2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

8 dažniausi mitai apie panikos sutrikimą ir jo gydymą

Panikos sutrikimui būdingi staigūs ir stiprūs nerimo priepuoliai, lydimi intensyvių ir gąsdinančių kūno pojūčių (greito širdies plakimo, oro trūkumo jausmo, spaudimo krūtinėje, karščio bangų, galvos svaigimo ir kt.) bei minčių apie tai, kad netrukus įvyks katastrofa, pvz. „mirsiu“, „išprotėsiu“, „nesusivaldysiu ir pridarysiu nesąmonių“, „nualpsiu“. Pirmą kartą patirdami tokį priepuolį žmonės dažnai galvoja, kad rimtai sutriko jų fizinė sveikata ir kviečiasi greitąją pagalbą arba vyksta į ligoninę. Kai stipraus nerimo priepuoliai pasikartoja keletą kartų, daliai žmonių ima vystytis baimė, kad priepuolis gali ir vėl ištikti, t.y. žmogus ima jausti nuolatinį nerimą dėl to, kad gali vėl kilti intensyvūs, gąsdinantys kūno pojūčiai ir pradeda nuolat stebėti savo kūną bei keisti savo elgesį, kad taip neatsitiktų – neiti į tam tikras vietas, atsisakyti tam tikrų užsiėmimų ir t.t. Abu šie komponentai – pasikartojantys priepuoliai ir nerimas, kad jie nekiltų – ir sudaro panikos sutrikimą. Plačiau apie tai, kaip šis sutrikimas vystosi, kokia jo esmė ir kaip jį galima gydyti psichologiniais metodais galima paskaityti čia.

Šįkart noriu įvardinti ir kiek galima išsklaidyti keletą mitų, kurie sklando apie panikos sutrikimą.
  1. Panikos sutrikimas sunkiai gydomas, nes internete yra daug informacijos apie tai, kad žmonės nuo jo kenčia dešimtmečiais ir jų būklė negerėja. Tai – tikras mitas, nes panikos sutrikimas tikrai sėkmingai gydomas tiek psichoterapija, tiek medikamentais. Problema daugiau ta, kad vis dar trūksta informacijos apie efektyvias pagalbos priemones, ir daug žmonių kenčia todėl, kad negauna efektyvios pagalbos, t.y. tinkamos psichoterapijos arba veiksmingo medikamentinio gydymo. Norint šią problemą spręsti psichologinėmis priemonėmis, tikrai verta ieškoti kognityvinės ir elgesio terapijos specialisto. Dalį jų rasite čia.
  2. Jeigu panikos priepuoliai žmogų ištinka tik tam tikroje aplinkoje – pvz. darbe, verta keisti gyvenimą taip, kad šioje aplinkoje nereikėtų būti, ir priepuoliai praeis. Dauguma atvejų tai nėra tiesa. Pirmasis panikos priepuolis gali įvykti įvairiose vietose – parduotuvėje, viešajame transporte, automobilyje, darbe – ir nemažai daliai žmonių po to atsiranda noras tos vietos vengti. Deja, vengimas tik gilina problemą, nes iš tiesų mes bijome ne tos vietos, o savo kūno pojūčių, todėl pradėjus vengti vienos vietos, gąsdinantys pojūčiai greitai gali kilti kitoje, ir tuomet kils noras vengti jos. Žinoma, atskirais atvejais, jeigu, tarkime,  darbe žmogus patiria ypač daug neigiamų emocijų dėl objektyvių sąlygų – didžiulio darbo krūvio, nekompetentingo vadovimo ir t.t. – verta svarstyti darbo keitimą, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklė.
  3. Geriau apie panikos priepuolius su niekuo nekalbėti, nes vien kalbant apie nemalonius kūno pojūčius jie gali vėl kilti; geriausia – stengtis kiek galima nukreipti dėmesį nuo savo kūno ir vengti žmonių, kurie turi kokių nors nerimo problemų. Tai – dar viena vengimo atmaina, kai vengiama ne tam tikrų vietų, o savo paties minčių (vadinamasis kognityvinis vengimas). Pati svarbiausia pamoka, kurią reikia išmokti žmogui, kad jo panikos priepuoliai liautųsi – tai žinutė, kad jie VISIŠKAI NEPAVOJINGI. Jeigu sakome sau, kad negalime apie tai kalbėti, skaityti, galvoti ir t.t., siunčiame sau priešingą žinutę ir stipriname problemą. Tad GALIMA daryti viską – ir kalbėti, ir skaityti apie tai, ir jausti nerimą, su juo susijusius kūno pojūčius, ir įsitikinti, kad jie nieko mums padaryti negali. J
  4. Kadangi panikos priepuoliai kyla dėl paties žmogaus reakcijos į savo kūno pojūčius, tai rodo, kad kvaila su tuo nesusitvarkyti; su jais nesusitvarkantis žmogus yra silpnas. Gana dažnai žmonės, kurie patiria panikos priepuolius, ypač kai įsisąmonina, kad tai – psichologinė problema, juos vadina „nesąmone“ ar panašiai, ir pyksta ant savęs, kad nesugeba šitos „nesąmonės“ atsikratyti. Iš tikro tai nėra nesąmonė, atvirkščiai, panikos sutrikimas turi aiškią vidinę logiką, ir tam tikrus palaikomuosius mechanizmus (jie detaliau aprašyti aukščiau minėtame straipsnyje), bei reikalauja nuoseklaus tęstinio darbo, dažnai su kompetentingo specialisto pagalba. Tik vienam iš 10 žmonių pakanka perskaityti apie tai gerą straipsnį ar knygą, kad taptų aišku, kas vyksta, ir panikos priepuoliai liaujasi. Tad likę 90 proc. žmonių tikrai nėra kvaili, tiesiog jiems reikia kiek daugiau padirbėti. Taikant kognityvinę ir elgesio terapiją, kurios efektyvumas panikos sutrikimui įrodytas daugybe tyrimų, parastai prireikia 8-12 terapinių sesijų.
  5. Panikos sutrikimas dažnai prasideda tarsi „iš nieko“, be jokios priežasties. Dažniausiai tai nėra tiesa – įsigilinus į žmogaus situaciją paaiškėja, kad panikos priepuoliai prasidėjo arba įtempto streso laikotarpiu, arba gyvenant audringą gyvenimą, vartojant daug svaigalų, mažai ilsintis. Abiem atvejais išbalansuojama vegetacinė nervų sistema, atsakinga už vidaus organų nervinę reguliaciją. Jos nestabilumas ir sukelia keistus, neįprastus ir todėl gąsdinančius kūno pojūčius, tačiau JOKIO FIZINIO PAVOJAUS TAI NEKELIA.
  6. Panikos sutrikimas praeis tiesiog pasikalbėjus su psichologu apie savo sunkumus. Nors svarbu atvirai kalbėtis apie patiriamus panikos priepuolius, dažniausiai vien pasikalbėjimo neužteks. Veiksmingoje psichoterapijoje panikos sutrikimo atveju turi vykti vadinamosios ekspozicijos, t.y. pratimai, kurių metu klientas saugiai ir laipsniškai susidurtų su gąsdinančiais pojūčiais bei išmoktų su jais išbūti. Taip vis mažėja jautrumas kūno pojūčiams, vengimas,  ir auga kompetencijos jausmas, kad galime su kilusiais pojūčiais išbūti ir susitvarkyti. Tik tokiu būdu įveiksime panikos sutrikimą.  
  7. Geras psichoterapeutas greitai „sutvarkys“ mano būseną ir aš daugiau niekada nejausiu nerimo. Tai – taip pat mitas. Net ir pats geriausias psichoterapeutas yra ne kepėjas, kuris pagal jūsų pageidavimą iškeps tortą, o daugiau mokytojas, kuris padės pasirinkti receptą ir rems gamybos procese, tačiau tortą kepti teks patiems. J Gera naujiena yra ta, kad galiausiai būtent toks procesas gali suteikti daug daugiau pasitenkinimo ir naudos, nes atsiranda ne tik tortas, bet ir įgūdžiai, kaip jį kepti, kurie lieka visam gyvenimui. Mes visi iki gyvenimo pabaigos kartais jausime nerimą, tačiau tai ne problema, jeigu turime įgūdžių, leidžiančių jį valdyti.
  8. Gyvenimo būdas turi mažai įtakos panikos sutrikimui, jį sukelia genai ir patiriamas stresas. Gyvenimo būdas labai veikia mūsų bendrą nerimo lygį, o kartu ir panikos priepuolių intensyvumą ir dažnumą. Nerimą didina miego, poilsio ir fizinio aktyvumo trūkumas, cukraus ir kitų greitai pasisavinamų angliavandenių bei kavos gausus vartojimas, o mažina priešingi dalykai: kokybiškas reguliarus miegas ir poilsis, reguliarus fizinis aktyvumas (optimaliausia  - 3 k. per savaitę po 40-60 min. aerobinio fizinio krūvio, kuomet pagreitėja kvėpavimas ir širdies ritmas, pvz. greito ėjimo, bėgimo, plaukimo, elipsinio treniruoklio). Nerimą ir stresą taip pat veiksmingai mažina mindfulness meditacija, joga. Gyvenimo būdo pokyčiai paprastai būna labai svarbi veiksmingos psichoterapijos dalis.

      
      Nuo rugsėjo 20 d. Vilniuje, „Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre“ (Lvovo g. 7/Slucko g. 6) pradėsime 8 grupinių užsiėmimų ciklą panikos sutrikimui gydyti. Užsiėmimus ves psichologė-psichoterapeutė Giedrė Žalytė, turinti 10 metų patirtį taikant kognityvinę ir elgesio terapiją (KET) panikos sutrikimui. Šiuo metu renkama antroji, papildoma grupė, kurioje užsiėmimai vyks rugsėjo 20 - lapkričio 15 d. 19.30 – 21.10 val. Taip pat netrukus bus renkama analogiška grupė Kaune, kurią ves med. dr. Julius Neverauskas. Daugiau informacijos apie užsiėmimus rasite čia.            

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Mažiau dažnai iš tikro yra daugiau, arba kodėl vandeniu alkio nenumalšinsi

Prieš maždaug savaitę klausiausi Dr. Rachel Remen paskaitos apie tai, kaip gyventi kiekvieną savo gyvenimo minutę. Jos kalboje netrūko gražių ir tikrų, "pabudinančių" istorijų, padedančių kasdienybės šurmulyje staiga prisiminti, kas svarbiausia. Praėjo kelios dienos, ir daug kas iš šios kalbos po truputį ima pasimiršti, bet viena istorija nuolat sugrįžta. Štai ji:

Rachel pažinojo mažą berniuką, kuris labai mėgo tam tikros rūšies mašinytes. Turėjo jas dvi, ir nuolat su jomis žaidė. Kai Rachel pamatė, kaip jos berniukui patinka, nutarė padaryti jam staigmeną. Mašinyčių buvo galima įsigyti perkant degalus tam tikrame degalinių tinkle, tad ji įkalbėjo visus savo kolegas iš Stenfordo universiteto pirkti degalus tik tame tinkle ir per mėnesį surinko visus egzistuojančius šių mašinyčių modelius. Sudėjo juos į didelę dėžę ir padovanojo mažajam berniukui. Šis apdėliojo mašinytėmis visas svetainės palanges, tačiau žaisti su jomis nustojo... Kai moteris paklausė, kodėl, berniukas atsakė: "Aš nežinau, kaip džiaugtis mašinytėmis, kai jų tiek daug...".

Nors tai tokia paprasta tiesa, kad net nuovokus vaikas gali ją suprasti, mūsų "autopilotas" dažnai sufleruoja priešingai - kad tam, kad džiaugtumėmės, reikia daugiau! Dar daugiau maisto, daugiau drabužių, daugiau batų, daugiau kelionių, daugiau pramogų, daugiau... Net ir jausdami, kad kažkas jau nebedžiugina, dažnai kurį laiką stengiamės save (arba kitus) pradžiuginti dar didesniu to paties dalyko kiekiu arba naujesne, įspūdingesne versija...

Kodėl tai neveikia? Ko gero, dėl kelių priežasčių. Viena vertus, mes viskuo galime mėgautis tik tol, kol pasisotiname. Sotumo jausmas, kaip žinia, yra individualus dalykas, vieni turime didesnį apetitą (plačiaja prasme), negu kiti, tačiau visi kažkada pasijuntame sotūs. Ir tuomet laikas sustoti, nes nėra kito būdo vėl patirti malonumą, kaip tik duoti sau laiko išalkti. Bet ko: maisto, pramogų, daiktų, bendravimo... Dėl to, kad per jėgą kažką į save krausime, malonumo nepatirsime. Kita vertus, ar esat girdėję, kaip žmonės, savaitę pakeliavę kalnuose, sako, kad grįžus į civilizaciją visi pojūčiai būna paaštrėję, ir net paprasčiausi patogumai teikia didelį pasitenkinimą? Tad malonumui patirti svarbu ne tik turėti kažko, kas jį gali suteikti, bet ir būti išalkusiam.

Kita vertus, malonumas yra tik vienas iš dalykų, ko mums reikia, kad gerai jaustumėmės. Ne mažiau svarbus ir meistriškumo jausmas (t.y. pojūtis, kad gebame atlikti kažką vertinga, būti naudingi kitiems, kad savo veiksmais kažkaip keičiame pasaulį) bei artumo, ryšio su kitais žmonėmis jausmas. Ir šių dalykų negalime pakeisti vieni kitais, mums jų reikia visų. Tad kai labai "įsijaučiame", pavyzdžiui, į malonumo siekimą (arba jo teikimą kitiems, pvz. savo vaikams), galima pagalvoti, ar nebandome tuo kompensuoti meistriškumo jausmo arba artumo trūkumo. Panašiai ir su kitais dalykais - jeigu visą save investuosime vien į meistriškumo siekimą, taip pat ilgainiui, ko gero, imsime jaustis prastai, net jeigu kurį laiką ir atrodys, kad viskas gerai (panašiai kaip alkį trumpam galime numalšinti išgėrę vandens, bet netrukus suprasime, kad tikrasis poreikis yra kitas ir jis vėl greitai grįžta). Tad jeigu suvokiame, kad "nuslydome" į kažkurią vieną pusę, geriausia, ką galime sau (ar pvz. savo vaikui) padaryti, tai įsisąmoninti, kad šis "sukčiavimas" neišdegs - nes mums iš tiesų reikia visų šių trijų dalykų derinio, ir dabar (kai tai pastebėjome) yra pats geriausias laikas ieškoti, kaip atkurti pusiausvyrą. :)