2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Kaip veikti krizės metu?

Skaičiau paskaitą psichologinės krizės tema ir pagalvojau, kad galiu tai nuguldyti raidžių pavidalu – gal kažkam bus naudinga?

Tam tikru gyvenimo periodu kiekvienas žmogus buvo susidūręs su žodžiu „krizė“. Krizė gali ištikti tuo metu, kai netenkame artimojo – mirties ar išsiskyrimo atveju, kai prarandame darbą ar stipriai pasikeičia gyvenimo aplinkybės.


Kas ta krizė?


Psichologai naudoja ne vieną krizės apibūdinimą, tad ir tas, kurį pateiksiu, nėra aksioma. Dr. Kristina Ona Polukurdienė knygoje „Psichologinės krizės ir jų įveikimas“ krizę apibūdiną taip: 
Psichologinė krizėtai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.“ 
Taigi krizę patiria sveiki žmonės ir tai yra normali reakcija, pabrėžiu, normali reakcija į reikšmingą gyvenimo įvykį.

Žmonių reakcija į krizę skiriasi. Ji priklauso nuo įgimtų savybių, pvz., jautrumo ir atsparumo. Jautresni žmonės sunkiau pergyvena krizes, o turintys įgimto atsparumo stresui – lengviau. Taip pat labai svarbūs dalykai bandant įveikti krizinę situaciją yra žmogaus brandumas ir galimybė gauti pagalbą.

Vyrai, deja, į krizes reaguoja sunkiau. Taip yra dėl auklėjimo namuose ir švietimo įstaigose. Tokie pasakymai, kaip kad „vyrai neverkia“, „vyrai yra stiprūs“, „koks tu vyras, jei negali išspręsti savo problemų“ ir pan. tikrai nepadaro berniuko atsparesniu stresui, o tuo labiau gyvenimo krizėms. Vyrai labiau linkę problemas ir emocijas laikyti viduje, neišreikšti jų, tačiau išjausti. Tai, kad vyrai labiau pažeidžiami, rodo ir nusižudžiusių vyrų skaičius. Vyrai mano, kad su krize (ar bet kuria kita problema) turi susitvarkyti patys, o jei negali to padaryti, yra silpni. Tai dar labiau paskatina juos užsidaryti savyje ir neprašyti pagalbos.

Turiu tik pasidžiaugti, jog šiuo metu auklėjant berniukus atkreipiamas dėmesys ir į emocijų pažinimą, jų išreiškimą ir normalizavimą, bei požiūrį, jog emocijas patirti yra gerai ir normalu. Visa tai padeda naikinti stigmą apie silpnus vyrus.

Krizės požymiai


2016 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Kaip nugalėti rudeninį liūdesį ar depresiją?




Su rudeniu baigiasi šilti orai, pasimato spalvoti lapai ir pasikeičia nuotaika. Daugelis žmonių pastebi, jog rudenį pasidaro sunkiau keltis ir nuotaika tampa ne tokia gera, kaip anksčiau. Kai kuriems tai tėra vasaros ilgesys, o kitiems – beprasidedanti depresija.

Sezoninė depresija


Sezoninės depresijos (dar kitaip vadinamos sezoniniu nuotaikos sutrikimu) apibrėžimas varijuoja, tačiau bendru sutarimu sezoninė depresija (SD) diagnozuojama tada, kai depresijos simptomai pasikartoja rudens – žiemos laikotarpiais. Žmogus, patiriantis SD, dažniausiai praeityje jau yra sirgęs depresija. Psichologai ne visai sutaria, ar SD yra Didžiosios depresijos sudedamoji dalis (vyraujančioji nuomonė), ar Bipolinio sutrikimo dalis [1].

Sezoninės depresijos simptomai


SD pasireiškia nuotaikos svyravimais: liūdesiu, irzlumu, apatija, taip pat per ilgu miegojimu rytais, dėl kurio vis tiek nesijaučiama pailsėjus, svorio pokyčiais ir kt. Simptomai prasideda tamsiuoju metų laiku ir baigiasi su pavasariu [1]. Taip pat būna padidėjęs noras valgyti angliavandenius, o su tuo padidėja svoris – tačiau šie simptomai nėra diagnostiniai [2].

Pagalba


Šiuo metu dauguma rekomendacijų remiasi pagrindiniu gydymu – šviesos terapija [3]. Jos metu naudojamos specialios lempos, kurios skleidžia iki 10 000 luksų (lux) stiprumo šviesą. Gydymo efektas pastebimas praėjus savaitei ar dviems, tačiau išlieka neilgam, todėl šviesos terapiją rekomenduojama tęsti iki pavasario ar šviesaus metų laiko. Efektyviausiai šviesos terapija veikia ryte, kai žmogus bent 30 min. išbūna šalia įjungtos lempos. Į ją žiūrėti nebūtina. Atstumas nuo lempos turėtų būti iki 50 cm [4]. Yra lempų, kurios veikia žadintuvo principu ir imituoja tekančios saulės spindulius – ar tai dar daugiau prisideda prie gydomojo efekto – neaišku. Jei tokios lempos neturite, savo būklę galite pagerinti pasivaikščioję lauke dienos metu [5].

Kitas būdas kovojant su SD –naudoti antidepresantus. Daugiausiai ištirtas fluoksetinas, kurio 20 mg yra efektyvi dozė SD gydymui [6]. Lyginant šviesos terapiją su fluoksetinu nebuvo pastebėta efektyvumo skirtumų, tik fluoksetino grupėje buvo daugiau nepageidaujamų poveikių [6].

Taip pat tirtas ir kognityvinės elgesio terapijos efektas, lyginant jį su šviesos terapija [7] (Kognityvinė ir elgesio terapija – tai psichoterapijos rūšis, nagrinėjanti minčių, jausmų ir elgesio ryšį – daugiausiai mokslininkų ištirta psichoterapijos šaka). Tiek vienas, tiek kitas būdas buvo veiksmingas, tačiau suderinus juos kartu efektas išlieka iki vienerių metų [8]. 

Prevencija


Žmonėms, kurie turi polinkį į SD, derėtų jau rudens pradžioje pradėti naudoti šviesos terapiją [9]. Papildomai galima taikyti tokias priemones, kaip sportas, buvimas lauke, natūralios šviesos namuose padidinimas, relaksacinės technikos, atsparumo stresui treniruotės bei lankymasis šiltuose kraštuose J (tokias rekomendacijas pateikia ekspertai – ne moksliniai tyrimai) [10].



2016 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

KOGNITYVINĖ-ELGESIO TERAPIJA VAIKAMS SU AKTYVUMO IR DĖMESIO SUTRIKIMU


Pastaraisiais metais aktyvumo ir dėmesio sutrikimas sulaukia vis didesnio dėmesio, nes vaikų turinčių šį sutrikimą daugėja. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (toliau- ADS) – tai neuropsichinis sutrikimas, kuriam būdinga impulsyvumas, neramumas arba hiperaktyvumas. Šio sutrikimo paplitimas tarp vaikų pasaulyje yra 3-11%.
Yra trys ADS tipai, priklausomai nuo simptomų ryškumo:
Nedėmesingumo tipas – kai labai ryškus nedėmesingumas. Vaikui sunku atlikti ar baigti užduotį, atkreipti dėmesį į detales arba sekti instrukcijas. Toks vaikas greitai išblaškomas arba užmaršus kasdieniniuose dalykuose.
Hiperaktyvumo-impulsyvumo tipas – kai labai ryškus hiperaktyvumas-impulsyvumas. Šio tipo asmenys nenustygsta vietoje ir daug kalba. Šiems vaikams sunku ilgai išsėdėti, jie pasižymi neramumu ir elgiasi impulsyviai.
Mišrus tipas – kai ryškūs ir persipina pirmo bei antro tipo simptomai, simptomų intensyvumas įvairus.
Pernelyg didelis vaiko aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesingumo sunkumai apsunkina tėvų, mokytojų, bendraamžių ir paties vaiko gyvenimą, tačiau vaikas su ADS gali išmokti sėkmingai gyventi valdant sutrikimo simptomus. Šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti pagrindinius kognityvinės-elgesio terapijos aspektus dirbant su vaikais turinčiais aktyvumo ir dėmesio sutrikimą.

Dažniausi ir probleminiai aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomai yra užmaršumas, išsiblaškymas, dėmesio koncentracijos stoka, nekantrumas ir impulsyvumas. Vaikams su ADS dažnai sunku sekti nurodymus ir pokalbius. Jie vilkina pabaigti darbus, kurie jų nedomina ir dažnai pabaigia paskubomis, netvarkingai, kas neatspindi jų įgūdžių bei talentų. Jie pamiršta kur pasidėjo savo namų darbus, raktus ir panašiai. Jie dažnai gali būti nekantrūs ar nuobodžiauti. Gali atrodyti lengvabūdiški ir nesąmoningai grubūs. Vaikai su ADS dažnai ignoruoja riziką, kuri akivaizdi kitiems ir sąmoningai ar nesąmoningai nepaklūsta socialinėms normoms. Pavyzdžiui, jie gali nutraukti žmogų, su kuriuo kalba ar užpūsti žvakutes kitų vaikų gimtadieniuose.
Mažų vaikų (5-12 m) pagrindinės problemos būna susiję su hiperaktyvumu ir nepaklusnumu tėvams bei mokytojams. Vyresni vaikai (11-14 m) susiduria su sunkumais klausant mokytojų ir sekant jų vis sudėtingesnius nurodymus. Šiuo amžiaus laikotarpiu daugėja konfliktų su bendraamžiais. Kai vaikai pradeda mokytis skirtinguose kabinetuose, vaikams su ADS gali būti sunku susiorientuoti.
Kognityvinė-elgesio terapija (KET) padeda vaikui atpažinti ryšius tarp jo/jos emocijų, minčių ir elgesio, ir su laiku pakeisti neigiamus dalykus, kurie trukdo gyventi kokybišką gyvenimą. KET taikoma remiantis principu – kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau darbo su tėvais ir elgesio technikų ir kuo vaikas didesnis, tuo daugiau įvedama kognityvinių elementų. KET orientuojasi į socialinių įgūdžių ugdymą, emocijų valdymą, tarpasmeninius įgūdžius, elgesį ir kitus poreikius, kurių vaikui ar paaugliui su ADS gali prireikti. Terapija padeda vystyti organizavimo įgūdžius, dėmesingumą, valdyti pyktį ir gyventi su kitais.
Į terapiją ir jos tikslų nustatymą įtraukiami vaikai ir jų tėvai. Šis procesas užtikrina, kad vaikas supras, kodėl tėvai kreipėsi dėl gydymo. Siekiama kelti realistiškus, aiškius ir trumpus tikslus (pvz., gerinti koncentraciją). Rekomenduojama įsitikinti, kad vaikas ar paauglys juos supranta. Tikslus galima grupuoti pagal sritis:
simptomų mažinimas;
emocijų reguliavimas;
stiprybės ir sunkumai;
socialiniai įgūdžiai;
organizaciniai/mokymosi įgūdžiai;
miegas, dieta, TV.
Pagrindinių simptomų mažinimas – tai koncentracijos gerinimas ir hiperaktyvumo bei impulsyvumo mažinimas. Vaikui siekiama sukurti kuo mažiau trikdančią aplinką, mokoma valdyti savo impulsus, išlikti prie užduoties ir daryti aktyvias pertraukėles atsižvelgiant į jo dėmesio išlaikymo laiką.
Emocijų reguliavimas.
Terapijos pradžioje vaikai supažindinami, kas yra ADS. Sužinoję apie ADS, supranta, kad jie nėra tinginiai ar kvaili. Jie atranda sėkmingų įžymių žmonių su ADS ir tai yra pirmas žingsnis keliant savivertę, mažinant depresiją ir nerimą.
Terapijos eigoje vaikai mokomi atpažinti savo jausmus, juos pripažinti ir reikšti .Siekiant pykčio valdymo, jie mokomi atpažinti pykčio priežastis ir kylantį elgesį. Klientui susiduriant su sunkumais mokoma streso valdymo technikų.
Stiprybės ir sunkumai.
Klientai su ADS dažnai turi neigiamų įsitikinimų apie save. Terapijos metu aptikus, kad vaikai su savimi kalba neigiamai, mokoma tai pastebėti ir keisti, rasti teigiamų dalykų apie save. Įžymūs žmonės su ADS panaudojami kaip pavyzdys, parodant, koks būna rezultatas, kai žmogus susikoncentruoja į savo stiprybes.
Socialiniai įgūdžiai.
Socialinių įgūdžių mokymas padeda vaikams su ADS geriau sutarti su bendraamžiais, išvengti atstūmimo ir prideda pasitikėjimo savimi. Vaikai mokomi: sveikintis, rasti bendrą kalbą, prieš kalbant palaukti, kol pabaigs kalbėti kitas, palaikyti akių kontaktą, kol kalba ar klausosi, pokalbio metu išlaikyti dėmesį, aktyvaus klausymosi įgūdžių ir pan.
Organizaciniai/mokymosi įgūdžiai.
Terapijos metu mokoma nedaryti daug darbų vienu metu ir darbus planuoti. Siūloma pasinaudoti kalendoriais, laiko valdymo ir namų darbų planavimo programomis.
Rekomenduojama vaikams ir jų tėvams neapsiimti per daug veiklų, padedama jiems prioritizuoti veiklas ir sumažinti jas iki minimumo tam, kad patirtų mažiau streso ir būtų jose sėkmingesni.

Pilnaprotavimo (mindfulness) technikų taikymas vaikams su ADS.
Pilnaprotavimas – tai dėmesio nukreipimas į esamą akimirką. Įvairių pilnaprotavimo technikų pagalba vaikai lavina savo dėmesingumą, mokosi atpažinti savo mintis, jausmus, elgesį ir juos valdyti. Pilnaprotavimu grįsta kognityvinė-elgesio terapija padeda tapti sąmoningu apie save ir moko save valdyti.
Pilnaprotavimo technikų praktikavimas:
• gerina dėmesingumą, atmintį ir sprendimų priėmimo įgūdžius;
• didina savęs supratimą ir pasitikėjimą savimi;
• vysto geresnius emocijų ir elgesio reguliavimo įgūdžius;
• didina empatiją ir gebėjimą suprasti kitus, o tai padeda kurti teigiamus santykius su kitais.


Psichologė Indrė Vaidelienė, tel. 8 658 48 293

Nuotrauka iš https://pixabay.com/

2016 m. spalio 16 d., sekmadienis

Penkios knygos, šiemet padariusios man įspūdį ir įtaką

Neseniai klausiausi Malcolm Gladwell kalbos, kurioje jis, kaip visada, kalbėjo apie daug įdomių dalykų, ir tarp jų - apie knygas. Tiksliau, apie tai, kad jis labiau vertina bibliotekas ir knygas, nei skaitymą internete. Šiandien ryte klausiausi dar vieno pasisakymo, kuriame buvo juokaujama, kad vienintelė "knyga", kurią dabar skaito didžioji dalis pasaulio gyventojų - tai Facebook'as.

Aš labai myliu knygas, ir taip buvo praktiškai nuo tada, kai save atsimenu. Pamanu tą akimirką, kai supratau, kad jau moku skaityti, ir jausmas buvo toks, lyg radau draugą, kuris visada bus su manim, kas benutiktų. Nuo tada praėjo kokie 35 metai, ir niekas nepasikeitė - ir dabar neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu išnyktų knygos. Manau, vienintelė paguoda būtų pačiai kažką rašyti, jeigu jau nebūtų ko skaityti. :)

Šie metai man labai aiškiai "įsirėminę" dėl persikraustymo į Škotiją iš karto po naujųjų, todėl puikiai atsimenu, kokias knygas skaičiau dar Lietuvoje, o ką - jau Škotijoje, ir vadinasi, šiais metais. Jų buvo nemažai, bet tokių, kurios tikrai paliko naujų minčių galvoje ir kurias drąsiai rekomenduočiau kitiems - mažiau. Sudėliosiu jas ne pagal svarbumą, o tiesiog maždaug tokia tvarka, kaip skaičiau.

  • Amy Cuddy. Presence: Bring Your Boldest Self to Your Biggest Challenges. Amy Cuddy pirmiausiai sudomino pasaulį savo 2012 m. TED kalba, kuri yra antra populiariausia visų laikų kalba TED istorijoje. Ir kalboje, ir knygoje kalbama apie tai, kaip mūsų kūnas nuolat, kiekvieną akimirką komunikuoja tiek su mūsų pačių, tiek su kitų žmonių psichika, ir kaip mes per kūną kuriame, o kartu galime keisti ir save, ir savo gyvenimą. Labiausiai iš šios knygos man kažkodėl įsirėžė mintis, kad pirmiausiai, norėdamas nenukristi nuo banglentės, turi apsispręsti ant jos išstovėti, ir tuomet, kai užduotis bus aiški, kūnas ras būdą, kaip tai padaryti. (Tiesa, kad tai suprastų, autorė turėjo praleisti daug nelengvų mokymosi valandų ant banglentės ir patirti nemažai kritimų). Nors knyga, lyginant su nuostabia Amy TED kalba, atrodo vos vos ištęsta, ji tikrai verta dėmesio, o kalbą tiesiog privaloma pažiūrėti. :) 
  • Amy Liptrot. The Outrun. Iš Orknio kilusios žurnalistės ir rašytojos pirmasis (autobiografinis) romanas, sukėlęs didelį susidomėjimą visoje Didžiojoje Britanijoje ir jau pelnęs apdovanojimų. Mane jis patraukė dėl to, kad didžioji dalis veiksmo vyksta mažoje Orknio salelėje, na, ir žinoma, apie šią knygą metų pradžioje kalbėjo visi kolegos ir pažįstami. Tačiau pripažinimo autorė sulaukė už autentišką ir nuoširdų rašymo būdą, bei drąsų atsiskleidimą aprašant, kaip ji vadavosi iš priklausomybės nuo alkoholio. Šioje knygoje nėra nieko, kas kvepėtų "o po to jie ilgai ir laimingai gyveno", ji gana brutali, kaip ir šių kraštų gamta, bet kartu labai tikra ir paprasta, sakyčiau, gal net šiek tiek skandinaviško stiliaus. 
  • Anne Lamott. Bird by Bird. Some Instructions on Writing and Life. Ši knyga apie tai, ką ir žada jos paantraštė - tai autorės pasidalinimas patirtimi ir mintimis, kurios jai padeda gyventi ir rašyti (kad ir koks būtų tas rašymas). Knygos pavadinimas kilo iš to, kad kažkada rašytojos brolis, dar būdamas moksleivis, turėjo tris mėnesius rašytinei užduočiai apie paukščius, tačiau likus vos vienai dienai iki atidavimo dar buvo nepradėjęs jos rašyti ir su ašaromis akyse nežinojo, ko griebtis. Tuomet tėtis ir patarė: "Tiesiog rašyk apie vieną paukštį po kito." Ši universali metafora tinka bet kokiam dideliam ir gasdinančiam darbui, o paukščio vaizdinys, man atrodo, suteikia jai dar daugiau polėkio ir laisvės. Anne Lamott savo knygoje taip pat yra brutaliai nuoširdi, todėl tai - vertinga knyga ne tik tiems, kas nori (ar turi) kažką rašyti, bet ir kiekvienam, kas nori drąsiau pažvelgti į savo vidų. 
  • Amy Johnson. The Little Book on Big Change. The No-Willpower Approach To Braking Any Habit. Ši nedidelė knygelė - apie truputį kitokį požiūrį į nepageidaujamus įpročius. Autorė juos supranta labai plačiai - pavyzdžiui, ji kalba apie savo persivalgymo priepuolius taip pat kaip apie žalingą įprotį. Ji nekelia sau tikslo mokyti skaitytoją naujų įgūdžių, tiesiog stengiasi padėti suvokti, kaip įpročiai įsitvirtina mūsų smegenyse, kaip už juos atsakingos smegenų dalys atkakliai "transliuoja" su jais susijusią informaciją kaskart pasitaikius progai, tačiau laisvė nuo įpročio slypi ne kovoje su juo, o stebėtojo pozicijoje. Stebėtojo, kuris mato visą įpročio keliamą audrą, tačiau žiūri į ją kaip į isterijos apimtą vaiką - nėra malonu, kai tai vyksta, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė išeitis - pasiduoti. Audra gali baigtis ir pati, jeigu suprasime, kad sprendimas yra mūsų. Ši knygelė netiks tiems, kas ieško praktinių įgūdžių, tačiau pažiūrėjimui iš kito "kampo", tiksliau, turbūt, iš paukščio skrydžio - verta dėmesio. 
  • Giulia Enders. Gut: The Inside Story of the Body's Most Under-Rated Organ. Šią knygą prarijau kaip saldainį. Kol kas apie mūsų žarnyne gyvenančias bakterijas žinoma dar gana nedaug, tačiau ir tai, kas žinoma - be galo įdomu. Jos susijusios ne tik su antsvoriu, bet ir su tuo, ką mes mėgstame ir ko nemėgstame valgyti (taip taip, kai mus net nupurto nuo minties apie kokį produktą, greičiausiai taip yra todėl, kad jis visai nepatiktų mūsų bakterijoms), o taip pat su imunine sistema ir netgi su baimėmis bei nuotaikomis. Su žmonėmis tokių tyrimų, žinoma, dar niekas neatliko, tačiau depresiškų pelių žarnyno bakterijas persodinus nedepresiškoms, šioms pasireiškė depresijos simptomai, ir atvirkščiai. Manau, šią knygą privalu perskaityti kiekvienam, šiek tiek besirūpinančiam savo sveikata ir norinčiam suprasti, kas jai turi įtakos. O labiausiai man patiko tai, kad perskaičius šią knygą, nors moralizavimo joje nebuvo nė kvapo, visai dingo noras valgyti saldumynus ir taip maitinti blogąsias bakterijas. :)   
Dabar labai laukiu atkeliaujant Caroline Webb knygos How to Have a Good Day: Harness the Power of Behavioural Scinece to Transform Your Working Life. Jeigu ji bus tokia įdomi, kaip tikiuosi, gali būti, kad parašysiu ir apie ją, gal net plačiau, nei apie kitas.

