo situacijose – pavyzdžiui, kai reikia apginti teisėtus savo ar augančių dukrų interesus. Kita dalyvė kalbėjo, kad jai itin pažįstama nuolat atsiprašinėjančio žmogaus pozicija, kad gyvenime ji kartais jaučiasi tarsi „užstrigusi“ joje.

Ne vienas žmogus pastebėjo, kad kai žaidimo metu buvo nusiteikęs dėmesingai ir geranoriškai, daug geriau pajusdavo, su kokią nuostatą įkūnijančiu žaidėju susidūrė – geranorišku, „atsiprašančiu“ ar „teritorijos šeimininku“. Paties dėmesingas ir geranoriškas nusiteikimas ne vienam leido tiksliau įvertinti situaciją ir atitinkamai pasirinkti savo elgesį. Kalbėdamiesi pamažu priėjome prie minties, kad dėmesingas ir geranoriškas elgesys dažnai leidžia tiksliau matyti realybę ir tai, su kokiu žmogumi susidūrėme, bei kaip su juo reikėtų elgtis. Tuo tarpu kai žmonės jau iš anksto buvo nusiteikę būti „atsiprašinėtojai“ arba „dominuojantys“, jie prarasdavo progą iš tiesų suprasti, koks yra sutiktas žmogus. Galbūt mes be jokio reikalo aukojame energiją teritorijai ginti, jeigu niekas į ją nesikėsina? Arba gal mums nėra jokio reikalo atsiprašinėti, nes sutiktas žmogus nerodo jokių ženklų, kad jam kaip nors sutrukdėme ar pakenkėme?

Šioje grupėje paskutiniame žaidimo etape tik viena dalyvė pasirinko būti „teritorijos gynėja“, tuo tarpu likę 8 dalyviai buvo geranoriški ir dėmesingi. Tačiau aptarimo metu paaiškėjo, kad daug kam atrodė, jog ginantieji savo teritoriją buvo bent trys ar keturi! Ypač įspūdingai šis vaizdas atrodė iš šalies – iš tiesų įdomu stebėti, kiek daug sąmyšio kelia vienas pabrėžtinai dominuojančiai besielgiantis žmogus. Ne vienas dalyvis taip pat paminėjo, kad nors buvo apsisprendę būti geranoriški, kaskart, susidūrę su dominuojančiuoju, pajusdavo norą su juo elgtis taip pat – t.y. irgi kovoti dėl teritorijos. 

Kartais žmonėms būna kiek sunku suprasti skirtumą tarp buvimo geranorišku ir dėmesingu bei buvimo „atsiprašinėtoju“. Tačiau geranoriškas ir dėmesingas žmogus nuo kitų dviejų stilių pirmiausia ko gero skiriasi tuo, kad yra lanksčiausias. Iš esmės jis nusiteikęs geranoriškai, tai jo dominuojanti nuostata, tačiau jis geranoriškas ne tik kitų, bet ir savo atžvilgiu. Tai reiškia, kad jis linkęs neskriausti ir kartu pernelyg nesureikšminti nei savęs, nei kitų. Tačiau jeigu kartais kėsinamasi į tai, kas jam svarbu ir vertinga, jis gali ir kovoti, tiesiog ši „kovinė pozicija“ nedominuoja. Kartais jis taip pat gali ir atsiprašyti, tačiau tuomet, kai iš tiesų to reikia, kai tikrai kažkaip pakenkė ar sutrukdė kitiems. Tuo tarpu jeigu dominuojanti pozicija yra „atsiprašinėtojo“, mes kartais galime kitus žmones versti jaustis „dominuojančiais“ ir „agresoriais“, net kai jie tokie nėra. (Nes mes, būdami „užsifiksavę“ savo vaidmenyje, nepastebime realybės.) Tuo tarpu jei nuolat elgiamės dominuojančiai, galime provokuoti kitų žmonių norą kovoti ir konkuruoti, ir taip prisikurti sau nereikalingų „kovų“, kurių galbūt visai nė nebūtų, jeigu patys elgtumėmės neutraliau.

Apie šį „tarpinį“ elgesio stilių, apie tai, kad paprastai nebūtina nei itin garsiai kalbėti, nei dominuojančiai elgtis, kad turėtum ir išsaugotum savo poziciją, gražiai rašo amerikietė Susan Cain savo neseniai ir lietuviškai išėjusioje knygoje „Tyla“. Tai knyga apie introvertus, kurie dėl savo prigimtinio polinkio mažiau ir tyliau kalbėti, būti drovesni ir kuklesni, galbūt kiek dažniau rizikuoja priprasti elgtis kaip „nesvarbūs“, ir „be reikalo užimantys vieną“, tačiau, pasak S. Cain, jėga ir tvirtybė gali būti ir tyli bei kukli.  
       
Kita vertus, verta prisiminti ir tai, kad net vienas asmuo, besielgiantis pabrėžtinai dominuojančiai, gali stipriai veikti aplinkinius žmones. Jeigu jums atrodo, kad jūsų kolegos ar draugai linkę konkuruoti ir dominuoti, atidžiai apsidairykite – gal iš tiesų tokių yra tik vienas ar du, tiesiog jie labai pastebimi? Ir dar: nors tokie žmonės gali provokuoti ir mus atitinkamai elgtis, perėmę šį stiliu ir patys prisidėsime prie jo plitimo. Ir greičiausiai juo „užkrėsime“ kitus. 

O kuo jūs norite "užkrėsti" aplinkinius?
                 

2013 m. balandžio 21 d., sekmadienis

Didžiojoje Britanijoje psichozėmis sergantiems pacientams sėkmingai taikoma KET

Šį penktadienį ir šeštadienį Kaune vyko seminaras, kurio metu klinikinė psichologė iš Didžiosios Britanijos Mančesterio universiteto Gillian Haddock mokė, kaip, pasitelkus  KET technikas, galima efektyviai padėti ligoniams, sergantiems psichozėmis.

Profesorė Gillian Haddock psichozių gydymo srityje savo šalyje darbuojasi jau 25 metus, ir dirba tiek terapinį, tiek mokslinį tiriamąjį darbą, bei yra viena iš žinomiausių šios srities specialisčių. Anot G. Haddock, per jos darbo šiame sektoriuje metus situacija Didžiojoje Britanijoje iš esmės pasikeitė. Prieš ketvirtį amžiaus dar buvo laikoma, kad šiems ligoniams tinka tik medikamentinis gydymas, o jokia psichoterapija netaikytina, tuo tarpu šiuo metu Nacionalinis sveikatos institutas (National Institute for Health and Care Excellence, NICE) į savo rekomendacijas yra įtraukęs, kad KET turi būti pasiūlyta kaip viena iš pirmo pasirinkimo terapinių priemonių kiekvienam psichoze sergančiam ligoniui. Šiuos pokyčius nulėmė tai, kad KET efektyvumas tvarkantis su psichotiniais simptomais bei kitomis šių ligonių dažnai patiriamomis problemomis buvo įrodytas daugybe klinikinių tyrimų įvairiose šalyse ir dirbant su įvairiomis šių pacientų grupėmis.

Profesorės teigimu, dirbant su psichotinius ligonius varginančiais simptomais dauguma atvejų gali būti sėkmingai taikomos standartinės KET technikos. Pačios terapijos tikslas paprastai yra ne visiškai pašalinti simptomus, pvz. haliucinacijas, o dirbti su paciento įsitikinimais apie juos, nes šie įsitikinimai daug labiau nulemia, kiek problemų žmogus patiria, nei patys simptomai. Pavyzdžiui, labai dažnai, anot profesorės, didžiausias neigiamų emocijų šaltinis yra ne pats faktas, kad žmogus girdi balsą savo galvoje, bet tai, kaip jį interpretuoja, pvz. ar jį laiko geranorišku, ar piktavališku, su kuo sieja balso atsiradimą, ar pritaria tam, ką balsas sako, ir t.t. Visa tai jau yra žmogaus įsitikinimai, su kuriais ir galima dirbti. Tuomet, keičiantis įsitikinimams, simptomai pamažu gali pradėti kelti mažiau streso, o tyrimai rodo, kad jeigu sumažėja žmogaus patiriamas stresas, dažnai sumažėja ir simptomų intensyvumas, pavyzdžiui, balsai gali girdėtis rečiau ar būti tylesni.

Analogiškai, pasitelkus standartines KET technikas, dirbama ir su kliedesiais: žiūrima, kokie įrodymai patvirtina, kad kliedesinis įsitikinimas teisingas, ar yra kokių jam prieštaraujančių įrodymų, bei galimų alternatyvių paaiškinimų. Taip pat pacientas mokomas pastebėti savo mąstymo ypatumus, kurie gali prisidėti prie kliedesinių įsisitikinimų formavimosi ir įsitvirtinimo. Tarkime, labai dažnas šių pacientų mąstymo iškraipymas - pernelyg greitas peršokimas prie išvadų. Pavyzdžiui, jeigu ligonis turi kliedesinį įsitikinimą, jog kiti žmonės yra neigiamai nusiteikę jo atžvilgiu, nori jį atstumti, gali pakakti fakto, kad vienas žmogus pasižiūrės į ligonį autobuse, ir ligonis peršoks prie išvados, jog visi keleiviai yra priešiški ir nori, kad jis išliptų. Tokiam pacientui galima KET technikų pagalba, pvz. nukreipiančiais klausimais, padėti suprasti, jog jis šioje situacijoje filtruoja informaciją (ignoruoja faktą, jog daugybė žmonių į jį nežiūri) bei pernelyg greit peršoka prie išvadų, be to, nepabūna situacijoje ilgiau (pvz. tuoj pat pereina į kitą vietą arba visai išlipa iš autobuso), ir todėl netenka progos patikrinti, kiek įsitikinimas pagrįstas. Tad terapijoje siekama, kad žmogus pradėtų abejoti savo mąstymo ir padarytų išvadų teisingumu bei atliktų elgesio eksperimentų ir įsitikintų, kokia yra realybė. Tiesa, prieš šių išvadų pacientas turėtų prieiti pats, tik padedamas terapeuto. Idealu, jeigu pacientas pats prieina ir prie minties apie tai,  kaip jam galima keisti savo elgesį, kad galėtų geriau įvertinti situaciją ir padarytą išvadą. (Pavyzdžiui, pasilikti autobuse ilgiau, pažiūrėti, kur žiūri kiti žmonės, ar yra tokių, kurie į jį nežiūri ir t.t.).

Tiesa, nors yra daug panašumų tarp to, kaip KET taikoma nerimo, depresijos bei psichozių atveju, yra ir tam tikrų skirtumų. Dirbant su psichotiniais pacientais sesijos gali būti mažiau nuspėjamos, pavyzdžiui, dėl sustiprėjusių simptomų gali tekti atsisakyti pradinio sesijos plano. Taip pat dažnai ilgiau užtrunka, kol pacientas įsitraukia į terapiją, be to, psichozėmis sergantiems žmonėmis kartais būna sunkiau išmokti atpažinti savo automatines mintis, tačiau jeigu terapeutas kantriai dirba, dažnai tai būna įmanoma. Kad pacientas būtų motyvuotas terapiškai dirbti, terapija visada remiasi jo konkretaus atvejo formulavimu, kuris paprastai atliekamas raštu ir tik bendradarbiaujant kartu su pacientu bei stengiantis jį padaryti kuo paprastesnį ir suprantamesnį pacientui. Atvejo fomulavimo tikslas yra padėti žmogui suprasti, kaip jo simptomus palaiko jo mąstymas, emocijos ir elgesys, bet taip pat dažnai būna naudinga ir pasigilinti į paciento gyvenimo istoriją, kadangi psichotinių simptomų turinys neretai būna susijęs su žmogaus išgyventais įvykiais, ypač ankstyvuosiuose gyvenimo etapuose. Kartais įvardijimas, kad ir kitas tokius įvykius patyręs žmogus galėtų turėti panašių simptomų, gali gerokai sumažinti paciento patiriamą stresą. Tiesa, pasak profesorės, prieš taikant psichoedukaciją ir normalizuojant paciento patiriamus simptomus, verta kuo daugiau sužinoti apie tai, ką šie simptomai pacientui reiškia. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dėl patiriamų haliucinacijų ar kliedesių jaučiasi ypatingas ir išskirtinis, greičiausiai informavimas, kad yra ir daugiau tokius simptomus patiriančių žmonių, jam nepadės pasijusti geriau. Formuluojant atvejį taip pat būtina turėti omenyje paciento tikslus, tai, ko jis nori pasiekti ateityje (kuo šie tikslai konkretesni, tuo geriau, pvz. dauguma žmonių nori galėti kuo savarankiškiau gyventi, turėti partnerį ar draugų ir pan.) Kuo aiškiau pacientas suvokia, kaip patiriami simptomai jam trukdo siekti to, ko jis norėtų, tuo labiau auga jo motyvacija dirbti su patiriamais simoptomais, net ir taip atvejais, kai žmogus nesutinka su jam nustatyta diagnoze. 

Tad prieš pradedant taikyti intervencijas, pasak profesorės, būtina detaliai surinkti informaciją tiek apie paciento patiriamus simptomus, tiek apie tai, kokią prasmę jis jiems suteikia. Šiuo tikslu Didžiojoje Britanijoje taikomis tam tikros specialios metodikos. Vienas iš galimų informacijos surinkimo būdų - struktūrinis klinikinis interviu, atliekamas pagal tam tikrą schemą, pavyzdžiui, Psichotinių simptomų vertinimo skalė (PSYRATS), parengta pačios G. Haddock su kolegomis ir plačiai taikoma Didžiojoje Britanijoje. Kitas dažnai taikomas metodas - mokyti pacientą sesijos metu arba savarankiškai, tarp sesijų, sutelkti dėmesį į simptomus ir apibūdinti įvairias jų savybes - dažnį, garsumą, trukmę, buvimo vietą ir t.t. Dažnai pacientai būna linkę vengti savo simptomų, nuo jų atsiriboti, o šis metodas skatina elgtis priešingai - atidžiai juos stebėti, susipažinti su įvairiais jų ypatumais. Tai taip pat efektyvus informacijos gavimo būdas.
 
Tai, kad didžiąją problemų dalį kelia ne patys psichotiniai simptomai, o jų interpretacijos, pasak G. Haddock rodo keletas faktų. Pirmiausia, nemaža dalis pacientų įvardija, kad balsus girdėjo nuo labai jauno amžiaus, tačiau problemų jie pradėjo kelti gerokai vėliau. Be to, tiksliai žinoma, kad egzistuoja nemažai žmonių, kurie, pvz. girdi balsus, tačiau niekada nesikreipia į psichinės sveikatos specialistus, nes nepatiria dėl to problemų yr gyvena normalų gyvenimą. Tai, kiek daug tokių žmonių yra, pasak G. Haddock, ypač akivaizdžiai atskleidė viena dar 1987 metais Olandijoje transliuota televizijos laida. Joje dalyvavo vienas balsus girdintis pacientas, kurio psichiatrui niekaip nesisekė jam padėti. Su laidos rengėjais tuomet susisiekė daugybė žmonių, girdinčių balsus, ir gana nemaža jų dalis teigė, jog balsai arba netrukdo jiems gyventi, arba netgi praturtina jų gyvenimą. Po šios laidos Olnadijoje, o vėliau ir Didžiojoje Britanijoje susiformavo Balsus girdinčių žmonių judėjimas (Hearing Voices Movement).

