Ar žinojote, kad tai, kiek laiko "planuojame" jausti skausmą, koreguoja skausmo stiprumo suvokimą? Neseniai perskaičiau apie paprastą, tačiau gražiai tai iliustruojantį tyrimą. Savanoriai buvo prašomi pamerkti ranką į ledinį vandenį. Kas bandė tai daryti, žino, kad netrukus dėl to kyla skausmas. Pusei savanorių buvo pasakyta, kad ranką reikės laikyti vandenyje 10 minučių, o kitiems - kad minutę. Praėjus nepilnai minutei visi buvo paprašyti ištraukti ranką iš vandens ir įvertinti, kokio stiprumo skausmą jautė. Pasirodė, kad tie, kurie manė, jog kentėti reikės dar ilgai, skausmą įvertino kaip gerokai stipresnį, nei tie, kurie žinojo, kad netrukus ranką galės ištrakti.
Vadinasi, labai tikėtina, kad dalis skausmo, kurį jautė maniusieji, jog kentėti reikės dar ilgai, buvo ne fizinis, o psichologinis, t.y. sukeltas minčių apie tai, kad dar ilgai bus nemalonu, kad bus sunku ištverti ir pan.
Apie tai jau keletą dešimtmečių kalba žinomas JAV gydytojas ir dėmesingumo (Mindfulness) meditacijos propaguotojas Jon Kaban-Zinn. Jo ir kolegų vedamus meditacijos kursus stresui mažinti (angl. Mindfulness-Based Stress Reduction, arba MBSR) baigė tukstančiai žmonių. Didelė dalis jų į šiuo kursus nukreipiami dėl kenčiamo lėtinio skausmo. Kai meditacijos pratybų pagalba žmogaus santykis su skausmu pasikeičia, kai jis išmoksta nekurti sau papildomos kančios prognozuodamas niūrią ateitį ir galvodamas apie tai, kaip ilgai skaudės, kai priima, kad kol kas tereikia priimti ir pakelti šią akimirką jaučiamą skaumą, skausmas savaime sumažėja ir kartu ima rastis laiko pastebėti daugelį kitų dalykų, vykstančių šalia skausmo. Gal šalia to, kad mums skauda, mes šią akimirką žiūrime į po sniegą braidantį vaiką ir džiaugiamės juo? Gal šeimos narys ką tik pagamino mūsų mėgstamo valgio ir pakvietė prie stalo? Gal ką tik pastebėjome, kad pražydo mūsų mėgstama gėlė? Kuo labiau esame čia ir dabar, tuo labiau, šalia skausmo, randame laiko patirti daug kitų dalykų, ir tuo mažiau ima atrodyti, kad jeigu kažką skauda, tai visa kita neišvengiamai bus sugadinta.
Panašiai ir su neigiamomis emocijomis. Psichologai yra pastebėję, kad vieni žmonės bijo neigiamų emocijų daugiau, negu kiti. Taip pat žinoma, kad vieni yra biologiškai užprogramuoti jausti stipresnes neigiamas emocijas, nei kiti, be to, jos ilgiau trunka ir lėčiau nuslopsta. Tikėtina, kad stipriau neigiamas emocijas jaučiantys žmonės bus labiau linkę jų bijoti ir mėginti vengti. Tačiau kadangi jų išvengti neįmanoma, kartais susikuriame dar daugiau kančios kamuodami save mintimis apie tai, kaip mums negera ir kad dar ilgai taip bus. Čia slypi savotiškas paradokas, nes iš esmės tai tiesa: šiems žmonėms tikrai fiziškai ar dvasiškai skauda ilgiau negu kitiems, tačiau kuo daugiau žmogus apie tai mąsto, tuo labiau kančia stiprėja ir ilgėja.
Apie tai, kaip skausmas ar neigiamos emocijos mus gali savotiškai pagauti ir įkalinti, J. Kabat-Zinn rašo pasitelkdamas beždžionių gaudymo metaforą. Nepamenu kokios šalies gyventojai gaudo beždžiones taip: kokoso kevale iškerta skylę ir įdėda į vidų gabalėlį banano. Skylė turi būti tokio didumo, kad atgniaužta beždžionės plaštaka lįstų, o sugniaužta į kumštį - ne. Beždžionė aptinka bananą, įkiša plaštaką į riešutą ir sugniaužia laimikį. Ir ji jau spaustuose! Viskas, ko bezdžionei reikia -tai atgniaužti plaštaką, ir tada ji galėtų ją ištraukti. Tačiau ji nenori paleisti banano, ir tampa medžiotojo laimikiu. Panašiai ir mes kartais įsikimbame savo niūrių prognozių, ir jaudindamiesi dėl ateities nepastebime to, ką galime padaryti dabar, kad toji ateitis būtų kuo geresnė.
Tad kuo mažiau spėsime ateitį, kuo daugiau išmoksime rūpintis tik tuo liūdesiu arba nerimu, kurį jaučiame šią akimirką, tuo lengviau save nuraminsime. Juk daug lengviau numaldyti šią akimirką jaučiamą nerimą, negu visą nerimą, kurį, kaip manome, jausime, tarkime, per kelias ateinančias savaites. Tereikia pasirūpinti tuo, kas vyksta šią akimirką. Tuo, kas vyks kitą, pasirūpinsime, kai ji ateis. Išmintingi senoliai sakydavo, kad reikia rūpintis šiandiena, o rytojus pats savimi pasirūpins. Kai kalbame apie bet kokį neišvengiamą (fizinį ar psichologinį, dvasinį) skausmą, tai - šventa tiesa.
2011 m. vasario 26 d., šeštadienis
2011 m. vasario 20 d., sekmadienis
Apie meditaciją ir neigiamų emocijų toleravimą
Neseniai JAV Harvardo universitete buvo atliktas įdomus tyrimas: jo dalyviai po keletą kartų per dieną mobiliuoju telefonu buvo prašomi įvardyti, ką tuo metu veikia, apie ką mąsto ir kaip jaučiasi. Šis tyrimas atskleidė įdomią ir svarbią tendenciją: atrodo, kad žmonės jaučiasi laimingesni tuomet, kai daro ką nors, kas reikalauja sutelkto dėmesio. Ir atvirkščiai, kai tyrimo dalyviai neveikė nieko konkretaus, o jų mintys laisvai "klajojo", jie paprastai jautėsi mažiau laimingi. Tyrimas taip pat atskleidė, kad dalyviai beveik pusę laiko (47 proc.) nebuvo sutelkę dėmesio į tai, ką tuo metu darė, t.y. darė vienus dalykus, o galvojo apie kitus. Atrodo, kad mes paliekame sau gana daug laiko jaustis prasčiau, nei galėtume.
Ir kam gi tai nėra pažįstama? Kam nėra pasitaikę parvažiavus iš darbo suprasti, kad pakeliui visą laiką praleido mintyse "aiškindamiesi" su suerzinusiu viršininku ar kolega? Arba atvirkščiai, pakeliui į darbą "prasiginčyti" su nesupratinga žmona, vyru, sūnumi ar anyta? Arba kepti blynus tuo pat metu mintyse rikiuojant visus kitus būtinus darbus ir jaudinantis, kad visko turbūt nepavyks suspėti? Arba šiltą, saulėtą sekmadienį su šeima vaikšioti po parką ir galvoti apie nemalonų pirmadienio susirinkimą?
Pastebėta, kad kai žmogaus sąmonė neužimta konkrečia užduotimi (žodis "užduotis" čia vartojamas labai plačia prasme, tai gali būti ir dėmesingas pokalbis su draugu ar dėmesingas paveikslo apžiūrinėjimas), ji pereina į tam tikrą "laisvų klajonių" režimą, ir tuomet mūsų minčių turinį lemia tai, kokie mąstymo mechanizmai mums būdingiausi. Jeigu kurį laiką stebėtumete save, greičiausiai atrastumėte, kad jūsų apmąstymai tokiais momentais dažnai pasuka panašia kryptimi. Tarkime, jeigu esame linkę nerimauti, tuomet labai tikėtina, kad leidę protui veikti tai, ją jis nori, netruksime pamatyti iškylant nerimastingus vaizdinius ir atkeliaujant nerimą keliančias mintis: gal apie nemalonius praeities įvykius, gal apie ateities rūpesčius, gal apie šeimą, artimuosius, o gal apie darbą. Konkretus klausimas ne tiek svarbi, svarbu bendra tema: pavojus! Kita vertus, jeigu esame linkę pykti, ir ypač jeigu tuo metu su kuo nors aktyviai konfliktuojame, tuomet tikėtina, kad "laisvomis" minutėmis mūsų protas mums "paslaugiai primins" apie kokią nors nemalonią situaciją, mus pykdančio žmogaus pasakytą frazę, padarytą poelgį ar pan. Na, o jeigu dažnai liūdime, turbūt prisiminsime liūdinančius dalykus, pavyzdžiui, iliustruojančius mintį "Esu nevykėlis", "Niekas niekada nepasikeis" ir t.t.
Pastebėti šias tendencijas ir "atsiimti" iš šių neproduktyvių minčių jų užimamą laiką veiksmingai padeda sąmoningumo meditacijos (mindfulness) pratybos. Jų metu įgaunami įgūdžiai leidžia žmonėms atpažinti momentus, kai protas ima krypti į savo "įprastą vagą". Laimei, kuo geriau imame savo protą pažinti, tuo daugiau įgyjame pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, galime nutarti, ar norime dar pusvalandį arba valandą nerimauti ir jaudintis dėl to, kas bus rytoj arba buvo vakar, ar verčiau susitelkti į tai, kas gali atnešti kitokių vaisių nei nerimas, pyktis, nuovargis, bejėgiškumas, neviltis ar kiti neigiami išgyvenimai. Veinas paprasčiausių būdų susigrąžinti ir pradėti valdyti dėmesį - tai susitelkti į kvėpavimą, stebint kaskart naują, šiuo metu vykstantį įkvėpimą ar iškvėpimą. Tik šį vieną. Negalvojant nei apie kitą, nei apie prieš tai buvusį.
Kad įgautume laisvės, kad galėtume dažniau rinktis, į ką norime sutelkti dėmesį, svarbu išmokti nebijoti savo minčių. Tol, kol mąstome "Turiu apie tai ar šitai negalvoti, nes jeigu pagalvosiu, mane apims neigiamos emocijos, kurios niekada nepraeis", mintys mus atakuos. Tačiau dauguma žmonių turi pakankamai psichologinių resursų (net jeigu patys dar to nežino), kad galėtų išmokti išbūti su savo nemaloniomis mintimis ir jausmais, neutraliai juos stebėti, ir sulaukti, kol jausmai atslūgs.
Praktikuodami mindfulness meditaciją žmonės išmoksta savotiškai perleisti per save minčių ir emocijų bangas, ir tapatintis ne su jomis, o su jas stebinčiu savimi. Šį įgūdį galima lavinti metų metais, tačiau tyrimai rodo, kad jau po 8 savaičių mindfulness meditacijos pratybų žmogus paprastai pastebi sustiprėjusį gebėjimą toleruoti neigiamus išgyvenimus.
O kai įsitikiname, kad galime juos toleruoti, nereikia skirti tiek daug laiko galvojimui, ar kažkas negatyvaus įvyks, ar ne. Tiesiog žinome: jeigu teks su kokiomis nors problemomis susidurti, mes išbūsime, greičiausiai vienaip ar kitaip jas išspręsime, ir gyvensime toliau. Kuo aiškiau tai žinome, tuo daugiau turime laiko patirti teigiamus dalykus, pavyzdžiui, meilę, ramybę, pasitenkinimą, atjautą sau ir kitiems.
Bet kaip gi visa tai susiję su pradžioje aprašytu tyrimu? Ir kaip vis dėlto elgtis - tiesiog priimti ir toleruoti neigiamas mintis ir emocijas, ar siekti nuolat "duoti darbo" savo protui, taip stengiantis apriboti neigiamus apmąstymus?
Viena garsiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės elgesio terapijos, skirtos dirbti su sunkiais sutrikimais, kūrėja Marša Linehan nuolat pabrėžia, kad sėkminga terapija (ir, ko gero, bet koks sėkmingas ryškesnis žmogaus kaip asmenybės augimas) visuomet susideda iš dviejų tos pačios monetos pusių: priėmimo to, kas yra, ir keitimo(si).
Panašiai galime elgtis su bet kokiomis nemaloniomis emocijomis: nerimu, pykčiu, liūdesiu. Nėra abejonių, kad tikrai verta keisti tai, ką galima pakeisti, tarkime, išmokti medituoti. Verta dažniau užsiimti ir kitais dalykais, kurie daugumai žmonių padeda jaustis geriau, pavyzdžiui, sportuoti, bendrauti su pozityviais žmonėmis, sveikai maitintis, būti gryname ore, mokytis pastebėti teigiamus dalykus.