 

2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Daug ko turtingi, bet to dar nesuvokiantys?

Neseniai Elizabeth Gilbert knygoje perskaičiau mintį, jog daug mūsų įsitikinimų apie save, kitus žmones ir gyvenimą remiasi prielaida, kad pasaulyje visko yra per mažai. Perskaičiau ir supratau, kad atsirėmiau į kažką svarbaus, kas, man rodos, daug ką paaiškina. Juk jeigu tikime, kad to, kas mums svarbu, pasaulyje per mažai (sėkmės, meilės, pinigų, draugų, pripažinimo, darbų ar dar kažko), natūralu, kad kažkieno kito sėkmė mus gali liūdinti, nes tai mums automatiškai tarsi reiškia, kad pasaulyje to dalyko liko mažiau. Jeigu kažkas rado įdomų darbą, sukūrė sėkmingą verslą, parašė gerą knygą ar sutiko antrąją pusę, tai tarsi reiškia, kad mūsų galimybės tai patirti sumažėjo.

Kai pagalvoji, visai natūralu, kad dar dažnokai taip mąstome. Kaip žinia, žmonių mąstymas keičiasi lėtai, o ypač užtrunka, kol neigiamas mąstymas pasikeičia į teigiamą, nes mes paprastai labiau linkę įsiminti ir laikyti reikšminga neigiamą informaciją (tai patvirtinama vis naujais moksliniais eksperimentais, apie keletą jų galima pasiklausyti čia). Tarkime, vartotojimo įpročių tyrimai taip pat rodo, kad po finansinio nuosmukio žmonių pasitikėjimas, kad jie gali gyventi taip pat, kaip iki krizės, atsistato gerokai lėčiau, negu faktiniai finansiniai rodikliai ir faktinės finansinės galimybės. Mes linkę būti atsargūs ir vis pamąstyti: "O kas, jeigu tai pasikartos? Reikia saugotis!"

Dar prieš šimtą metų didelei daliai žmonių nepriteklius buvo įprastas dalykas. Kai patyrinėjau savo giminės medį, sužinojau, pavyzdžiui, kad mano vieni proproseneliai, gyvenę Kaune prieš 150 metų, buvo tarnaitė ir vežikas. Galima spėti, kad jie greičiausiai daug ir sunkiai dirbo, mažai ilsėjosi, o valgė, ko gero, ne tai, ką norėjo, o ką išgalėjo nusipirkti. Nieko daugiau apie juos nežinau, bet galiu įsivaizduoti, kaip jų vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje visko trūksta: valgyti gausi ne visada, drabužių turbūt irgi trūko, o jeigu tėvai sunkiai dirbo ir dažnai namo grįždavo pavargę, vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje trūksta ir šilumos (galbūt ir paprastos šilumos sklindančios iš krosnies, ir žmogiškos šilumos, kurios sunkiau duoti, jeigu nuolat esi pervargęs). Nors visa tai tik mano prielaidos, ir mano proproseneliai galėjo gyventi kitaip, bet galėjo būti ir šitaip. Greičiausiai taip ar panašiai buvo didelėje dalyje šeimų, ir įsitikinimai apie tai, kad pasaulyje visko trūksta, keliavo iš kartos į kartą. Ir iš esmės jie buvo teisingi.

Prieš šimtą metų žmonės turėjo ne tik daug mažiau maisto, drabužių, bet ir galimybių. Jeigu kažkas kaime atidarydavo parduotuvę, atidaryti antrą jau būdavo sudėtinga. Be to, dauguma žmonių parduotuvę, ūkį ar dar kažką paveldėdavo iš tėvo, ir kažką sukurti nuo pradžių reikėjo labai daug pastangų ir ryžto. Jeigu buvai ūkininko sūnus, tavo gyvenimas priklausė nuo to, kuris sūnus esi, ir nuo to, kurioje šalyje gyveni. Lietuvoje ūkį paveldintis vyriausias sūnus turėdavo išmokėti "dalis" visiems kitiems broliams ir seserims, tuo tarpu, pavyzdžiui, Norevegijoje vyriausias sūnus paveldėdavo ūkį ir taškas. Kiti turėjo patys sukti galvą, ką darys. Tad jeigu turėdavai brolį, kuris už tave vyresnis, tai reikšdavo, kad jo sėkmė tam tikra prasme yra tavo nesėkmė. Tiesa buvo ir tai, kad jeigu kažkas kaime plečia savo žemės valdas, kito valdos mažėja. Vieno žmogaus sėkmė realiai daug dažniau reikšdavo kito žmogaus nesėkmę.

Turbūt jeigu mano prosenelė, prieš 110 metų įsikūrusi toje vietoje, kur dabar gyvena tėvai ir sesuo, įžengtų į jų namus, jai galva apsisuktų ir kojas pakirstų nuo maisto ir daiktų gausos, šilumos ir švaros. Ir tai visai nereiškia, kad vėlesnės mūsų šeimos kartos kažkaip pralobo kaimynų sąskaita, arba kad yra už tuos kaimynus turtingesni. Tiesiog visko dabar yra daug daugiau, ir daug ko visiems užtenka.

Bet dažnai mūsų mąstymas vis dar veikia taip, tarsi mes ir toliau gyventume tomis nuolatinio trūkumo sąlygomis, kur kito sėkmė tikrai kažkaip reiškia mūsų nesėkmę. Nebūtų tiesa, jeigu sakyčiau, kad dabar taip niekada nebūna (jeigu 10 žmonių nori to paties darbo, kažkurio vieno sėkmė ir dabar reikš visų kitų nesėkmę), bet galimybių skaičius taip išaugo, kad mąstas, kuriuo kažkieno sėkmė apriboja mūsų sėkmės galimybes, labai sumažėjo. Pasaulyje pilna įdomių darbų, žmonių, miestų, šalių, knygų ir hobių. Mums nebereikia gimti ir mirti tame pačiame ūkyje, kaime, mieste ar net toje pačioje šalyje, jeigu ten nėra galimybių daryti kažko, ką tikrai norime. Kita vertus, mes galime gyventi tame pačiame kaime, kur gimėme, jeigu mums ten patinka, auginti avis ir pardavinėti vilną visame pasaulyje. Jeigu mūsų kaimynas irgi tuo užsiima, nieko tokio, nes jeigu abudu gerai tai darome, tai abiems greičiausiai ir seksis, ir pirkėjų užteks. Gal vieno iš mūsų produkcija bus populiaresnė Europoje, o kito JAV, ką gali žinoti.

Daug metų girdžiu Julių sakant, kad pasaulyje visko pilna, meilės, pinigų, ir visko, ko nori, reikia tik pasiimti. Ir kai perskaičiau Elizabeth Gilbert pamąstymus apie tai, kas būtų, jeigu į viską pažvelgtume akimis žmogaus, kuris žino, kad visko yra pakankamai, kažkaip supratau, apie ką visa tai. Absoliučios daugumos dalykų dabar tikrai yra pakankamai visiems, bet mūsų pasaulio matymas iš dalies užsifiksavęs ties tuo, ką matė tėvai, seneliai ir proseneliai. Žinoma, daug kas, kas buvo tiesa jų laikais, tiesa ir šiandien. Yra universalių dalykų, kurie nesikeičia, ir todėl galim skaityti, pavyzdžiui, Marko Aurelijaus "Sau pačiam", parašytą prieš beveik du tūkstančius metų ir stebėtis, kad ji galėtų būti parašyta ir vakar. Bet trūkumo ir nepritekliaus mūsų gyvenime daug mažiau, nei mūsų prosenelių. Man atrodo, mūsų dabartinė realybė daug arčiau tokios, kur visiems visko užtenka (ir ne vien materialių dalykų), negu to varianto, kai visko trūksta. Kito žmogaus sėkmė dabar daug dažniau yra ne mūsų nesėkmė ar netektis, o proga pasisemti įkvėpimo ir žinių apie tai, kas kuria sėkmę, nes jai kurti dauguma turime tikrai geras sąlygas. Nepalyginamai geresnes, nei mūsų proseneliai. Tad galbūt pats laikas "atnaujinti" ir mūsų mąstymą apie tai? Kažkodėl tikiu, kad ir mūsų proseneliai, perdavę mums išmintį, kuri buvo aktuali jų laikais, norėtų, kad matytume šios dienos realybę. :)

2016 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Apie varnas, vengimą ir savivertę

Mano metams Orknyje gerokai persiritus į antrą pusę pamačiau, kiek daug čia varnų. Ir nors daug ko galima nepamatyti  tiesiog dėl polinkio būti apie kažką užsigalvojus (man dažnai taip būna), ko gero, varnų nemačiau todėl, kad jų matyti nenorėjau. Nors šie paukščiai nekalti dėl to, kaip atrodo, ir kaip krankia, man nelabai patinka nei jų juodas apdaras, nei garsus, čaižokas krankimas. Tačiau esmė ta, kad jos čia, kaip ir labai daug kur kitur, gyvena, ir jų čia daug. Dabar, kai pagaliau atkreipiau į jas dėmesį, matau, kaip dažnai varnos tupi ant laidų ar medžiuose, kažko ieškinėja pajūrio smėlyje, lesioja likusius išbirusius grūdus nupjautuose laukuose ar dairosi įsitaisiusios ant šviežiai supakuotų šiaudų ritinių. Nelabai suprantu, kaip galėjau jų nematyti. Ir dar - jeigu gerai įsižiūri, jos gali būti ir savotiškai gražios, be to, atrodo protingos. Beieškodama informacijos, kokios varnos gyvena šiose platumose, perskaičiau, pavyzdžiui, kad juodvarnis labai mažai kuo skiriasi nuo kovo, tad ir nežinau, ką aš čia matau, juodvarnius ar kovus. Be to, pasirodo, varnų yra begalė rūšių, ir gyvena jos beveik visame pasaulyje.

Bet iš esmės šitas tekstas ne apie varnas. Varnos šiuo atveju svarbios ne tiek pačios savaime (nors visai nenoriu jų nuvertinti, jeigu jų tiek daug yra, matyt, jos tikrai atlieka kažkokią svarbią funkciją gamtoje), bet kaip pavyzdys kažko, ko visur pilna, bet mes to nematome, nes nelabai norime matyti. Man jos  - lyg simbolis to, kas mums nelabai miela, bet neišvengiama, ko norėtųsi nematyti ir negirdėti, bet kartu kirba žinojimas, kad jeigu leistume sau matyti ir girdėti ir tai, gyventi būtų paprasčiau.  

Prieš porą savaičių Stokholme įsigijau amerikietės psichologės, gerai žinomos mindfulness praktikuotojos ir tyrinėtojos Ruth A. Baer knygą "Practicing Happiness", kurioje labai gražiai skatinama, norint jaustis geriau ir praktikuoti laimę, pradėti įsisąmoninti tai, ko vengiame. Autorė siūlo kurį laiką užrašuose paprasčiausiai fiksuoti, kokias vengimo strategijas taikome (pvz. galbūt visai neiname į kokias nors situacijas, arba einame, tačiau elgiamės jose pasyviai, o galbūt priešingai, elgiamės iššaukiančiai, kad užmaskuotume savo sumišimą, ir t.t.). R. Baer taip pat siūlo kiek galime atvirai įsivardinti, ko siekiame išvengti (galbūt pasijausti susidrovėję, galbūt įsvaizduojamos pajuokos, gal jausti nerimą, toleruoti nežinomybę, jaustis neužtikrintai, parodyti, kad kažko nežinome ar pan.), bei kokia mūsų vengimo nauda (dažniausiai trumpalaikė) ir kokia žala (dažniausiai ilgalaikė). Jau vien šio pratimo atlikimas, sako autorė, yra rimtas darbas su vengimu (net jeigu visiškai nieko nekeičiame pačiose situacijose ir savo strategijose), nes mes dažnai bandome ir nuo kitų, ir net, kiek įmanoma, nuo savęs nuslėpti ir patį vengimą, kažkaip jį normalizuoti, racionalizuoti. Tad pamatymas, kaip tiksliai atrodo ir veikia mūsų vengimo strategijos, yra didelis ir drąsus žingsnis į priekį.

Psichologas Leon Seltzer savo praeito mėnesio straipsnyje "Psychology today" rašė apie tai, kad labai sunku iš tikrųjų save gerbti ir vertinti, jeigu negerbiame savo veiksmų. Pagarba sau tampa tikra tuomet, kai mūsų veiksmai, elgesys mūsų pačių akyse tampa verti pagarbos ir pasitikėjimo. Todėl vengimas, ypač toks, kuris mums trukdo siekto to, ką iš tikrųjų vertiname, yra labai rimta kliūtis į stabilią savivertę ir tikrai gerą santykį su savimi. Pasak L. Seltzer, vengimas tiesiog nuodija savivertę, todėl darbas su vengimu - pats galingiausias būdas savivertei didinti. Šis autorius siūlo dirbti su vengimu tokiais etapais (kaip pamatysite, kai kurie iš jų patys savaime gali sukelti norą vengti, bet pagalvokite apie tokio pasirinkimo ilgalaikes pasekmes:):

1. Atpažinkite, įvardinkite ir detaliai apibūdinkite, kokius vengimo būdus taikote situacijose, kurios kelia nerimą ar kitas neigiamas emocijas, kurių norisi vengti

2. Atpažinkite, kokios neigiamos mintys apie save kyla, kuomet ir vėl kažko išvengiate. Pavyzdžiui, tai gali būti tokie ar panašūs menkinantys apibūdinimai: "Koks aš bestuburis", "Aš beviltiška", "Aš nevykėlė", "Aš tinginys", "Aš tikra idiotė", "Aš nieko nesugebu", "Aš bailys" ir t.t. (Atpažinti šias mintis kartais gali būti nelengvas darbas, tad duokite sau laiko. Visai nesvarbu, ar tai užtruks savaitę, ar kelis mėnesius, tačiau kuo labiau išmoksime įsisąmoninti, kokios mintys vengimo situacijose kyla, bei kokias emocijas jos mums sukelia, tuo labiau suvoksime, kaip vengimas veikia mūsų savivertę ir savijautą).

3. Ugdykite įprotį nuolat dirbti su vengimu. Vien pastabumas jam, nuolatinis įsisąmoninimas, kaip jis veikia ir kokias pasekmes sukelia, gali būti labai svarbus įrankis po truputį pradėti kitaip tvarkytis su nerimą keliančiomis situacijomis.

4. Praktikuokite kitokius, aktyvius tvarkymosi su emocijomis bei sunkumų keliančiomis situacijomis būdus. Jeigu reikia, ieškokite informacijos apie juos. Jeigu reikia, kreipkitės pagalbos. Stebėkite, kokių minčių tuomet kyla apie save, kaip tai veikia jūsų savigarbą ir santykį su savimi.

Jeigu kažko vengėme metais arba dešimtmečiais (ar tai būtų viešas kalbėjimas, ar skridimas lėktuvu, ar savo nuomonės turėjimas ir gynimas, ar darbo keitimas, ar svorio mažinimas, ar buvimas aiškiai netobulu kažkokioje srityje...), gali atrodyti, kad to pakeisti beveik neįmanoma. Vengimas tampa tarsi mūsų "aš" dalimi. Tačiau, kaip rašo psichologė Amy Johnson knygoje "The little book of big change" nors mūsų protas linkęs kurti įpročius ir jų laikytis, mes nė su vienu savo įpročiu negimėme, todėl jie nėra esminė, nekintanti mūsų dalis. Vengimas taip pat yra savotiškas įprotis, ir nors gimdami mes atsinešame temperamentą, kuris didina arba mažina polinkį vengti, niekas negimta su vengimo strategijomis ar įpročiais. Mes juos išvystome, nes tuo metu dažniausiai nežinome apie kitus, produktyvesnius sunkumų įveikimo būdus. Arba galbūt augame aplinkoje, kur mūsų ne tik neišmoko tvarkytis su sunkumais, bet dar ir pašiepia, kad to nesugebame.

Psichologė Amy Cuddy savo knygoje "Presence" sako, kad norint išmokti išlaikyti pusiausvyrą ant banglentės, pirmiausiai labai svarbu priimti sprendimą nekristi. Kai jį priimi, kūnas randa būdą jį įgyvendinti. (Tiesa, kad ateitų ši įžvalga, autorė turėjo praleisti nemažai valandų sunkiai ir iš pradžių nelabai sėkmingai besitreniruodama, tad proceso pradžioje visiškai natūralu abejoti.)


Tad jeigu suvokiame, kad tam tikrose situacijose "krentame nuo banglentės" ir norisi išmokti "nekristi", tai - labai gera pradžia. Kitas svarbus žingsnis - gerai įsižiūrėti, kaip, kokiomis aplinkybėmis krentame, ir kaip tai mus veikia. Kuo labiau leisime sau į šį pažinimo procesą įsitraukti, tuo labiau tikėtina, kad atsiras vis aiškesnis suvokimas, jog daugiau galime ir norime nekristi, ir ieškosime būdų, kaip to pasiekti, net jeigu tam prireiktų nemažai laiko bei pastangų.

Tad kai kitą kartą pamatysite varną, galite leisti jai jums priminti pasidomėti tais dalykais, kurių vengiate. Tomis savo gyvenimo sritimis, kuriose kol kas "krentate nuo banglentės" (arba net neleidžiate sau bandyti ant jos stotis), tačiau kartais truputį nedrąsiai pasvajojate, kad kažkada tai pasikeis. Tai gali pradėti keistis dabar, jeigu norite.

2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Kaip motyvuoti save stengtis dėl rezultatų, kurių nematai?

Yra daugybė dalykų, kuriuos tenka daryti kasdien: keltis, praustis, valgyti, valyti dantis, rengtis, bendrauti. Dažnam kasdien taip pat tenka vairuoti, tvarkytis namus, ruošti valgį, plauti indus, skambinti telefonu ir rašyti laiškus. Ir daugumą šių dalykų mes sugebame daryti reguliariai, ir dažniausiai savęs per daug neklausdami, kas mus motyvuoja taip elgtis.

Labai dažnai, man atrodo, mus motyvuoja MATOMAS rezultatas: mes matome save veidrodyje nusipraususius ir susišukavusius, matome savo švarius dantis ir drabužius, matome save vairuojančius, plaunančius indus (o paskui matome to darbo rezultatą). Matome, kaip sumažėja neatsakytų laiškų pašto dėžutėje, kaip ilgėja tekstas, kurį reikia parašyti, kaip pasikeičia nupjauta veja, kaip keičiasi mūsų kūno formos, jeigu sportuojame ir keičiame mitybą. Jeigu kažką darome dėl kito žmogaus, matome, kaip jis dėl to apsidžiaugia, arba, jeigu nematome, įsivaizduojame tai. Juk rega yra mūsų dominuojantis pojūtis, natūralu, kad ji mums - ir labai svarbus motyvatorius.

Pavyzdžiui, man užtenka pamatyti bėgantį žmogų, arba jo nuotrauką, ir iš karto atsiranda noras bėgioti. Panašiai vyksta ir kai pamatome valgantį žmogų (ar reklamą, kurioje kažkas kažką valgo), arba (jeigu esate moteris) kai akis užkliūva už nuotraukos, kurioje graži moteris džiaugiasi nauja suknele ar kvepalais. Vaizdas mus labai stipriai veikia. Kai pradėjau kartais mūsų Facebook'o puslapyje "Kognityvinė ir elgesio terapija" publikuoti vieną ar kitą man patikusią citatą, labai greitai pastebėjau, kad jeigu prie citatos pridedu ją gerai iliustraujančią nuotrauką, tai pritraukia nepalyginamai daugiau žmonių. Dažnai mus "užkabina" būtent vaizdas. Dažnai vaizdus ir prisimename geriau.

Bet kaip tada su dalykais, kurių nematome? Yra senas geras posakis: "Iš akių - ir iš širdies". Jis daugiau kalba apie ryšių nutrūkimą tarp žmonių, kai jie nustoja matytis, bet, man atrodo, mes dažnai prarandame ryšį ir su savo tikslais ir vertybėmis, jeigu jos "nematomos". Ir prarandame todėl, kad kiti, vizualiniai stumulai, tai užgožia.

Tarkime, visai logiška, kad taip, kaip kasdien valome savo namus, dantis ir prausiamės, būtų logiška rūpintis ir savo minčių švara. Daugybė žmonių kenčia dėl to, kad jų galvoje nevaldomai šeimininkauja (kaip kokie mikrobai dantų nevalančio žmogaus burnoje) pernelyg daug neigiamų minčių, kurios kelia nerimą, depresiją, verčia abejoti savimi ir save nuvertinti, priverčia pamirši tikslus ir vertybes, atitraukia nuo prasmingų užsiėmimų bei kelia daug kitų sunkumų. Tačiau šios mintys yra NEMATOMOS, ir kadangi mes jų nematome, dažnai net ir nepastebime, kaip jos lašas po lašo daro savo juodą darbą, kol vieną dieną suvokiame, kad jaučiamės tikrai blogai, ir nelabai suprantame, kaip tai atsitiko.

Tačiau taip jau yra, kad jeigu aplink daug vizualinių stimulų, kitais kanalais mus pasiekiančios informacijos mes dažnai nepastebime. Nežinau, kiek kartų man yra buvę taip, kad kai esu aplinkoje, kur daug žmonių ir "veiksmo", aš visiškai nepastebiu, kokia muzika groja (nebent esu koncerte arba muzika groja labai garsiai). Lygiai taip pat galime nepastebėti, ir kas sukasi mūsų galvoje.

Taip pat, man atrodo, mums sunku stengtis, jeigu mūsų pastangos neduoda jokio "matomo" rezultato. Pavyzdžiui, daug žmonių žino, kad meditacija labai teigiamai veikia mūsų smegenis, gerina nuotaiką, dėmesio koncentraciją, mažina stresą, netgi stiprina imunitetą, bet vis tiek pastebi, kaip lengvai kiti dalykai tarsi "pasisavina" laiką, kuris buvo suplanuotas būtent šiam užsiėmimui. Juk kai 15 ar net ir 30 minučių praleidžiame medituodami, jokio rezultato "nematome". (Beje, mokslininkai jau gali tuos rezultatus matyti - po maždaug dviejų mėnesių kasdienių meditacijos pratybų smegenyse pradeda matytis struktūriniai pokyčiai).

Panašiai yra ir su kitais apsisprendimais, susijusiais su pastangomis keisti savo įsitikinimus ar mintis. Jeigu nepadarome šių užsiėmimų matomais, pavyzdžiui, nedarome to raštu ant popieriaus, labai lengva pamiršti apie savo gerus ketinimus. Ko gero, čia ir slypi vienas iš būdų motyvuoti save siekti rezultatų, kurių nematai: jeigu gali, padaryti juos bent iš dalies matomus.

Jeigu ne tik kasdien medituoji (ar stengiesi pastebėti teigiamus įvykius, arba dalykus, už kuriuos gali būti dekinga(s)), bet ir užrašai savo pastebėjimus, atsiranda tarsi šiokie tokie "matomi" šio darbo vaisiai, ir juos mums ne tik lengviau išlaikyti atmintyje, bet ir lengviau pajusti jų (o kartu ir savo pastangų) vertę.

Ko gero, būtent dėl to, kad vizualinė stimulacija dažnam iš mūsų užgožia kitokią, daug žmonių dabar domisi minimalizmu, stengiasi turėti kuo mažiau daiktų, ir pastebi, kad iš namų išgabenus nereikalingus rakandus, pasidaro lengviau susikaupti, suvokti savo prioritetus ir prasmingiau leisti laiką.

Tad, ko gero, yra du būdai prisitaikyti prie to, jog dauguma esame "vizualikai":

a) Jeigu įmanoma, padaryti "matomais" tuos nematomus dalykus, kuriems norime skirti laiko ir dėmesio (per užrašus, nuotraukas, piešinius ir t.t.) Tarkime, "auginant" kokį nors naują gebėjimą ar stiprinant pageidaujamą savybę, motyvuotis gali padėti augalo, kurį laistome ir puoselėjame, vaizdinys.  

b) Susidaryti planelį ir treniruotis reguliariai pastebėti "nematomus" dalykus, į kuriuos norime atkreipti daugiau dėmesio - savo mintis, jausmus ir kūno pojūčius, garsus ar kvapus (pastarieji ypač stipriai veikia dažną iš mūsų, nors dažnai sąmoningai nepastebime nei kvapo, nei jo poveikio mums). Tiesa, tam kad prisimintume stabtelėti, gali būti naudinga sugalvoti kokį nors vizualinį priminimą :), pavyzdžiui, ant sienos darbo vietoje ar namuose. Nors tiktų ir garsas - tarkime, garsinis priminimas telefone.

2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Europos KET kongresas Stokholme: ką išgirdau ir patyriau

Vakar grįžau į "savo" dabartinę salą Škotijoje iš Stokholmo. Šeštadienį ten baigėsi šiųmetis Europos KET kongresas. Prieš išvykimą abejojau, ar gera mintis važiuoti, kai rugsėjo gale laukia svarbiausias šių metų atsiskaitymas, ir darbo jam ruošiantis dar tikrai yra, bet ir kongresas, ir Stokholmas mane įtikino - važiavau tikrai ne be reikalo, ir važiuočiau vėl!

Kaip visada, šiuose kongresuose vyksta gerokai daugiau paskaitų, seminarų ir diskusijų, negu įmanoma sudalyvauti, tad mano tikslas ne tiek parašyti apie kongresą, kiek apie tai, ką pavyko išgirsti ir patirti ten, kur buvau.

Apie KET atšakas 
Pirmos dienos rytą nuėjau pasiklausyti diskusijos apie tai, kuo vis dėlto, ekspertų nuomone, skiriasi KET, elgesio terapija ir priėmimo ir įsipareigojimo terapija (Acceptance and Commitment Therapy, ACT), ir ar tai tos pačios terapijos atmainos, ar daugiau atskiros kryptys. Diskutavo žinomas KET ekspertas iš Kanados Keith Dobson, ACT ekspertas iš Didžiosios Britanijos Lance McCracken ir elgesio terapeutas iš Stokholmo universiteto Jonas Ramnerö. Diskusija vyko aptariant konkretų atvejį (klientė varginama socialinio nerimo, žemos savivertės ir neseniai prasidėjusio panikos sutrikimo), bei tai, kaip kiekvienas ekspertas su juo dirbtų. Visi ekspertai buvo gavę atvejo aprašymą iš anksto. Keith Dobson buvo vienintelis susirašęs 11 punktų gydymo planą bei tarsi pusiau juokaudamas (tačiau, manau, tai nebuvo vien juokai) sakė, kad labai tiki namų darbų svarba. Iš šios diskusijos išsinešiau dvi mintis: visi trys ekspertai planavo daryti daug panašių dalykų, tačiau ACT atstovas sakė, kad pradžioje greičiausiai nesifokusuotų į panikos sutrikimą, o skatintų klientę įsivardinti vertybes, tikslus, ir jų siekti, bei į juos telkti dėmesį, užuot siekiant atsikratyti panikos keliamo diskomforto. (Tuo tarpu KET ir ET atstovai pirmiausiai orientuotųsi į panikos sutrikimo gydymą). Jonas Ramnerö prajuokino pasakydamas, kad nors yra elgesio terapeutas, su kliente planuotų ne ekspozicijas, o elgesio eksperimentus, nes juk ekspozicijos instrukcija mirtinai nuobodi: "Eik į nemalonią situaciją, nieko joje nedaryk ir lauk, kol diskomfortas praeis." Anot ET eksperto, kas gali norėti tuo užsiimi? "Juk elgesio eksperimentai intriguoja daug labiau" - sakė jis. Visi ekspertai sutarė, kad dirbant su nerimo sutrikimais labai svarbu skatinti klientą reguliariai kalbėti apie pozityvius terapijos ir gyvenimo tikslus, nes tai padeda aktyvuoti visai kitas, į pozityvą orientuotas smegenų sritis (tuo tarpu natūrali žmogaus tendencija tokioje situacijoje yra pernelyg susitelkti į tai, kaip išvengti ir atsikratyti diskomforto, o tai toliau palaiko ir stiprina atitinkamų smegenų sričių aktyvumą). Tai man buvo svarbus priminimas, nes iki šiol pastebiu, kaip kartais koks nors klientas sukelia mintis, kad šitas žmogus taip kenčia, jog privalau rasti būdą kuo greičiau padėti jam atsikratyti kančios. (Ir tai beveik niekada nepasiteisina). Jonas Ramnerö taip pat juokavo, kad jeigu su klientu apteriame vienus namų darbus, o jis atlieka kažką kita, tai ir puiku! "Kodėl žmogus turėtų daryti tai, ką terapeutas jam sako? Klientai turi daryti tai, kas jiems padeda judėti į priekį, būtent tai svarbiausia" - sakė jis. Keith Donson pasidalino savo dažnai klientams užduodamu klausimais, kurie padeda greitai prieiti prie svarbių automatinių minčių ir įsitikinimų. Štai tie klausimai: 1) Kokia buvo pati blogiausia situcija šią savaitę? 2) Kokia buvo pati nemaloniausia mintis toje situacijoje?

Jonas Ramnerö pasakė keletą įdomių įžvalgų apie skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų baimių. Gyvūnai, anot jo, bijo tik to, ką yra patyrę, o žmonės gali bijoti ir to, ko niekas nepatyrė, pavyzdžiui, išprotėti panikos priepuolio metu. Skiriasi ir ekzpocijos poveikis: gyvūnai tiesiog įsisavina naujas patirtis, tuo tarpu žmonės gali jas nuvertinti - pavyzdžiui, sakyti, "Taip, bet žmonės tiesiog buvo mandagūs, iš tikro jie galvojo, kad mano pasisakymas buvo nevykęs", todėl darbas su mintimis yra svarbus net ir taikant "gryną" elgesio terapiją.

Apie vaizduotę
Lucia Stopa iš Didžiosios Britanijos pravedė puikų seminarą apie tai, kaip vaizduotė palaiko neigiamą požiūrį į save ir kaip tai galima keisti irgi vaizduotės pagalba. (Vaizduotės metodų taikymas yra vienas iš pastarųjų metų "topų" KET. Ir Stokholme apie tai buvo kalbama daug ir įvairiais formatais). L. Stopa seminarą pradėjo nuo teiginio, kad klasikinė KET, jos manymu, pernelyg supaprastina "aš" savoką, suvesdama ją į keletą neigiamų įsitikinimų. Pasak lektorės, "aš" greičiausiai yra gerokai sudėtingesnis, nuolat kintantis ir daugiamatis, ir žodžiais šį kompleksiškumą labai sunku aprėpti, o vaizdiniai tai gali padėti atlikti gerokai efektyviau. Pavyzdžiui, žmogus turi ne tik bendrą, generalizuotą "aš", bet ir momentinį "aš", kuris gali gerokai skirtis, tarkime, namuose, darbe ir bendraujant su draugais. Kartais, pasak lektorės, sunkumų turintys žmonės gali įvardinti vaizdinį, kuris tarsi juos "apibrėžia." Vienas seminaro dalyvis pateikė pavyzdį apie savo pacientą, jauną gydytoją, pabaigusį universitetą ir niekaip nepasiryžtantį pradėti dirbti. Šio jauno vyro "apibrėžantis" prisiminimas buvo apie tai, kaip būdamas 8 metų grįžo namo iš mokyklos netyčia išdaužęs langą ir žinojo, kad tėvas, kuris buvo labai griežtas, jį tikrai baus. Klientas prisiminė, kad lipdamas laiptais namo taip bijojo, kad jautėsi tarsi filme ar sapne (patyrė derealizaciją), ir tėvo buvo griežtai išbartas ir nubaustas nesigilinant, kas ir kodėl įvyko. Šis prisiminimas tarsi "apibrėžė" jį ir praėjus dvidešimčiai metų - jis jautėsi toks pat bejėgis ir nevykėlis, kaip tą dieną.

L. Stopa demonstravo, kaip galima perdirbti tokius skausmingus prisiminimus, tarsi juos "perrašyti", naudojant šiuo metu plačiai taikomą ir tyrinėjamą "imagery rescripting" metodą, kuomet prisiminimas iš naujo išgyvenamas vaizduotėje taip, kaip buvo, o paskui, taip pat vaizduotėje, keičiamas ir koreguojamas. Anot lektorės, KET terapeutams labai svarbu išmokti dirbti ne tik su kliento mintimis, bet ir su vaizdiniais, ir specialiai jų klausti apie vaizdinius, nes jie gali itin stipriai veikti paciento emocinę būklę ir palaikyti psichopatologiją.

