2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis

5 patarimai, kaip sąmoningai keliauti į ramesnes ir prasmingesnes šv. Kalėdas

Gruodžiui įsibėgėjant, kasmet įsisuka prieššventinių darbų ir renginių karuselė. Pasirodymai vaikų darželiuose ir mokyklose, šventiniai pobūviai darbovietėse, o kur dar kasmet iškylantys klausimai apie tai, kokiomis dovanomis nustebinti artimuosius, bei vaikščiojimas po sausakimšas parduotuves. Ir visa tai tenka „sutalpinti“ į dvi - tris savaites. Nieko keista, kad daug kam šis laikotartis asocijuojasi su įtampa ir stresu, o pagaliau pasiekus finišo tiesiąją, t.y. sulaukus šv. Kalėdų, būna sunku nepersivalgyti, trūksta jėgų prasmingiems užsiėmimams  ir tampa sunku geranoriškai bendrauti su artimaisiais. Jeigu pasiduodame „autopilotui“ ir lekiame kartu su minia, labai tikėtina, kad švenčių sulauksime labiau pavargę, išsekę ir irzlesni, negu norėtųsi. Tai ką gi daryti, kad būtų kitaip? Galime šv. Kalėdų laukti šiek tiek kitaip, pasitelkdami dėmesingo įsisąminimo (mindfulness) principus:  
  1. Gyvenkime vieną dieną vienu metu. Kuo daugiau užplūsta darbų ir rūpesčių, tuo daugiau tikėtina, kad pradėsime vienu metu mėginti daryti kelis darbus, arba, darydami vieną, jau nerimauti dėl kito. Nors tai gali sudaryti efektyvumo įspūdį, iš tiktųjų yra priešingai: dėl to mes problemas sprendžiame mažiau efektyviai, be to, labiau save sekiname. Tad kiek galima, šiandien rūpinkimės šios dienos reikalais, o rytoj atliksime tai, kas suplanuota rytdienai. Dažnai krūvis mums atrodo labai didelis dėl to, kad gyvename į priekį ir tarsi jaučiame iškart kelių būsimų dienų ar net savaičių įtampą. Tačiau juk realiai gyvename po vieną dieną vienu metu. Juk negali tą pačią dieną būti ir trečiadienis, ir ketvirtadienis ir penktadienis, nors kartais mūsų streso apimtas protas elgiasi taip, lyg būtų būtent šitaip.
  2. Atskirkime, kurie dalykai yra esminiai. Planuodami artimiausias dienas ar savaites, atskirkime, kurie dalykai yra esminiai ir susiję su mūsų vertybėmis, o kuriuos pamiršime jau po valandos ar dienos kitos. Intensyviu laikotarpiu ( ir ne tik) labai verta savęs kas rytą paklausti: „Kas man šiandien svarbiausia? Kur noriu nukreipti savo energiją, kad bučiau patenkinta(s) šia diena?“ Tai padės būti proaktyviems, pasitraukti iš neprasmingų pokalbių bei užsiėmimų ir nukreipti savo energiją ten, kur ji bus prasmingiausiai panaudota, bei geriau valdyti stresą. Juk ne veltui sakoma, kad jeigu žmogus žino, kodėl kažką daro, jis gali toleruoti gana daug diskomforto ir nesijausti jo žlugdomas.
  3. Atsakykime sau, ko labiausiai norime. Paklauskime savęs, ką mums reiškia gražios, prasmingos šventės. Kokias praėjusių švenčių akimirkas prisimename su malonumu? Jeigu nelabai prisimename, ką tiksliai valgėme arba kuo buvome apsirengę, gal tai nėra svarbiausi dalykai, dėl kurių reikėtų jaudintis? Jeigu geriausiai atsimename maloniai su šeima ar draugais praleistą laiką, galbūt neverta jo iš savęs atimti pernelyg daug dėmesio skiriant nereikšmingoms detalėms?
  4. Priimkime savo netobulą, bet autentišką patirtį. Dažnas iš mūsų galvoje turime tam tikrų „schemų“, įsivaizdavimų, kokios „turėtų būti“ šventės: kaip turėtume jaustis, elgtis, kaip turėtų su mumis elgtis kiti žmonės ir t.t. Visi šie „turėjimai“ paprastai būna kažkieno sugalvoti ir mums sudėti į galvą – gal mūsų tėvų ar senelių, gal filmų ar knygų. O realybėje visos šventės, taip pat ir šv. Kalėdos, būna visokios: vieni žmonės jas praleidžia tiesiog siekdami nesusipykti su artimaisiais, su kuriais sunku bendrauti, kiti artimųjų neturi, dar kiti išgyvena pirmąsias šv. Kalėdas po artimo žmogaus netekties, arba atvirkščiai, po naujo šeimos nario gimimo. Kažkam tai yra pirmosios Kalėdos su nauju gyvenimo partneriu, naujoje šalyje ar pan., o kažkam – įprastinės Kalėdos, į kurias galbūt kaip tik norisi įnešti naujumo. Visi turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės, ir patirti būtent savo šv. Kalėdų versiją, bei praleisti jas kaip galima geriau. Ir kuo daugiau pasidėsime į šalį visus „turėjimus“ ir „privalėjimus“, tuo daugiau malonių emocijų galėsime patirti. Mat visi „privalėjimai“ kelia įtampą, kuri sunkiai dera su atsipalaidavimu, džiaugsmu, žaismingumu ir viskuo, kas gali suteikti malonių išgyvenimų.
  5. Prisiminkime, kad mes taip pat veikiame aplinkinius. Dažnai pastebime, kaip aplinkiniai veikia mus: kaip užsikrečiame jų skubėjimu, jauduliu, „paskendimu“ detalėse ir t.t. Bet ir mes patys veikiame šalia esančius žmones, todėl kaskart, kai apsisprendžiama stabtelėti, susimąstyti, pasiklausti savęs, kas svarbiausia, dovanojame galimybę apie tai prisiminti ir šalia esantiems. Gal tai ir gali būti viena iš geriausių mūsų dovanų?         

2017 m. gruodžio 8 d., penktadienis

VAIKŲ EMOCINIS SĄMONINGUMAS IR EMOCIJŲ VALDYMAS




Emocinis sąmoningumas – tai žinojimas, kas vyksta aplink tave ir ką tu patiri. Tai gebėjimas žinoti, ką tu darai, kaip darai ir supratimas, kodėl tai darai.
Tyrimai rodo, kad emocinis sąmoningumas ir gebėjimas tvarkytis su savo jausmais lemia žmogaus sėkmę ir laimę. Vaikai, kurie geba reguliuoti savo emocijas geriau sukaupia dėmesį, deda daugiau pastangų ir pasiekia daugiau akademinėje srityje. Taip  pat jie geriau sprendžia konfliktus su bendraamžiais, patiria mažesnį psichologinį stresą ir yra linkę labiau rūpintis kitais.
Emocinio sąmoningumo ir emocijų valdymo vaiką geriausia pradėti mokinti nuo pat mažens, tačiau, kaip sakoma: „geriau vėliau nei niekada“. Vaiko mokymas suprasti save ir mokymasis nurimti stiprias emocijas keliančioje situacijoje yra svarbūs vaiko emocinei sveikatai.

Emocinio sąmoningumo ir emocijų valdymo ugdymas per dėmesingą įsisąmoninimą (Mindfulness)

Prieš pradedant vaikus mokyti dėmesingumo, labai svarbu juos supažindinti, kas tai yra. Ir žinoma, tokie pasakymai, kad „mes dabar kiekvieną dieną medituosim“ arba „mes mokysimės sėdėti ramiai ir kvėpuoti“ kažin ar sukels vaikui didelį susižavėjimą ir norą tai daryti. Taigi, norint, kad vaikas sutiktų daryti praktikas, paaiškinimas turėtų kelti smalsumą, o praktikos turėtų būti žaismingos ir malonios. Pavyzdžiui, galima vaiką kviesti pažaisti detektyvus arba mokslininkus, kurie ieškos ar tirs kylančius pojūčius ir mintis.
Dar vienas faktorius į ką reikėtų atsižvelgti – tai vaiko amžius. Vyresnį ir mažesnį vaiką skirtingai supažindinsime su dėmesingumo praktikom ir pačios praktikos skirsis. Kuo mažesnis vaikas, tuo dėmesingo įsisąmoninimo apibūdinimas ir praktikos bus žaismingesni.
Tėvams, kurie nori mokyti savo vaikus dėmesingo įsisąmoninimo praktikų, rekomenduojama patiems šias praktikas daryti. Vaikai gali gauti labai didelę naudą, jei jų tėvai reguliariai atlieka šias praktikas. Praktikuojantieji patiria mažiau streso, nerimo ar kitų neigiamų jausmų.

Keletas dėmesingo įsisąmoninimo pratimų:

Pažintis su kvėpavimu.
Pakvieskite vaiką trumpam atsipūsti ir patyrinėti savo kvėpavimą trimis būdais. 1. Pasiūlykite vaikui uždėti ranką ant savo pilvo ir 1-2 minutes susikaupti į kvėpavimą ir pamėginti pastebėti, kas vyksta su pilvuku, kai kvėpuojame. Po minutės ar dviejų paklauskite, ką vaikas pastebėjo ir pagirkite jį už pastebėjimus ir pastangas. 2. Pasiūlykite vaikui uždėti savo ranką ant krūtinės ir stebėti kvėpavimą šioje vietoje. Po stebėjimo vėl aptarkite rezultatus. Pagirkite. 2. Pasiūlykite vaikui pridėti savo ranką prie nosies taip, kad jaustųsi įeinantis ir išeinantis oras iš nosytės. Vėl kurį laiką pastebėję kvėpavimą, aptarkite ir pasidžiaukite atradimais.

Kvėpavimo pauzė.
Užduotis paprasta – pakviesti vaiką pabūti su savo kvėpavimu jį stebint. Mažesniems vaikams galima pasiūlyti uždėti ranką ant pilvo arba atsigulus užsidėti ant pilvo ar krūtinės mėgstamą žaisliuką ir stebėti, kas vyksta, kai kvėpuojame.

Šilti linkėjimai.
Pakvieskite vaiką atrasti, kaip paveikia jį linkėjimų galia. Suraskite ramią vietą, kurioje galėsite atlikti šį pratimą ir pasiūlykite vaikui užsimerkti (jei jam taip patogu) ir (1) pagalvoti apie kokį nors jam mielą žmogų ar gyvūną. Kai abu išsirinkote, nusiųskite mintyse arba garsiai šiltus linkėjimus jam. Galite mintyse ar garsiai pasakyti: „Būk linksmas. Būk geras. Būk sveikas. Būk laimingas.“ (2) Tuomet vaikui pasiūlykite nusiųsti panašius arba tuos pačius linkėjimus išsirinktam šeimos nariui ar giminaičiui. Galite vėl mintyse ar garsiai pasakyti: „Būk linksmas. Būk geras. Būk sveikas. Būk laimingas.“ (3) Tuomet pasiūlykite vaikui įsivaizduoti, kad siunčiate šiltus jausmus ir linkėjimus visiems pasaulio vaikams: „Būkit linksmi. Būkit geri. Būkit sveiki. Būkit laimingi.“ (4) Ir galiausiai, pasiūlykite vaikui nusiųsti linkėjimus sau.  Pasakykit sau tris kartus:  „Būk linksmas. Būk geras. Būk sveikas. Būk laimingas.“


Būkit linksmi! Būkit geri! Būkit sveiki! Būkit laimingi!
Psichologė-psichoterapeutė Indrė Vaidelienė

Nuotrauka iš pixabay.com


2017 m. gruodžio 1 d., penktadienis

PILNAPROTAVIMO (MINDFULNESS) ĮTAKA VAIKAMS



                      Dėmesingo įsisąmoninimo arba pilnaprotavimo (Mindfulness) terminas Lietuvoje vis labiau populiarėja ir yra labai populiarus kitose pasaulio valstybėse, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Didžoji Britanija. Pilnaprotavimo praktikos ir įvairios programos ten taikomos labai plačiai – versle, mokyklose, ligoninėse, tėvystėje, psichoterapijoje ir pan.
                      Pilnaprotavimas – tai proto treniravimas sutelkti dėmesį į dabartinį momentą atsisakant jį vertinti. Tai galingas įrankis gerinantis žmogaus gerovę, didinantis ramybę, pasitikėjimą ir gyvenimo džiaugsmą.
                      Pilnaprotavimo mokymas labai naudingas vaikams. Tyrimai rodo, kad vaikams, kurie praktikuoja pilnaprotavimą:
• gerėja dėmesys, atmintis ir tai atsispindi akademiniuose pasiekimuose;
• gerėja sprendimų priėmimo įgūdžiai bei didėja savęs supratimas ir pasitikėjimas savimi;
• vystosi geresni emocijų reguliavimo įgūdžiai, ypač sunkių emocijų (baimės, nerimo, pykčio ir pan.);
• gerėja psichinė sveikata;
• didėja empatija ir gebėjimas suprasti kitus, o tai padeda kurti teigiamus santykius su kitais.
                      Pasaulyje vis plačiau kuriamos programos vaikams ir dėmesingumo mokymas integruojamas mokyklose. Net ikimokyklinio amžiaus vaikus jau galima pradėti mokyti pilnaprotavimo praktikų. Praktikų metu mokoma pastebėti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, garsus ir kas vyksta aplinkoje esamu momentu. Pavyzdžiui, valgymo praktikos metu vaikai kviečiami savo mintis, jausmus bei fizinius pojūčius tyrinėti pasitelkiant penkis pagrindinius pojūčius – regą, lytėjimą, uoslę, klausą ir skonį. Vaikai kviečiami atrasti maisto spalvas, formą, patyrinėti, ar maistas leidžia garsus, kokius kelia pojūčius liečiant, kokius kvapus skleidžia, kokius skonius suteikia įsidėjus į burną, kramtant ar ryjant. Ši praktika vaikams labai patinka. Šios praktikos metu galima valgyti įvairų maistą – uogas, vaisius, šokoladą ar pan.
                      Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos vaikus brandina, moko suprasti save, pastebėti daugiau gražių dalykų gyvenime ir daugiau būti “čia ir dabar”. Buvimas esamame momente pasitarnauja ne tik pastebėti daugiau dalykų apie jį, jis taip pat padeda nukreipti dėmesį nuo neigiamų jausmų susijusių su praeitimi ar ateitimi.
                      Dėmesingo įsisąmoninimo programos gali būti taikomos įvairiai:
• sveikiems vaikams,
• vaikų depresijos, nerimo, streso simptomams mažinti,
• vaikams su autizmo sutrikimu,
• vaikams su dėmesio sutrikimu ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimu,
• vaikams sergantiems vėžiu ar kitomis sunkiomis ligomis,
• tėvams.
                      Kartais su neigiamais jausmais, mintimis ar reakcijomis tvarkytis gali būti labai sunku. Tai daryti gali būti sunku ir suaugusiems, ir vaikams. Tikėtis, kad sunkių akimirkų vaikai nepatirs – naivu, tačiau mokant juos pilnaprotavimo išmokysime juos gyventi lengviau ir sėkmingiau.


Psichologė-psichoterapeutė Indrė Vaidelienė

Nuotrauka iš pixabay.com

2017 m. lapkričio 7 d., antradienis

Renkama NAUJA GRUPĖ, norinčiųjų STUDIJUOTI PSICHOTERAPIJĄ, paremtą KOGNITYVINE IR ELGESIO TERAPIJA

Universitetinių specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursas  ĮVADINIS PSICHOTERAPIJOS KURSAS (kognityvinė elgesio terapija)  - tai jau penktus metus vykdomas mokymas, kuris dėl savo praktiškumo, įvairiapusiškumo bei dėstytojų profesionalumo puikiai vertinamas jau baigiančiųjų mokymus ir esamų kursantų.

Mokymai skirti visų specialybių gydytojams ir psichologams.
Baigusiems mokymus gydytojams bus išduodamas LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, leidžiantis užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.
Programa patvirtinta LSMU Medicinos fakulteto taryboje (2014 06 26) ir įregistruota podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 668, žr. Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)).
Mokymai vykdomi kartu su VŠĮ Neuromedicinos institutas (remiantis sutartimi Nr. PR 13/05/29/01, 2013 05 29, Nr. PR14-7-14/07/23/01, 2014 07 23), kuri atlieka mokymų organizacinius-techninius darbus.

Mokslų pradžia – 2018 m. vasario mėn.

Dėstymo trukmė ir forma
Kurso trukmė – 3 metai, 180 ECTS kreditų - viso 4800 val.
Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) 1 arba 1-2 kartus per mėn. Apie 50 proc. auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš užsienio. Yra vertimas į lietuvių kalbą. Kita dalis užsiėmimų vykdoma nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Mokymai vyks Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal miestus). Mažos grupelės gali vykti ir kitose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, jeigu tai būtų patogu kursų dalyviams.

Kurso vadovas ir lektoriai
Kurso vadovas – doc.dr. Julius Neverauskas, LSMU Elgesio medicinos klinika.
Mokymų metu kursantai mokomi ne tik klasikinių kognityvinės ir elgesio terapijos technikų siaurąja prasme bei šiuolaikinės bei įrodymais grįstos psichoterapijos metodų plačiausia prasme, tarp jų ir darbo su asmenybės sutrikimais ir ypatumais, naujųjų psichoterapijos metodologijų (pavyzdžiui, įsisąmoninimu grįstos psichologijos) ir kt. Kursantai teoriškai ir praktiškai supažindinami su įvairiomis naujausiomis šiuolaikinės, įrodymais grįstos psichoterapijos metodologijomis, kurios leidžia dirbti su emocijomis ir elgesiu, įvairiais asmenybės ypatumais, taikyti vaizduotės ir kt.technikas, ir todėl efektyviai padėti žmonėms, ir palyginti sveikiems, ir turintiems itin rimtų psichikos sutrikimų.
Kurse dėsto, seminarus, praktikos darbus bei supervizijas veda ir žymūs suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių psichoterapijos specialistai iš Europos ir JAV. Mokymus vedantys užsienio lektoriai yra savo srities ekspertai, didelė dalis jų - klasika tapusių KET vadovėlių autoriai, turintys didelę mokymų patirtį, dirbantys tiek praktinį darbą, tiek skaitantys paskaitas pripažintuose universitetuose visame pasaulyje.
Žemiau pateiktas užsienio lektorių, kurie skaitė paskaitas, vedė seminarus ir praktinius darbus bei supervizijas šiame kurse sąrašas (abėcėlės tvarka).

Kirsti Akkerman, daktarė, Tartu universiteto vyresnioji klinikinės psichologijos dėstytoja ir supervizorė, Estija.Vaikų ir paauglių psichoterapijos supervizorė. Daugelio mokslinių darbų autorė.
Prof. Sarah Corrie, daktarė, Middlesex universiteto profesorė, Londonas, Didžioji Britanija Kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorė. Daugelio knygų profesionalams, tokių kaip „The Modern Scientist-Practitioner: A Guide to Practice in Psychology“ (David A. Lane and Sarah Corrie), „The Art of Inspired Living“ (Sarah Corrie), „Constructing Stories, Telling Tales: A Guide to Formulation in Applied Psychology“ (Sarah Corrie and David A. Lane) and „Making Successful Decisions in Counselling and Psychotherapy“ (David A. Lane and Sarah Corrie).
Prof. Wieslaw J. Cubala, daktaras, Gdansko Medicinos universiteto profesorius, supervizorius, Lenkija. Žymus psichoterapijos ir kognityvinės elgesio terapijos specialistas.
Prof. Melanie Fennell, daktarė, Oksfordo universiteto profesorė, Didžioji Britanija. Viena iš kognityvinės ir elgesio terapijos pionierių Didžiojoje Britanijoje ir Oksfordo Kognityvinės terapijos centro kūrėjų. Lietuvių kalba 2014 m. išleista (Melanie Fennell studija „Įveikite menką savigarbą“ – jau klasika tapusi psichologinės pagalbos sau knyga, sulaukusi pripažinimo ir pačių geriausių vertinimų. Yra šalių, kuriose šį leidinį rekomenduojama parduoti vaistinėse kaip „knygą pagal receptą“, turinčią terapinį poveikį.
Robert MacVikar,  daktaras, Kognityvinės ir elgesio terapijos kurso (aprobuoto NHS) vadovas, supervizorius, Dundee Universitetas, Škotija. Vienas iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.
Prof. Jurgen Hoyer, Dresdeno universiteto (Vokietija) profesorius, elgesio medicinos korifėjus, klinikos, intensyviai diebančios elgesio medicinos srityje vadovas.
Prof. Eduardo Keegan, daktaras, Buenos Airių profesorius ir kognityvinės-elgesio terapijos supervizorius, Argentina. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorius.
Marianne Liebing-Wilson, Kognityvinės ir elgesio terapijos kurso (aprobuoto NHS) vyresnioji lektorė, supervizorė, Dundee Universitetas, Škotija. Viena iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.
Prof. Jan Praško, daktaras, Olomouc universiteto profesorius,  Čekija. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Psichoterapijos ir kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorius.
Prof. Mark A Reinecke, daktaras, Northwestern universiteto profesorius, JAV. Žymus vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos bei psichoterapijos specialistas bei supervizorius. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Vienas iš garsiausių psichoterapijos knygų bei vadovėlių autorių.
Dr. Daniel Rijo, Coimbra universitetas, Portugalija. Klinikinės psichologijos, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas.
Prof. Maria do Céu Salvador, Coimbra universiteto profesorė, Portugalija. Žymi vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos bei psichoterapijos specialistė bei supervizorė. Trečios kartos kognityvinės ir elgesio terapijos bei schemų terapijos specialistė.
Jillian Schofield, daktarė, Derbio universiteto vyresnioji dėstytoja, Didžioji Britanija. Integruotos psichoterapijos ir kognityvinės-elgesio terapijos supervizorė.
Prof. Mehmet Sungur, daktaras, Marmario universiteto profesorius, Turkija. Žymus kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas ir supervizorius, taip pat porų ir šeimos terapijos specialistas. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius.
John Swan, daktaras, Kognityvinės ir elgesio terapijos kurso (aprobuoto NHS) vyresnysis lektorius, supervizorius, Dundee Universitetas, Škotija. Vienas iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.
Hannah Whitney, daktarė, Reading universiteto vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos ir psichoterapijos supervizorė, Didžioji Britanija. Įrodymais grįstos psichoterapijos Charlie Waller Instituto kurso vadovė.

Preliminari mokymų kaina vieneriems mokslo metams – 1419 Eur (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus. Išimties tvarka gali būti svarstomi ir kiti mokėjimų variantai.

PRIĖMIMO Į MOKYMUS TVARKA

Apsisprendusieji kandidatai iki š.m. gruodžio 31 d. pateikia:
1. Laisvos formos prašymą, nurodant savo kontaktinius duomenis, adresuotą LSMU Elgesio medicinos klinikos vadovui, dalyvauti mokymuose „Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)“, kursų kodas KMU 668.
2. Autobiografiją (CV), bakalauro ir magistro diplomų kopijas, kitų svarbių mokymų kopijas.

Skenuotus dokumentus siųsti: el.paštu info@psichoterapija.info arba registruotu paštu (VŠĮ Neuromedicinos institutas, Tvirtovės alėja 90A, Kaunas, LT-50185).
Gavęs patvirtinimą dėl studijų kursantas turės užsiregistruoti studijų programoje www.medas.lt ir iki 2017 m.   gruodžio 31  d. pervesti stojamąjį mokestį už studijas 84 Eur į sutartyje su kursantu nurodytą sąskaitą. Stojamasis mokestis bus išminusuotas iš pusmečio/metų mokymo kainos, kursantui nutraukus studijas – negrąžinamas. Likusią sumą (1335 Eur arba 625,5 Eur) reikia sumokėti iki 2018 m. vasario 1 d.

Priimti programos dalyviai pasirašys sutartis su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.

Planuojančiuosius studijuoti ir/arba gauti papildomą informaciją apie mokymus bei priėmimo tvarką prašome užpildyti nuorodoje pateiktą anketą https://goo.gl/forms/MiNaZDQIK3DtPlE32 , Informacija apie mokymus taip pat bus teikiama el.paštu info@psichoterapija.info,  tel. 8 616 53444, svetainėje www.psichoterapija.info, facebook‘e – Kognityvinė elgesio terapija, bloge – Mąstyk ir veik.

2017 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Kviečiame į seminarą!

KOGNITYVINĖ IR ELGESIO TERAPIJA VAIKAMS IR PAAUGLIAMS.
Pagrindai ir svarbiausių sutrikimų gydymo principai.
Prof. Maria do Ceu Salvador,
Š.m. lapkričio 24-26 d., Vilniuje

Garsi ir pripažinta lektorė, vaikų ir paauglių psichoterapijos specialistė prof. Maria do Ceu Salvador (Portugalija) š.m. lapkričio 24-26 d. ves 3 dienų praktinį seminarą, viešbutyje Grata Hotel, Vytenio g. 9., Vilnius. Per tris mokymų dienas bus išdėstyta įvairūs vaikų ir paauglių psichoterapinio gydymo aspektai, psichoterapinio gydymo fazės, besigydančiųjų psichoterapija vaikų teisės, psichoterapinio vaikų ir paauglių gydymo efektyvumas ir jo didinimas. Lektorė daug dėmesio skirs šiuolaikinei psichoterapijai, o ypač kognityvinei-elgesio terapijai. Bus pateiktas kognityvinis elgesio terapijos (KET) modelis dirbant su vaikais ir paaugliais, svarbiausios intervencijos ir technikos, naujausi KET pasiekimai gydant vaikus ir paauglius. Taip pat, lektorė išdėstys svarbiausių vaikų ir paauglių vaikų problemų (nerimo ir nuotaikos sutrikimų, dėmesio sutrikimų, elgesio sutrikimų) gydymo  principus ir galimybes.
Lektorė dėsto labai gyvai, praktiškai ir tikrai labai naudingai.
Seminaras skirtas: psichologams, psichoterapeutams, įvairių sričių gydytojams bei kitiems specialistams, susiduriantiems su vaikų ir paauglių psichologinėmis problemoms.
Dalyviams išduodamas ne universitetinis (Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos) sertifikatas.
Seminaro pradžia pirmąją dieną – 10 val., kitas – 9 val., pabaiga – 18.15 val.
Dalyvio mokestis:  3 dienų seminaro kaina 99 Eurai, dalyvaujant 2 dienas - 74 Eurai arba 39 Eurai dalyvaujant tik vieną dieną. Vietų skaičius ribotas, pirmenybė teikiama dalyvaujantiems 3 dienas ir pirmiausia užsiregistravusiems.
Būtina išankstinė registracija užpildant šią anketą https://goo.gl/forms/qAPYg2dJIXuj0HkM2 arba el.paštu info@psichoterapija.info iki š.m. lapkričio 17 d. Tel. pasiteiravimui +370 616 53444. Papildomą informaciją užsiregistravusiesiems atsiųsime el.paštu.


2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

Naujienos apie OKS gydymą ir ne tik: ispūdžiai iš Europos KET kongreso

Rugsėjo 13-16 dienomis su kolegomis med. dr. Juliumi Neverausku ir Dariumi Dicevičiumi dalyvavome kasmetiniame Europos kognityvinės ir elgesio terapijos kongrese, kuris šis metais vyko Slovėnijos sostinėje Liublijanoje.

Nors į šias konferencijas vykstu kasmet nuo 2008 m., šiaip metais pavyko pamatyti tikrai daug naujų, anksčiau nematytų veidų, ir išgirsti naujų, tikrai įdomių dalykų.

Nors temų, kaip ir visuomet, buvo labai įvairių, bene daugiausiai šiais metais stengiausi pasigilinti į obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) gydymo naujoves. Tam sąlygos buvo tikrai puikios: pavyko pasiklausyti ne tik jau keletą kartų matyto puikaus OKS eksperto iš Kanados Adam Radomsky, bet ir iki šiol man nematytų ir negirdėtų, tačiau taip  pat seniai aktyviai šioje srityje dirbančių ir didelę patirtį sukaupusių specialistų: kanadietės Christine Purdon ir Sidnio (Australija) universiteto profesoriaus Ross Menzies. Taip pat labai įdomus buvo dviejų jaunų Izraelio psichologų pusdienio seminaras apie santykių OKS.

Christine Purdon tyrinėja obsesijų ir kompulsijų ypatumus. Pasak mokslininkės, kol kas labai mažai žinoma apie tai, kas vyksta žmogaus sąmonėje obsesijų ir kompulsijų metu, kaip konkrečiai kiekvienas žmogus tai patiria. Įdomu buvo užgirsti tokį palyginimą: kartais žmogus, atlikęs kompulsinį ritualą, anot Ch. Purdon, pajunta tokią ramybę, kad tai gali prilygti kokaino sukeltoms būsenoms, todėl nenuostabu, kad paskui šiuos veiksmus ir norisi kartoti be galo, tikintis, kad palaiminga būsena aplankys ir vėl. Labai įdomu tai, kad Cristine Purdon tyrimai atskleidžia, jog OKS sergantys žmonės vis dėlto labiau jaudinasi ne dėl to, kad patys jausis atsakingi dėl nelaimių, kurioms "nesugebėjo" užkirsti kelio, o dėl to, kad tuo juos kaltins kiti žmonės. Taip pat nauja man buvo tai, kad dažniausias komorbidinis sutrikimas, pasireiškiantis su OKS, yra socialinis nerimas, kurio centrinė ašis taip pat yra neigiamo kitų žmonių įvertinimo baimė.

Tuo tarpu Ross Menzies, daug metų paskyręs darbui su OKS, kalbėjo apie tai, kad už įvairių, dažnai labai skirtingų OKS apraiškų slypi keletas bendrų ypatumų: maginis mąstymas, perfekcionimzas ir mirties baimė, ir jeigu nedirbama su šiais dalykais tiesiogiai, galbūt tai ir gali paaiškinti, kodėl net ir po sėkmingos ekspozicijų terapijos gali išlikti didelė atkryčio rizika. 

Ross Menzies taip pat papasakojo apie įdomų Sidnio universitete atliktą eksperimentą, kurio rezultatus jis dažnai naudoja OKS pacientų edukacijai. Eksperimentas vyko pačiame Sidnio universitete. Jo dalyviai švariai nusiplovė rankas (tokiu būdu, kaip chirurgas prieš operaciją), ir paskui dešine ranka lietė įvairius "nešvarius" dalykus, o kairę ranką "saugojo", t.y. niekur ja nesilietė. Tarp liestų daiktų buvo: studentų tualetų durų rankenos ir sienos, rankų paspaudimai su priešais Sidnio universitetą esančiame parke gyvenančiais benamiais ir kt. Kai, baigus eksperimentą, mokslininkai patikrino rezultatus, paaiškėjo, kad ant "švarios" rankos buvo visi tie patys patogenai (bakterijos), kaip ir ant viską lietusios rankos. Paaiškinimas toks, kad net kai labai gerai nusiplauname rankas, odos klostėse lieka šiek tiek bakterijų, kurios greitai dauginasi, ir net jeigu mes nieko "nešvaraus" neliečiame, mūsų rankų oda per kurį laiką vėl būna jomis pasidengusi. Taigi, bakterijų pašalinti tiesiog neįmanoma, bet to ir nereikia, nes mes kartu su jomis išsivystėme, ir visuomet gyvenome tokioje aplinkoje.

Labai įdomu buvo klausytis santykių OKS specialisto iš Izraelio prof. Guy Doron ir jo kolegos seminaro. Pasak šios srities ekspertų, santykių OKS itin dažnai neatpažįstamas, ir todėl jo varginami žmonės negauna reikiamos pagalbos. Anot Guy Doron, santykių OKS kamuojami asmenys blaškosi tarp dviejų baimių: būti "įkalinti" netinkamuose santykiuose arba per klaidą nutraukti tinkamus santykius. Kuomet kyla šios abejonės, žmogus paprastai griebiasi kompulsijų, kurios gali būti pvz. nuolatinis savo jausmų stebėjimas stengiantis suprasti, ar tikrai myli partnerį, nuolatinis galvojimas apie partnerio savybes, siekiant nuspręsti, ar jis "tinkamas", besaikis skaitymas internete apie meilę, nuolatinis nuraminimo prašymas iš artimųjų, draugų ar psichoterapeuto. Šis sutrikimas vienodai dažnai vargina ir vyrus, ir moteris, ir sukelia daug neigiamų emocijų ne tik nuo sutrikimo kenčiančiam žmogui, bet ir jo partneriui. Trigeriu gali tapti bet kokia smulkmena. Pavyzdžiui, žmogus, važiuodamas namo, gali pagalvoti: "O kodėl aš savo žmonai nenupirkau gėlių?" Šis trigeris gali sukelti visą laviną minčių apie tai, ar žmogus tikrai myli savo žmoną, ar ji tikrai ta partnerė, su kuria jis nori būti, galbūt jis jos nemyli ir su kita jaustųsi geriau ir t.t. Šis sutrikimas gali atimti labai daug resursų, kaip ir bet kurios kitos formos OKS. Be to, tai labai veikia ir pačius santykius. Žmogaus, kurį pradeda varginti santykių OKS, įsipareigojimas santykiams paprastai sumažėja, tačiau kartu, dėl anksčiau minėtų baimių, santykių nutraukti žmogus taip pat nesiryžta. Beje, prieš pradedant terapiją, siūloma sprendimą dėl santykių nutraukimo atidėti 6 mėn. Taip siūloma todėl, kad sutrikimo kamuojamas žmogus netgi nepatiria realaus santykio, nes būna pernelyg įsitraukęs į savo svarstymus ir abejones, t.y. obsesijas ir kompulsijas. Todėl terapijoje siekiama, kad žmogus išmoktų stabdyti kompulsijas, įsitraukti į santykį, iš tikrųjų pajusti jį, ir tuomet jau spręsti, ar tokiame santykyje jis nori likti. Pasak specialistų, santykių OKS dažniau būdingas žmonėms, kurie savo vertę sieja su partnerio verte arba santykių verte. Taip pat šie žmonės dažnai būna augę šeimose, kur tėvų santykiai buvo blogi, tačiau jie vis tiek gyveno kartu, nesiskyrė. Manoma, kad iš čia gali būti kilusi baimė "užstrigti" bloguose santykiuose. Ekspertų teigimu, daug informacijos apie santykių OKS galima rasti šioje svetainėje

Įdomių faktų kongrese išgirdau ir apie socialinį nerimą. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad nors žmonių, varginamų socialinio nerimo partneriai yra linkę labai prie jų prisitaikyti (pvz. likti namuose kartu, jeigu žmogus nenori eiti į pobūvį, susitikimą su draugais ir pan., atsisakyti aktyvių hobių ir t.t.), socialinės fobijos varginamas žmogus to nepriima kaip palaikymo ir paramos. Todėl, pasak specialistų, dirbant su socialiniu nerimu, dažnai būna svarbu į terapiją įtraukti ir klientų artimuosius, mat šiek gali būti linkę pernelyg prisitaikyti, ir taip ne tik stiprinti sutrikimą, bet kartu netgi nesuteikti savo artimam žmogui jausmo, kad šis yra palaikomas.

Profesorius iš Australijos Ross Menzies įdomiai kalbėjo apie darbą su pykčiu psichoterapijoje. Anot profesoriaus, įvairūs tyrimai patvirtina koreliaciją, kad kuo didesnis žmogaus narcizmas, tuo daugiau pykčio jis jaučia. Kita vertus, pyktis dažnai būna įvairių klientų emocinio žemėlapio dalis. Pavyzdžiui, žmonės, kuriuos vargina potrauminis streso sutrikimas, dažnai jaučia pyktį dėl sutrikimą sukėlusio įvykio. Beje, R. Menzies teigimu, psichoterapijoje negalima vengti kliento pykčio, nes tai taip pat nenaudinga klientui, kaip ir tie atvejai, kai vengiame jo nerimo (juk taikant KET atliekamos ekspozicijos net jeigu klientui jos kelia diskomfortą, ir taip daroma todėl, kad būtent ekspozicijos padeda labai veiksmingai mažinti nerimą). Norint parodyti, kad kliento įsitikinimai keičiasi, galima jam užduoti klausimą: "Ar yra dalykų, kurie anksčiau jus pykdė, o dabar jau ne?" Absoliuti dauguma žmonių į šį klausimą atsako teigiamai, ir tai padeda parodyti, kad žmogaus įsitikinimais gali keistis, vadinasi, mąstyme yra lankstumo. Apie pratimus, kurie padeda dirbti su pykčiu psichoterapijoje, galima perskaityti knygoje The Anger Fallacy. Pratimai padeda klientams suvokti savo pykčio kainą, mokytis atsiprašyti, įsisąmoninti, iš kur kilo mūsų įsitikinimai apie tai, kas kaip privalo elgtis.     

Kitais metais šis kasmet organizuojamas Europos kongresas vyks Bulgarijoje, o po dviejų metų Berlyne vyks pasaulinis KET kongresas. Taigi, pats laikas po truputį ruoštis. :)

2017 m. rugsėjo 6 d., trečiadienis

Kviečiame į 8 savaičių sąmoningu dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymo programą

Užsiėmimai vyks Vilniaus miesto centre, Lvovo g., nuo š.m. spalio 17 d.

Užsiėmimus veda psichologė, sertifikuota mindfulness instruktorė, viena iš šio metodo pradininkių Lietuvoje Giedrė Žalytė.

8 savaičių užsiėmimų ciklą sudaro: aštuoni vakariniai 3 val. trukmės užsiėmimai po 1 kartą per savaitę ir vadinamoji mindfulness (sąmoningo dėmesingumo) diena, kuri trunka 7 val. ir vyksta šeštadienį. Ji planuojama lapkričio 25 d., ją kartu ves med. dr. Julius Neverauskas ir G. Žalytė.

Ši prieš 38 metus JAV sukurta programa šiuo metu taikoma visame pasaulyje, ją lanko įvairiausio amžiaus žmonės, varginami streso, susiduriantys su psichologiniais sunkumais, ar kenčiantys nuo lėtinių ligų. Kaip streso mažinimo būdą šią metodiką taiko įvairiausių profesijų atstovai, nuo karių iki mokytojų bei gydytojų. Metodo efektyvumas įrodytas gausybe mokslinių tyrimų, Vakarų šalyse plačiai taikomas ir valstybinėse ligoninėse bei poliklinikose.  

Ką dažniausiai pastebi šios programos dalyviai?
  • Gerėja gebėjimas susikaupti
  • Didėja galimybės suvaldyti stresines reakcijas
  • Didėja vidinė ramybė ir psichologinis stabilumas
  • Daugėja teigiamų emocijų
  • Gerėja darbingumas
  • Mažėja lėtiniai skausmai
  • Mažėja fizinė ir emocinė įtampa
  • Gerėja gebėjimas pastebėti savo poreikius
  • Gerėja miegas
  • Švelnėja emocinės reakcijos į sunkias situacijas
Kas rodo, kad esate pasiruošusi (-ęs) šiai programai ir ji gali būti naudinga?
  • Jums nepatinka, kaip jaučiatės, ir esate pasiruošęs (-usi) dėti pastangas, kad situacija keistųsi
  • Gebate (arba norite mokytis) būti smalsi (-us), toleruoti šiek tiek neužtikrintumo, ir dėti reguliarias pastangas kai rezulato reikia truputį palaukti
  • Į savo dienotvarkę galėsite įtraukti bent 20-30 minučių kasdienių pratybų
Ko iš šios programos nereikėtų tikėtis?
·       Kad norimi pokyčiai įvyks savaime arba nereikės dėti jokių pastangų J
·       Kad išmoksite „išjungti“ nepageidaujamas mintis arba jų „atsikratyti“
·       Kad visada jausite tik teigiamas emocijas
·       Kad tapsite „zombiu“, liausitės jausti emocijas  arba jūsų asmenybė kokiais nors kitais atžvilgiais iš esmės pasikeis J   

Užsiėmimai vyks nuo spalio 17 d. iki gruodžio 12 d., kiekvieną antradienį (išskyrus spalio 31 d.) nuo 18 iki 21 val. Vilniuje, „Neuromedicinos instituto“ patalpose, adresu Lvovo g. 7/Slucko g. 6. Visos dienos užsiėmimas (sąmoningo dėmesingumo diena) vyks lapkričio 25 d. 10 – 17 val. Viso kurso kaina (8 vakariniai užsiėmimai + šeštadienio užsiėmimas) – 159 eur. Norintieji dalyvauti programoje pirmiausiai kviečiami atvykti į įvadinę konsultaciją su psichologe Giedre Žalyte. Šios konsultacijos trukmė – 1 val., jos kaina 29 eur. Jeigu konsultacijos metu paaiškėja, kad šie užsiėmimai netinka, psichologė pakonsultuos apie kitus galimus problemų sprendimo būdus. Šie užsiėmimai dalyvaujant bendroje grupėje nerekomenduojami asmenims, turintiems psichozinių sutrikimų, šiuo metu išgyvenantiems sunkios depresijos epizodą arba ką tik patyrusiems sunkią krizę. Taip pat visus besidominčius nuoširdžiai kviečiame realistiškai įvertinti savo užimtumą ir apsvarstyti, ar šiame savo gyvenimo etape rasite laiko kasdien praktikuoti bent po 20 minučių. Jeigu galite sau atsakyti „Taip“ – laukiame jūsų.

Grupėje iki 14 dalyvių, pirmenybė bus teikiama anksčiau užsiregistravusiems. Įvadines konsultacijas pradėsime jau nuo rugsėjo 20 d. Registruotis kviečiame el. paštu info@psichoterapija.info arba užpildžius šią formą: https://goo.gl/forms/0A0QPp5R6VUqSYc63

Jeigu turite klausimų, galima skambinti administratorei Gailutei Siucilienei tel. 8602 50142 arba psichologei Giedrei Žalytei tel. 8614 44759. 

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

8 dažniausi mitai apie panikos sutrikimą ir jo gydymą

Panikos sutrikimui būdingi staigūs ir stiprūs nerimo priepuoliai, lydimi intensyvių ir gąsdinančių kūno pojūčių (greito širdies plakimo, oro trūkumo jausmo, spaudimo krūtinėje, karščio bangų, galvos svaigimo ir kt.) bei minčių apie tai, kad netrukus įvyks katastrofa, pvz. „mirsiu“, „išprotėsiu“, „nesusivaldysiu ir pridarysiu nesąmonių“, „nualpsiu“. Pirmą kartą patirdami tokį priepuolį žmonės dažnai galvoja, kad rimtai sutriko jų fizinė sveikata ir kviečiasi greitąją pagalbą arba vyksta į ligoninę. Kai stipraus nerimo priepuoliai pasikartoja keletą kartų, daliai žmonių ima vystytis baimė, kad priepuolis gali ir vėl ištikti, t.y. žmogus ima jausti nuolatinį nerimą dėl to, kad gali vėl kilti intensyvūs, gąsdinantys kūno pojūčiai ir pradeda nuolat stebėti savo kūną bei keisti savo elgesį, kad taip neatsitiktų – neiti į tam tikras vietas, atsisakyti tam tikrų užsiėmimų ir t.t. Abu šie komponentai – pasikartojantys priepuoliai ir nerimas, kad jie nekiltų – ir sudaro panikos sutrikimą. Plačiau apie tai, kaip šis sutrikimas vystosi, kokia jo esmė ir kaip jį galima gydyti psichologiniais metodais galima paskaityti čia.

Šįkart noriu įvardinti ir kiek galima išsklaidyti keletą mitų, kurie sklando apie panikos sutrikimą.
  1. Panikos sutrikimas sunkiai gydomas, nes internete yra daug informacijos apie tai, kad žmonės nuo jo kenčia dešimtmečiais ir jų būklė negerėja. Tai – tikras mitas, nes panikos sutrikimas tikrai sėkmingai gydomas tiek psichoterapija, tiek medikamentais. Problema daugiau ta, kad vis dar trūksta informacijos apie efektyvias pagalbos priemones, ir daug žmonių kenčia todėl, kad negauna efektyvios pagalbos, t.y. tinkamos psichoterapijos arba veiksmingo medikamentinio gydymo. Norint šią problemą spręsti psichologinėmis priemonėmis, tikrai verta ieškoti kognityvinės ir elgesio terapijos specialisto. Dalį jų rasite čia.
  2. Jeigu panikos priepuoliai žmogų ištinka tik tam tikroje aplinkoje – pvz. darbe, verta keisti gyvenimą taip, kad šioje aplinkoje nereikėtų būti, ir priepuoliai praeis. Dauguma atvejų tai nėra tiesa. Pirmasis panikos priepuolis gali įvykti įvairiose vietose – parduotuvėje, viešajame transporte, automobilyje, darbe – ir nemažai daliai žmonių po to atsiranda noras tos vietos vengti. Deja, vengimas tik gilina problemą, nes iš tiesų mes bijome ne tos vietos, o savo kūno pojūčių, todėl pradėjus vengti vienos vietos, gąsdinantys pojūčiai greitai gali kilti kitoje, ir tuomet kils noras vengti jos. Žinoma, atskirais atvejais, jeigu, tarkime,  darbe žmogus patiria ypač daug neigiamų emocijų dėl objektyvių sąlygų – didžiulio darbo krūvio, nekompetentingo vadovimo ir t.t. – verta svarstyti darbo keitimą, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklė.
  3. Geriau apie panikos priepuolius su niekuo nekalbėti, nes vien kalbant apie nemalonius kūno pojūčius jie gali vėl kilti; geriausia – stengtis kiek galima nukreipti dėmesį nuo savo kūno ir vengti žmonių, kurie turi kokių nors nerimo problemų. Tai – dar viena vengimo atmaina, kai vengiama ne tam tikrų vietų, o savo paties minčių (vadinamasis kognityvinis vengimas). Pati svarbiausia pamoka, kurią reikia išmokti žmogui, kad jo panikos priepuoliai liautųsi – tai žinutė, kad jie VISIŠKAI NEPAVOJINGI. Jeigu sakome sau, kad negalime apie tai kalbėti, skaityti, galvoti ir t.t., siunčiame sau priešingą žinutę ir stipriname problemą. Tad GALIMA daryti viską – ir kalbėti, ir skaityti apie tai, ir jausti nerimą, su juo susijusius kūno pojūčius, ir įsitikinti, kad jie nieko mums padaryti negali. J
  4. Kadangi panikos priepuoliai kyla dėl paties žmogaus reakcijos į savo kūno pojūčius, tai rodo, kad kvaila su tuo nesusitvarkyti; su jais nesusitvarkantis žmogus yra silpnas. Gana dažnai žmonės, kurie patiria panikos priepuolius, ypač kai įsisąmonina, kad tai – psichologinė problema, juos vadina „nesąmone“ ar panašiai, ir pyksta ant savęs, kad nesugeba šitos „nesąmonės“ atsikratyti. Iš tikro tai nėra nesąmonė, atvirkščiai, panikos sutrikimas turi aiškią vidinę logiką, ir tam tikrus palaikomuosius mechanizmus (jie detaliau aprašyti aukščiau minėtame straipsnyje), bei reikalauja nuoseklaus tęstinio darbo, dažnai su kompetentingo specialisto pagalba. Tik vienam iš 10 žmonių pakanka perskaityti apie tai gerą straipsnį ar knygą, kad taptų aišku, kas vyksta, ir panikos priepuoliai liaujasi. Tad likę 90 proc. žmonių tikrai nėra kvaili, tiesiog jiems reikia kiek daugiau padirbėti. Taikant kognityvinę ir elgesio terapiją, kurios efektyvumas panikos sutrikimui įrodytas daugybe tyrimų, parastai prireikia 8-12 terapinių sesijų.
  5. Panikos sutrikimas dažnai prasideda tarsi „iš nieko“, be jokios priežasties. Dažniausiai tai nėra tiesa – įsigilinus į žmogaus situaciją paaiškėja, kad panikos priepuoliai prasidėjo arba įtempto streso laikotarpiu, arba gyvenant audringą gyvenimą, vartojant daug svaigalų, mažai ilsintis. Abiem atvejais išbalansuojama vegetacinė nervų sistema, atsakinga už vidaus organų nervinę reguliaciją. Jos nestabilumas ir sukelia keistus, neįprastus ir todėl gąsdinančius kūno pojūčius, tačiau JOKIO FIZINIO PAVOJAUS TAI NEKELIA.
  6. Panikos sutrikimas praeis tiesiog pasikalbėjus su psichologu apie savo sunkumus. Nors svarbu atvirai kalbėtis apie patiriamus panikos priepuolius, dažniausiai vien pasikalbėjimo neužteks. Veiksmingoje psichoterapijoje panikos sutrikimo atveju turi vykti vadinamosios ekspozicijos, t.y. pratimai, kurių metu klientas saugiai ir laipsniškai susidurtų su gąsdinančiais pojūčiais bei išmoktų su jais išbūti. Taip vis mažėja jautrumas kūno pojūčiams, vengimas,  ir auga kompetencijos jausmas, kad galime su kilusiais pojūčiais išbūti ir susitvarkyti. Tik tokiu būdu įveiksime panikos sutrikimą.  
  7. Geras psichoterapeutas greitai „sutvarkys“ mano būseną ir aš daugiau niekada nejausiu nerimo. Tai – taip pat mitas. Net ir pats geriausias psichoterapeutas yra ne kepėjas, kuris pagal jūsų pageidavimą iškeps tortą, o daugiau mokytojas, kuris padės pasirinkti receptą ir rems gamybos procese, tačiau tortą kepti teks patiems. J Gera naujiena yra ta, kad galiausiai būtent toks procesas gali suteikti daug daugiau pasitenkinimo ir naudos, nes atsiranda ne tik tortas, bet ir įgūdžiai, kaip jį kepti, kurie lieka visam gyvenimui. Mes visi iki gyvenimo pabaigos kartais jausime nerimą, tačiau tai ne problema, jeigu turime įgūdžių, leidžiančių jį valdyti.
  8. Gyvenimo būdas turi mažai įtakos panikos sutrikimui, jį sukelia genai ir patiriamas stresas. Gyvenimo būdas labai veikia mūsų bendrą nerimo lygį, o kartu ir panikos priepuolių intensyvumą ir dažnumą. Nerimą didina miego, poilsio ir fizinio aktyvumo trūkumas, cukraus ir kitų greitai pasisavinamų angliavandenių bei kavos gausus vartojimas, o mažina priešingi dalykai: kokybiškas reguliarus miegas ir poilsis, reguliarus fizinis aktyvumas (optimaliausia  - 3 k. per savaitę po 40-60 min. aerobinio fizinio krūvio, kuomet pagreitėja kvėpavimas ir širdies ritmas, pvz. greito ėjimo, bėgimo, plaukimo, elipsinio treniruoklio). Nerimą ir stresą taip pat veiksmingai mažina mindfulness meditacija, joga. Gyvenimo būdo pokyčiai paprastai būna labai svarbi veiksmingos psichoterapijos dalis.

      
      Nuo rugsėjo 20 d. Vilniuje, „Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre“ (Lvovo g. 7/Slucko g. 6) pradėsime 8 grupinių užsiėmimų ciklą panikos sutrikimui gydyti. Užsiėmimus ves psichologė-psichoterapeutė Giedrė Žalytė, turinti 10 metų patirtį taikant kognityvinę ir elgesio terapiją (KET) panikos sutrikimui. Šiuo metu renkama antroji, papildoma grupė, kurioje užsiėmimai vyks rugsėjo 20 - lapkričio 15 d. 19.30 – 21.10 val. Taip pat netrukus bus renkama analogiška grupė Kaune, kurią ves med. dr. Julius Neverauskas. Daugiau informacijos apie užsiėmimus rasite čia.            

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Mažiau dažnai iš tikro yra daugiau, arba kodėl vandeniu alkio nenumalšinsi

Prieš maždaug savaitę klausiausi Dr. Rachel Remen paskaitos apie tai, kaip gyventi kiekvieną savo gyvenimo minutę. Jos kalboje netrūko gražių ir tikrų, "pabudinančių" istorijų, padedančių kasdienybės šurmulyje staiga prisiminti, kas svarbiausia. Praėjo kelios dienos, ir daug kas iš šios kalbos po truputį ima pasimiršti, bet viena istorija nuolat sugrįžta. Štai ji:

Rachel pažinojo mažą berniuką, kuris labai mėgo tam tikros rūšies mašinytes. Turėjo jas dvi, ir nuolat su jomis žaidė. Kai Rachel pamatė, kaip jos berniukui patinka, nutarė padaryti jam staigmeną. Mašinyčių buvo galima įsigyti perkant degalus tam tikrame degalinių tinkle, tad ji įkalbėjo visus savo kolegas iš Stenfordo universiteto pirkti degalus tik tame tinkle ir per mėnesį surinko visus egzistuojančius šių mašinyčių modelius. Sudėjo juos į didelę dėžę ir padovanojo mažajam berniukui. Šis apdėliojo mašinytėmis visas svetainės palanges, tačiau žaisti su jomis nustojo... Kai moteris paklausė, kodėl, berniukas atsakė: "Aš nežinau, kaip džiaugtis mašinytėmis, kai jų tiek daug...".

Nors tai tokia paprasta tiesa, kad net nuovokus vaikas gali ją suprasti, mūsų "autopilotas" dažnai sufleruoja priešingai - kad tam, kad džiaugtumėmės, reikia daugiau! Dar daugiau maisto, daugiau drabužių, daugiau batų, daugiau kelionių, daugiau pramogų, daugiau... Net ir jausdami, kad kažkas jau nebedžiugina, dažnai kurį laiką stengiamės save (arba kitus) pradžiuginti dar didesniu to paties dalyko kiekiu arba naujesne, įspūdingesne versija...

Kodėl tai neveikia? Ko gero, dėl kelių priežasčių. Viena vertus, mes viskuo galime mėgautis tik tol, kol pasisotiname. Sotumo jausmas, kaip žinia, yra individualus dalykas, vieni turime didesnį apetitą (plačiaja prasme), negu kiti, tačiau visi kažkada pasijuntame sotūs. Ir tuomet laikas sustoti, nes nėra kito būdo vėl patirti malonumą, kaip tik duoti sau laiko išalkti. Bet ko: maisto, pramogų, daiktų, bendravimo... Dėl to, kad per jėgą kažką į save krausime, malonumo nepatirsime. Kita vertus, ar esat girdėję, kaip žmonės, savaitę pakeliavę kalnuose, sako, kad grįžus į civilizaciją visi pojūčiai būna paaštrėję, ir net paprasčiausi patogumai teikia didelį pasitenkinimą? Tad malonumui patirti svarbu ne tik turėti kažko, kas jį gali suteikti, bet ir būti išalkusiam.

Kita vertus, malonumas yra tik vienas iš dalykų, ko mums reikia, kad gerai jaustumėmės. Ne mažiau svarbus ir meistriškumo jausmas (t.y. pojūtis, kad gebame atlikti kažką vertinga, būti naudingi kitiems, kad savo veiksmais kažkaip keičiame pasaulį) bei artumo, ryšio su kitais žmonėmis jausmas. Ir šių dalykų negalime pakeisti vieni kitais, mums jų reikia visų. Tad kai labai "įsijaučiame", pavyzdžiui, į malonumo siekimą (arba jo teikimą kitiems, pvz. savo vaikams), galima pagalvoti, ar nebandome tuo kompensuoti meistriškumo jausmo arba artumo trūkumo. Panašiai ir su kitais dalykais - jeigu visą save investuosime vien į meistriškumo siekimą, taip pat ilgainiui, ko gero, imsime jaustis prastai, net jeigu kurį laiką ir atrodys, kad viskas gerai (panašiai kaip alkį trumpam galime numalšinti išgėrę vandens, bet netrukus suprasime, kad tikrasis poreikis yra kitas ir jis vėl greitai grįžta). Tad jeigu suvokiame, kad "nuslydome" į kažkurią vieną pusę, geriausia, ką galime sau (ar pvz. savo vaikui) padaryti, tai įsisąmoninti, kad šis "sukčiavimas" neišdegs - nes mums iš tiesų reikia visų šių trijų dalykų derinio, ir dabar (kai tai pastebėjome) yra pats geriausias laikas ieškoti, kaip atkurti pusiausvyrą. :)


   

2017 m. liepos 28 d., penktadienis

Įspūdžiai iš Tarptautinio kognityvinės terapijos kongreso Rumunijoje

Birželio 28 - liepos 1 d. grupė kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) specialistų iš Lietuvos dalyvavo 9-jame Tarptautiniame kognityvinės terapijos kongrese Klužo mieste, Rumunijoje. Dr. Julius Neverauskas ir kiti aktyvūs KET specialistai iš Lietuvos nuolat lankosi tarptautiniuose renginiuose ir seka visas šios srities naujoves bei stengiasi jas atvežti į Lietuvą tiek kviesdami atvykti įvairius užsienio ekspertus, tiek integruodami terapines naujoves į savo darbą bei vedamus mokymus.
Tarptautiniai kognityvinės terapijos kongresai vyksta kas trejus metus, o kasmet yra rengiami Europos Kognityvinės ir elgesio terapijos kongresai. Visai netrukus, rugsėjo 13-16 dienomis, toks kongresas vyks Slovėnijoje. Apie jį daugiau informacijos galima rasti čia.

Kongresų metu vyksta plenarinės žymiausių ekspertų paskaitos, pristatomi naujausių tyrimų duomenys, vyksta apskritojo stalo diskusijos, taip pat rengiamos dirbtuvės norintiems įgyti gilesnių praktinių žinių vienoje ar kitoje specifinėje srityje.

Birželį vykusiame kongrese Rumunijoje paskaitas skaitė ir dirbtuves vedė žymiausi KET ekspertai iš viso pasaulio: KET pradininko A. Beck‘o dukra Judith Beck vedė dirbtuves apie psichoterapinio darbo ypatumus kuomet klientas turi asmenybės sutrikimų, priėmimo ir įsipareigojimo terapijos kūrėjas Stephen Hayes dalinosi mintimis apie psichologinį lankstumą kaip vieną svarbiausių faktorių, lemiančių pokyčius KET, daugybės puikių knygų autorius Robert Leahy vedė mokymus apie emocines shemas ir darbą su jomis, visame pasaulyje žinomas metaanalizių autorius iš Olandijos Pim Cuijpers kalbėjo apie tai, kaip dabartinė KET situacija atrodo „ iš paukščio skrydžio“, t.y. maksimaliai apibendrinus visus turimus tyrimų duomenis. Tai – tik keletas temų, kurioms buvo skiriama dėmesio, visų jų, dėl pranešimų gausos, išvardyti neįmanoma.  Kiekvienas specialistas, atvykęs į kongresą, renkasi tai, kas jam aktualiausia ir įdomiausia.

P. Cuijpers, pateikdamas apibendrintus tyrimų duomenis depresijos srityje, siekė išskirti sritis, kur KET dar reikia ir galima tobulėti. Pirmiausiai – dar geriau užkertant kelią atkryčiui. Nors šiuo metu aiškiai matoma, kad po KET kurso atkryčio tikimybė mažesnė, nei po gydymo medikamentais, tačiau vis dėlto šioje srityje dar yra kur tobulėti. Apibendrintų tyrimų duomenys taip pat rodo, kad tam, jog būtų galima tikėtis efekto ūmios depresijos atveju, reikia mažų mažiausiai 6 KET sesijų, taip pat efektyviau, jeigu terapijos pradžioje vyksta po dvi sesijas per savaitę. Be to, kuo sunkesnė depresija, tuo daugiau dėmesio pradžioje turi būti skiriama elgesio aktyvinimui, mat kalbėjimas čia nepadeda, padeda tik veiksmas. P. Cuijpers taip pat kalbėjo apie tai, kad dabar svarbiausia siekti, kad KET taptų prieinama kuo didesniam skaičiui žmonių visame pasaulyje.

Judith Beck, kalbėdama apie darbą su asmenybės sutrikimų turinčiais klientais, skatino specialistus nebijoti padaryti klaidų, kadangi net jeigu viską atliksime „teisingai“, klientas vis tiek, dėl savo asmenybės ypatumų, gali reaguoti neigiamai. „Juk galų gale blogiausia, kas gali įvykti – tai kad klientas negrįš“ – kalbėjo KET ekspertė. J. Beck taip pat siūlė, jeigu klientas tam tikrą laiką nedaro pažangos terapijoje, sutarti, pavyzdžiui, dėl dar 4 sesijų ir tuomet apsvarstyti, kokie būtų terapijos nutraukimo bei tęsimo privalumai r trūkumai. Ji taip pat kalbėjo, kad asmenybės sutrikimų turintys klientai ir privalo būti sunkūs. Taip pat, jos teigimu, natūralu tai, kad dėl turimų neigiamų kertinių įsitikinimų ir disfunkcinių prielaidų jiems kyla neigiamos reakcijos, t.y. visiškai suprantama, kad klientas, bendraudamas su terapeutu, pradeda taikyti tas pačias disfunkcines strategijas kaip ir su kitais žmonėmis savo gyvenime. Jeigu klientas išsako ką nors negatyvaus terapeuto ar terapijos atžvilgiu, galima, pasak J. Beck, nuoširdžiai pasakyti „Kaip gerai, kad tai pasakėte“, nes tai iš tikrųjų gerai, kadangi padeda mums suprasti, kas vyksta, bei ieškoti sprendimų.

Robert Leahy, kalbėdamas apie emocijas ir darbą su jomis, pasitelkė įvairių analogijų ir metaforų. Pavyzdžiui, galima palyginti, kad mūsų emocijos yra tokios pat trumpalaikės, kaip ir burbuliukai mūsų gėrime. Jis taip pat kalbėjo apie žalingą emocinį perfekcionizmą, kuomet žmonės tiki, kad privalo jausti „teisingas“ emocijas. Apibendrindamas savo gyvenimo patirtį jis su šypsena sakė: „Gyvenime niekas negauna tiksliai to, ko nori, bet to ir nereikia.“  Apie tarpasmeninius santykius R. Leahy siūlė galvoti kaip apie kambarius – kiekviename kambaryje yra daug įvairių daiktų, ir kambarys turi būti pakankamai didelis, kad visus juos talpintų. Panašiai yra ir su santykiais – juose turi būti pakankamai erdvės, kad sutilptų įvairūs jų aspektai.

Emocijų tema kongrese skambėjo ne vieną kartą. Baigiamojoje kongreso plenarinėje paskaitoje vienas įtakingiausių šiuo metu KET praktikų ir mokslininkų Stefan Hofmann kalbėjo apie tai, kad šiuolaikinėje KET vis daugiau dėmesio skiriama emocijoms, dėmesiui ir sąmoningumui, vis labiau pripažįstamas emocinių išgyvenimų kompleksiškumas bei tai, kad į emocijų valdymą galima žiūrėti ne tik kaip į individualų, bet ir tarpasmeninį procesą.  


Kaip visuomet, kongreso metu išgirsti pasisakymai sukėlė daug naujų minčių, noro toliau gilintis į sudominusias temas ir įtraukti sužinotus dalykus į savo klinikinį repertuarą. 

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Kviečiame į grupinių užsiėmimų ciklą žmonėms, patiriantiems panikos sutrikimą

Nuo rugsėjo 20 d. kviečiame į 8 grupinių užsiėmimų ciklą, skirtą žmonėms, varginamiems panikos sutrikimo ir patiriantiems panikos priepuolius. Užsiėmimus veda psichologė-psichoterapeutė Giedrė Žalytė, turinti 10 metų patirtį taikant kognityvinę ir elgesio terapiją nerimo sutrikimams. Užsiėmimai vyks rugsėjo 20 – lapkričio 15 d.,  trečiadieniais, 17.30 – 19.10 val. Vilniuje, „Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre“, adresu Lvovo g.7/Slucko g. 6. Siekiant užtikrinti maksimaliai efektyvų darbą, į grupinius užsiėmimus klientai bus priimami tik po įvadinės individualios konsultacijos, kurias pradėsime jau rugpjūčio pradžioje (daugiau informacijos apie įvadines konsultacijas žemiau). Šiuo metu dėl didelio susidomėjimo, jau renkama ir antroji grupė, kurioje užsiėmimai vyks tomis pačiomis dienomis ir toje pačioje vietoje, tik vėliau, 19.30 - 21.10 val.
    
Užsiėmimuose, kurie bus labai struktūruoti, dirbsime pagal kognityvinės ir elgesio psichoterapijos principus bei mokysimės praktinių įgūdžių, leidžiančių valdyti i ir įveikti panikos priepuolius bei panikos sutrikimą. Ši psichoterapijos rūšis, kaip patvirtina daugybė mokslinių tyrimų, yra veiksmingiausias psichologinis metodas panikos sutrikimui gydyti. Negydomas panikos sutrikimas savaime praeina labai retai.

Visą kursą sudaro:
  • Įvadinė individuali konsultacija (50 min.), kurios metu psichologė įvertina kliento situaciją, padeda nuspręsti, ar grupiniai užsiėmimai gali būti naudingi, taip pat, reikalui esant, suteikia informacijos apie papildomus arba kitus pagalbos būdus. Šios konsultacijos kaina 29 eur.
  • grupiniai užsiėmimai po 100 min., kurių metu mokysimės praktinių įgūdžių, leidžiančių geriau valdyti savo mąstymą bei elgesį ir taip susitvarkyti su panikos priepuoliais. Bendra 8 užsiėmimų kaina 139 eurai. Esant poreikiui, šį mokėjimą galima dalinti į dvi dalis, mokant po 75 eurus už 1-4 ir po to už 5-8 konsultacijas (bendra grupinių užsiėmimų kaina mokant dalimis  - 150 eurų).  
  • Baigiamoji individuali konsultacija (50 min.), kurios metu aptariami kliento įgyti įgūdžiai ir sudaromas individualus atkryčio prevencijos planas. Šios konsultacijos kaina 29 eur.

Grupėje iki 10 dalyvių. Prioritetas bus teikiamas anksčiau užsiregistravusiems. Registracija vyksta el.paštu info@psichoterapija.info Dėl papildomos informacijos galima skambinti Gailutei Siucilienei tel. 8602 50142 arba psichologei Giedrei Žalytei tel. 861444759. Jeigu jus domina analogiški mokymai Kaune, kuriuos ves med. dr. Julius Neverauskas (data dar bus patikslinta), taip pat rašykite info@psichoterapija.info  


Plačiau su panikos sutrikimu, jo ypatumais ir gydymo galimybėmis galite susipažinti čia

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kam gyventi su panika, jeigu galima be jos?

Per pastarąjį pusmetį, sugrįžus iš Škotijos, teko tiek dirbti su žmonėmis, patiriančiais panikos sutrikimą, kad nutariau apie tai parašyti dar kartą. Taigi:
Kas ta panika?
Ar esate patyrę būseną, kai širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės, gniaužia gerklę, darosi sunku kvėpuoti, kūnas dreba, o galvoje pradeda suktis mintys, kad tuoj mirsi, išprotėsi arba prarasi kontrolę ir padarysi kažką beprotiško? Imi vis labiau patikėti, kad vyksta kažkas tikrai pavojingo, todėl būtina tuoj pat ko nors imtis – skambinti greitajai pagalbai arba artimiesiems, važiuoti į ligoninę ar bent jau bėgti iš tos vietos, kur kilo priepuolis, kaip nors gelbėtis...
Visa tai žmogus gali patirti panikos priepuolio metu. Ir nors panikos priepuoliai yra visiškai nepavojingi, tuo metu, kai jie įvyksta, juos patiriančiam taip tikrai neatrodo. Nieko keista, kad tokia patirtis išgąsdina, ir jeigu panikos priepuoliai kartojasi, žmonės pradeda vis dažniau jausti nerimą dėl to, kad ir vėl gali taip pasijusti. Protas pradeda kurti strategijas, kaip to išvengti – ko geriau nedaryti, kur geriau neiti, kad priepuoliai nepasikartotų. Pavyzdžiui, jeigu patyrėme panikos priepuolį prekybos centre, galime nutarti ten daugiau neiti, arba visada eiti tik su artimu žmogumi, kad jaustumėmės saugiau. Tokių saugumo strategijų besiimantis žmogus mąsto maždaug taip: “Taip, nepatogu, kad turiu vengti parduotuvių arba ten eiti tik lydimas kito žmogaus, bet šie nepatogumai nėra tokie baisūs, svarbiausia, kad tik nepasikartotų priepuolis. Be to, jeigu man pasidarys negera, bus, kas man pagelbės“. Taip po truputį įvairios papildomos „apsaugos“ ima virsti tarsi gelbėjimosi ratu, o „nesaugių“ vietų ima daugėti, nes kiekviena vieta, kurioje kyla nemalonūs pojūčiai, gali greitai virsti „nesaugia“.
Panikos sutrikimo varginami žmonės dažnai vengia parduotuvių, viešojo transporto, liftų, stovėjimo eilėse, teatrų ir kino teatrų bei kitų vietų, iš kurių nėra patogu bet kada išeiti. Vien mintys apie buvimą tokiose vietose gali kelti nemalonų „įkalinimo“ jausmą. Taip pat paprastai norisi vengti tų vietų, kur jau yra įvykęs panikos priepuolis, pavyzdžiui, tam tikrų gatvių. Gyvenimas dėl to darosi vis skurdesnis ir sudėtingesnis, o kadangi vietų, kurios atrodo pavojingos, paprastai vis daugėja, pasitaiko, kad po tam tikro laiko žmogus  apskritai ima bijoti išeiti iš namų arba daro tai tik lydimas artimųjų. Kartu žmogus gali pradėti galvoti, kad jo reakcijos keistos, galbūt „kvailos“, kad kiti taip nesijaučia ir nesielgia, o kartu su šiomis mintimis gali kilti liūdesys, nusivylimas savimi ar pyktis ant savęs.
Iš esmės panikos sutrikimas – tai pirmiausiai jaunų žmonių problema, paprastai jis prasideda iki 30 metų amžiaus. Moterys panikos sutrikimą patiria dvigubai dažniau nei vyrai. Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie kreipiasi pagalbos jau būdami 40 ar 50 metų, tačiau paprastai problema būna prasidėjusi daug jaunesniame amžiuje.   
Panikos sutrikimas tam tikra prasme paradoksalus – viena vertus, jo varginami žmonės dažnai jaučiasi ligoniai, mano, kad jų problema labai sudėtinga ir sunkiai sprendžiama, o iš tiesų realybė yra iš esmės priešinga. Lyginant su daugeliu kitų problemų, panikos sutrikimas yra tikrai gerai ištyrinėtas, ir tiksliai žinoma, kokie terapiniai metodai šiuo atveju veikia geriausiai.
Painusis „Kodėl?“
Dažnai žmonės savęs klausia, kodėl būtent jie susirgo šiuo sutrikimu. Paprastai į tokius klausimus tikslaus atsakymo rasti neįmanoma, nes sutrikimas beveik niekada neprasideda dėl vienos priežasties. Manoma, kad iš dalies panikos sutrikimas yra paveldimas – gana dažnai žmonės, kuriems būna panikos sutrikimas, turi šeimos narių, kurie taip pat patiria panikos priepuolius. Kita vertus, net jeigu žmogus turi šiuo sutrikimu sergančių artimųjų, pats gali niekada to nepatirti. Pirmieji priepuoliai paprastai įvyksta įtemptais gyvenimo laikotarpiais, kuomet žmogus patiria daugiau nerimo, streso, ar tiesiog gyvena audringesnį gyvenimą, vartoja daugiau alkoholio, kitų svaigalų, mat visi šie faktoriai gali išbalansuoti vegetacinę nervų sistemą, kuri yra atsakinga už vidaus organų veiklos reguliavimą.  Išsireguliavus šiai sistemai, gali rastis neįprastų kūno pojūčių, pavyzdžiui, greičiau plakti širdis, atsirasti vadinamųjų „permušimų“, staiga pakisti kvėpavimas, išpilti karštis t.t. Visa tai nėra pavojinga, tačiau kartais mes šių pokyčių išsigąstame, manome, kad jie rodo, jog vyksta kažkas baisaus, ir taip pradeda suktis vadinamasis panikos ratas.
Svarbiausias klausimas, norint įveikti panikos sutrikimą, yra ne kodėl jis išsivystė, o kas jį palaiko, t.y. kokie mūsų veiksmai, nors mes to ir nenorime, stiprina šią problemą. Tai su terapeuto pagalba supratus, ir pradėjus keisti mąstymą bei elgesį reikiama linke, žmogus pradeda greitai sveikti.
Ar tikrai įmanoma palikti paniką praeityje ir vėl gyventi be jos?
Taip, tikrai! Dirbdama su klientais vis iš naujo įsitikinu tiek psichoterapijos veiksmingumu, tiek žmonių gebėjimu keistis.
Taigi, kaip pasveikti? Moksliniai tyrimai rodo, kad iš psichologinių priemonių veiksmingiausiai panikos sutrikimas gydomas kognityvine ir elgesio terapija. Taip pat veiksmingai panikos sutrikimą galima gydyti medikamentais  (antidepresantais),  kartais taikomas ir kombinuotas gydymas, kuomet derinami medikamentai ir psichoterapija. Kognityvinė ir elgesio terapija taikoma arba individualiai, arba grupėmis. Supratus, kad mes patys arba artimieji serga panikos sutrikimu, verta kuo greičiau ieškoti veiksmingos pagalbos. Savaime šis sutrikimas praeina labai retai: tyrimų duomenys rodo, kad taip nutinka tik maždaug  15 proc. atvejų, o likusiems 85 proc. žmonių negaunant pagalbos panikos sutrikimas tęsiasi dešimtmečiais. Be to, ilgai negaunant pagabos ir negydant panikos sutrikimo, didėja rizika susirgti depresija. Tad kreiptis pagalbos vienareikšmiškai verta, tai tikrai nėra ta problema, kurią reikėtų priimti kaip neišvengiamą ir tiesiog kentėti.  Be to, kuo anksčiau po sutrikimo pradžios  žmogus pradeda gydytis su kvalifikuoto specialisto pagalba, tuo greičiau pasveiksta. Jeigu panikos sutrikimas prasidėjo prieš metus ar dvejus, dažnai jį galima gana nesunkiai įveikti per 2-4 mėnesius (arba 6-15 kognityvinės ir elgesio psichoterapijos sesijų). Jeigu žmogus su sutrikimu pragyveno jau 5, 10 ar 15 metų, dažniausiai tai reiškia, kad padirbėti teks šiek tiek ilgiau. Tačiau ir 10 ar daugiau metų žmogų varginusi panika dauguma atvejų sėkmingai gydoma, jeigu specialistas turi šios srities žinių bei taiko terapines intervencijas, kurios veiksmingiausiai padeda įveikti panikos sutrikimą. Kvalifikuotas specialistas, dirbdamas su panikos sutrikimu, nesileidžia į paprastus „pasikalbėjimus“, kognityvinėje ir elgesio terapijoje tiesiogiai dirbama su kliento mintimis, kurios kyla panikos priepuolių metu ir labai sustiprina patiriamus kūno pojūčius  bei emocijas, ir su elgesiu, ypač vengimu ir „apsaugančiais“ elgesio būdais, kurie palaiko ir stiprina simptomus. Pati terapija gali ir turi kelti šiek tiek nerimo, nes tik tokiu būdu klientas gali išmokti, kad šis nerimas yra visiškai nepavojingas. Kita vertus, klientas visuomet valdo situaciją, visos terapinės intervencijos atliekamos tik klientui pritariant ir visiškai aiškiai suprantant, kokiu tikslu tai daroma.

Lietuvoje įvairiuose miestuose nuolat daugėja kvalifikuotų kognityvinės ir elgesio terapijos specialistų, kurie gali puikiai padėti įveikti panikos sutrikimą. Jeigu jūsų mieste būtų sunku tokį specialistą surasti, rašykite mums į blogo el. paštą (jis nurodytas puslapio dešinėje), ir mes, kiek galėsime, padėsime surasti kvalifikuotus specialistus. Na, o Vilniuje, Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre, nuo rugsėjo 20 d. pradėsime 8 užsiėmimų ciklą, skirtą panikos sutrikimo varginamiems žmonėms. Grupiniai užsiėmimai šioje srityje yra ypač veiksmingi, mat dalyviai mokosi ne tik iš savo, bet ir iš kitų grupės narių patirties, taip pat drąsiau atlieka įvairius eksperimentus, kurie yra būtina veiksmingos psichoterapijos dalis. Daugumai žmonių bet kokias užduotis atlikti lengviau, jeigu tai darome kartu su kitais. Jeigu reikia, grupinę psichoterapiją galima papildyti ir keletu individualių terapinių sesijų. Būtume labai dėkingi, jeigu šia informacija pasidalintumėte su tais, kuriems tai gali būti aktualu, nes veiksminga psichoterapija gali iš esmės pakeisti panikos sutrikimu sergančio žmogaus gyvenimą.