Terapiškai dirbant su kompleksinėmis problemomis, kuomet pacientas ne tik yra varginamas psichotinių simptomų, bet ir pvz. piktnaudžiauja svaigalais, yra linkęs būti agresyvus ar priešiškas, esminį vaidmenį vaidina motyvavimo terapijai fazė. Kol pacientas nėra motyvuotas keistis, pavyzdžiui, atsisakyti agresyvaus elgesio arba svaigalų, KET technikos dažnai nebūna veiksmingos. Todėl dirbant su šiais pacientais pradiniame etape paprastai pasitelkiamos motyvacinio interviu technikos, kuomet su pacientu nekonfrontuojama, jis nespaudžiamas keistis, o tik specialiais metodais išryškinama priešprieša tarp jo ateities planų ir tikslų bei to, kaip dabartinis elgesys kliudo link jų judėti.

Pasak G. Haddock, nors gali būti, kad tai, jog žmonės suserga psichozėmis, lemia ir biologinės priežastys, prie simptomų palaikymo, jų intensyvumo ir tai, kiek jie žmogui trukdo gyventi, akivaizdžiai prisideda ir paciento mąstymas, emocinės reakcijos bei elgesys, su kuriais ir galima sėkmingai dirbti taikant KET. Profesorė pristatė ir konkrečių atvejų, kuomet jauni psichotiniai pacientai, padedami KET, grįžo tęsti studijų, atkūrė nutrūkusius santykius, atsisakė svaigalų vartojimo ir kitaip pagerino savo gyvenimo kokybę.                

 

2013 m. balandžio 14 d., sekmadienis

Ar randate laiko tam, kas jums brangiausia?

Vakar ir vėl vyko dėmesingumo (mindfulness) diena. Šįkart ji buvo pirmiausiai skirta trečiąjai, šiuo metu tęstinius užsiėmimus lankančiai, dėmesingumo pratybų grupei, tačiau, kaip ir anksčiau, prisijungti galėjo ir ankstesniuose 8 savaičių mokymuose arba kituose mindfulness seminaruose dalyvavę žmonės, norintys vėl pasipraktikuoti grupėje. Nuo dešimtos ryto iki ketvirtos popiet atlikinėjome įvairius pratimus, o paskutinę valandą aptarinėjome per dieną sukauptą patirtį (mat iki tol šio seminaro metu visos praktikos atliekamos tik klausantis instruktoriaus, tačiau nesikalbant su kitais dalyviais ir nesidalinant ateinančiomis įžvalgomis ar kylančiais klausimais.)

Kadangi praktikų per 6 valandas būna tikrai įvairių - atliekame įvairias statines ir dinamines meditacijas, dėmesingai valgome ir vaikštome, turime šiek tiek laisvo laiko tyloje, skaitome eilėraščius bei istorijas - paskutinė valanda būna itin turtinga, nes kiekvienas dalyvis pasidalina tuo, kas jam tą dieną buvo reikšmingiausia, bei patirtomis įžvalgomis. Kiekvieną kartą didelį įspūdį daro tai, kokie skirtingi dalykai žmonėms gali padėti geriau suvokti save ir savo situaciją, galbūt įsisąmoninti nepatenkintą poreikį, o kartais ir atrasti iki tol nematytą išeitį iš sudėtingos situacijos. Kai kurie dalyviai tiesiog džiaugiasi "legalia" proga atidėti į šalį kasdienius rūpesčius ir pabūti su savimi.

Viena iš istorijų, kurią vakar skaitėme, vadinosi "Brangūs akmenys" ir yra paimta iš Ajahn Brahm knygos "Atverk savo širdies duris." Štai šiek tiek sutrumpinta jos versija:

Prieš kelerius metus vienoje garsioje JAV verslo mokykloje profesorius skaitė neįprastą paskaitą socialinės ekonomikos tema. Nieko nepaaiškinęs profesorius ant stalo padėjo stiklinį asotį. Tuomet išsitraukė maišelį, pilną akmenų, ir ėmė juos vieną po kito dėti asotin, kol daugiau nebetilpo. Tuomet jis paklausė studentų:
- Ar ąsotis pilnas?
- Taip, - atsakė jie.   
Profesorius nusišypsojo ir išsitraukė antrą maišelį - tik šįkart pilną stambaus žvyro, ir subėrė jį į tarpus tarp akmenų. Ir vėl paklausė:
- Ar ąsotis pilnas?
- Ne, - atsakė jie, jau perpratę jį. 
Jie neklydo, nes profesorius išsitraukė maišelį smulkaus smėlio ir jam pavyko beveik visą jį supilti į tarpus tarp akmenų ir žvyro. Ir jis vėl paklausė:
- Ar ąsotis pilnas?
- Jau supratom jus, profesoriau, - tikriausiai ne, - atsakė studentai.
Nusišypsojęs profesorius atsinešė puodelį vandens ir ėmė pilti į asotį, pilną akmenų, žvyro ir smėlio. Kai daugiau nebetilpo, jis paklausė auditorijos:
- Taigi, ko tai jus gali pamokyti?
- Kad nesvarbu, kokia gausi dienotvarkė, visada gali dar ką nors įterpti! - pasiūlė vienas studentas.
- Ne! - sugriaudėjo profesorius. - Tai rodo, kad jei norite, jog tilptų dideli akmenys, juos turite sudėti pirmiausia. 
Tai buvo pamoka apie prioritetus.
Tad kas yra "didieji akmenys" jūsų "ąsotyje"? Kam svarbiausia rasti vietos jūsų gyvenime? Pasistenkite savo dienotvarkėje pirmiausiai sudėti tuos "brangius akmenis", nes vėliau jie niekaip nebetilps į jūsų dieną.

Vėliau, jau aptariant dienos patirtis, viena jauna seminare dalyvavusi moteris pasakė, kad ši istorija sukėlė jai daug minčių apie tai, kas yra jos "didieji akmenys".Ar tikrai tie akmenys, kuriuos ji laiko svarbiausiais, tokie yra? Gal vis dėlto kiti dalykai jai reiškia daugiau?

Manau, ne taip ir retai, kai randame laiko stabtelėti, galime pastebėti, kad mūsų "asotis" gerokai per pilnas žvyro ir smėlio, kurie nepaliko vietos vienam ar kitam svarbiam akmeniui. Tačiau kartais gali prabėgti net mėnesiai ar metai, kol tai pastebime. Kartais tarp visų dienos darbų ir planų sukirba mintis, kad kažkas ne taip, bet kada apie ją galvosi, jeigu reikia bėgti į susirinkimą, o iškart po to - į darželį pasiimti vaikų. Kad turėtume laiko kartas nuo karto bent pažvelgti į savo "ąsotį", svarbu atrasti sau priimtinus būdus sustoti ir susivokti, kur esame, ką ir kodėl darome. Jų yra tikrai daug ir įvairių. Vienam tai gali būti meditacijos pratybos, kitam - malda, trečiam - pabuvimas gamtoje, joga ar važinėjimas dviračiu. Ko gero, jeigu mūsų gyvenime visai nebelieka valandėlių, kai galėtume tiesiog "pabūti su savimi", tai gali būti ženklas, kad "ąsotyje" ima trūkti vietos tam, kas skiria žmogų nuo viso kito gyvojo pasaulio - savivokai. 
  

2013 m. balandžio 7 d., sekmadienis

Kaip galime suklestėti?

Kaip žadėjau praeitame tinklaraščio įraše, šiandien daugiau parašysiu apie tai, kaip, kokiomis strategijomis galima stiprinti laimės, prasmės, pasitenkinimo, malonumo potyrius.

Jau kurį laiką vis daugiau žinomų psichologų, psichiatrų ir kitų specialistų, mąstančių apie tai, kaip galima padėti žmonėms geriau gyventi, prieina prie išvados, kad  prasmingiau ne stengtis atsikratyti turimų problemų ar rūpesčių, o siekti gyventi kuo prasmingesnį ir geresnį gyvenimą NEPAISANT to, kad turime įvairių rūpesčių bei susiduriame su įvairiais iššūkiais. Apie tai savo knygose rašo vienas žinomiausių pasaulyje nerimo gydymo ekspertų, amerikietis Robert Leahy, apie tai kalba bene žymiausia psichozių gydymo psichoterapinėmis priemonėmis specialistė iš Didžiosios Britanijos Gillian Heddock ir daugelis kitų. Visi jie tvirtina panašiai: kad ir kokios būtų mus varginančios problemos, galime siekti ne jų atsikratyti, o kuo geriau gyventi nepaisant jų. Tuomet įvyksta labai svarbus "posūkis": mūsų dėmesys, užuot buvęs sutelktas į problemą (ir tuomet greitai visas mūsų gyvenimas gali pradėti suktis apie ją), nukreipiamas į dalykus, kurie mums yra svarbus ir prasmingi. Tuomet jie gali atsidurti mūsų gyvenimo centre, ir, kaip rodo tiek tyrimai, tiek daugelio žmonių asmeninė patirtis, gyvenimas pradeda atrodyti mielesnis, prasmingesnis ir geresnis.

Apie tai savo knygoje "Flourishing" ("Klestėjimas") daug rašo ir airių psichologė Maureen Gaffney, siūlanti stengtis nuolat dirbti bent su trimis asmeniniais "gyvenimo projektais", ir pageidautina, kad jie būtų iš skirtingų sričių, pavyzdžiui, vienas gali būti susijęs su darbine veikla, kitas - su šeima ar draugais, o trečias - su kokiu nors asmeniniu interesu. Netgi nebūtina, kad mes patys būtume visiškai laisvai šį projektą sugalvoję, kartais juos gana primygtinai pasiūlo pats gyvenimas. Pavyzdžiui, jeigu įmonė susiduria su smarkia konkurencija ir tenka ieškoti būdų labai stipriai optimizuoti procesus, už tai atsakingam žmogui tam tikrą laikotarpį tai gali būti jo gyvenimo projektas. Arba, tarkime, mūsų vaikas patiria sunkumų, galbūt jį vargina nerimas, arba gal sužinome, kad jis sunkiai adaptuojasi naujoje klasėje ar mokykloje. Tuomet padėti jam gali tapti mūsų gyvenimo projektu. Arba gal sužinome, kad mūsų cholesterolio rodikliai ar kraujospūdis (o gal ir vienas, ir kitas) gerokai per dideli, ir tuomet mūsų gyvenimo projektu gali tapti fizinės sveikatos stiprinimas. Esmė - kad mūsų projektas iš tiesų būtų mūsų, t.y. kad mes taptume jo savininkai, o ne vykdytume jį kaip "prievolę". Kol matome kažką kaip prievolę, tai nėra mūsų projektas - mes jį matome kaip kažkieno primestą. Tačiau jeigu atrandame tokį šio dalyko ar reikalo aspektą, kuris mums asmeniškai yra svarbus ir prasmingas, tuomet mūsų santykis su tuo pačiu darbu ar reikalu gali iš esmės pasikeisti.

Kad projektas, kuriam skiriame savo laiką ir jėgas, mums iš tiesų atrodytų prasmingas, būtini keli dalykai. Pirmiausia, ši veikla turi tenkinti kokius nors svarbius mūsų poreikius. Pavyzdžiui, jeigu mes turime poreikį kuo nors rūpintis, tuomet galime jį tenkinti rūpindamiesi vaikais, sutuoktiniu, kolegomis, augalais ar naminiu gyvūnu. Taip pat mūsų veikla turi turėti kokį nors aiškų tikslą, pavyzdžiui, sukurti sodą, kuriame kiekvieną šiltąjį metų mėnesį žydėtų vis kiti augalai, arba pasiekti, kad mūsų vaikas gerai jaustųsi naujoje mokykloje, ar kad kolektyvą darbe sietų geranoriški tarpusavio ryšiai. Projektas, su kuriuo dirbame, taip pat turi atspindėti mūsų vertybes, pavyzdžiui, jeigu mums svarbu būti sėkmingiems, galime to siekti įvairiai: galime nuolat gerinti savo verslo rodiklius, arba puoselėti savo namus ir jų aplinką, stengtis, kad ji būtų išskirtinė, arba rūpintis gera savo fizine forma.

Su vertybėmis labai glaudžiai susijusios mūsų emocijos, kurios taip pat be galo svarbios tinkamai pasirenkant gyvenimo projektą. Jeigu veikla, kurios imamės, atspindi mūsų vertybes, nuolat jaučiame teigiamas emocijas. Pavyzdžiui, dauguma žmonių, kurie mėgaujasi darbu vienokių ar kitokių paslaugų srityje, vertina galimybę padėti kitiems, kaip nors pagerinti jų gyvenimą, praskaidrinti dieną. Tai būdinga ko gero beveik kiekvienam geram gydytojui, kirpėjui ar padavėjui. Tuo tarpu žmogui, kuris labai vertina tikslumą ir tvarką, yra labai pastabus detalėms, didelį pasitenkinimą teiks, tarkime, finansininko ar kitas panašus darbas. Panašiai ir su kitais pasirinkimais. Vieno vertybes labai gražiai įprasmins siekis nuolat palaikyti tvarką ir harmoniją namuose, o kito - reguliarių draugų susibūrimų organizavimas.

Imantis bet kokio projekto taip pat labai svarbu konkrečių veiksmų planas su terminais. Kol jų nėra, tai ne projektas, o tik svajonė. :) Svajonės, nors irgi gali būti malonus dalykas, mažiau prisideda prie gyvenimo prasmės ir laimės pojūčių stiprinimo.

Taigi, o ką gi daryti, jeigu kol kas sunku susivokti, kokios yra mūsų svarbiausios vertybės? Kuo tuomet vadovautis pasirenkant vadinamuosius gyvenimo projektus? Maureen Gaffney tuomet pataria atsakyti sau į keletą klausimų: 1) Kokiu būdu vaikystėje dažniausiai pelnydavote tėvų meilę ir pagarbą, ką darydavote, kad atkreiptumėte jų dėmesį? 2) Kas jums atnešė didžiausią sėkmę paauglystėje, kai siekėte įtvirtinti savo naujai besiformuojančią savarankiško žmogaus tapatybę? 3) Ko jums labiausiai trūko vaikystėje ir paauglystėje? Būtent šie trys dalykai, pasak airių psichologės, patikimiausiai atspindi, kokios vertybės sudarys mūsų asmenybės šerdį. Jeigu vaikystėje mus labiausiai vertino už pasiekimus, tikėtina, kad ir vėliau tai mums bus svarbus variklis. Jeigu trūko pripažinimo, tikėtina, kad jo sieksime ir jis bus mūsų prioriteto sąrašo viršuje. Jeigu pajutome, kad paauglystėje mus labai vertino kaip vakarėlių "sielą", gali būti, kad ir toliau būsime linkę tokie būti, ir tai mums bus svarbi vertybė.

Kaip žinia, kartais būna lengva ko nors imtis iš pradžių, tačiau vėliau entuziazmas išblėsta, motyvacijos tęsti gerokai sumažėja. Kad taip nenutiktų, svarbu keli esminiai dalykai. Visų pirma, verta nuolat sau priminti, kad tai mūsų pačių tikslas, ir kodėl jis mums svarbus. Kitas svarbus dalykas - siekti bet kokią veiklą organizuoti taip, kad ji būtų kuo malonesnė, teiktų pasitenkinimą. Tam, pavyzdžiui, labai svarbu ją subalansuoti. Tarkime, persidirbus net ir maloni veikla jau nebeteiks malonumo. Na ir dar viena svarbi strategija - nepaleisti iš akių visumos vaizdo. Tyrimai rodo, kad jeigu sekasi laikytis šių principų, žmonės ne tik dažniau pasieka sėkmės, bet ir jaučiasi laimingesni, padidėja jų savivertė, išauga gerovės pojūtis. Kitaip sakant, jie klesti. Verta mėginti, ar ne?