O kartu verta mokytis priimti tai, kad visi turime problemų. Kad kiekvienas turime tam tikrų prigimtinių ypatumų. Kad mūsų ankstyvosios vaikystės patirtys suformavo tam tikrus įsitikinimus apie save ir aplinkinį pasaulį, kurie reiškiasi įvairių minčių ir vaizdinių pavidalu, ir mes, deja, negalime tų, kurie mums nepatinka, kaip nors ištrinti. Tačiau galime susikurti alternatyvą jiems.
Mūsų senos patirtys, seni įsitikinimai - taip kaip senas, kadaise nutiestas kelias. Pavyzdžiui, kai prieš keletą dešimtmečių buvo tiesiamas naujasis, magistralinis kelias iš Kauno į Klaipėdą, šalia liko ir senasis - siauras ir vingiuotas. Nebuvo būtina jo sunaikinti tiesiant naująjį. Ir tai, kad senasis kelias egzistuoja, netrukdo vairuotojams rinktis patogesnę automagistralę.
Taip ir senieji mūsų mąstymo įpročiai - tikėtina, kad tam tikri jų pėdsakai išliks dar ilgokai po to, kai imsimės su jais dirbti, bet mes galime tiesti naujus kelius šalia. Tiek trumpais, tiek ilgais atstumais. Jeigu senasis mūsų įsitikinimas - "Negaliu pakęsti, kai jaučiu nerimą/pyktį/baimę", galime "tiesti" alternatyvą jam. Pavyzdžiui -"Baimė/pyktis/nerimas nėra malonus, bet galiu jį jausti ir kartu išlikti stabilus". Ir kai tam tikroje situacijoje pajusime kylant savo įprastinę reakciją, viena vertus, galėsime pasakyti sau, kad žinome, iš kur ji ateina. O kartu galėsime pasinaudoti proga pasitreniruoti ir stengtis pasielgti taip, kad šį konkretų atvejį galėtume panaudoti naujajam įsitikinimui sustiprinti.
Paradoksalu, tačiau kuo daugiau įgundame priimti įvairius neigiamus išgyvenimus kaip dalį savo gyvenimo ir su jais tvarkytis, tuo daugiau įgauname laisvės išnaudoti savo galimybes gerai jaustis, sėkmingai dirbti ir bendrauti.
Ir kam gi tai nėra pažįstama? Kam nėra pasitaikę parvažiavus iš darbo suprasti, kad pakeliui visą laiką praleido mintyse "aiškindamiesi" su suerzinusiu viršininku ar kolega? Arba atvirkščiai, pakeliui į darbą "prasiginčyti" su nesupratinga žmona, vyru, sūnumi ar anyta? Arba kepti blynus tuo pat metu mintyse rikiuojant visus kitus būtinus darbus ir jaudinantis, kad visko turbūt nepavyks suspėti? Arba šiltą, saulėtą sekmadienį su šeima vaikšioti po parką ir galvoti apie nemalonų pirmadienio susirinkimą?
Pastebėta, kad kai žmogaus sąmonė neužimta konkrečia užduotimi (žodis "užduotis" čia vartojamas labai plačia prasme, tai gali būti ir dėmesingas pokalbis su draugu ar dėmesingas paveikslo apžiūrinėjimas), ji pereina į tam tikrą "laisvų klajonių" režimą, ir tuomet mūsų minčių turinį lemia tai, kokie mąstymo mechanizmai mums būdingiausi. Jeigu kurį laiką stebėtumete save, greičiausiai atrastumėte, kad jūsų apmąstymai tokiais momentais dažnai pasuka panašia kryptimi. Tarkime, jeigu esame linkę nerimauti, tuomet labai tikėtina, kad leidę protui veikti tai, ją jis nori, netruksime pamatyti iškylant nerimastingus vaizdinius ir atkeliaujant nerimą keliančias mintis: gal apie nemalonius praeities įvykius, gal apie ateities rūpesčius, gal apie šeimą, artimuosius, o gal apie darbą. Konkretus klausimas ne tiek svarbi, svarbu bendra tema: pavojus! Kita vertus, jeigu esame linkę pykti, ir ypač jeigu tuo metu su kuo nors aktyviai konfliktuojame, tuomet tikėtina, kad "laisvomis" minutėmis mūsų protas mums "paslaugiai primins" apie kokią nors nemalonią situaciją, mus pykdančio žmogaus pasakytą frazę, padarytą poelgį ar pan. Na, o jeigu dažnai liūdime, turbūt prisiminsime liūdinančius dalykus, pavyzdžiui, iliustruojančius mintį "Esu nevykėlis", "Niekas niekada nepasikeis" ir t.t.
Pastebėti šias tendencijas ir "atsiimti" iš šių neproduktyvių minčių jų užimamą laiką veiksmingai padeda sąmoningumo meditacijos (mindfulness) pratybos. Jų metu įgaunami įgūdžiai leidžia žmonėms atpažinti momentus, kai protas ima krypti į savo "įprastą vagą". Laimei, kuo geriau imame savo protą pažinti, tuo daugiau įgyjame pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, galime nutarti, ar norime dar pusvalandį arba valandą nerimauti ir jaudintis dėl to, kas bus rytoj arba buvo vakar, ar verčiau susitelkti į tai, kas gali atnešti kitokių vaisių nei nerimas, pyktis, nuovargis, bejėgiškumas, neviltis ar kiti neigiami išgyvenimai. Veinas paprasčiausių būdų susigrąžinti ir pradėti valdyti dėmesį - tai susitelkti į kvėpavimą, stebint kaskart naują, šiuo metu vykstantį įkvėpimą ar iškvėpimą. Tik šį vieną. Negalvojant nei apie kitą, nei apie prieš tai buvusį.
Kad įgautume laisvės, kad galėtume dažniau rinktis, į ką norime sutelkti dėmesį, svarbu išmokti nebijoti savo minčių. Tol, kol mąstome "Turiu apie tai ar šitai negalvoti, nes jeigu pagalvosiu, mane apims neigiamos emocijos, kurios niekada nepraeis", mintys mus atakuos. Tačiau dauguma žmonių turi pakankamai psichologinių resursų (net jeigu patys dar to nežino), kad galėtų išmokti išbūti su savo nemaloniomis mintimis ir jausmais, neutraliai juos stebėti, ir sulaukti, kol jausmai atslūgs.
Praktikuodami mindfulness meditaciją žmonės išmoksta savotiškai perleisti per save minčių ir emocijų bangas, ir tapatintis ne su jomis, o su jas stebinčiu savimi. Šį įgūdį galima lavinti metų metais, tačiau tyrimai rodo, kad jau po 8 savaičių mindfulness meditacijos pratybų žmogus paprastai pastebi sustiprėjusį gebėjimą toleruoti neigiamus išgyvenimus.
O kai įsitikiname, kad galime juos toleruoti, nereikia skirti tiek daug laiko galvojimui, ar kažkas negatyvaus įvyks, ar ne. Tiesiog žinome: jeigu teks su kokiomis nors problemomis susidurti, mes išbūsime, greičiausiai vienaip ar kitaip jas išspręsime, ir gyvensime toliau. Kuo aiškiau tai žinome, tuo daugiau turime laiko patirti teigiamus dalykus, pavyzdžiui, meilę, ramybę, pasitenkinimą, atjautą sau ir kitiems.
Bet kaip gi visa tai susiję su pradžioje aprašytu tyrimu? Ir kaip vis dėlto elgtis - tiesiog priimti ir toleruoti neigiamas mintis ir emocijas, ar siekti nuolat "duoti darbo" savo protui, taip stengiantis apriboti neigiamus apmąstymus?
Viena garsiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės elgesio terapijos, skirtos dirbti su sunkiais sutrikimais, kūrėja Marša Linehan nuolat pabrėžia, kad sėkminga terapija (ir, ko gero, bet koks sėkmingas ryškesnis žmogaus kaip asmenybės augimas) visuomet susideda iš dviejų tos pačios monetos pusių: priėmimo to, kas yra, ir keitimo(si).
Panašiai galime elgtis su bet kokiomis nemaloniomis emocijomis: nerimu, pykčiu, liūdesiu. Nėra abejonių, kad tikrai verta keisti tai, ką galima pakeisti, tarkime, išmokti medituoti. Verta dažniau užsiimti ir kitais dalykais, kurie daugumai žmonių padeda jaustis geriau, pavyzdžiui, sportuoti, bendrauti su pozityviais žmonėmis, sveikai maitintis, būti gryname ore, mokytis pastebėti teigiamus dalykus.
O kartu verta mokytis priimti tai, kad visi turime problemų. Kad kiekvienas turime tam tikrų prigimtinių ypatumų. Kad mūsų ankstyvosios vaikystės patirtys suformavo tam tikrus įsitikinimus apie save ir aplinkinį pasaulį, kurie reiškiasi įvairių minčių ir vaizdinių pavidalu, ir mes, deja, negalime tų, kurie mums nepatinka, kaip nors ištrinti. Tačiau galime susikurti alternatyvą jiems.
Mūsų senos patirtys, seni įsitikinimai - taip kaip senas, kadaise nutiestas kelias. Pavyzdžiui, kai prieš keletą dešimtmečių buvo tiesiamas naujasis, magistralinis kelias iš Kauno į Klaipėdą, šalia liko ir senasis - siauras ir vingiuotas. Nebuvo būtina jo sunaikinti tiesiant naująjį. Ir tai, kad senasis kelias egzistuoja, netrukdo vairuotojams rinktis patogesnę automagistralę.
Taip ir senieji mūsų mąstymo įpročiai - tikėtina, kad tam tikri jų pėdsakai išliks dar ilgokai po to, kai imsimės su jais dirbti, bet mes galime tiesti naujus kelius šalia. Tiek trumpais, tiek ilgais atstumais. Jeigu senasis mūsų įsitikinimas - "Negaliu pakęsti, kai jaučiu nerimą/pyktį/baimę", galime "tiesti" alternatyvą jam. Pavyzdžiui -"Baimė/pyktis/nerimas nėra malonus, bet galiu jį jausti ir kartu išlikti stabilus". Ir kai tam tikroje situacijoje pajusime kylant savo įprastinę reakciją, viena vertus, galėsime pasakyti sau, kad žinome, iš kur ji ateina. O kartu galėsime pasinaudoti proga pasitreniruoti ir stengtis pasielgti taip, kad šį konkretų atvejį galėtume panaudoti naujajam įsitikinimui sustiprinti.
Paradoksalu, tačiau kuo daugiau įgundame priimti įvairius neigiamus išgyvenimus kaip dalį savo gyvenimo ir su jais tvarkytis, tuo daugiau įgauname laisvės išnaudoti savo galimybes gerai jaustis, sėkmingai dirbti ir bendrauti.
2011 m. vasario 13 d., sekmadienis
"Juodoji gulbė"
Vakar mačiau filmą "Juodoji gulbė". Jis išties įspūdingas. Toks įspūdingas, kad net nelabai norisi analizuoti, dekonstruoti, mėginti suprasti ir paaiškinti kas, kaip ir kodėl. Galima į jį žiūrėti tiesiog kaip į vientisą puikų reginį. Kita vertus, tai - puiki proga pamąstyti apie tai, kaip talentingos moters gyvenimas labai anksti nutrūksta dėl rimtų psichologinių problemų.
Pagrindinei filmo veikėjai, baleto šokėjai Ninai, egzistuoja tik viena galima gyvenimo versija - ji privalo pasiekti karjeros viršūnę. Šią įdėją jai įdiegė mama - taip pat buvusi baleto šokėja, greičiausiai turėjusi didelių ambicijų, tačiau svaiginančios karjeros nepadariusi. Tai, kad tėvai gana dažnai per vaikus siekia įgyvendinti savo svajones - klasika. Tokių pavyzdžių galima rasti ir meno kūriniuose, ir realiame gyvenime. Tačiau jeigu tėvas arba mama žiūri į savo vaiką ne kaip į atskirą individą, kuris pats pasirinks savo gyvenimo kelią, o kaip į savo planų įgyvendintoją, toks tėvas arba mama yra narcistiškas. Jo poreikiai jam svarbesni už vaiko poreikius. Tai, ko nori jis, svarbiau už tai, ko nori vaikas. Ir, kaip rašiau nesename blogo įraše "Kelias iš narcicizmo", narcistiškų tevų vaikai patys dažnai tampa narcistiški. Jie neturi tvirto savojo "aš", neturi bazinio suvokimo, kad yra svarbūs ir vertingi dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Jie jaučiasi nuolat privalantys įrodinėti savo svarbumą tiek sau, tiek kitiems. Susilaukę vaikų, jie gali vėl mėginti per juos tapti "reikšmingi", neleisdami vaikams būti savimi, ir taip užburtas ratas sukasi toliau.
Taigi, ir pati Nina temato tik vieną galimą savo gyvenimo kelią - pasiekti visa tai, kas nepavyko mamai. Tačiau tam tikri bruožai jai gerokai kliudo. Kai kalbama apie sėkmingus žmones, sakoma, kad jie paprastai turi planą B. Tai reiškia, kad jie žino, jog jeigu nepasiseks planas A (nors to jie norėtų labiausiai), jie turi alternatyvą. Kad galėtum taip mąstyti, pirmiausia būtina priimti tai, kad planas A gali ir nepasisekti, ir kad dėl to pasaulis nesugrius, nors ir bus liūdna. Būtina mokėti pasakyti sau: "Aš padarysiu viską, kad pasisektų planas A, tačiau jeigu vis dėlto nepavyktų, imsiuosi vykdyti planą B." Kaip tik šito gebėjimo Nina neturi. Ji teturi tik vieną planą - tapti tobula balerina, ir nuo to priklauso visa jos kaip žmogaus vertė. Joks kitas planas nėra pakankamai geras. Deja, ir šis jos vienintelis planas yra neįmanomas, nes tobulumas galimas tik trumpomis akimirkomis. Greičiausiai ji ir pati tai iš dalies suvokia - nes vos tik paragavusi tobulumo skonio, pasirenka mirtį. Ninai tokia būtina tobulumo iliuzija, kad ji verčiau renkasi gyventi labai trumpai, bet įsivaizduojamai tobulai, negu gyventi ilgiau ir patirti įvairias realybės spalvas, įvairias savo egzistencijos puses.
Kitas labai svarbus sėkmingai gyvenančių žmonių gebėjimas - mokėjimas atsiduoti siekiamam tikslui. Atsidavimo Ninai tikrai pakanka. Jai taip pat pakanka ir talento, nes iš daugybės teatro šokėjų pagrindiniam vaidmeniui parenkama būtent ji. Tačiau būtent todėl, kad neturi plano B, ji yra be galo pažeidžiama. Kadangi negebėjimas tobulai atlikti paskirto vaidmens jai atrodo tolygus pražūčiai, mergina išgyvena be galo stiprų nerimą. Viena vertus, ji lyg ir artėja prie savo svajonės būti tobula išsipildymo, kita vertus - nuolat išgyvena baimę dėl to, kas bus, jeigu nepavyks. Įspūdingas mąstymo "Viskas arba nieko", labai būdingo ribiniam ir narcistiniam asmenybės sutrikimui, pavyzdys. Jeigu pamąstytume, kaip įvykiai galėtų klostytis toliau, taptų akivaizdu, kad Nina niekaip negalėtų visą laiką būti tobula. Net jeigu nebūtų mirusi iškart po premjerinio spektaklio, ir kurį laiką būtų teatro prima balerina, tai netruktų amžinai. Anksčiau ar vėliau jai vis tiek prireiktų plano B - galbūt tapti kitų balerinų mokytoja, galbūt pasirinkti dar kitokią veiklą. Kiekvienam būtina suvokti, kad jis nėra Dievas, ir jo buvimas šlovės viršūnėje, kai gali jaustis beveik Dievu, truks tik ribotą laiką. Šiam perėjimui akivaizdžiai buvo nepasiruošusi ir ankstesnė prima balerina Betė, kuriai teko užleisti savo vietą Ninai. Betė, negalėdama susitvarkyti su neigiamomis emocijomis dėl prarastos šlovės, pasirenka savidestrukciją: girta išeina į gatvę, pakliuva po automobiliu, ir susilaužo abi kojas. Ją ligoninėje aplankiusiai Ninai Betė apie save pasako, kad yra niekas. Vėl juodai - baltas mąstymas. Vėl viskas arba nieko. Vėl tik buvimas pirmąja arba niekuo.
Betės likimas labai išgąsdina Niną, nes ji mato, kad šlovė, į kurią ji dar tik žengia, kažkada baigiasi. Nina anksčiau laikė Betę tokia tobula, kad net pasivogė jos daiktų, kad tik būtų panaši į ją. Susidūrimas su dievintos Betės pažeidžiamumu Ninai kelia siaubą.
Tas siaubas toks stiprus, kad ji ima nebeatskirti tikrovės nuo savo fantazijų. Jai atrodo, kad kita šokėja visaip mėgina ją sužlugdyti ir atimti trokštamą vaidmenį. Nors realiai Nina kopia į šlovės viršūnę, ji jaučiasi taip, tarsi ta šlovė jau būtų iš jos atimama. Tik trumpomis akimirkomis jai pavyksta pasidžiaugti tuo, kad kuria iki šiol reikšmingiausią savo gyvenimo vaidmenį. Daug daugiau laiko ji jaučia nerimą, baimę, siaubą, daugiausiai - dėl savo pačios proto kuriamų kliedesių ir haliucinacijų apie tariamus pavojus. Šiame filme tikrai puikiai parodyta tai, kaip žmogaus emocinę būklę lemia ne tai, kas vyksta realybėje, o kaip jis ją mato. Kuo daugiau įvairių iškraipymų, tuo daugiau neigiamų emocijų, kurioms realybėje iš tiesų nėra pagrindo.
Ninos personažas labai gražiai atspindi ir dar vieną narcistiško žmogaus pusę - viena vertus, jai niekas daugiau nerūpi, tik tai, ar JI bus tobula. Kita vertus, pats tobulumas toks svarbus, kad net ji pati kaip žmogus sau nesvarbi. Nesvarbu asmeninis gyvenimas. Nesvarbu savęs žalojimas, tai, kad kamuoja kliedesiai ir haliucinacijos. Taip pat nesvarbūs ir kiti žmonės, pvz. tai, kad ji neva (tai irgi haliucinacija) nužudo savo konkurentę. Nina gali nustumti į šalį, tiesiog nušluoti iš savo tako viską, kas jai bando trukdyti paragauti taip ilgai alkto tobulumo. Viską, netgi įsivaizduojamą mirusios konkurentė kūną.
Tai tikrai įspūdingas ir skatinantis susimąstyti filmas. Tiesa, bent jau man jį apmąstyti pavyko tik po kurio laiko, nes žiūrint kyla be galo stiprios emocijos. Herojės išgyvenimai, jos patiriama nuolat auganti įtampa, nerimas, atskleidžiami tikrai įtaigiai ir įspūdingai.
