Neseniai JAV Harvardo universitete buvo atliktas įdomus tyrimas: jo dalyviai po keletą kartų per dieną mobiliuoju telefonu buvo prašomi įvardyti, ką tuo metu veikia, apie ką mąsto ir kaip jaučiasi. Šis tyrimas atskleidė įdomią ir svarbią tendenciją: atrodo, kad žmonės jaučiasi laimingesni tuomet, kai daro ką nors, kas reikalauja sutelkto dėmesio. Ir atvirkščiai, kai tyrimo dalyviai neveikė nieko konkretaus, o jų mintys laisvai "klajojo", jie paprastai jautėsi mažiau laimingi. Tyrimas taip pat atskleidė, kad dalyviai beveik pusę laiko (47 proc.) nebuvo sutelkę dėmesio į tai, ką tuo metu darė, t.y. darė vienus dalykus, o galvojo apie kitus. Atrodo, kad mes paliekame sau gana daug laiko jaustis prasčiau, nei galėtume.
Ir kam gi tai nėra pažįstama? Kam nėra pasitaikę parvažiavus iš darbo suprasti, kad pakeliui visą laiką praleido mintyse "aiškindamiesi" su suerzinusiu viršininku ar kolega? Arba atvirkščiai, pakeliui į darbą "prasiginčyti" su nesupratinga žmona, vyru, sūnumi ar anyta? Arba kepti blynus tuo pat metu mintyse rikiuojant visus kitus būtinus darbus ir jaudinantis, kad visko turbūt nepavyks suspėti? Arba šiltą, saulėtą sekmadienį su šeima vaikšioti po parką ir galvoti apie nemalonų pirmadienio susirinkimą?
Pastebėta, kad kai žmogaus sąmonė neužimta konkrečia užduotimi (žodis "užduotis" čia vartojamas labai plačia prasme, tai gali būti ir dėmesingas pokalbis su draugu ar dėmesingas paveikslo apžiūrinėjimas), ji pereina į tam tikrą "laisvų klajonių" režimą, ir tuomet mūsų minčių turinį lemia tai, kokie mąstymo mechanizmai mums būdingiausi. Jeigu kurį laiką stebėtumete save, greičiausiai atrastumėte, kad jūsų apmąstymai tokiais momentais dažnai pasuka panašia kryptimi. Tarkime, jeigu esame linkę nerimauti, tuomet labai tikėtina, kad leidę protui veikti tai, ją jis nori, netruksime pamatyti iškylant nerimastingus vaizdinius ir atkeliaujant nerimą keliančias mintis: gal apie nemalonius praeities įvykius, gal apie ateities rūpesčius, gal apie šeimą, artimuosius, o gal apie darbą. Konkretus klausimas ne tiek svarbi, svarbu bendra tema: pavojus! Kita vertus, jeigu esame linkę pykti, ir ypač jeigu tuo metu su kuo nors aktyviai konfliktuojame, tuomet tikėtina, kad "laisvomis" minutėmis mūsų protas mums "paslaugiai primins" apie kokią nors nemalonią situaciją, mus pykdančio žmogaus pasakytą frazę, padarytą poelgį ar pan. Na, o jeigu dažnai liūdime, turbūt prisiminsime liūdinančius dalykus, pavyzdžiui, iliustruojančius mintį "Esu nevykėlis", "Niekas niekada nepasikeis" ir t.t.
Pastebėti šias tendencijas ir "atsiimti" iš šių neproduktyvių minčių jų užimamą laiką veiksmingai padeda sąmoningumo meditacijos (mindfulness) pratybos. Jų metu įgaunami įgūdžiai leidžia žmonėms atpažinti momentus, kai protas ima krypti į savo "įprastą vagą". Laimei, kuo geriau imame savo protą pažinti, tuo daugiau įgyjame pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, galime nutarti, ar norime dar pusvalandį arba valandą nerimauti ir jaudintis dėl to, kas bus rytoj arba buvo vakar, ar verčiau susitelkti į tai, kas gali atnešti kitokių vaisių nei nerimas, pyktis, nuovargis, bejėgiškumas, neviltis ar kiti neigiami išgyvenimai. Veinas paprasčiausių būdų susigrąžinti ir pradėti valdyti dėmesį - tai susitelkti į kvėpavimą, stebint kaskart naują, šiuo metu vykstantį įkvėpimą ar iškvėpimą. Tik šį vieną. Negalvojant nei apie kitą, nei apie prieš tai buvusį.
Kad įgautume laisvės, kad galėtume dažniau rinktis, į ką norime sutelkti dėmesį, svarbu išmokti nebijoti savo minčių. Tol, kol mąstome "Turiu apie tai ar šitai negalvoti, nes jeigu pagalvosiu, mane apims neigiamos emocijos, kurios niekada nepraeis", mintys mus atakuos. Tačiau dauguma žmonių turi pakankamai psichologinių resursų (net jeigu patys dar to nežino), kad galėtų išmokti išbūti su savo nemaloniomis mintimis ir jausmais, neutraliai juos stebėti, ir sulaukti, kol jausmai atslūgs.
