Tačiau
mūsų atsiskyrime Olandijoje karaliauja tyla. 80 mindfulness instruktorių iš
įvairių Europos šalių, įsitaisę ant suoliukų, kėdžių ar pagalvėlių, leidžia
laiką su savimi – savo kvėpavimu, mintimis, vaizdiniais, jausmais ir kūno pojūčiais,
kad atsiskyrimui pasibaigus galėtų truputį geriau padėti to mokytis kitiems.
Kad dar labiau sustiprintų savo pasitikėjimą šiuo procesu, kurio esmė – tiesiog
būti su visu tuo, kas šiuo metu yra. Nuolat sau primenant, kad pagrindinis šios
praktikos principas – mokytis įsisąmoninti dabar esančią tikrovę.
Tai
– labai įdomus, bet ir sudėtingas darbas, nes tikrovę mes tegalime pažinti per
savo pojūčius, o juos savo nuožiūra „tvarko“ mūsų protas, vienus iš jų sustiprindamas,
kitus – susilpnindamas, vienus nukreipdamas į skyrelį „Svarbu“, kitus – į „Nesvarbu“.
Skyreliai skirstomi ne tik pagal svarbumą, bet ir pagal kitus principus, pvz. „Malonu“
ir „Nemalonu“, „Įdomu“ ir „Neįdomu“. Praktikuodami meditaciją tiesiogiai vis
geriau susipažįstame ne tik su realybe, bet ir su tuo, kaip gaunamą informaciją
įvairiai rūšiuoja ir apdoroja mūsų „skyreliai“. Nesunku įsivaizduoti, kad jeigu
apsisprendžiame 20 minučių stebėti savo kvėpavimą, jau po minutės-kitos (o
kartais ir po kelių sekundžių) kvėpavimo pojūčiai pateks į skyrelį „Neįdomu“ ,
o dėmesys ims krypti į skyrelį „Įdomu“. Jeigu atidžiai stebėsime, kas vyksta,
galime išvysti, kaip protas nuolat šį skyrelį papildo nauja „medžiaga“, pvz. galbūt
garuojančio kepsnio, kurį netrukus valgysime pietums, vaizdiniu, ar spalvingu prisiminimu
apie neseną pokalbį su patraukliu kolega. Dar po kelių sekundžių galbūt
pastebėsime, kad aktyvus tampa skyrelis „Nemalonu“ – jį ką tik pasiekė nauja
informacija apie tai, kad skauda nugaros apačią. Jeigu apatinę nugarą skauda
jau kurį laiką ir tai kelia daug diskomforto, kartu suaktyvėja ir skyrelis „Svarbu“
– ši informacija pateko ir į jį. Ir kas gi nutiko mūsų pasiryžimui stebėti
kvėpavimo keliamus pojūčius? Ką gi, minutę – kitą mes, akivaizdu, apie tai
pamiršome ir užsiėmėme kitais dalykais, tačiau šios minutės nepraėjo veltui –
juk pamatėme, kaip veikia mūsų „skyreliai“ ir kaip jie žongliruoja mūsų
dėmesiu. Mes šį bei tą sužinojome apie tai, kas vyksta mūsų psichikoje, o tai –
ne tiek ir mažai, turint omenyje, kad ji vienintelė mums teikia informaciją apie
viską, kas vyksta tiek mumyse, tiek aplink mus. O dabar dėmesį ir vėl galime
grąžinti prie kvėpavimo.
Galime
įsivaizduoti, kad užimame atsakingas pareigas (o kiekvienas savo gyvenime
tikrai jas užimame – esame jo šeimininkai ir vyriausieji režisieriai) ir turime
vyriausiąjį patarėją, kuris nuolat sprendžia, kokią informaciją mes gausime, o
kokios – ne, kuri bus pabraukta, paryškinta, o kuri – liks antrame plane. Juk
norėtumėte supranti, kokiais principais remdamasis padėjėjas ją skirsto? Tas
padėjėjas – tai kiekvieno iš mūsų protas, kuris keliasi su mumis kiekvieną rytą
ir iki pat vakaro uoliai dirba savo darbą.
Reguliari
meditacija – tai tiesioginis būdas geriau pažinti savo psichiką ir išmokti
pastebėti, jeigu joje kartais įsijungia kenksmingi „režimai“, kurie gali
sukelti tiek nereikalingo streso, nerimo, tiek ir susargdinti depresija. Didžiojoje
Britanijoje žmonėms, kuriuos vargina pasikartojančios depresijos, dėmesingumo
meditacijos pratybas apmoka ligonių kasos. Britai apskaičiavo, kad šitaip jie
gali efektyviau padėti žmonėms ir sutaupyti daugybę lėšų, kurios vėliau, žmogui
sergant vis naujais depresijos epizodais, būtų išleistos vaistams, vizitams pas
specialistus ir t.t. Surinkta daug duomenų, kurie įtikinamai rodo, jog
reguliariai medituodami žmonės išmoksta pastebėti tuos momentus, kai jų protas tarsi
„užsideda juodus akinius“ ir į skyrelį „svarbu“ praleisti vien tik negatyvią
informaciją. Taip žmonės tampa atsparesni tais laikotarpiais suintensyvėjančiam
negatyvios informacijos srautui. Panašaus santykio galima išmokti ir su nerimą
keliančiomis mintimis. Jeigu išmokstame bent dalį jų atpažinti tiesiog kaip
mūsų psichikoje vykstantį reiškinį, jeigu galime pasakyti sau „Man ką tik kilo mintis,
kad šis mano straipsnis atrodys kvailas“, užuot iškart tokią ar panašią mintį
priėmę kaip tikrą ir vienintelę tiesą, galime pažvelgti į ją iš šalies, ir
kartais to pakanka, kad galėtume nusišypsoti.
Olandijos
atsiskyrime vienas iš vedančiųjų, psichiatras iš Belgijos Edel Maex, papasakojo
vieną trumpą nutikimą. Kartą į vieną meditacijų užsiėmimą, kurį pats vedė, jis
atnešė pyragą. Dalyviai per pertrauką jį suvalgė, ir vienas iš jų paklausė, kas
vedantįjį paskatino šį pyragą atnešti. Kai Edel Maex atsakė, kad tai buvo
paprastas geraširdiškumas, klausimą uždavęs dalyvis tarstelėjo: „Maniau, kad
yra kokia gilesnė priežastis.“ Šią istoriją mūsų atsiskyrime Edel Maex
papasakojo tam, kad su šypsena užduotų klausimą: „Ar yra dar gilesnė priežastis
už geraširdiškumą?“
Mindfulness
pratybos jau keletą dešimtmečių labai populiarios Vakaruose, ir ilgą laiką jų
metu buvo daugiausiai kalbama apie dėmesį ir jo valdymą, esamos akimirkos
įsisąmoninimą, kuo didesnį nešališkumą įvairių įsisąmoninamų pojūčių, minčių ir
jausmų atžvilgiu. O dabar vis daugiau kalbama apie geraširdiškumą. Apie tai,
kad atjauta sau ir kitiems taip pat yra esminis šių pratybų komponentas. Apie
tai, kad reguliariai medituodami mes galime ne tik stiprinti dėmesingumą,
mažinti stresą, bet ir auginti savo supratingumą, atjautą, priėmimą ir paramą
sau patiems ir kitiems.
Stebėdama įvairius žmones, tiek savo
klientus, kuriuos dažnai turiu progos pažinti giliau nei daug kitų žmonių, tiek
draugus, kolegas ar bičiulius, su kuriais atviriau bendraujame, nuolat
įsitikinu, kad geranoriškumas sau ir kitiems – tikrai vienas iš esminių geros psichologinės
savijautos komponentų. Kartais viskas, ko reikia – tai geraširdiškas ir
geranoriškas žvilgsnis į save, savo artimuosius ir savo gyvenimą.