Apie valią
Psichologas iš Didžiosios Britanijos Frank Ryan savo seminare apie valios mechanizmus ne tik pateikė įdomios informacijos, bet ir paskatino priimti iššūkį: pusantros valandos sėdėti taisyklingai, tiesia nugara, ir dalinti dėmesį tarp nugaros padėties stebėjimo ir seminaro turinio. Lektorius kartas nuo karto pasakydavo raktinį žodį "laikysena", ir taip pat reguliariai pagirdavo mus už pastangas. Iššūkis buvo tikrai nelengvas (deja, kol kas dažniau sėdžiu netaisyklingai, todėl mano nugarai tai buvo tikrai rimtas darbas), tačiau tai suteikė daug įdomios patirties ir gerai iliustravo lektoriaus dėstytus principus - kad labai svarbu nuolat darbinėje atmintyje išlaikyti tikslą (o mes jį tikrai greit galime pamiršti, tad svarbu priminimai), ir reguliariai apdovanoti pastangas (dėl to jis mus nuolat pagirdavo). Pasak F. Ryan, mūsų smegenys nuolat "skaičiuoja", dėl ko "apsimoka" stengtis, tačiau yra linkusios nuvertinti apdovanojimus, kurie bus kažkada tolimoje ateityje. Pavyzdžiui, jeigu galvoju, kad po pusmečio būtų smagu "tilpti" į mažesnio dydžio suknelę, tai gali būti per tolimas tikslas (ir per toli esantis "apdovanojimas"), kad atsispirčiau tortui, kuris dabar yra prieš akis. Tad apdovanojimus galima "pasmulkinti" ir "priartinti". Tarkime, F. Ryan papasakojo, kaip jo kolega lieknėjo ir kartu taupė naujam dviračiui (kurio labai norėjo, todėl tai buvo jo apdovanojimas) tokiu budu: kasdien, jeigu laikydavosi mitybos ir sporto plano, į dviračio "biudžetą" "įkrisdavo" 5 svarai. Šis žmogus susikūrė Excel failą ir jo "apdovanojimas" vakare būdavo ten įrašyti, pavyzdžiui, "2016.09.05; 5 svarai". Šiam žmogui tai puikiai suveikė. Žinoma, tai tik vienas iš pavyzdžių, kuris kitam asmeniui gali visai neveikti, čia, jau, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, arba, kaip sako britai "whatever rocks your boat", tas ir tinka, jeigu tai tik padeda motyvuotis.  

Atlikome ir dar vieną, trumpą, bet gerai naujų įpročių formavimą iliustruojančia užduotį: parašėme savo vardą ir pavardę iš pradžių dominuojančia, o paskui nedominuojančia ranka. Tą tikrai verta atlikti, nes formuodami naują įprotį dažnai jaučiamės panašiai, kaip rašydami nedominuojančia ranka: viskas vyksta lėčiau, reikalauja daugiau pastangų ir būna truputį "šleiva", tad daug lenviau ir paprasčiau laikytis senų įpročių bei viską daryti "kaip visada". Tad ir vėl nuolatinis tikslo išlaikymas atmintyje yra raktas į sėkmę. Pasak lektoriaus, jeigu norime įgyvendinti planą, pasiekti tikslą, mūsų valia turi apginti jį nuo daugybės konkuruojančių stimulų, slopinti juos, o slopinimas reikalauja daug pastangų. Tad tai nėra lengva, tačiau kuo tikslas konkrečiau apibrėžtas, tuo lengviau jį išlaikyti atmintyje ir atsispirti trukdžiams. Būtent todėl ir terapijoje labai svarbu konkrečiai apsibrėžti tikslus ir nuolat apie juos prisiminti tiek terapeutui, tiek klientui. O gebėjimą slopinti impulsus, anot F. Ryan, galima  treniruoti reguliariai praktikuojant atsisakyti patenkinti vieną ar kitą savo ne itin svarbų norą (lektorius tai įvardijo kaip "small acts of self-denial"). Tai man priminė vieną Žiulio Verno romano "Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai" herojų, daktarą Klaubonį. Šis labai simpatiškas personažas reguliariai stiprino valią tokiu būdu: kartą per dieną savęs paklausdavo, ko dabar labai nenorėtų daryti, ir padarydavo tai. Pavyzdžiui, kartą jis labai nenorėjo lipti į laivo denį šaltą ir vėjuotą dieną, bet apsirengė ir išlipo. Tiesa, čia, greičiausiai, veikia kiek skirtingos sistemos, nes jis siekdavo ne prisiversti susilaikyti, o prisiversti atlikti tai, ko nesinori. JAV psichologė Kelly McGonigal savo knygoje "Maximum Wilpower" atskiria šias dvi valios rūšis, pavadinama jas atitinkamai "Aš nedarysiu" ir "Aš padarysiu" valia ("I will" ir "I won't").

Na, o dar vienas dalykas, kurį akcentavo F. Ryan, buvo tai, kad jo manymu, geriausias valios draugas yra dėmesingumo pratybos, arba mindfulness, nes, pasak lektoriaus,  ko gero nėra geresnio būdo stiprinti kognityvinę kontrolę. F. Ryan yra parašęs ir knygą apie valią pavadinimu "Willpower for Dummies".

Dar viena nerimta detalė: šiame seminare dalyvavome kartu su viena latve. Iš karto jam pasibaigus vyko pietūs, kuriuos valgėme kartu su keliomis kitomis latvėmis, ir viena iš jų pietų pabaigoje pasiūlė šokolado. Mes su ta mergina, su kuria dalyvavome valios seminare, negalvodamos automatiškai pasakėme "Ačiū, ne", ir paskui juokėmės, kad seminaras veikia. :)

2017 m. Europos ir 2019 m. pasaulio KET kongresai
Na, o kitų metų KET kongresas vyks gražiajame Stambule. Dar viena gera naujiena yra tai, kad 2019 metais Berlyne vyks pasaulinis KET kongresas. Pasauliniai kongresai vyksta tiks kas trejus metus ir vis kitame žemyne, tad Europoje paskui bus negreit, ir gali būti puiki proga sudalyvauti, o gal net ir savo tyrimą pristatyti. Jeigu ši data kol kas atrodo pernelyg tolima, kad motyvuotų, galima pagalvoti, kokie "arčiau" esantys apdovanojimai galėtų padėti jau dabar apie tai pradėti galvoti ir planuoti darbus. :)


2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Prisiminti, kad nesame dievai

Praeitą savaitgalį kartu su keletu svečių, atvažiavusių susipažinti su Orknio salynu, aplankėme vieną įspūdingiausių šio salyno vietų - Brodgaro ratą (Ring of Brodgar), šiandien susidedantį iš maždaug 30 ratu stovinčių akmenų. Kadaise jų, manoma, buvo 60, bet per 5000 metų (maždaug tiek praėjo nuo tada, kai ratas buvo pastatytas) liko kiek daugiau nei pusė.

Akmenų ratas stovi ypatingoje vietoje, siaurame pusiasalyje tarp dviejų ežerų, o aplink jį jau rasta daugybė kitų statinių liekanų ir kapaviečių, rodančių, kad prieš kelis tūkstančius metų žmonėms tai buvo itin svarbi, ko gero, ritualinė, vieta.

Mums pasisekė, kad tą dieną ekskursiją vedė daug žinanti ir noriai savo žiniomis besidalijanti gidė Sandra. Ji papasakojo, kad akmenys ne atsitiktinai stovi, pavyzdžiui, rato šiaurinėje ar pietinėje pusėje: kiekvienas jų, kaip parodė geologiniai tyrimai, stovi toje pusėje, iš kurios buvo atgabentas, kartais keletą ar kelioka mylių. Kadangi akmenys didžiuliai, sunku nuspėti, kaip tas gabenimas prieš kelis tūkstančius metų galėjo atrodyti, tačiau viena hipotezė sako, kad tam galėjo būti naudojami jūros dumbliai, kurie, būdami šlapi, yra ypač slidūs. Tad manoma, kad akmenys galbūt buvo gabenami klojant po jais dumblius ir taip padarant savotišką "čiuožynę". Taigi, tai buvo milžiniškas "projektas". Ir sėkmingas: akmenys tebestovi ir šiandien, praėjus 50 šimtmečių.  

Išgirdome ir dar vieną įdomią detalę - visi akmenys rate sustatyti taip, kad tarsi "rodo" viena kryptimi, tačiau vienas stovi atvirkščiai. Niekas nežino, kodėl. Pasak gidės, gal tiesiog dėl neapsižiūrėjimo, o gal čia slypi kokia prasmė, užuomina? Tai išgirdusi, viena ekskursijoje dalyvavusi turistė pakomentavo: "O gal čia panaši prasmė, kaip turkiškuose kilimuose? Jų audėjams privaloma audžiant specialiai padaryti klaidą, kuri simbolizuoja tai, kad audėjas nėra dievas." Gidės atsakymas buvo įtikinantis: "Nuostabu, šitas jūsų komentaras jau rytoj bus įtrauktas į mano pasakojimą!"

Iš tikrųjų nuostabu patirti tą žmogaus didybės ir kuklumo derinį tokioje vietoje, kurioje labai aiškiai pajunti, kaip giliai siekia mūsų šaknys. Šitą mintį, taip gražiai suformuluotą turkų audėjų, gali būti verta prisiminti kiekvienam, kuriam sunku susitaikyti su gyvenimo netobulumais. Viena mano klientė, kurią perfekcionizmas vargina jau ne pirmą dešimtmetį, papasakojo pradėjusi atidėlioti (ir ilgainiui tai tapo žalingu įpročiu) todėl, kad kiek laiko bepraleisdavo prie darbinių užduočių, niekada nejausdavo, kad jos atliktos taip gerai, kad jau galima ilsėtis. Tad, atrodytų, ji pasirinko gana logišką būdą: pradėti dirbti vėliau ir taip "laimėti" laiko poilsiui. Deja, ir tai nepasiteisino: pradėjusi vėlai, ji baigia darbus tik paryčiais, ir nelieka laiko miegui.

Tad, užuot iš paskutiniųjų mėginus pasiekti tą mistinę "kokybę", kuomet pajusime, kad geriau jau būti negali, galbūt galima pasirinkti priešingą, labai staiga įžeminantį ir viską į vietas sustatantį manevrą: leisti sau veiksmais parodyti, kad suvokiame, kad nesame dievai. Panašu, kad mūsų protėviai ko gero buvo tai supratę jau labai seniai. Kad galbūt verti leisti sau kurti gerą, gal net labai gerą, bet netobulą produktą. Leisti sau įausti klaidą į turkišką kilimą ir įteikti jį klientui. Leisti sau specialiai pastatyti vieną akmenį "ne ta" kryptimi.

2016 m. birželio 26 d., sekmadienis

Baimė pati nemėgsta tų dalykų, kurių mus priverčia bijoti

Jeigu tiksliai žinotume, kas maitina mūsų perdėtas baimes, tikriausiai norėtume tų dalykų nedaryti. Turbūt norėtume geriau maitinti savo drąsą, geranoriškumą, kūrybiškumą ir energiją. Ir kitus dalykus, kurie būtent mus „užveda“ ir sukelia tuos malonius teigiamų emocijų pliūpsnius ir pliūpsniukus.

Iš tikrųjų jau gana daug žinoma, kaip mes savo baimes maitiname, ir vienas garantuotas gyvybės eliksyras baimei – bijomo dalyko vengimas. Labai dažnai tai yra dalykas, kuris mums patinka, o mūsų baimei – ne, bet mes po truputį pamirštame, kad jis nepatinka mūsų baimei, ir imame manyti, kad nepatinka mums.

Prireikia pasiryžimo ir darbo, kad apsispręstume eiti į tas patirtis, kurių baimė mus įtikino vengti. Bet kai pasiryžtame, ir einame, po truputį įsitikiname, kad mums jos nieko padaryti negali, o mūsų baimei jos taip nepatinka, kad ji pati iš jų pasitraukia. Ir palieka mus ramybėje.

Bet, kad tai įvyktų, labai svarbu tarpinis žingsnis, kurį kartais nuvertiname, ir jeigu neleidžiame sau jame būtų tiek, kiek tik reikės, galime visai prarasti tikėjimą, kad akistata su baimėmis prasminga ir naudinga. Tas žingsnis – tai leidimas sau būti bijomoje situacijoje su savo baime tiek, kiek tik reikės. Tai apsisprendimas pasakyti baimei: „Aš apsisprendžiau būti čia, ir tu taip pat gali būti tiek, kiek nori, nes man tai taip svarbu, kad verčiau čia būsiu kartu su tavim, negu prarasiu galimybę tai patirti.“  

JAV psichologė Michelle Craske, keletą dešimtmečių tyrinėjanti, kaip veikia vadinamoji ekspozicija (psichoterapinė technika, pagrįsta akistata su baimę keliančia situaciją) ir kaip sustiprinti jos teigiamą poveikį sako, kad labai svarbu, jog mūsų tikslas būtų ne sumažinti baimę, o padidinti gebėjimą ją toleruoti. Tada vengimas taps daug mažiau aktualus, taip pat sumažės ir rizika, kad ateityje baimė vėl atsinaujins. Sėkmingai dirbant ekzpozicijų metodu baimė sumažėja natūraliai, tačiau labai pageidautina, kad baimės sumažėjimas nebūtų mūsų tiesioginis tikslas.

Nes jeigu labai susitelkiame norą sumažinti baimę, galime imti jaudintis, kad ji nemažėja pakankamai greitai, dėl to pykti ar nusivilti. Tuo tarpu susitelkimas į savo tolerancijos didinimą gali atnešti baimės sumažėjimą tiesiog kaip malonų šalutinį poveikį, tačiau kuo nuoširdžiau apsispręsime, kad ne jis mūsų svarbiausias tikslas, tuo sklandesnis, tikėtina, bus, mūsų darbas su baimėmis.


Kad sau tai nuolat praktiškai primintume, M. Craske netgi ragina ir po to, kai jausimės su savo perdėtomis baimėmis sėkmingai susitvarkę, kartas nuo karto susiplanuoti situaciją, kur labiau tikėtina, kad vėl patirsime stipresnę baimę, nes tai mums padės iš naujo įsitikinti, kad ir tokiomis aplinkybėmis nieko neatsitinka, ir kartu vėl sau praktiškai parodysime, kad galime sėkmingai toleruoti baimės keliamą diskomfortą.

2016 m. gegužės 2 d., pirmadienis

Ar išmintis irgi sensta?

Kai mano kolegos Škotijoje pamatė, kad į košę dedu sviestą, stebėjosi. (Kiek girdžiu, žmonės čia valgo košę arba su druska, arba su cukrumi, bet abiem atvejais tikrai be sviesto). O aš jiems papasakojau, kad mes net su tuo susijusį posakį turim – „Sviestu košės nepagadinsi.“

Šiandien vėl viriau košę ir pagalvojau, kad šitas posakis, nors man labai gražus, matyt, savotiškai pasenęs. Jis buvo teisingas tada, kai žmonės turėjo tiek mažai sviesto, kad net ir maksimaliai pagal savo išgales jo įdėję į košę, vis tiek jos nepagadindavo. O dabar sviestu košę tikrai galima pagadinti, taip pat kaip ir savo figūrą ir netgi sveikatą per dideliu maisto kiekiu.

Gal panašiai gali pasenti ir kitokia išmintis arba žinios. Kažkada jau rašiau, kad britai turi posakį „received wisdom“, kuris reiškia, kad kažkas visuotinai laikoma teisingu, realybę atitinkančiu dalyku, nors taip nėra. Turbūt tai gali būti ir dalykai, kurie kažkada buvo teisingi, tačiau dabar jau tokie nėra.
Įdomu ir painu, kad mes gyvename tokiame išminties ir pasenusių ar tiesiog klaidingų įsitikinimų kratinyje, iš kurio patiems tenka atsirinkti, kas mums padės lengviau gyventi, o kas tik suklaidins. Kiek save atsimenu, aš buvau tas vaikas, kuris nuo mažens ištempęs akis klausė, ką sako suaugusieji ir tikėjo, kad tai – geriausias būdas susigaudyti šiame pasaulyje. Kai išmokau skaityti, išminties pradėjau ieškoti ir knygose, ir tik jau būdama suaugausi ėmiau mokytis įsiklausyti į savo patirtį ir mokytis iš jos. Po truputį atėjo suvokimas, kad kažkas, ką sako mama, tėtis ar močiutė, ar mūsų pačių seni įsitikinimai ir iš senų patirčių pasidarytos išvados, gali ir padėti, ir sutaupyti laiko, bet gali ir apriboti pasaulio, galimybių, ateities matymą. Nežinau, ar tai kada būtų įvykę, jeigu ne psichologijos studijos ir pažintis su kognityvine ir elgesio terapija, kuri išmokė nuolat stengtis tikrinti, ar senos mano ir kitų žmonių „išmintys“ tebegalioja mano ar kitų gyvenimuose. (Žinoma, tai nereiškia, kad visada pavyksta tai prisiminti.)

Šiuo metu dirbu su kliente, kuri darbo vietoje patiria panašių sunkumų, kokių jau yra patyrusi prieš maždaug 30 metų. Ir ji sako – nežinau, kaip man dabar su jais tvarkytis, bet tikrai žinau, kad nenoriu problemos spręsti taip, kaip sprendžiau prieš 30 metų, nes pasaulis dabar kitoks, ir gali būti kitaip. Kaip aš džiaugiuosi, kad dirbu tokį darbą, kuriame su klientais galima keistis įžvalgomis. Šios moters aiškus suvokimas, kad pasaulis dabar kitoks, nei buvo prieš 30 metų, ir galimybės jame kitos, ir gebėjimas tuo vadovautis netgi sunkumų akivaizdoje tikrai įkvepia.

Taip pat ir mes patys dabar esame kitokie, negu buvome prieš 30, 20 ar 10 metų. Ar netgi prieš 5 metus. Ir jeigu šioje vietoje į galvą ateina posakis „Žmonės nesikeičia“, galima stabtelėti ir pagalvoti. Kas dabar manyje ar mano artimuosiuose yra kitaip, negu buvo vaikystėje, paauglystėje, ar netgi prieš 5 metus? Esu tikra, jeigu užduosime sau būtent tokį klausimą, į galvą ateis daugybė pavyzdžių to, kas pasikeitė. (Taip, kaip ir išgirdus posakį „Žmonės nesikeičia“, galvoje gali pradėti rikiuotis būtent tai patvirtinantys pavyzdžiai).

Tad pasaulis ir lieka toks pats, ir keičiasi. Lieka daug bazinių dalykų: dienos ir nakties kaita, poreikis valgyti, miegoti, palaikyti ryšius su žmonėmis, ir dar daug visko. Bet yra ir kas keičiasi: klimatas, valstybių sienos, žmonių materialinės galimybės ir pasirinkimų, ką veikti gyvenime, skaičius, mūsų pačių galimybės ir begalė kitų dalykų. (Pavyzdžiui, neseniai teko trumpai pabendrauti su žmogumi, kurio darbas yra prižiūrėti naminius gyvūnus ar gyvulius, jų šeimininkams atostogaujant. Šis žmogus važinėja po visą Didžiąją Britaniją, prižiūri bet ką nuo alpakų ūkių iki šuns ar katės, ir turi užsakymų iki pat Kalėdų. Mane ši informacija be galo nustebino ir dar labiau praplėtė suvokimą apie tai, kaip šiandien galima užsitikrinti pragyvenimą).


Žinau, kad tai kartais gali įnešti daugiaus sumaišties, nei greitų atsakymų, bet manau, labai svarbu periodiškai savęs paklausti: „Ar išmintis, kuria vadovaujuosi, nėra pasenusi? Kiek ji atitinka šios dienos realybę? Kiek aš šiuo metu esu toks žmogus, koks manausi esąs? Kiek kiti žmonės yra tokie, kaip man atrodo? Kiek mano įsitikinimai leidžia adekvačiai suprasti šiandieninį pasaulį?“ 

2016 m. kovo 22 d., antradienis

Dažniausiai save nuviliame patys?

Neseniai, renkantis parduotuvėje kasdienes prekes, iš kažkur galvoje man atsirado mintis "Dažniausiai mus nuvilia mūsų pačių elgesys". Galbūt ji kilo dėl to, kad neseniai buvau kažkur kažką panašaus girdėjusi ar skaičiusi, tačiau negalėjau to prisiminti. Tuo metu atrodė, kad ši mintis atsirado tarsi iš giedro dangaus, kartu paskui save palikdama šleifą jausmų ir pamąstymų apie tai, kad tai atrodo svarbu, ir kad reikia daugiau apie tai pagalvoti.

Kai pagalvoju apie savo asmeninę patirtį, man asmeniškai tai didžiąja dalimi yra tiesa. Galbūt todėl, kad esu perfekcionistė (nors, tikiuosi, dabar, po keleto metų intensyvaus KET principų taikymo sau pačiai, jau geriau su šia savo savybe tvarkausi). Bet kartu, man rodos, pastebiu, kad taip yra nemažai daliai žmonių. Mes gana dažnai kenčiame dėl žemos savivertės, perdėtos savikritikos, ar tiesiog nusivylimo savimi, bet dažnai tai būna ne tik mintys, ne tik teoriniai įsitikinimai - gana dažnai toje nusivylimo savimi puokštėje dalyvauja ir realiai gana destruktyvūs mūsų veiksmai, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas, pasyvumas, ar netgi ir aktyvi destrukcija, tarkime, žalingi įpročiai, nedraugiškas ar priešiškas elgesys su kitais žmonėmis.

Ko gero, gana didelė dalis psichologinių sunkumų turi šį nusivylimo savimi komponentą - kuomet mes prarandame Alberto Banduros aprašytą "Aš efektyvumo" arba saviefektyvumo jausmą vienoje ar kitoje srityje ir liaujamės tikėję, kad galime būti šioje srityje sėkmingi. Tos sritys gali būti labai įvairios - nuo santykių, darbinės veiklos iki savo kūno svorio reguliavimo. Deja, jeigu, jeigu ši sritis mus svarbi,  tačiau dėl kokių nors priežasčių imame manyti, kad joje mums nesiseka, kad niekad nieko joje nenuveiksime, nepatirsime sėkmės, mūsų veiksmai ima po truputį tarsi derintis prie šio įsitikinimo, ir, man rodos, būtent šie (savi)destruktyvūs mūsų veiksmai mus labiausiai ir nuvilia. Jie mums tarsi, atrodytų, galutinai patvirtina, kad iš tiesų esame šioje srityje nesėkmingi. Tai tampa tarsi tie akmenys, kurie ima vienas kito kristi į mūsų "daržą". Kai imame atitinkamai elgtis, tai jau tampa ne tik mūsų mintys, bet tarsi ir realūs faktai, kurie dažnai prideda toms neigiamoms mintims geroki daugiau svorio.

Tarkime, žmogus, kuris netiki, kad gali būti priimtas kitų, dažnai ir neieško su jais ryšių, netgi vengia jų, ir taip tarsi uždaro save nesugebančio bendrauti asmens vaizdinyje, galbūt, mąstydamas: "Juk jeigu aš ne tik (beveik) neturiu draugų, bet ir nieko nedarau, kad jų padaugėtų, netgi kaip tik atsisakau bet kokių kvietimų, matyt, tikrai nesugebu bendrauti?" Žmogus, netikintis, kad gali sėkmingai mokytis ar dirbti, dažnai ir nebando ieškoti darbo, nelanko paskaitų, vengia net darbo skelbimus skaityti, ir, ko gero, būtent šiais savo veiksmais labiausiai pats sau įtvirtina šį savęs vaizdą. Tas, kuris netiki, kad gali atsikratyti antsvorio, ne tik nesimaitina sveikai, bet dažnai valgo "tuščias kalorijas", ir ne tik todėl, kad jų nori, bet kartais tiesiog, man rodos, tam, kad priderintų savo veiksmus prie savęs kaip svorio negalinčio kontroliuoti žmogaus suvokimo.

Žinoma, veiksmai dar nėra viskas, labai svarbu ir kaip mąstome apie tai, ką darome, tačiau veiksmai, man rodos, yra LABAI DAUG. Veiksmai yra tas apčiuopiamas komponentas, tas pagrindas, kuris mums gali padėti stiprinti tikėjimą savimi pačiais, bet gali ir nuvilti. Pavyzdžiui, gana aiškiai žinoma, kad žmonės, besistengiantys atsikratyti priklausomybių, labai dažnai patiria atkrytį po vadinamojo "abstinencijos sulaužymo", t.y. po to, kai vieną kartą padaro tai, ko buvo apsisprendę nedaryti. Šiuo atveju netgi vienas nepageidautinas veiksmas gali sukelti labai stiprų nusivylimo pojūtį. Kalbant apie alkoholį ar tuo labiau narkotines medžiagas, galima manyti, kad čia suveikia biologinis mechanizmas, tačiau tai galioja, pavyzdžiui,  ir dietų atveju, kur mechanizmas, man rodos, tikrai didžiąja dalimi psichologinis. Mes nusiviliame savo veiksmais, savo (kaip mums tuomet atrodo) negebėjimu laikytis apsisprendimo. Paradoksalu, kad šioje situacijoje mūsų mąstymas iš tikrųjų mums dažniausiai gerokai "meluoja", nes tam, kad įvyktų atkrytis, mes turime būtų padarę pažangą, taigi, matyt ne kartą ir ne du pasielgę taip, kaip norėjome, tačiau tuo metu, kai padarome vieną nepageidautiną žingsnį, mūsų suvokime jis tarsi "nubraukia" daug įdėtų pastangų. Žinoma, su tokiu mąstymu irgi verta ir reikia konfrontuoti, tačiau tiesiog verta įsisąmoninti tai, kad savo veiksmus mes laikome tikrai svarbiu dalyku, iš jų dažnai darome išvadas apie save, ir, vadinasi, jie gali ir mus gerokai nudžiuginti, pastiprinti, ir nuvilti.  

Iš esmės, man rodos, tai, kad veiksmai mums tokie svarbūs, yra gera žinia. Nes nors veiksmus valdyti ne visada lengva, tai dažniausiai įmanoma ir dažnai juos valdyti gali būti lengviau, negu, pavyzdžiui, mintis. Jeigu tai sunku mums patiems, galima pasitelkti į pagalbą draugus, artimuosius ar net specialistus, tačiau veiksmai yra tas konkretus, akmenimis grįstas kelias, kurį galima tvirtai jausti po kojomis. Mūsų veiksmai yra tarsi žingsniai, kurie nulemia, kokia kryptimi einame. Tinkami veiksmai gali išvesti iš ten, kur nenorime būti, pavyzdžiui, iš depresijos ar gyventi trukdančio nerimo, ir vesti vis arčiau mūsų vertybių, tikslų ir norų. Galbūt net verta vakarais savęs paklausti, kokiais savo tos dienos veiksmais labiausiai džiaugiamės, o kokie galbūt neatrodo tiek svarbūs ar prasmingi. Kurie leido mums jausti, kad keliaujame į norimą pusę (arba tiesiog esame norimoje vietoje), o kurie tiesiog užėmė brangų laiką arba net vedė priešinga kryptim.

O kadangi mūsų mintys nemėgsta būti labai "toli" nuo mūsų veiksmų, per juos po truputį galime keisti ir mintis, įskaitant ir mintis apie save ir savo gebėjimą valdyti ir keisti vienas ar kitas savo gyvenimo sritis.
 

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Apie avis, ožkas ir mąstymo įpročius

Ką tik baigiau skaityti puikų britų psichiatrės Joannos Cannon debiutinį romaną "The Trouble with Goats and Sheep". Šią knygą, kaip ir kiekvieną gerą romaną, ko gero, galima interpretuoti įvairiai, ir greičiausiai kiekvienas ją perskaitęs žmogus rastų šiek tiek kitokią esminę žinutę, tačiau man, bent jau šį kartą skaitant, pasirodė, kad esminė žinutė sako "Žmogau, neteisk, ir nebūsi teisiamas."

Romano veiksmas vyksta mažame Anglijos miestelyje karštą 1976 metų vasarą, kur vienos gatvės gyventojai, metų metais slėpę savo mažas ir didesnes "nuodėmes" po respektabilumo ir nepakantumo kitų žmonių kitoniškumui šydu, po truputį pradeda nebepajėgti išlaikyti to lyg ir būtino "fasado", jis ima byrėti ir pamažu atidengti vis kito "teisingo" miestelio bendruomenės nario "neteisingąją", tamsiąją pusę. Romano pavadinime slypi sąlyginis žmonių skirstymas į avis (paklusniuosius, teisinguosius) ir ožkas (nuklydusius nuo teisingo kelio), tačiau pagrindinė romano herojė, 10 metų mergaitė Greisė, atidžiai stebėdama miestelio žmones, jų žodžius ir poelgius, pamažu vis labiau supranta, kaip sunku tas avis nuo ožkų atskirti...

Po truputį vis aiškiau matant, kaip kiekvienas atskiras miestelio gyventojas iš paskutiniųjų stengiasi gerai atrodyti kitų akyse, užmaskuoti savo netobulumą, darosi akivaizdu, kad lieka vis mažiau kandidatų į tuos tobulus ir teisingus vertintojus, kurių netobuliesiems reikėtų bijoti... Galiausiai supranti, kad visas miestelis metų metais bijo, ką apie juos pagalvos tie, kurie patys labiau už viską bijo neigiamo įvertinimo, kad tų rūsčiųjų, teisingųjų ir smerkiančiųjų nelabai ir yra, yra tik arba atvirai, arba slapta bijantys, kas nutiks, jeigu pasaulis sužinos apie JŲ nuodėmes.

Čia nori nenori prisimeni eilutę iš Biblijos, siūlančią tiems, kurie be nuodėmės, pirmiems mesti akmenį... Joanna Caccon labai gražiai parodo, kad reikėtų gerokai paieškoti žmonių, kurie iš tiesų galėtų pretenduoti į šį vaidmenį, ir manau, kad tai dažnai galioja ne tik jos romane, bet ir gyvenime. Tad jeigu pastebime, kaip bijome kitų žmonių neigiamo įvertinimo, ir kad mums tai trukdo, galbūt galima tiesiog apsidairyti ir pagalvoti, kiek aplink mus yra tų "vertintojų", kurie tiek atitinka mūsų ar kažkieno kito įsivaizduojamus tobulumo standartus, kad galėtų ir planuotų mesti į mus akmenį. :)  

Gerai pagalvojus, galbūt neverta pernelyg griežtai vertinti nei savęs pačių, nei kitų... Netgi moksliniai tyrimai rodo, kad pernelyg dažnas savęs kritikavimas trukdo keistis net labai norimomis kryptimis (pavyzdžiui, ugdyti naujus, pageidaujamus įpročius), nors dažnai sau ar kitiems griežti žmonės tiki, kad be griežtumo nieko nepasieksi. Bet jeigu pastebime savyje tokią tendenciją, galbūt tai gali būti tiesiog užsimaskavęs troškimas būti tobulesniais, negu esame, tarsi priklausyti tai "teisingųjų" kategorijai, tarsi sakyti aplinkiniams, kad mes su tais "neteisingaisiais" arba net su savo nepageidaujamomis pusėmis neturime nieko bendra ir nuo jų atsiribojame. Tik ar tikrai to reikia? Galbūt ir yra retų situacijų, kai taip, bet ko gero daug dažniau tos mūsų ar kitų žmonių "ydos" nėra tokios baisios, be to, smerkimas dažniausiai nepadeda joms mažėti. Tad klausimas, ko tai galiausiai daugiau atneša - laimės, prasmės, pasitenkinimo, ar įtampos ir pykčio? Jeigu tai nelabai padeda, galbūt galėtume kilusį impulsą taip elgtis mėginti panaudoti kaip priminimą, kad turime pasirinkimą. (Būtų naivu tikėtis, kad galima apsispręsti daugiau taip tiesiog niekada negalvoti, kaip ir būtų neveiksminga save smerkti, jeigu atrasime, kad ir vėl taip galvojame - vėl griežčiau negu norėtume smerkiame save ar kitus. Mūsų protas yra gana inertiškas, ir dauguma minčių, kurios mums ateina į galvą, yra nulemtos mąstymo įpročių. Taip, kaip sunku pakeisti, pavyzdžiui, įprotį pajutus nerimą eiti link šaldytuvo, ne ką lengviau pakeisti ir mąstymo įprotį.) Tačiau galima apsispręsti būti didesniu savo minčių šeimininku ir dažniau sąmoningai rinktis, kaip elgtis su kilusiomis mintimis ir impulsais. Jeigu taip darysime keletą sykių per dieną,  susidarys jau visai nemažai kartų per savaitę, ir ko gero jau visai įspūdingas skaičius kartų per metus ar per gyvenimą. Kam? Tam, kad lygiai tokį patį ir panašų kartų skaičių galėtume apsispręsti įsitraukti į kažką kita, kažką, kas galbūt tikrai gali padėti geriau jaustis ir prasmingiau gyventi ir mums, ir aplinkiniams. :)