Kodėl patikime, kad mums reikia vidinio kritiko?

Kai kalbu apie geranoriškumą sau, griežtos savikritikos atsisakymą, savęs priėmimą, atjautą sau, vienas iš dažniausių nuogąstavimų, kurį žmonės išsako, yra apie tai, ar „neištišime“, ar neprarasime motyvacijos ir noro stengtis, kažko siekti, tobulėti.

Šis nuogąstavimas suprantamas, nes save griežtai kontroliuoti, „spausti“ ir kritikuoti ar net bausti mes dažniausiai esame linkę tada, kai taip su mumis elgėsi mus auginę žmonės. Ir jeigu mūsų artimieji su mumis nuo mažens taip elgėsi, gal mes net nelabai turime patirties, kad galimas ir kitas auklėjimo variantas, kuomet vaiku visų pirma iš esmės pasitikima. Pasitikima jo baziniu geranoriškumu, pasitikima, kad viskas su juo, jo reakcijomis, vystymusi ir t.t. iš esmės yra gerai. Taip, jis daug ko nemoka, daug ko nesupranta, kol yra visai mažas, supykęs gali trenkti ar kąsti, bet aplinkiniai suaugę supranta, kad pagal amžių vaikui taip elgtis yra normalu, ir moko jį išmintingiau reikšti savo emocijas, tačiau daro tai patys žinodami ir vaikui perduodami, kad viskas su juo iš esmės gerai, kad jis išmoks to, ko dar nemoka, ir t.t.   

Šitaip auginamam vaikui daug mažiau baisu kažką padaryti ne taip, netinkamai sureaguoti, jis gali drąsiau bandyti nauus dalykus, mokytis. O įsivaizduokime, koks jausmas gali kilti, kai vaikas, netinkamai ar tiesiog ne taip, kaip suagusieji nori, pasielgęs ar sureagavęs, dažnai sulaukia žodinės reakcijos ar veido išraiškos, atodūsių, akių judesių, kurie sako: „Kas tu per vaikas? Gal tu nenormalus? Už ką man šitie vargai su tavim? Kaip gali šitaip su manim elgtis? Galą su tavim gausiu. Kodėl kaimynų vaikai kaip vaikai, o tu va šitoks?“ ir t.t. ir pan.

Tuomet po truputį vaikui darosi vis įprasčiau galvoti, kad kažkas su juo ne taip, ir kad kažkas iš jo išeiti gali tik nuolat jį kritikuojant, baudžiant, labai griežtai prižiūrint ir t.t. Labai skausminga taip apie save galvoti, nes vaikas labai nori jaustis mylimas, vertinamas, kažką sugebantis. Ir jeigu toks vaikas pastebi, kad turi kažkokį sugebėjimą, kurį aplinkiniai vertina, kuris sukelia jų teigiamas reakcijas, šis dalykas vaikui gali tapti tarsi „ramentu“, kuomet savo kojomis jis jau nebepasitiki, bet remdamasis šiuo ramentu dar kažkaip gali eiti pirmyn. Galbūt tai bus pokštavimas, ir šis vaikas nuolat stengsis kitus linksminti, juokinti, ir bent tokiu būdu gauti dėmesio, priėmimo, šypsenų. Galbūt tai bus susitelkimas į grožį, jeigu tai vaiko (ypač mergaitės) stiprioji vieta, vertinama jos autoritetų. Gal šis vaikas taps labai pasiaukojančiu, nuolat besirūpinančiu kitais, tam, kad jį nors už tai mylėtų ir girtų. Gal taps tobulu mokiniu, jeigu pastebės, kad tai turi vertę jo autoritetams. Bet kokiu atveju iš tikrųjų vaikas sieks ne to, ko atrodo iš pirmo žvilgsio – ne dėmesio, ne buvimo geriausiu, o tiesiog jausmo, kad viskas su juo gerai, kad jis yra mylimas ir priimtinas toks, koks yra.

Dalis žmonių taip anksti vaikystėje praranda viltį būti savo artimųjų mylimi tiesiog tokie, kokie yra, be jokių pasiekimų, nuopelnų ir ypatingumų, kad tiesiog pamiršta apie tai. Jie tarsi praranda ryšį su savo paprastu, natūraliu vaikiškuoju aš, kuris norėjo meilės, bet daug kartų nusivylė, galiausiai prarado viltį ir ėmė kurti planą, kaip gyventi šiame pasaulyje, kuriame tavęs niekas tiesiog tokio, koks esi, nemylės. Ir patiki, kad jiems iš tikrųjų svarbiau būti ypatingiems, vakarėlių sieloms, patiems gražiausiems ir šauniausiems. Amerikiečių aktorius Jim Carrey yra pasakęs: „Manau, kiekvienas žmogus turėtų pabūti turtingas ir garsus, ir daryti viską, apie ką kada nors svajojo, kad suprastų, jog esmė - ne tai“.

Daugybė žmonių, siekiančių tapti labai sėkmingais, išskirtiniais, pranokti kitus, tiki, kad tuomet bus patenkinti savimi, jų savivertė bus stabili, jie patiks sau ir jausis gerai.  Tačiau bėda ta, kad viso šio „projekto“ tikslas yra padaryti patenkintą mūsų vidinį kritiką, o į jo gebėjimų sąrašą neįeina mokėjimas kuo nors džiaugtis ir būti patenkintam. Jo „darbas“ ne toks. Jo „darbas“ yra nuolat mums rodyti, kas yra ne taip, kur galėjome dar geriau, kur kiti mus lenkia, kur padarėme klaidą ir t.t. Jeigu vidinis kritikas užima didelę dalį mūsų vidinės erdvės, jo nepažaboję vargiai galėsime pasidžiaugti savo laimėjimais ir priimti savo trūkumus. Juk ir olimpiniam čempionui ar pasaulio rekordininkui vidinis kritikas galėtų pasakyti: „Na taip, šiais metais tu geriausias pasaulyje, bet tik laiko klausimas, kada kas nors pagerins tavo rekordą. Todėl žiūrėk, neužmik ant laurų, nes tuoj apsižiūrėsi, kad jau kažkas tave aplenkė, ir tada visos pastangos bus perniek. Gi nenori kitąmet būti antras, ar ne?“  

Kartais, jeigu iš artimųjų žmogus gaudavo beveik vien tik kritiką ir spaudimą būti kažkuo kitu nei yra, jam gali būti sunku net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Šiluma, geranoriškumas, palaikymas ima atrodyti kaip įtartini dalykai arba nereikalingas, perdėtas jausmingumas, „seilėjimasis“, kuris kelia nejaukumo ar net gėdos jausmus. Be to, tai atrodo kaip tiesus kelias į ištižimą ir apsileidimą, arba tiesiog "nenaudingas" laiko švaistymas.

Suprantama, kad mes prisirišame prie bet ko, ką gavome vaikystėje. Jeigu gavome kritiką, prisirišame prie jos, ji mums tampa tarsi meile (nors iš tikro tai daugiau nemeilė). Atmetimas, kritika, nepriėmimas mums tampa tarsi priimtini, savi. O su tuo, kas sava, atsisveikinti sunku. Dėl to kartais žmonės sako, kad labai baisu prarasti vidinį kritiką, atsisakyti leisti jam vadovauti savo gyvenimui. Tai irgi suprantama, juk kritikas, nuolat mus „taisydamas“ ir „spausdamas“, įtikino, kad patys nieko nesugebame, esam kvaili, ištižę ir nieko verti, ir be jo pražūsime. 

Žmonėms, kurie dėl savo vaikystės patirčių yra labai stipriai praradę tikėjimą savimi, savo prigimtiniu noru augti, vystytis ir tobulėti, kartais norisi užduoti klausimą: o ar gilei reikia kritikos, kad taptų ąžuolu? Ar kumeliukui reikia pikto muštro, kad taptų gražiu ir greitu žirgu? Visi gyvi sutvėrimai turi prigimtinį norą realizuoti save, savo talentus, potencialą, ir niekam iš tiesų nereikia pikto prievaizdo šalia, kad tai darytų. Tiesiog daliai iš mūsų pikti prievaizdai tiek daug kartojo, kad yra mums reikalingi, kad mes tuo patikėjome. Bet juk dėl to, kad kažkas tiki Žemės plokštumu, ji tokia netampa? J