Kai mano kolegos
Škotijoje pamatė, kad į košę dedu sviestą, stebėjosi. (Kiek girdžiu, žmonės čia
valgo košę arba su druska, arba su cukrumi, bet abiem atvejais tikrai be
sviesto). O aš jiems papasakojau, kad mes net su tuo susijusį posakį turim – „Sviestu
košės nepagadinsi.“
Šiandien vėl
viriau košę ir pagalvojau, kad šitas posakis, nors man labai gražus, matyt,
savotiškai pasenęs. Jis buvo teisingas tada, kai žmonės turėjo tiek mažai
sviesto, kad net ir maksimaliai pagal savo išgales jo įdėję į košę, vis tiek
jos nepagadindavo. O dabar sviestu košę tikrai galima pagadinti, taip pat kaip
ir savo figūrą ir netgi sveikatą per dideliu maisto kiekiu.
Gal panašiai gali
pasenti ir kitokia išmintis arba žinios. Kažkada jau rašiau, kad britai turi
posakį „received wisdom“, kuris reiškia, kad kažkas visuotinai laikoma
teisingu, realybę atitinkančiu dalyku, nors taip nėra. Turbūt tai gali būti ir
dalykai, kurie kažkada buvo teisingi, tačiau dabar jau tokie nėra.
Įdomu ir painu,
kad mes gyvename tokiame išminties ir pasenusių ar tiesiog klaidingų
įsitikinimų kratinyje, iš kurio patiems tenka atsirinkti, kas mums padės lengviau
gyventi, o kas tik suklaidins. Kiek save atsimenu, aš buvau tas vaikas, kuris
nuo mažens ištempęs akis klausė, ką sako suaugusieji ir tikėjo, kad tai – geriausias
būdas susigaudyti šiame pasaulyje. Kai išmokau skaityti, išminties pradėjau ieškoti
ir knygose, ir tik jau būdama suaugausi ėmiau mokytis įsiklausyti į savo
patirtį ir mokytis iš jos. Po truputį atėjo suvokimas, kad kažkas, ką sako
mama, tėtis ar močiutė, ar mūsų pačių seni įsitikinimai ir iš senų patirčių
pasidarytos išvados, gali ir padėti, ir sutaupyti laiko, bet gali ir apriboti
pasaulio, galimybių, ateities matymą. Nežinau, ar tai kada būtų įvykę, jeigu ne
psichologijos studijos ir pažintis su kognityvine ir elgesio terapija, kuri
išmokė nuolat stengtis tikrinti, ar senos mano ir kitų žmonių „išmintys“
tebegalioja mano ar kitų gyvenimuose. (Žinoma, tai nereiškia, kad visada pavyksta tai prisiminti.)
Šiuo metu dirbu
su kliente, kuri darbo vietoje patiria panašių sunkumų, kokių jau yra patyrusi
prieš maždaug 30 metų. Ir ji sako – nežinau, kaip man dabar su jais tvarkytis,
bet tikrai žinau, kad nenoriu problemos spręsti taip, kaip sprendžiau prieš 30
metų, nes pasaulis dabar kitoks, ir gali būti kitaip. Kaip aš džiaugiuosi, kad
dirbu tokį darbą, kuriame su klientais galima keistis įžvalgomis. Šios moters
aiškus suvokimas, kad pasaulis dabar kitoks, nei buvo prieš 30 metų, ir
galimybės jame kitos, ir gebėjimas tuo vadovautis netgi sunkumų akivaizdoje
tikrai įkvepia.
Taip pat ir mes
patys dabar esame kitokie, negu buvome prieš 30, 20 ar 10 metų. Ar netgi prieš
5 metus. Ir jeigu šioje vietoje į galvą ateina posakis „Žmonės nesikeičia“,
galima stabtelėti ir pagalvoti. Kas dabar manyje ar mano artimuosiuose yra kitaip,
negu buvo vaikystėje, paauglystėje, ar netgi prieš 5 metus? Esu tikra, jeigu
užduosime sau būtent tokį klausimą, į galvą ateis daugybė pavyzdžių to, kas
pasikeitė. (Taip, kaip ir išgirdus posakį „Žmonės nesikeičia“, galvoje gali pradėti
rikiuotis būtent tai patvirtinantys pavyzdžiai).
Tad pasaulis ir
lieka toks pats, ir keičiasi. Lieka daug bazinių dalykų: dienos ir nakties
kaita, poreikis valgyti, miegoti, palaikyti ryšius su žmonėmis, ir dar daug
visko. Bet yra ir kas keičiasi: klimatas, valstybių sienos, žmonių materialinės
galimybės ir pasirinkimų, ką veikti gyvenime, skaičius, mūsų pačių galimybės ir begalė kitų dalykų.
(Pavyzdžiui, neseniai teko trumpai pabendrauti su žmogumi, kurio darbas yra
prižiūrėti naminius gyvūnus ar gyvulius, jų šeimininkams atostogaujant. Šis
žmogus važinėja po visą Didžiąją Britaniją, prižiūri bet ką nuo alpakų ūkių iki
šuns ar katės, ir turi užsakymų iki pat Kalėdų. Mane ši informacija be galo
nustebino ir dar labiau praplėtė suvokimą apie tai, kaip šiandien galima užsitikrinti
pragyvenimą).
Žinau, kad tai kartais gali įnešti daugiaus sumaišties, nei greitų atsakymų, bet manau, labai svarbu
periodiškai savęs paklausti: „Ar išmintis, kuria vadovaujuosi, nėra pasenusi?
Kiek ji atitinka šios dienos realybę? Kiek aš šiuo metu esu toks žmogus, koks
manausi esąs? Kiek kiti žmonės yra tokie, kaip man atrodo? Kiek mano
įsitikinimai leidžia adekvačiai suprasti šiandieninį pasaulį?“