Pagrindinei filmo veikėjai, baleto šokėjai Ninai, egzistuoja tik viena galima gyvenimo versija - ji privalo pasiekti karjeros viršūnę. Šią įdėją jai įdiegė mama - taip pat buvusi baleto šokėja, greičiausiai turėjusi didelių ambicijų, tačiau svaiginančios karjeros nepadariusi. Tai, kad tėvai gana dažnai per vaikus siekia įgyvendinti savo svajones - klasika. Tokių pavyzdžių galima rasti ir meno kūriniuose, ir realiame gyvenime. Tačiau jeigu tėvas arba mama žiūri į savo vaiką ne kaip į atskirą individą, kuris pats pasirinks savo gyvenimo kelią, o kaip į savo planų įgyvendintoją, toks tėvas arba mama yra narcistiškas. Jo poreikiai jam svarbesni už vaiko poreikius. Tai, ko nori jis, svarbiau už tai, ko nori vaikas. Ir, kaip rašiau nesename blogo įraše "Kelias iš narcicizmo", narcistiškų tevų vaikai patys dažnai tampa narcistiški. Jie neturi tvirto savojo "aš", neturi bazinio suvokimo, kad yra svarbūs ir vertingi dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Jie jaučiasi nuolat privalantys įrodinėti savo svarbumą tiek sau, tiek kitiems. Susilaukę vaikų, jie gali vėl mėginti per juos tapti "reikšmingi", neleisdami vaikams būti savimi, ir taip užburtas ratas sukasi toliau.
Taigi, ir pati Nina temato tik vieną galimą savo gyvenimo kelią - pasiekti visa tai, kas nepavyko mamai. Tačiau tam tikri bruožai jai gerokai kliudo. Kai kalbama apie sėkmingus žmones, sakoma, kad jie paprastai turi planą B. Tai reiškia, kad jie žino, jog jeigu nepasiseks planas A (nors to jie norėtų labiausiai), jie turi alternatyvą. Kad galėtum taip mąstyti, pirmiausia būtina priimti tai, kad planas A gali ir nepasisekti, ir kad dėl to pasaulis nesugrius, nors ir bus liūdna. Būtina mokėti pasakyti sau: "Aš padarysiu viską, kad pasisektų planas A, tačiau jeigu vis dėlto nepavyktų, imsiuosi vykdyti planą B." Kaip tik šito gebėjimo Nina neturi. Ji teturi tik vieną planą - tapti tobula balerina, ir nuo to priklauso visa jos kaip žmogaus vertė. Joks kitas planas nėra pakankamai geras. Deja, ir šis jos vienintelis planas yra neįmanomas, nes tobulumas galimas tik trumpomis akimirkomis. Greičiausiai ji ir pati tai iš dalies suvokia - nes vos tik paragavusi tobulumo skonio, pasirenka mirtį. Ninai tokia būtina tobulumo iliuzija, kad ji verčiau renkasi gyventi labai trumpai, bet įsivaizduojamai tobulai, negu gyventi ilgiau ir patirti įvairias realybės spalvas, įvairias savo egzistencijos puses.
Kitas labai svarbus sėkmingai gyvenančių žmonių gebėjimas - mokėjimas atsiduoti siekiamam tikslui. Atsidavimo Ninai tikrai pakanka. Jai taip pat pakanka ir talento, nes iš daugybės teatro šokėjų pagrindiniam vaidmeniui parenkama būtent ji. Tačiau būtent todėl, kad neturi plano B, ji yra be galo pažeidžiama. Kadangi negebėjimas tobulai atlikti paskirto vaidmens jai atrodo tolygus pražūčiai, mergina išgyvena be galo stiprų nerimą. Viena vertus, ji lyg ir artėja prie savo svajonės būti tobula išsipildymo, kita vertus - nuolat išgyvena baimę dėl to, kas bus, jeigu nepavyks. Įspūdingas mąstymo "Viskas arba nieko", labai būdingo ribiniam ir narcistiniam asmenybės sutrikimui, pavyzdys. Jeigu pamąstytume, kaip įvykiai galėtų klostytis toliau, taptų akivaizdu, kad Nina niekaip negalėtų visą laiką būti tobula. Net jeigu nebūtų mirusi iškart po premjerinio spektaklio, ir kurį laiką būtų teatro prima balerina, tai netruktų amžinai. Anksčiau ar vėliau jai vis tiek prireiktų plano B - galbūt tapti kitų balerinų mokytoja, galbūt pasirinkti dar kitokią veiklą. Kiekvienam būtina suvokti, kad jis nėra Dievas, ir jo buvimas šlovės viršūnėje, kai gali jaustis beveik Dievu, truks tik ribotą laiką. Šiam perėjimui akivaizdžiai buvo nepasiruošusi ir ankstesnė prima balerina Betė, kuriai teko užleisti savo vietą Ninai. Betė, negalėdama susitvarkyti su neigiamomis emocijomis dėl prarastos šlovės, pasirenka savidestrukciją: girta išeina į gatvę, pakliuva po automobiliu, ir susilaužo abi kojas. Ją ligoninėje aplankiusiai Ninai Betė apie save pasako, kad yra niekas. Vėl juodai - baltas mąstymas. Vėl viskas arba nieko. Vėl tik buvimas pirmąja arba niekuo.
Betės likimas labai išgąsdina Niną, nes ji mato, kad šlovė, į kurią ji dar tik žengia, kažkada baigiasi. Nina anksčiau laikė Betę tokia tobula, kad net pasivogė jos daiktų, kad tik būtų panaši į ją. Susidūrimas su dievintos Betės pažeidžiamumu Ninai kelia siaubą.
Tas siaubas toks stiprus, kad ji ima nebeatskirti tikrovės nuo savo fantazijų. Jai atrodo, kad kita šokėja visaip mėgina ją sužlugdyti ir atimti trokštamą vaidmenį. Nors realiai Nina kopia į šlovės viršūnę, ji jaučiasi taip, tarsi ta šlovė jau būtų iš jos atimama. Tik trumpomis akimirkomis jai pavyksta pasidžiaugti tuo, kad kuria iki šiol reikšmingiausią savo gyvenimo vaidmenį. Daug daugiau laiko ji jaučia nerimą, baimę, siaubą, daugiausiai - dėl savo pačios proto kuriamų kliedesių ir haliucinacijų apie tariamus pavojus. Šiame filme tikrai puikiai parodyta tai, kaip žmogaus emocinę būklę lemia ne tai, kas vyksta realybėje, o kaip jis ją mato. Kuo daugiau įvairių iškraipymų, tuo daugiau neigiamų emocijų, kurioms realybėje iš tiesų nėra pagrindo.
Ninos personažas labai gražiai atspindi ir dar vieną narcistiško žmogaus pusę - viena vertus, jai niekas daugiau nerūpi, tik tai, ar JI bus tobula. Kita vertus, pats tobulumas toks svarbus, kad net ji pati kaip žmogus sau nesvarbi. Nesvarbu asmeninis gyvenimas. Nesvarbu savęs žalojimas, tai, kad kamuoja kliedesiai ir haliucinacijos. Taip pat nesvarbūs ir kiti žmonės, pvz. tai, kad ji neva (tai irgi haliucinacija) nužudo savo konkurentę. Nina gali nustumti į šalį, tiesiog nušluoti iš savo tako viską, kas jai bando trukdyti paragauti taip ilgai alkto tobulumo. Viską, netgi įsivaizduojamą mirusios konkurentė kūną.
Tai tikrai įspūdingas ir skatinantis susimąstyti filmas. Tiesa, bent jau man jį apmąstyti pavyko tik po kurio laiko, nes žiūrint kyla be galo stiprios emocijos. Herojės išgyvenimai, jos patiriama nuolat auganti įtampa, nerimas, atskleidžiami tikrai įtaigiai ir įspūdingai.
2011 m. vasario 5 d., šeštadienis
Kaip išvengti laimės ir geros savijautos
Dažniausiai tiek mūsų bloge, tiek įvairiose kitose svetainėse, žurnaluose, savipagalbos knygose galima rasti daug informacijos apie tai, kaip jaustis geriau, kaip atsikratyti nerimo, depresijos, įtampos, streso, pykčio, ir jausti daugiau laimės, ramybės, atsipalaidavimo, malonumo. Labai dažnai tai puikiai veikia, tačiau pasitaiko situacijų, kai dar geriau suveikia vadinamosios paradoksalios užduotys ar paradoksalūs patarimai.
Vienas iš pavyzdžių - kai žmogui sunku užmigti. Kartais, jeigu didžiausias trukdis yra būtent pastangos miegoti, pyktis ant savęs, kad nesiseka, ir nerimas dėl to, kokia bus kita diena po nemiegotos nakties, užmigti labai gerai padeda PASTANGOS NEUŽMIGTI.
Būna, kad porų terapijoje, jeigu sutuoktiniai ar partneriai nuolat konfliktuoja ir barasi, jiems paskiriama užduotis SPECIALIAI BARTIS pvz. kas vakarą nuo 20 iki 21 valandos. Dažnai tokiu atveju barniai netrukus tampa ne tokie "įdomūs".
Tvarkantis su įkyriomis mintimis, kurių labai norisi vengti (o tuomet jos dar labiau atakuoja), dažnai būna efektyvu jas tam tikrą laiką kartoti garsiai kiek sulėtintu tempu. Tuomet per kurį laiką nerimas, susijęs su gąsdinančia mintimi, sumažėja, ir mintis netgi ima kelti nuobodulį.
Neseniai viename angliškame bloge radau puikių patarimų apie tai, kaip PASVEIKTI NUO LAIMĖS. Štai kaip jie atrodo laisvai (t.y. ne visai pažodžiui) išversti į lietuvių kalbą:
1. Nuolat galvokite apie praleistas progas, nutrūkusius santykius ir padarytas klaidas. Tik taip užsitikrinsite, kad dauguma minčių jūsų galvoje bus neigiamos.
2. Negalvokite apie tai, kas jūsų gyvenime gerai, nes taip trukdysite neigiamoms mintims jūs užvaldyti. Verčiau nuolat galvokite apie tai, kas blogai. Tokių dalykų yra daug daugiau ir juos prisiminti lengviau.
3. Venkite kitų žmonių, nebendraukite. Laikykitės nuošaliai nuo bet kokių bendraminčių grupių, kasdien susigalvokite po naują baimę, ir niekam neuždavinėkite jokių klausimų.
4. Būkite išsiblaškęs. Leiskite savo mintims laisvai klajoti po praeitį kol aptiksite ką nors, dėl ko galėsite graužtis ar jaustis kaltas. Per daug tyrimų rodo, kad dėmesingumo meditacija yra efektyvus būdas jaustis geriau. Pamirškite apie dabartį ir gyvenkite praeityje, nes būtent ten padarėte visas klaidas. Išgyvenkite jas iš naujo taip, lyg darytumėte tai dabar.
5. Kai nutinka kažkas bloga, paverskite tai katastrofa. Visuomet galvokite tik apie pačią blogiausią išeitį. Net jeigu galiausiai viskas susiklostys gerai, jūs galėsite bjauriai jaustis bent iki tol, kol tai paaiškės.
6. Niekada neskaitykite nieko apie pozityviąją psichologiją, ypač jeigu tai parašė Martinas Seligmanas ar kiti garsiausi šios srities autoriai. Verčiau perskaitykite antraštes spaudoje, kad jūsų mintis visai dienai užvaldytų baisūs įvykiai. Prisiminkite, kad jūsų tikslas yra jaustis kuo labiau bejėgiam. Žinias apie labiausiai sukrečiančius įvykius žiūrėkite prieš eidami miegoti. Tuo metu neskaitykite nieko, kas nuramintų ar prajuokintų. Bejėgiškumo jausmas prieš miegą užtikrinima blogą poilsį ir prastą savijautą kitą dieną.
7. Valgykite kuo labiau apdorotą ir nesveiką maistą bei daug cukraus. Paprastieji angliavandeniai labai greitai keičia cheminę pusiausvyrą smegenyse, ir jūs gerai jausites tik apie pusvalandį, o tiek galima ištverti. Paskui serotonino lygis staigiai kris, ir jums vėl labai norėsis paprastųjų angliavandenių. Venkite bet kokio dietologų ir sveikos mitybos specialistų rekomenduojamo maisto. Įsidėmėkite, ką jie sako, ir elkitės priešingai.
8. Gerumas mažina norą jaustis blogai ir bejėgiškai. Jeigu netyčia padarysite kažką gero, negalvokite apie tai. Tyrimai rodo, kad gerų poelgių fiksavimas sustiprina jūsų gerovės pojūtį. Geriausias būdas tai sustabdyti - atsikratyti minčių apie tai. Tas pats galioja ir atjautai.
9. Ryšys tarp dosnumo ir geros savijautos taip pat per daug stiprus, kad būtų galima jį ignoruoti. Tyrimai rodo, kad leisdami pinigus dėl kitų jaučiamės geriau, nei dėl savęs. Būkite godus, jūs turite teisę pasilaikyti sau tai, kas yra jūsų. Dosnumas yra toks pats blogas dalykas, kaip gerumas ir atjauta.
10. Fizinis aktyvumas taip pat teigiamai veikia savijautą. Jeigu galite pasirinkti tarp pasivaikščiojimo ir nieko neveikimo, rinkitės nieko neveikti. Jeigu norite papildomo efekto, venkite šviesos, būkite tamsiame kambaryje.
11. Nuolat daug tikėkitės iš kitų, taip visuomet turėsite progą nusivilti ir burbėti.
Norite sužinoti, kaip toliau plėtoti nelaimingumo meną? :) O gal pastebėjote paradokslų šių patarimų poveikį? Daug gerų minčių, išdėstytų labai panašiu stiliumi, galima rasti austrų kilmės amerikiečių psichologo Paul Watzlawick knygoje
"Kaip tapti nelaimingam", išverstoje ir į lietuvių kalbą.
Vienas iš pavyzdžių - kai žmogui sunku užmigti. Kartais, jeigu didžiausias trukdis yra būtent pastangos miegoti, pyktis ant savęs, kad nesiseka, ir nerimas dėl to, kokia bus kita diena po nemiegotos nakties, užmigti labai gerai padeda PASTANGOS NEUŽMIGTI.
Būna, kad porų terapijoje, jeigu sutuoktiniai ar partneriai nuolat konfliktuoja ir barasi, jiems paskiriama užduotis SPECIALIAI BARTIS pvz. kas vakarą nuo 20 iki 21 valandos. Dažnai tokiu atveju barniai netrukus tampa ne tokie "įdomūs".
Tvarkantis su įkyriomis mintimis, kurių labai norisi vengti (o tuomet jos dar labiau atakuoja), dažnai būna efektyvu jas tam tikrą laiką kartoti garsiai kiek sulėtintu tempu. Tuomet per kurį laiką nerimas, susijęs su gąsdinančia mintimi, sumažėja, ir mintis netgi ima kelti nuobodulį.
Neseniai viename angliškame bloge radau puikių patarimų apie tai, kaip PASVEIKTI NUO LAIMĖS. Štai kaip jie atrodo laisvai (t.y. ne visai pažodžiui) išversti į lietuvių kalbą:
1. Nuolat galvokite apie praleistas progas, nutrūkusius santykius ir padarytas klaidas. Tik taip užsitikrinsite, kad dauguma minčių jūsų galvoje bus neigiamos.
2. Negalvokite apie tai, kas jūsų gyvenime gerai, nes taip trukdysite neigiamoms mintims jūs užvaldyti. Verčiau nuolat galvokite apie tai, kas blogai. Tokių dalykų yra daug daugiau ir juos prisiminti lengviau.
3. Venkite kitų žmonių, nebendraukite. Laikykitės nuošaliai nuo bet kokių bendraminčių grupių, kasdien susigalvokite po naują baimę, ir niekam neuždavinėkite jokių klausimų.
4. Būkite išsiblaškęs. Leiskite savo mintims laisvai klajoti po praeitį kol aptiksite ką nors, dėl ko galėsite graužtis ar jaustis kaltas. Per daug tyrimų rodo, kad dėmesingumo meditacija yra efektyvus būdas jaustis geriau. Pamirškite apie dabartį ir gyvenkite praeityje, nes būtent ten padarėte visas klaidas. Išgyvenkite jas iš naujo taip, lyg darytumėte tai dabar.
5. Kai nutinka kažkas bloga, paverskite tai katastrofa. Visuomet galvokite tik apie pačią blogiausią išeitį. Net jeigu galiausiai viskas susiklostys gerai, jūs galėsite bjauriai jaustis bent iki tol, kol tai paaiškės.
6. Niekada neskaitykite nieko apie pozityviąją psichologiją, ypač jeigu tai parašė Martinas Seligmanas ar kiti garsiausi šios srities autoriai. Verčiau perskaitykite antraštes spaudoje, kad jūsų mintis visai dienai užvaldytų baisūs įvykiai. Prisiminkite, kad jūsų tikslas yra jaustis kuo labiau bejėgiam. Žinias apie labiausiai sukrečiančius įvykius žiūrėkite prieš eidami miegoti. Tuo metu neskaitykite nieko, kas nuramintų ar prajuokintų. Bejėgiškumo jausmas prieš miegą užtikrinima blogą poilsį ir prastą savijautą kitą dieną.
7. Valgykite kuo labiau apdorotą ir nesveiką maistą bei daug cukraus. Paprastieji angliavandeniai labai greitai keičia cheminę pusiausvyrą smegenyse, ir jūs gerai jausites tik apie pusvalandį, o tiek galima ištverti. Paskui serotonino lygis staigiai kris, ir jums vėl labai norėsis paprastųjų angliavandenių. Venkite bet kokio dietologų ir sveikos mitybos specialistų rekomenduojamo maisto. Įsidėmėkite, ką jie sako, ir elkitės priešingai.
8. Gerumas mažina norą jaustis blogai ir bejėgiškai. Jeigu netyčia padarysite kažką gero, negalvokite apie tai. Tyrimai rodo, kad gerų poelgių fiksavimas sustiprina jūsų gerovės pojūtį. Geriausias būdas tai sustabdyti - atsikratyti minčių apie tai. Tas pats galioja ir atjautai.
9. Ryšys tarp dosnumo ir geros savijautos taip pat per daug stiprus, kad būtų galima jį ignoruoti. Tyrimai rodo, kad leisdami pinigus dėl kitų jaučiamės geriau, nei dėl savęs. Būkite godus, jūs turite teisę pasilaikyti sau tai, kas yra jūsų. Dosnumas yra toks pats blogas dalykas, kaip gerumas ir atjauta.
10. Fizinis aktyvumas taip pat teigiamai veikia savijautą. Jeigu galite pasirinkti tarp pasivaikščiojimo ir nieko neveikimo, rinkitės nieko neveikti. Jeigu norite papildomo efekto, venkite šviesos, būkite tamsiame kambaryje.
11. Nuolat daug tikėkitės iš kitų, taip visuomet turėsite progą nusivilti ir burbėti.
Norite sužinoti, kaip toliau plėtoti nelaimingumo meną? :) O gal pastebėjote paradokslų šių patarimų poveikį? Daug gerų minčių, išdėstytų labai panašiu stiliumi, galima rasti austrų kilmės amerikiečių psichologo Paul Watzlawick knygoje
"Kaip tapti nelaimingam", išverstoje ir į lietuvių kalbą.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)