Praktikuodami mindfulness meditaciją žmonės išmoksta savotiškai perleisti per save minčių ir emocijų bangas, ir tapatintis ne su jomis, o su jas stebinčiu savimi. Šį įgūdį galima lavinti metų metais, tačiau tyrimai rodo, kad jau po 8 savaičių mindfulness meditacijos pratybų žmogus paprastai pastebi sustiprėjusį gebėjimą toleruoti neigiamus išgyvenimus.
O kai įsitikiname, kad galime juos toleruoti, nereikia skirti tiek daug laiko galvojimui, ar kažkas negatyvaus įvyks, ar ne. Tiesiog žinome: jeigu teks su kokiomis nors problemomis susidurti, mes išbūsime, greičiausiai vienaip ar kitaip jas išspręsime, ir gyvensime toliau. Kuo aiškiau tai žinome, tuo daugiau turime laiko patirti teigiamus dalykus, pavyzdžiui, meilę, ramybę, pasitenkinimą, atjautą sau ir kitiems.
Bet kaip gi visa tai susiję su pradžioje aprašytu tyrimu? Ir kaip vis dėlto elgtis - tiesiog priimti ir toleruoti neigiamas mintis ir emocijas, ar siekti nuolat "duoti darbo" savo protui, taip stengiantis apriboti neigiamus apmąstymus?
Viena garsiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės elgesio terapijos, skirtos dirbti su sunkiais sutrikimais, kūrėja Marša Linehan nuolat pabrėžia, kad sėkminga terapija (ir, ko gero, bet koks sėkmingas ryškesnis žmogaus kaip asmenybės augimas) visuomet susideda iš dviejų tos pačios monetos pusių: priėmimo to, kas yra, ir keitimo(si).
Panašiai galime elgtis su bet kokiomis nemaloniomis emocijomis: nerimu, pykčiu, liūdesiu. Nėra abejonių, kad tikrai verta keisti tai, ką galima pakeisti, tarkime, išmokti medituoti. Verta dažniau užsiimti ir kitais dalykais, kurie daugumai žmonių padeda jaustis geriau, pavyzdžiui, sportuoti, bendrauti su pozityviais žmonėmis, sveikai maitintis, būti gryname ore, mokytis pastebėti teigiamus dalykus.
O kartu verta mokytis priimti tai, kad visi turime problemų. Kad kiekvienas turime tam tikrų prigimtinių ypatumų. Kad mūsų ankstyvosios vaikystės patirtys suformavo tam tikrus įsitikinimus apie save ir aplinkinį pasaulį, kurie reiškiasi įvairių minčių ir vaizdinių pavidalu, ir mes, deja, negalime tų, kurie mums nepatinka, kaip nors ištrinti. Tačiau galime susikurti alternatyvą jiems.
Mūsų senos patirtys, seni įsitikinimai - taip kaip senas, kadaise nutiestas kelias. Pavyzdžiui, kai prieš keletą dešimtmečių buvo tiesiamas naujasis, magistralinis kelias iš Kauno į Klaipėdą, šalia liko ir senasis - siauras ir vingiuotas. Nebuvo būtina jo sunaikinti tiesiant naująjį. Ir tai, kad senasis kelias egzistuoja, netrukdo vairuotojams rinktis patogesnę automagistralę.
Taip ir senieji mūsų mąstymo įpročiai - tikėtina, kad tam tikri jų pėdsakai išliks dar ilgokai po to, kai imsimės su jais dirbti, bet mes galime tiesti naujus kelius šalia. Tiek trumpais, tiek ilgais atstumais. Jeigu senasis mūsų įsitikinimas - "Negaliu pakęsti, kai jaučiu nerimą/pyktį/baimę", galime "tiesti" alternatyvą jam. Pavyzdžiui -"Baimė/pyktis/nerimas nėra malonus, bet galiu jį jausti ir kartu išlikti stabilus". Ir kai tam tikroje situacijoje pajusime kylant savo įprastinę reakciją, viena vertus, galėsime pasakyti sau, kad žinome, iš kur ji ateina. O kartu galėsime pasinaudoti proga pasitreniruoti ir stengtis pasielgti taip, kad šį konkretų atvejį galėtume panaudoti naujajam įsitikinimui sustiprinti.
Paradoksalu, tačiau kuo daugiau įgundame priimti įvairius neigiamus išgyvenimus kaip dalį savo gyvenimo ir su jais tvarkytis, tuo daugiau įgauname laisvės išnaudoti savo galimybes gerai jaustis, sėkmingai dirbti ir bendrauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą