Aš labai myliu knygas, ir taip buvo praktiškai nuo tada, kai save atsimenu. Pamanu tą akimirką, kai supratau, kad jau moku skaityti, ir jausmas buvo toks, lyg radau draugą, kuris visada bus su manim, kas benutiktų. Nuo tada praėjo kokie 35 metai, ir niekas nepasikeitė - ir dabar neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu išnyktų knygos. Manau, vienintelė paguoda būtų pačiai kažką rašyti, jeigu jau nebūtų ko skaityti. :)
Šie metai man labai aiškiai "įsirėminę" dėl persikraustymo į Škotiją iš karto po naujųjų, todėl puikiai atsimenu, kokias knygas skaičiau dar Lietuvoje, o ką - jau Škotijoje, ir vadinasi, šiais metais. Jų buvo nemažai, bet tokių, kurios tikrai paliko naujų minčių galvoje ir kurias drąsiai rekomenduočiau kitiems - mažiau. Sudėliosiu jas ne pagal svarbumą, o tiesiog maždaug tokia tvarka, kaip skaičiau.
- Amy Cuddy. Presence: Bring Your Boldest Self to Your Biggest Challenges. Amy Cuddy pirmiausiai sudomino pasaulį savo 2012 m. TED kalba, kuri yra antra populiariausia visų laikų kalba TED istorijoje. Ir kalboje, ir knygoje kalbama apie tai, kaip mūsų kūnas nuolat, kiekvieną akimirką komunikuoja tiek su mūsų pačių, tiek su kitų žmonių psichika, ir kaip mes per kūną kuriame, o kartu galime keisti ir save, ir savo gyvenimą. Labiausiai iš šios knygos man kažkodėl įsirėžė mintis, kad pirmiausiai, norėdamas nenukristi nuo banglentės, turi apsispręsti ant jos išstovėti, ir tuomet, kai užduotis bus aiški, kūnas ras būdą, kaip tai padaryti. (Tiesa, kad tai suprastų, autorė turėjo praleisti daug nelengvų mokymosi valandų ant banglentės ir patirti nemažai kritimų). Nors knyga, lyginant su nuostabia Amy TED kalba, atrodo vos vos ištęsta, ji tikrai verta dėmesio, o kalbą tiesiog privaloma pažiūrėti. :)
- Amy Liptrot. The Outrun. Iš Orknio kilusios žurnalistės ir rašytojos pirmasis (autobiografinis) romanas, sukėlęs didelį susidomėjimą visoje Didžiojoje Britanijoje ir jau pelnęs apdovanojimų. Mane jis patraukė dėl to, kad didžioji dalis veiksmo vyksta mažoje Orknio salelėje, na, ir žinoma, apie šią knygą metų pradžioje kalbėjo visi kolegos ir pažįstami. Tačiau pripažinimo autorė sulaukė už autentišką ir nuoširdų rašymo būdą, bei drąsų atsiskleidimą aprašant, kaip ji vadavosi iš priklausomybės nuo alkoholio. Šioje knygoje nėra nieko, kas kvepėtų "o po to jie ilgai ir laimingai gyveno", ji gana brutali, kaip ir šių kraštų gamta, bet kartu labai tikra ir paprasta, sakyčiau, gal net šiek tiek skandinaviško stiliaus.
- Anne Lamott. Bird by Bird. Some Instructions on Writing and Life. Ši knyga apie tai, ką ir žada jos paantraštė - tai autorės pasidalinimas patirtimi ir mintimis, kurios jai padeda gyventi ir rašyti (kad ir koks būtų tas rašymas). Knygos pavadinimas kilo iš to, kad kažkada rašytojos brolis, dar būdamas moksleivis, turėjo tris mėnesius rašytinei užduočiai apie paukščius, tačiau likus vos vienai dienai iki atidavimo dar buvo nepradėjęs jos rašyti ir su ašaromis akyse nežinojo, ko griebtis. Tuomet tėtis ir patarė: "Tiesiog rašyk apie vieną paukštį po kito." Ši universali metafora tinka bet kokiam dideliam ir gasdinančiam darbui, o paukščio vaizdinys, man atrodo, suteikia jai dar daugiau polėkio ir laisvės. Anne Lamott savo knygoje taip pat yra brutaliai nuoširdi, todėl tai - vertinga knyga ne tik tiems, kas nori (ar turi) kažką rašyti, bet ir kiekvienam, kas nori drąsiau pažvelgti į savo vidų.
- Amy Johnson. The Little Book on Big Change. The No-Willpower Approach To Braking Any Habit. Ši nedidelė knygelė - apie truputį kitokį požiūrį į nepageidaujamus įpročius. Autorė juos supranta labai plačiai - pavyzdžiui, ji kalba apie savo persivalgymo priepuolius taip pat kaip apie žalingą įprotį. Ji nekelia sau tikslo mokyti skaitytoją naujų įgūdžių, tiesiog stengiasi padėti suvokti, kaip įpročiai įsitvirtina mūsų smegenyse, kaip už juos atsakingos smegenų dalys atkakliai "transliuoja" su jais susijusią informaciją kaskart pasitaikius progai, tačiau laisvė nuo įpročio slypi ne kovoje su juo, o stebėtojo pozicijoje. Stebėtojo, kuris mato visą įpročio keliamą audrą, tačiau žiūri į ją kaip į isterijos apimtą vaiką - nėra malonu, kai tai vyksta, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė išeitis - pasiduoti. Audra gali baigtis ir pati, jeigu suprasime, kad sprendimas yra mūsų. Ši knygelė netiks tiems, kas ieško praktinių įgūdžių, tačiau pažiūrėjimui iš kito "kampo", tiksliau, turbūt, iš paukščio skrydžio - verta dėmesio.
- Giulia Enders. Gut: The Inside Story of the Body's Most Under-Rated Organ. Šią knygą prarijau kaip saldainį. Kol kas apie mūsų žarnyne gyvenančias bakterijas žinoma dar gana nedaug, tačiau ir tai, kas žinoma - be galo įdomu. Jos susijusios ne tik su antsvoriu, bet ir su tuo, ką mes mėgstame ir ko nemėgstame valgyti (taip taip, kai mus net nupurto nuo minties apie kokį produktą, greičiausiai taip yra todėl, kad jis visai nepatiktų mūsų bakterijoms), o taip pat su imunine sistema ir netgi su baimėmis bei nuotaikomis. Su žmonėmis tokių tyrimų, žinoma, dar niekas neatliko, tačiau depresiškų pelių žarnyno bakterijas persodinus nedepresiškoms, šioms pasireiškė depresijos simptomai, ir atvirkščiai. Manau, šią knygą privalu perskaityti kiekvienam, šiek tiek besirūpinančiam savo sveikata ir norinčiam suprasti, kas jai turi įtakos. O labiausiai man patiko tai, kad perskaičius šią knygą, nors moralizavimo joje nebuvo nė kvapo, visai dingo noras valgyti saldumynus ir taip maitinti blogąsias bakterijas. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą