2020 m. kovo 18 d., trečiadienis

Kuo rinksimės būti šiuo nežinios metu?

Šiomis dienomis kartu su visa Europa ir didele dalimi pasaulio atsidūrėme situacijoje, kurios niekas nenumatė ir nenuspėjo. Visi kartu išgyvename krizę, kuomet gyvenimas staiga labai pasikeitė, ir nežinome, kiek tai tęsis bei kokios bus šių įvykių ilgalaikės pasekmės. Nežinome, kada vėl galėsime įprastai dirbti ir bendrauti, kada vaikai grįš į darželius ir mokyklas, kada galėsime vėl būti ramūs dėl to, kad jeigu mums ar artimam žmogui po savaitės ar mėnesio prireiks medicinos pagalbos, ji bus prieinama - ligoninėse pakaks lovų, aparatūros, gydytojų... Pastarųjų savaičių ir dienų įvykiai iš dalies grąžino mus į nežinią, kurioje prieš 100 ar kiek daugiau metų gyventi buvo įprasta, tačiau dabar nuo to esame labai nutolę. Net keista susimąstyti, kokią daugybę dalykų mes laikome savaime suprantamais: nuolat prieinamą aukštos kokybės medicinos pagalbą, laisvę keliauti, bendrauti, dalyvauti kur tik norime, bei nuolat augančias pajamas ir gerėjančią gyvenimo kokybę. Dabar visa tai susvyravo. Tapo negarantuota. Ir mums sunku su ta naujai atsiradusia nežinia būti. Tad ką gi galime daryti?


1. Atpažinkime ir pripažinkime visus savo jausmus, kad ir kokie jie bebūtų, nepriklausomai nuo to, ar jie panašūs, kaip aplinkinių, ar kitokie. Skirtingiems žmonėms dabartinė situacija kelia skirtingų emocijų. Kaip sako amerikietė psichologė Kelly McGonigal, kiekvienoje krizėje labai svarbu sau įsivardinti, kokiam mūsų tapatybės aspektui kilo grėsmė. Tarkime, jeigu mums labai svarbu užtikrinti tam tikrą savo bei savo šeimos pragyvenimo standartą, galbūt būtent ekonominis šios situacijos aspektas kelia daugiausiai emocijų, taigi, galbūt iškyla grėsmė mūsų kaip šeimos aprūpintojo tapatybei. Gal save suvokiame kaip atsakingą už savo šeimos narių sveikatos ir gyvybės išsaugojimą, ir būtent šis aspektas sunkiausiai pakeliamas šioje situacijoje, t.y. galbūt nelengva rasti atsakymą, ką šioje situacijoje reiškia būti gera, rūpestinga mama ar tėčiu, žmona ar vyru, dukra ar pan. Arba galbūt save suvokiame kaip kompanijų sielą, ir liūdina tai, kad negalėsime artimoje ateityje burti draugų, išplėstinės šeimos narių, įprastai su jais bendrauti. Gal mums svarbi mūsų profesinė tapatybė, pavyzdžiui, darbas su žmonėmis, ir būtent šios srities pokyčiai, savotiškos netektys, kelia daugiausiai emocijų. O gal mums svarbausia dar kažkas kita. Kad ir kas tai būtų, pamėginkime tai atpažinti ir pripažinti. Mes jaučiame daug emocijų, nes kažkas mums šioje situacijoje labai rūpi.

2. Suvokime, kad vykstant tokiems intensyviems gyvenimo pokyčiams ir emocijos yra intensyvesnės. Emocijų funkcija bet kokioje situacijoje yra padėti mums prie jos adaptuotis, tačiau kad jos galėtų tai padaryti, jų intensyvumas turi būti adekvatus situacijos intensyvumui. Jeigu pokyčiai dideli, ir emocijos gali būti "didelės".  Tarkime, po svarbaus žmogaus netekties stiprus liūdesys ir gedėjimas reikalingi tam, kad mes galėtume prisitaikyti prie pasikeitusios realybės, kur mirusiojo nebėra, ir gyventi toliau. Jeigu labai stengiamės sukontroliuoti savo emocijas, jos negali atlikti šios adaptacinės funkcijos, ir mes tarsi "pakimbame". Tad neslopinkime to, ką jaučiame, leiskime sau pabūti su jaučiamu nerimu, liūdesiu, bejėgiškumu, frustracija ar kita emocija. Taip geriau suprasime save ir padėsime sau adaptuotis prie to, kas vyksta. Jeigu emocijas slopinsime, labai tikėtina, kad jausime vis labiau kylančią įtampą, nerimą, dirglumą, irzlumą, piktumą. Mūsų emocijos nori ir gali mums padėti, tik kad jos galėtų tai padaryti mums svarbu šiek tiek "pasiduoti", t.y. nuoširdžiai pripažinti, kad negalime visko sukontroliuoti.

3. Pasirinkime, kaip norime elgtis šioje situacijoje. Kas norime joje būti. Kokiame buvime matome prasmę.Tarkime, aš vis labiau suprantu, kad viena iš didžiausių mano vertybių - bendražmogiškumas, bendrystė su kitais žmonėmis, bendruomeniškumas. Noriu šioje situacijoje prisidėti prie bendrystės jausmo stiprinimo ir skatinimo, kurio dabar, kai kurį laiką leisime daugiausiai kiekvienas savo namuose, ypač reikia. Kai galvoju apie tai, kaip galima šią bendrystę stiprinti, kai prisimenu, kad dažname name ar bute žmonės išgyvena panašius jausmus kaip ir aš, nerimas ir liūdesys, kurį jaučiu dalį laiko, mažėja, ir kyla prasmės bei šilumos jausmas. O kas svarbiausia būtent jums? Kuo jūs norite būti šioje situacijoje? Kokioms jūsų vertybėms ir geriausioms savybėms pasireikšti galbūt atėjo laikas?

        

2020 m. vasario 11 d., antradienis

Kodėl patikime, kad mums reikia vidinio kritiko?


Kai kalbu apie geranoriškumą sau, griežtos savikritikos atsisakymą, savęs priėmimą, atjautą sau, vienas iš dažniausių nuogąstavimų, kurį žmonės išsako, yra apie tai, ar „neištišime“, ar neprarasime motyvacijos ir noro stengtis, kažko siekti, tobulėti.

Šis nuogąstavimas suprantamas, nes save griežtai kontroliuoti, „spausti“ ir kritikuoti ar net bausti mes dažniausiai esame linkę tada, kai taip su mumis elgėsi mus auginę žmonės. Ir jeigu mūsų artimieji su mumis nuo mažens taip elgėsi, gal mes net nelabai turime patirties, kad galimas ir kitas auklėjimo variantas, kuomet vaiku visų pirma iš esmės pasitikima. Pasitikima jo baziniu geranoriškumu, pasitikima, kad viskas su juo, jo reakcijomis, vystymusi ir t.t. iš esmės yra gerai. Taip, jis daug ko nemoka, daug ko nesupranta, kol yra visai mažas, supykęs gali trenkti ar kąsti, bet aplinkiniai suaugę supranta, kad pagal amžių vaikui taip elgtis yra normalu, ir moko jį išmintingiau reikšti savo emocijas, tačiau daro tai patys žinodami ir vaikui perduodami, kad viskas su juo iš esmės gerai, kad jis išmoks to, ko dar nemoka, ir t.t.   

Šitaip auginamam vaikui daug mažiau baisu kažką padaryti ne taip, netinkamai sureaguoti, jis gali drąsiau bandyti nauus dalykus, mokytis. O įsivaizduokime, koks jausmas gali kilti, kai vaikas, netinkamai ar tiesiog ne taip, kaip suagusieji nori, pasielgęs ar sureagavęs, dažnai sulaukia žodinės reakcijos ar veido išraiškos, atodūsių, akių judesių, kurie sako: „Kas tu per vaikas? Gal tu nenormalus? Už ką man šitie vargai su tavim? Kaip gali šitaip su manim elgtis? Galą su tavim gausiu. Kodėl kaimynų vaikai kaip vaikai, o tu va šitoks?“ ir t.t. ir pan.

Tuomet po truputį vaikui darosi vis įprasčiau galvoti, kad kažkas su juo ne taip, ir kad kažkas iš jo išeiti gali tik nuolat jį kritikuojant, baudžiant, labai griežtai prižiūrint ir t.t. Labai skausminga taip apie save galvoti, nes vaikas labai nori jaustis mylimas, vertinamas, kažką sugebantis. Ir jeigu toks vaikas pastebi, kad turi kažkokį sugebėjimą, kurį aplinkiniai vertina, kuris sukelia jų teigiamas reakcijas, šis dalykas vaikui gali tapti tarsi „ramentu“, kuomet savo kojomis jis jau nebepasitiki, bet remdamasis šiuo ramentu dar kažkaip gali eiti pirmyn. Galbūt tai bus pokštavimas, ir šis vaikas nuolat stengsis kitus linksminti, juokinti, ir bent tokiu būdu gauti dėmesio, priėmimo, šypsenų. Galbūt tai bus susitelkimas į grožį, jeigu tai vaiko (ypač mergaitės) stiprioji vieta, vertinama jos autoritetų. Gal šis vaikas taps labai pasiaukojančiu, nuolat besirūpinančiu kitais, tam, kad jį nors už tai mylėtų ir girtų. Gal taps tobulu mokiniu, jeigu pastebės, kad tai turi vertę jo autoritetams. Bet kokiu atveju iš tikrųjų vaikas sieks ne to, ko atrodo iš pirmo žvilgsio – ne dėmesio, ne buvimo geriausiu, o tiesiog jausmo, kad viskas su juo gerai, kad jis yra mylimas ir priimtinas toks, koks yra.

Dalis žmonių taip anksti vaikystėje praranda viltį būti savo artimųjų mylimi tiesiog tokie, kokie yra, be jokių pasiekimų, nuopelnų ir ypatingumų, kad tiesiog pamiršta apie tai. Jie tarsi praranda ryšį su savo paprastu, natūraliu vaikiškuoju aš, kuris norėjo meilės, bet daug kartų nusivylė, galiausiai prarado viltį ir ėmė kurti planą, kaip gyventi šiame pasaulyje, kuriame tavęs niekas tiesiog tokio, koks esi, nemylės. Ir patiki, kad jiems iš tikrųjų svarbiau būti ypatingiems, vakarėlių sieloms, patiems gražiausiems ir šauniausiems. Amerikiečių aktorius Jim Carrey yra pasakęs: „Manau, kiekvienas žmogus turėtų pabūti turtingas ir garsus, ir daryti viską, apie ką kada nors svajojo, kad suprastų, jog esmė - ne tai“.

Daugybė žmonių, siekiančių tapti labai sėkmingais, išskirtiniais, pranokti kitus, tiki, kad tuomet bus patenkinti savimi, jų savivertė bus stabili, jie patiks sau ir jausis gerai.  Tačiau bėda ta, kad viso šio „projekto“ tikslas yra padaryti patenkintą mūsų vidinį kritiką, o į jo gebėjimų sąrašą neįeina mokėjimas kuo nors džiaugtis ir būti patenkintam. Jo „darbas“ ne toks. Jo „darbas“ yra nuolat mums rodyti, kas yra ne taip, kur galėjome dar geriau, kur kiti mus lenkia, kur padarėme klaidą ir t.t. Jeigu vidinis kritikas užima didelę dalį mūsų vidinės erdvės, jo nepažaboję vargiai galėsime pasidžiaugti savo laimėjimais ir priimti savo trūkumus. Juk ir olimpiniam čempionui ar pasaulio rekordininkui vidinis kritikas galėtų pasakyti: „Na taip, šiais metais tu geriausias pasaulyje, bet tik laiko klausimas, kada kas nors pagerins tavo rekordą. Todėl žiūrėk, neužmik ant laurų, nes tuoj apsižiūrėsi, kad jau kažkas tave aplenkė, ir tada visos pastangos bus perniek. Gi nenori kitąmet būti antras, ar ne?“  

Kartais, jeigu iš artimųjų žmogus gaudavo beveik vien tik kritiką ir spaudimą būti kažkuo kitu nei yra, jam gali būti sunku net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Šiluma, geranoriškumas, palaikymas ima atrodyti kaip įtartini dalykai arba nereikalingas, perdėtas jausmingumas, „seilėjimasis“, kuris kelia nejaukumo ar net gėdos jausmus. Be to, tai atrodo kaip tiesus kelias į ištižimą ir apsileidimą, arba tiesiog "nenaudingas" laiko švaistymas.

Suprantama, kad mes prisirišame prie bet ko, ką gavome vaikystėje. Jeigu gavome kritiką, prisirišame prie jos, ji mums tampa tarsi meile (nors iš tikro tai daugiau nemeilė). Atmetimas, kritika, nepriėmimas mums tampa tarsi priimtini, savi. O su tuo, kas sava, atsisveikinti sunku. Dėl to kartais žmonės sako, kad labai baisu prarasti vidinį kritiką, atsisakyti leisti jam vadovauti savo gyvenimui. Tai irgi suprantama, juk kritikas, nuolat mus „taisydamas“ ir „spausdamas“, įtikino, kad patys nieko nesugebame, esam kvaili, ištižę ir nieko verti, ir be jo pražūsime. 

Žmonėms, kurie dėl savo vaikystės patirčių yra labai stipriai praradę tikėjimą savimi, savo prigimtiniu noru augti, vystytis ir tobulėti, kartais norisi užduoti klausimą: o ar gilei reikia kritikos, kad taptų ąžuolu? Ar kumeliukui reikia pikto muštro, kad taptų gražiu ir greitu žirgu? Visi gyvi sutvėrimai turi prigimtinį norą realizuoti save, savo talentus, potencialą, ir niekam iš tiesų nereikia pikto prievaizdo šalia, kad tai darytų. Tiesiog daliai iš mūsų pikti prievaizdai tiek daug kartojo, kad yra mums reikalingi, kad mes tuo patikėjome. Bet juk dėl to, kad kažkas tiki Žemės plokštumu, ji tokia netampa? J  

2020 m. sausio 12 d., sekmadienis

Apie pasitikėjimo susigrąžinimą ir (kūno) laisvę būti


Šiuos metus pradėjau dalyvaudama 5 dienų dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikų užsiėmimuose Vokietijoje. Šias 5 dienas tik miegojome, valgėme ir įvairiais būdais meditavome (sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, darydami dėmesingus judesius). Kadangi jau visus praeitus metus daugiau nei įprasta dėmesio skyriau domėjimuisi kūnu ir jo dalyvavimu mūsų gyvenime, daug įžvalgų, kilusių per šias 5 dienas, buvo būtent apie kūną.


Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar nebandom jo padaryti mažesnio nei yra kūprindamiesi, įtraukdami galvą į pečius, nunarindami ją arba sprausdamiesi į per mažus drabužius? Laikydamiesi greitų dietų? Vienas aspektas, kuriuo gyvūnai gyvena laisviau ir galbūt geriau negu žmonės, tai kad jie leidžia savo kūnui užimti tiek vietos, kiek jam reikia. Drambliui reikia daug vietos. Skruzdėlei reikia mažai. Ir tai yra natūralu, tiesiog taip yra. Ir mūsų kūnas sukurtas užimti savo natūralią vietą erdvėje, ir tiek jos, kiek jam reikia, kad galėtų būti laisvas, tiesus, kad jaustųsi patogiai. Tad galim paklausti savęs: ar aš nebandau susimažinti arba pasididinti? Ir jeigu atsakymas būtų, kad bandau, toliau kviesčiau ne pradėti save už tai kritikuoti, barti (tai tik skatintų dar daugiau griebtis senų startegijų), o pripažinti, kad greičiausiai tam yra priežastis. Arba greičiausiai ne yra, o buvo. Galbūt kažkada anksčiau gyvenime, galbūt vaikystėje mums atrodė, kad turėtume būti mažiau matomi, mažiau trukdyti, mažiau maišytis po kojomis, mažiau kristi į akis ir t.t. Dėl to galima pradėti daryti daug dalykų: kūprintis, „nematomai“ rengtis, varžyti savo judesius ir t.t. Visa tai labai būdinga man pačiai. Vaikystėje po trupinį susirankiojau įsitikinimą, kad reikia stengtis kuo mažiau "užkliūti" kitiems. Ir išmokau to visai gerai. Tik šita strategija, aišku, turi ir nenaudingą pusę: taip elgiantis sunku jaustis, kad esi laisva, kad esi savo gyvenimo šeimininkė, kad gerbi ir myli save ir kad iš kitų gauni tai, ko nori. 

Mūsų kūnas ir psichika yra inertiški. Jeigu kažkada išmokome slėptis ir tai visai gerai veikė, labai tikėtina, kad jeigu nieko sąmoningai  nekeisime, pagal šį „algoritmą“ pragyvensime visą gyvenimą, t.y. visą gyvenimą sieksime, kad kuo mažiau kristume į akis. Tačiau žmogui vis dėlto natūraliau norėti būti matomam. Nebūtinai labai stipriai matomam, ypač krintančiam į akis, bet pakankamai matomam, kad patenkintume savo poreikius. Galbūt kažkam pakanka, kad juos matytų ir girdėtų vienas ar keli artimi žmonės. Kitiems norisi būti matomiems platesnio žmonių, draugų rato. Realiai aš nemanau, kad kam nors iš tikrųjų reikia, kad juos matytų tūkstančiai ar milijonai žmonių. Dažnai, kai žmogus siekia būti matomas milijonų, tai yra bandymas kompensuoti trūkumo jausmą, kylantį iš to, kad niekas jo nematė ir nemato tokio, koks jis iš tikro yra, mylinčiomis akimis.

Dabar skaitau Mark Walsh knygą apie embodiment (įkūnijimą?), kur jis rašo, kad kūnas yra mūsų autobiografija. Tik kad ją iš tiesų perskaitytume, reikia drąsos, laiko ir įžvalgumo. Dažnai esame išmokę stengtis nežiūrėti ten, kur nemalonu, ir nejausti to, kas skausminga, ypač jeigu tai atrodo nepakeliama arba manome, kad nieko su tuo neįmanoma padaryti. Tačiau įmanoma padaryti daug. Mūsų kūne įrašytos visos mūsų patirtos ir neperdirbtos traumos, didelės ir mažos, vienkartinės ir trumpalaikės. Jas galima perdirbti.  Vienas iš būdų - psichoterapijoje. Neperdirbtos traumos, neišgedėtos netektys - tai lyg nešuliai, kuriuos galime tampytis daug metų, ir net to nežinoti, tačiau galima šiuos nešulius ir nusiimti nuo pečių. Darbui su traumomis tinka ir kognityvinė elgesio terapija, ir schemų terapija, ir EMDR terapija.    

Tačiau galiausiai, man atrodo, daug kas atsiremia į mūsų pasitikėjimą arba nepasitikėjimą žmonėmis. Nes vieni, deja, galime padaryti ne tiek ir daug. Labai sunku pačiam perdirbti traumas, ypač, jeigu jas sukėlė žmonės. Tas pats galioja ir stipriems nusivylimams. Mes visi gimstame nusiteikę pasitikėti žmonėmis. Ir jeigu nutinka taip, kad žmonės mūsų pasitikėjimą stipriai pažeidžia, tai tik žmonės (dažniausiai kiti, negu pažeidė) ir gali jį atkurti. Manau, žmogui ypač svarbu pasitikėti žmonėmis. Ne aklai, be besąlygiškai, su protu, bet pasitikėti. Nes antraip tenka nuolat gūžtis, saugotis, gyventi vienišą ir izoliuotą gyvenimą, kuris daugumai žmonių neteikia nei laimės, nei prasmės jausmo. Vieni, be kitų žmonių, mes daug lėčiau mokomės ir augame, bei daug prasčiau jaučiamės. Pasitikėjimo atkūrimas nėra lengvas procesas, ir mūsų smegenys jam priešinasi, nes saugumas yra mūsų svarbiausias poreikis. Tad jeigu kiti žmonės mums kažkada ėmė stipriai asocijuotis su grėsme, natūralu, kad smegenys mus ima nuo jų saugoti. Kartais, beje, labai subtiliais būdais. Gali atrodyti, kad turime daugybę ryšių, draugų, kolegų, net artimųjų. Tačiau kiek esame su jais natūralūs, atsipalaidavę? Ar galime sau leisti būti netobuli, klysti, patirti nesėkmę ir leisti kitiems ją pamatyti? Ar galime leisti, kad kiti matytų kai liūdime, bijome? Visa tai ir leidžia suprasti, kiek iš tiesų pasitikime kitais žmonėmis. Lietuva priskiriama prie žemo pasitikėjimo visuomenių. Manau, kad tai tiesa. Mes nelabai pasitikime kitais žmonėmis, ypač nepažįstamais, bet ir pažįstamais. Gaila, kad taip yra, tačiau turint omenyje mūsų šalies gyventojų istorinę patirtį, tai suprantama ir logiška. Ir vienintelis kelias yra pripažinti šią realybę ir stengtis, kad ji po truputį taptų kitokia. Po truputį visi galime tą pasitikėjimą auginti, ieškodami būdų, kurie veikia mums. Galbūt kažkam kelias į didesnį pasitikėjimą žmonėmis ir kartu gyvenimu bei savimi eis per psichoterapiją, kažkam – per kūno praktikas (jogą ir kt.), kažkam – per dėmesingo įsisąmoninimo praktikas, per dalyvavimą bendruomenių veikloje ar dar kitais keliais. Kelių yra daug. Svarbu klausytis savęs ir judėti pirmyn. Ir, kaip sako Mark Walsh, „neįžeidinėti savęs šalta pesimizmo paguoda bei nesimėgauti pigiais cinizmo malonumais.“ J